- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-03
- Bylos Nr.
- A-2148-629/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00671-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namamų
- Pareiškėjas
- D. U.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. spalio 1 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Buvo kalinamas, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų nustatyto 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kamerų plotą dar labiau mažino jose esantys baldai ir kitas inventorius. Tualetai kamerose įrengti netinkamai, todėl kalinimo metu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Jis galėjo būti stebimas kitų asmenų ir pareigūnų. Kamerose nebuvo vėdinimo sistemos, spintelių asmeniniams daiktams susidėti arba lentynų maisto produktams laikyti. Ant langų uždėtos perteklinės grotos, t. y. iš abiejų lango pusių, todėl neįmanoma išvalyti langų, vėdinti kamerų, į kameras nepatenka natūrali šviesa. Kamerose nebuvo įrengti dūmų detektoriai. Pareiškėjas nurodė, kad dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, pažeminimą ir t. t.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.
5. Atsakovo atstovas teigė, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) normomis. Vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
7. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo D. U. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 472,50 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas 178 paras, jo atžvilgiu minimalus plotas buvo užtikrintas visas 178 paras, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nekonstatavo.
10. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Teismas nusprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos 157,5 paras, nes iš 178 parų, pareiškėjo praleistų Lukiškių TI-K, 20,5 paros pareiškėjas kalėjo vienas. Teismas pažymėjo, kad sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą.
11. Teismas aptarė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją dėl suimtųjų ir nuteistųjų stebėjimo per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, ir konstatavo, kad šiuo atveju atsakovo atstovas veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Atsiliepimas
12. Dėl pareiškėjo teiginio, jog kameroje nebuvo taburečių arba spintelių, teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 14.6–14.8 punktus, atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų, ir darė išvadą, kad spintelės (lentynos) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtos.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jam kilo nepatogumų, susijusių su lange įrengtomis grotomis, aptarė Eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą ir nustatė, kad grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų, tame tarpe ir pareiškėjo, teisių.
14. Teismas nurodė, kad patalpos, kuriose privaloma įrengti autonominius dūmų signalizatorius, nurodytos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 1-168 „Dėl priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1-66 „Dėl normatyvinių statinio saugos dokumentų patvirtinimo“ pakeitimo“ reikalavimuose ir nustatė, kad šiuose reikalavimuose nenurodomas privalomas kamerose autonominių dūmų signalizatorių įrengimas.
15. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šio pažeidimo trukmę (157,5 paros), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 472,50 Eur suma.
III.
16. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
17. Atsakovo atstovas nurodo, nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek Higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015, tokie standartai nėra numatyti. Atsakovo atstovas teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovo atstovas nurodo, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.
18. Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.
19. Pareiškėjas D. U. atsiliepime į atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinį skundą prašo jį atmesti arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
20. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovo pateiktais argumentais teismo sprendimas negali būti naikinamas, tačiau taip pat mano, kad teismo priteista jam neturtinės žalos atlyginimo suma yra neadekvati. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo skundas buvo tenkintas iš dalies, nes atsakovo atstovas pažeidė jo teises, o tokiu atveju, vadovaujantis konstituciniu žalos atlyginimo privalomumo principu, yra priteisiamas padarytos žalos atlyginimas. Pareiškėjas akcentuoja, jog jo teisės ir laisvės yra prigimtinės, jų patvirtinimas nėra reikalingas, todėl nei EŽTT jurisprudencija, nei higienos normos nesuteikia teisės atsakovo atstovui teikti tikrovės neatitinkančią informaciją teismui.
21. Pareiškėjas nurodo, kad jokių atsakovo atstovo minimų matavimų, siekiant nustatyti sanitarinio mazgo plotą nereikia, nes HN 55:20011 13 straipsnis nustatė reikalavimą, kad sanitarinio mazgo plotas privalo būti ne mažesnis kaip 3 kv. m.
22. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatyta, kad žala atlyginama ir valstybės biudžeto, kuriame laikomi pinigai, o alternatyvūs žalos atlyginimo būdai nėra įtvirtinti jokiame įstatyme, taigi jokie alternatyvūs žalos atlyginimo būdai neegzistuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. U. kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 157,5 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 472,50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
25. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – Lukiškių TI-K ar jo darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat pažymi, jog nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius padarinius arba kitus analogiškus nepatogumus.
26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
28. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumento, susijusio su sanitarinio mazgo įrengimu, teisėjų kolegija pažymi, jog nors Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų reikalavimų (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Pagal EŽTT praktiką kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
29. Pažymėtina, jog EŽTT byloje S. prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose ir yra ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
30. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.) 157,5 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kuris nuo likusio kameros atskirtas ploto 1,5 m sienele arba užuolaidomis. Atsakovo atstovas šių faktinių aplinkybių neginčija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, o tai laikytina kalinimo sąlygų pažeidimu. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 20,5 parų laikotarpį pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais aspektu, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, nes šios nutarties 28 punkte nurodytoje EŽTT praktikoje akcentuojama, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę, todėl yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus per visą ginčo laikotarpį (178 paras).
31. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
32. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
33. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
34. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
35. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (178 d.), į ginamų vertybių pobūdį (pareiškėjo privatumas) ir intensyvumą (dalį laiko pareiškėjas praleido kamerose vienas), pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bei į tai, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik atsakovo atstovas, todėl, be kita ko, vadovaudamasi non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 472,50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
37. Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo atstovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.