Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolika) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. K. priteista Valstybinei ligonių kasai – 3282,90 Lt gydymo išlaidų.

Iš M. K. priteista nukentėjusiajai I. K. – 15277 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš M. K. priteista nukentėjusiesiems I. K. – 100000 Lt, S. K. – 25000 Lt ir J. K. – 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 14 d., nuo 13.43 val. iki 13.55 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia vieną kartą šovė iš revolverio „TAURUS BRASIL“ Nr. ME26499 K. K. į galvą, tuo padarydamas jam šautinę žaizdą kairiajame antakyje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, galvos minkštųjų audinių kraujosruvą, skylinį kaktikaulio lūžį, skeveldrinį kairės akiduobės viršutinės sienos lūžį, kietojo dangalo pažeidimus, smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo viršugalvio srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, ekspresinį skeveldrinį kaukolės skliauto lūžį, šautinę žaizdą viršugalvyje, dėl ko K. K. 2009 m. balandžio 14 d., 17.15 val., Kauno medicinos universiteto klinikose mirė, t. y. tyčia jį nužudė.

Nuteistasis M. K. taip pat nurodo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu galimai skyrėsi, nes po įvykio jis buvo sumišęs, keletą dienų vartojo alkoholį, nuvykus į policijos komisariatą duoti parodymų galbūt ne viską atsiminė. Vėlesnius parodymus galimai pakeitė tik dėl to, jog buvo labai išsigandęs, kad jį kaltina žmogžudyste, nors iš tikrųjų jis neturėjo jokio tikslo nužudyti savo giminaitį. Teigia, kad pasišalino iš įvykio vietos, nes buvo labai sumišęs, neblaivus ir negalintis objektyviai mastyti, todėl, nežinodamas ką daryti, nuvyko pas pažįstamą žmogų.

Nuteistojo M. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė kaltės formos, kaltės turinio bei tyčios rūšies nustatymo klausimus ir nepagrįstai jį nuteisė už tyčinį gyvybės atėmimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl vienos kaltės formos – netiesioginės tyčios, visiškai ignoruodamas klausimą dėl priežastinio ryšio nustatymo nuteistojo veikoje. Mano, jog nepagrįsta teismo išvada, kad nuteistasis M. K. tyčia nužudė nukentėjusįjį ir buvo abejingas kilsiantiems padariniams bei sąmoningai leido jiems kilti, nes iš karto po įvykio nuteistasis skambino savo žmonai, liepė skubiai kviesti greitąją pagalbą. Todėl nuteistojo manymu, jo veiksmuose abejingumo padarytai veikai nėra, jis nenorėjo ir nesiekė atimti nukentėjusiajam gyvybę, pastarajam gyvybė atimta nelaimingo atsitikimo metu neatsargiai elgiantis su ginklu. Nuteistasis M. K. supranta, jog elgėsi su ginklu galimai neatsargiai, neapdairiai, nerūpestingai, tačiau paduodamas ginklą nukentėjusiajam K. K., nuteistasis nenumatė, kad jis gali iššauti. Teismas neatsižvelgė ir nuosprendyje nepasisakė dėl visų padaryto nusikaltimo aplinkybių, rėmėsi tik ekspertų ir specialistų išvadomis.

Nuteistasis M. K. remiasi teismų praktika ir nurodo, kad esant tiek neatsargios kaltės, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, veikų sukelti padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas – sutampa, tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog veikos ir jų motyvacija – skiriasi. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas mažai skyrė dėmesio į subjektyviuosius veikos požymius, kurie yra ne mažiau svarbūs vertinant bylos aplinkybių visumą.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis M. K. nesutinka su jo įvykdytos nusikalstamos veikos teisine kvalifikacija ir prašo ją kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Nuteistasis taip pat mano, kad teismas nevisapusiškai vertino surinktus įrodymus, be to, nuosprendyje pasisakoma tik dėl nuteistąjį kaltinančių įrodymų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. K. kaltės ir jo padarytos veikos teisinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kuriuos parodymus vertina kaip objektyvius, atitinkančius kitas byloje nustatytas aplinkybes ir kuriuos atmeta. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo parodymai nenuoseklūs, esminėse detalėse prieštaringi, paneigti byloje esančiais įrodymais, todėl, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo parodymais pagrįstai vadovavosi tik ta apimtimi, kiek jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus, o likusius vertino kritiškai, kaip norą išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas įrodymus byloje įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei vadovaudamasis įstatymu. Nuteistojo M. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi jie atitinka būtent šio baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliantas ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Nuteistasis M. K. su ginklu elgėsi neatsargiai, neapdairiai ir nerūpestingai, todėl ši veika turėtų būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas padarytas dėl nusikalstamos nerūpestingumo (BK 132 str. 1 d.). Tokie nuteistojo argumentai nepagrįsti.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas M. K. dėl tyčinio nužudymo konstatavo netiesioginę tyčią. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajam K. K. gyvybė atimta nelaimingo atsitikimo metu neatsargiai elgiantis su ginklu laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nusikalstamo nerūpestingumo požymių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne­at­sar­gus gy­vy­bės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li atim­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir galė­jo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.). Esant nusikals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad daryda­mas vei­ką ke­lia pavojų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas apie apelianto kaltės formą ir rūšį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. į tai, kad baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog šūvis įvyko būtent M. K. paspaudus nuleistuką. Aplinkybę, kad nukentėjusysis nenusišovė, patvirtina specialisto išvados Nr. M-420/09 (02) (1 t., 46-51 b. l.) ir MK-U 54/09 (01) (1 t., 119-124 b. l.), kuriose nurodyta, kad šauta buvo iš atstumo, kuriame papildomi šūvio veiksniai neveikia. Specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1526 (2 t., 128-129 b. l.) bei kompleksinė teismo medicinos, balistinė, trasologinė ekspertizės (4 t., 57-63 b. l.) patvirtino aplinkybę, kad revolveris negalėjo iššauti pats savaime dėl neatsargaus elgesio su juo, t. y. nenuspaudus nuleistuko arba nepilnai atlaužus gaiduką. Pastarosios ekspertizės 9 punkte pasakyta, kad šūvis iš tirti pateikto revolverio, nukentėjusiajam ranka užkliudžius viršutinėje ginklo dalyje esančias dalis, įvykti negalėjo. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, specialistas T. Vaičiulis patvirtino savo duotas išvadas ir paaiškino, jog nenuspaudus revolverio nuleistuko, šūvis įvykti negalėjo. Kad įvyktų šūvis, kažkas jį turėjo nuspausti. Pats nukentėjusysis, pagal šūvio trajektorijas, nuleistuko nuspausti negalėjo. Jis (K. K.) turėjo laikydamas ginklą rankoje, jį apsukti vamzdžiu į save ir tada jo nuleistuką spausti. Pats nusišauti nukentėjusysis negalėjo, kažkas turėjo į jį šauti. Ekspertas patvirtino, jog nykščiu, ar kitu pirštu pats nuspausti revolverio nuleistuko nukentėjusysis negalėjo. Atlaužus gaiduką šūvis neįvyksta. Šoviniai iš būgnelio išsiima visi kartu. Jie buvo išimti po šūvio. Savo duotą išvadą visiškai patvirtino ir ekspertas E. Vaitkevičius, kuris teisme paaiškino, jog nuteistojo M. K. nurodytomis aplinkybėmis šūvis iš tirti pateikto revolverio negalėjo įvykti esant gaidukui tiek kovinėje, tiek nuleistoje padėtyse. Kad įvyktų šūvis, turėjo būti nuspaustas ginklo nuleistukas. Jeigu žmogus (M. K.), laiko ginklą ir vienas pirštas yra ant nuleistuko, tai K. K. traukiant už ginklo vamzdžio, vienas M. K. pirštas, esantis ant nuleistuko, atskirai nenusispaudžia, nes visi pirštai būna fiksuotoje padėtyje. Vadinasi tokiu būdu šūvis įvykti negalėjo. Iš to seka, kad šūvis įvyko tik pačiam M. K. nuspaudus nuleistuką.

Taigi, esančiais aukščiau išvardintais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog šūvis įvyko M. K. paspaudus nuleistuką, tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, be to, visi šoviniai iš revolverio buvo išimti ir padėti į stalčių tik po nukentėjusiojo sužalojimo. Taip pat pažymima, jog turintis gyvenimišką patirtį asmuo, privalo suprasti, kad bet koks elgesys su ginklu, kuriame yra šoviniai, yra labai pavojingas, ir atliekant bet kokius veiksmus, šiuo atveju perduodant nukreiptą į nukentėjusįjį, ginklą, privalo suprasti, jog savo veiksmais minėtomis aplinkybėmis gali kėsintis į kito žmogaus gyvybę, numatyti, kad gali ją atimti.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistasis paskambino žmonai, kad ši skubiai kviestų greitąją pagalbą, o tai rodo, jog apeliantas nebuvo abejingas padarytai veikai, kadangi nuteistojo abejingumas padariniams kyla veikos darymo metu, be to, apie nuteistojo subjektyviąją pusę sprendžiama vadovaujantis ne tik nuteistojo parodymais, bet ir iš kitų bylos aplinkybių, t. y. ir iš nuteistojo veiksmų po nusikalstamos veikos padarymo – nors nuteistasis apie įvykį pranešė savo žmonai, tačiau po šūvio iš įvykio vietos pasišalino, prieš tai įdėjęs revolverį sužalotam nukentėjusiajam į ranką, taip siekdamas apsunkinti objektyvios tiesos nustatymą, tuo aiškiai pademonstravo abejingumą galimam nukentėjusio gyvybės atėmimui, o tai reiškia, kad jo psichinis santykis su nusikalstamos veikos padariniais atitinka ne nusikalstamo nerūpestingumo, o būtent netiesioginės tyčios požymius.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas mažai skyrė dėmesio į subjektyviuosius veikos požymius, kad būtina atkreipti dėmesį, jog skirtingomis kaltės formomis (netiesiogine tyčia ir neatsargumas) padarytų nusikalstamų veikų sukelti padariniai sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija skiriasi. Kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nustatė netiesioginės tyčios kaltės formą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nusikalstamos veikos padarymo motyvas yra fakultatyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis, kuris yra nurodomas BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose visais atvejais, kai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį ir yra įrodinėtinas baudžiamojoje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog byloje nėra surinkta įrodymų, jog M. K. būtų norėjęs nukentėjusiojo mirties, t. y. nenustačius nusikalstamos veikos motyvo, negali būti pagrindas M. K. veiksmus kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 60 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę sunkinančias aplinkybes, 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tuomet, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Iš tiesų, bylos duomenimis nustatyta ta aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis M. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kad su nukentėjusiuoju gėrė degtinę jis patvirtino pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis (2 t., 130-131 b. l.), aplinkybės, jog prieš nusikalstamos veikos padarymą jis vartojo alkoholinius gėrimus, nuo kurių buvo stipriai apsvaigęs, neneigė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, akivaizdu, jog M. K. nužudė nukentėjusįjį apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl bausmės skyrimo, tačiau iš šios skundo dalies lieka neaišku, ar nuteistasis mano, kad teismas netinkamai taikė šio įstatymo nuostatas, ar nesutinka su teismo nuosprendžiu paskirta bausme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino M. K. asmenybę (anksčiau neteistas, registruotas darbo biržoje), atsižvelgė į tai, kad M. K. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.) veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 3 p.), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei jo elgesį po jos padarymo, į nusikaltimo pasekmes – jos neatitaisomos, nes žuvo žmogus.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis lygus sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos nuomone, M. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, M. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo perkvalifikavus veiką į BK 132 straipsnį, iš naujo nagrinėti civilinių ieškinių pagrįstumą. Kadangi nuteistojo nusikalstamuose veiksmuose nėra nustatyta minėto straipsnio nusikalstamos veikos sudėties požymių ir jo veika į šį straipsnį nėra perkvalifikuojama, todėl teisėjų kolegija iš naujo nesprendžia klausimo dėl civilinių ieškinių priteisimo, laikoma, kad jie išspręsti tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.