Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis laikyti nepaduoti ir grąžinti pareiškėjui S. F. jo skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį (jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, nustatęs, kad pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, nustatytų teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje įtvirtinamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

Pažymėtina, kad ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi nustatė pareiškėjui S. F. terminą iki 2017 m. lapkričio 16 d. skundo trūkumams pašalinti: sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, suformuluoti skundo reikalavimus aiškiai ir tiksliai, t. y. nurodyti atskirai prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydį, pateikti įrodymus, kuriais grindžia turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą, pateikti skundžiamus administracinius aktus arba įrodymus, jog buvo atsisakyta pateikti prašomus išreikalauti dokumentus, pateikti duomenis apie atsakovo 2017 m. rugpjūčio 31 d. pranešimo Nr. 56856 ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. pranešimo Nr. 56861 įteikimo datą (pavyzdžiui, pašto voką ir pan.) ir išreikšti poziciją dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai įpareigojo jį sumokėti žyminį mokestį, kadangi jis priklauso socialiai jautriai asmenų grupei. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nustatyto bendrą taisyklę, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose (ABTĮ 35 str. 1 d.). Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo; prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (ABTĮ 37 str.). Taigi administracinis teismas turi ne pareigą, bet teisę atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, jei asmuo nustatyta tvarka pagrindžia aplinkybes, sudarančias pagrindą jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleisti. Be to, teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 36 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėją įpareigojo sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, nustatęs, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi nuo 2016 m. pradžios 24 kartus, t. y. dažniau nei vieną kartą per mėnesį ir pripažinęs, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise bei, teikdamas prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, nepateikė aktualių dokumentų apie turimą turtą ir pinigines lėšas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo pareiškėją mokėti sumokėti žyminį mokestį. Pareiškėjas, teikdamas skundą, kartu su prašymu nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo turtinę padėtį, sudarančių pagrindą teismui spręsti, kad pareiškėjas atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo keliamus skundo reikalavimus, pažymi, kad pareiškėjas skundu prašė ne tik priteisti žalą, kurią kildino iš neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės institucijų veiksmų, tačiau ir prašė panaikinti Socialinių išmokų skyriaus priimtus sprendimus. Nors žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (ABTĮ 36 str. 1 d. 10 p.), vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei vienas iš skundu reiškiamų reikalavimų apmokestinamas žyminiu mokesčiu, o kitas ne, laikytina, kad skundas nepriskirtinas žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų kategorijai (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-558-662/2016); tai, ar skundas priskiriamas neapmokestinamų skundų kategorijai, lemia skunde suformuluoti reikalavimai (skundo dalykas), o ne skundo pagrindas (žr. 2013 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-359/2013). Todėl ir šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą reikalauti iš pareiškėjo sumokėti 30 Eur žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turi tinkamai suformuoti reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodyti konkrečias prašomos atlyginti turtinės bei neturtinės žalos sumas, pateikti patirtą žalą patvirtinančius įrodymus, kadangi tik tinkamai ir aiškiai suformuluotas skundo reikalavimas (skundo dalykas) leidžia apibrėžti ginčo ribas ir yra esminė sąlyga tinkamam bylos nagrinėjimui teisme. Pareiškėjas pagrįstai buvo įpareigotas pateikti skundžiamus Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 55202 ir sprendimą Nr. 23688, kadangi šių skundžiamų sprendimų nepateikė, nors tokią pareigą pareiškėjui teikiant skundą teismui nustato ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis. Nesant įrodymų, jog pats pareiškėjas negalėjo gauti skundžiamo akto, pirmosios instancijos teismui nekyla pareiga pačiam išreikalauti reikalingus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, bendra tvarka yra tokia, jog įrodymus pateikia pačios proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, ir tik tuomet, kai prireikia, kai šalys negali pačios gauti įrodymų, teismas įgyja pareigą išreikalauti bylai reikalingus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. ASl43-224/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad negalėjo gauti kokių nors įrodymų, dėl kurių jo skundo teismui priėmimo klausimas galėtų būti išspręstas kitaip, nei nutarė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos laikytis įstatymų nustatytos tvarkos.

Be to, teikdamas skundą, pareiškėjas nepateikė ir duomenų apie tai, kad jam buvo įteikti atsakovo 2017 m. rugpjūčio 31 d. pranešimas Nr. 56856 ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. pranešimas Nr. 56861, kuriuose nurodyti skundžiami Socialinių išmokų skyriaus sprendimai. Kadangi pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas 2017 m. spalio 25 d., o skundžiamų sprendimų ir minėtų pranešimų priėmimo data – 2017 m. rugpjūčio 31 d., teismas pagrįstai tokių duomenų reikalavo, nes buvo būtina nustatyti, ar nepraleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad teismo nustatytu terminu nepašalinus nurodytų skundo trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai siekė padėti pareiškėjui įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau pareiškėjas teismo suteiktos galimybės tinkamai nerealizavo, neištaisė teismo nustatytų skundo trūkumų, dėl nustatyto termino skundo trūkumams šalinti pratęsimo į teismą nesikreipė, todėl teismas pagrįstai skundžiama 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Atkreiptinas dėmesys, kad šia nutartimi nepaneigiama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ nustatytus skundui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodyto ABTĮ 111 straipsnio, nustatančio teismo veiksmus, kai nagrinėjant administracinę bylą nustatoma nusikalstamos veikos požymių.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.