Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą bei per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai nusikaltimu padarytą turtinę žalą – 598,27 Eur.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas, iš V. J. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 598,27 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos.

Nukentėjusiojo E. L. (E. L.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš V. J. ir V. P. (V. P.) solidariai nukentėjusiojo E. L. naudai priteista 250 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

E. L. naudai iš V. J. ir V. P. priteista lygiomis dalims po 300 Eur atstovavimo išlaidų.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas V. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde V. J. pateikia savo įvykių versiją, nurodo, jog jiems su kitu nuteistuoju šioje byloje V. P. ir liudytoja A. Č. važiuojant namo nukentėjusysis E. L. be jokios dingsties metė rankoje laikomą alaus skardinę į pravažiuojantį automobilį, V. P. priėjus prie E. L. paklausti, ką jie daro, E. L. atsakė, jog dirba policijoje ir iš karto be jokios dingsties tyčia koja spyrė V. P. į kirkšnį, po to rankos alkūne sudavė V. P. į galvos sritį; V. J. išlipo iš automobilio siekdamas nutraukti smurtinius veiksmus, priėjo prie E. L. ir sugriebęs už pilvo abiem rankomis stipriai atitraukė, po to padėjo V. P. nueiti iki automobilio ir jie išvažiavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. J., V. P. ir liudytojos A. Č. parodymai apie tai, kad V. J. ir V. P. smūgių nukentėjusiajam E. L. nesudavė iš esmės prieštarauja, kitiems, nuo subjektyvaus asmens vertinimo nepriklausantiems ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams. Skunde nurodoma, jog teismas liudytojos A. Č. parodymus vertino kaip nepatikimus vien tik dėl to, jog ji yra V. J. sugyventinė ir augina bendrą vaiką. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas A. Č. parodymus vertino atsižvelgdamas į tai, kad ji viso įvykio metu sėdėjo automobilyje, konfliktą matė pro automobilio langus, automobilis nuo autobusų stotelės stovėjo 5-10 metrų atstumu, be to, veika padaryta nakties metu, apie vidurnaktį, taigi sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog liudytoja galėjo tiesiog nematyti nukentėjusiajam suduodamų smūgių arba netinkamai juos įvertinti.Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusysis E. L. bei liudytojai A. S. ir V. S. dėl esminių bylos aplinkybių davė prieštaringus parodymus, kas leidžia abejoti šių asmenų duotų parodymų tikrumu. Teisėjų kolegija pažymi, jog esminė aplinkybė, turėjusi lemiamą reikšmę V. J. veiksmų kvalifikavimui būtent pagal BK 138 straipsnį, buvo dėl jo veiksmų (spyrio ant suoliuko sėdinčiam nukentėjusiajam į veidą) atsiradusios pasekmės – nesunkus nukentėjusiojo E. L. sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo įvertinti specialisto išvadoje (1 t., 55 b. l.), apklausus šią išvadą pateikusį ekspertą šis papildomai paaiškino, kad E. L. konstatuoti sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui ar griuvimui dėl savo lokalizacijos (1 t., 57-59 b. l.). Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. S. bei V. S. viso proceso metu dėl esminės aplinkybės – spyrio nukentėjusiajam į veidą – davė nuoseklius parodymus, pagrindo jais nesivadovauti nėra. E. L., A. S. bei V. S. visi nurodė, jog jiems sėdint stotelėje ant suoliuko iš automobilio išlipo ir priėjęs prie jų į galvą E. L. dešine koja spyrė būtent V. J.. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šiuos parodymus patvirtina jau minėta specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai dėl šios išvados – specialisto išvadoje nurodyta, jog E. L. buvo padaryti sužalojimai kairės akies apatiniame voke, apatinio žandikaulio kairės pusės lūžis, sužalojimai galėjo būti padaryti nuo vieno ar dviejų trauminių poveikių, t. y. specialisto išvadoje nurodytiems sužalojimams užteko vieno trauminio poveikio, nagrinėjamu atveju – vieno V. J. spyrio nukentėjusiajam į galvą. Kaip matyti iš apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, esminėmis aplinkybėmis apeliantas nurodo esant nukentėjusiojo neblaivumą bei rankoje turėtą/neturėtą alaus skardinę. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino įvykio vakarą pirtyje vartojęs alkoholį, tačiau paaiškino stotelėje (įvykio vietoje) alaus negėręs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jokių aplinkybių dėl alkoholio vartojimo/nevartojimo jis nenurodė, tiesiog pažymėjo, kad po to, kai į veidą jam trenkė V. P., nukentėjusysis pasilenkė ir pamatė išlietą alų. Taigi jokių esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų nėra. Apklausiamas teisme A. S. patvirtino, jog įvykio vakarą buvo pirtyje, kur gėrė alų; ar E. L. stovėdamas prie stotelės rankoje laikė skardinę, tiksliai pasakyti negalėjo, stotelėje A. S. nurodė alaus negėręs, ar gėrė V. S., pasakyti negalėjo; liudytojas paaiškino, kad visų aplinkybių gerai nepamena, nes praėjo daug laiko. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo (kuriame nukentėjusiuoju pripažintas E. L.) metu A. S. nurodė, jog jiems sėdint stotelėje alkoholis nebuvo vartojamas, išgėrę niekas nebuvo, paaiškino, kad automobilis sustojo tuomet, kai E. L. atsistojęs kažką pasakojo ir mostelėjo ranka (1 t., 82, 83 b. l.). Apklausiamas kito ikiteisminio tyrimo metu, kuriame nukentėjusiuoju pripažintas V. P., A. S. nurodė, kad pirtyje visi gėrė alų, bet jautėsi gerai, eidami namo rankose turėjo alaus skardines – vieną skardinę E. L., vienas kažkuris, V. S. ar A. S., taip pat turėjo skardinę, tiksliai neprisiminė kuris, stotelėje atsisėdo ant suoliuko, bendravo, kažkas gėrė alų iš skardinių; vienu momentu E. L. kažką pasakodamas atsikėlė ir laikydamas rankoje alaus skardinę užsimojo, skardinė iš rankos neiškrito, jos mesti nebandė (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-61425-15 medžiagos 1 t., 74, 75 b. l.). Pagarsinus šiuos parodymus liudytojas patvirtino, kad šiais parodymais teismas gali vadovautis, šiuo metu tiksliai nepamena, bet jei taip nurodyta, galėjo taip būti. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. S. nurodytos aplinkybės dėl alkoholio vartojimo stotelėje ir skardinių turėjimo iš tiesų šiek tiek skiriasi – apklausiamas šioje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime jis nurodė, kad alkoholio stotelėje niekas nevartojo, dėl turėtų alaus skardinių nesakė nieko. Apklausiamas kito ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog stotelėje buvo geriamas alus, o E. L. rankoje turėjo alaus skardinę. Tačiau šie skirtumai, priešingai nei teigiama skunde, nėra esminiai ir nesudaro pagrindo nesivadovauti šio liudytojo parodymais, tuo labiau, kai liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog galima vadovautis jo parodymais, duotais kitame ikiteisminiame tyrime (ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-61425-15). Apklausiamas teisme V. S. patvirtino pirtyje vartojęs alkoholį, eidamas namo, stotelėje taip pat gėręs alų; ar stotelėje gėrė alų E. L., nurodyti negalėjo; kad E. L. būtų metęs skardinę į automobilį nurodė nematęs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad sėdint stotelėje jis su A. S. išgėrė pora skardinių alaus, taip pat paaiškino, kad pravažiuojantis automobilis sustojo tuo metu, kai E. L. kažką pasakojo ir mostelėjo ranka, kurioje turėjo tuščią alaus skardinę (1 t., 82, 83 b. l.). Taigi šio liudytojo parodymuose esminių prieštaravimų nėra. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme neneigė įvykio vakarą vartojęs alkoholį, jog pirtyje buvo geriamas alus patvirtino ir kiti du liudytojai. Nors geriančio alų įvykio vietoje, stotelėje, nukentėjusiojo nematė nei vienas iš minėtų liudytojų, abu jie patvirtino matę E. L. su alaus skardine rankoje. Atsižvelgiant į liudytojų nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog E. L. įvykio vietoje, autobuso stotelėje, galimai gėrė alų iš skardinės. Alkoholį įvykio vakarą vartojo ir liudytojai A. S. bei V. S.. Vis dėlto pagrindo teigti, jog dėl išgerto alkoholio liudytojai ir nukentėjusysis negali prisiminti įvykio aplinkybių, šiuo atveju nėra. Tiek liudytojai A. S. ir V. S., tiek nukentėjusysis E. L. nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes - kaip E. L. stovėjo prie stotelės ir bendravo su liudytojais, kaip atėjo ir atsisėdo šalia liudytojų ant suoliuko ir kaip po to atėjo V. J. ir V. P. bei atliko veiksmus, už kuriuos yra nuteisti. Jų parodymai sutampa, tam tikri netikslumai dėl įvykio vietoje vartoto alkoholio ir rankoje turėtos alaus skardinės, nurodyti apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo šių asmenų parodymus vertinti kaip neteisingus ir jais nesivadovauti. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistiesiems pravažiuojant pro autobusų stotelę, į jų automobilį E. L. metė skardinę. Kaip matyti iš aukščiau aptartų liudytojų A. S. ir V. S. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, aplinkybes dėl E. L. veiksmų jie geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, A. S. – apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kuriame nukentėjusiuoju buvo pripažintas V. P. (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-61425-15). Teisme visų aplinkybių liudytojai gerai neprisiminė, tačiau parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino. Abu liudytojai ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad tuo metu, kai E. L. stovėjo šalia stotelėje ir jiems kažką pasakodamas mostelėjo, rankoje jis laikė alaus skardinę. V. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat pateikė dvi tuščias alaus skardines, viena kurių galėjo būti ta, kurią laikė E. L.. Taigi aplinkybė, kad prieš sustojant automobiliui, kuriame važiavo V. P. ir V. J., E. L. stovėjo šalia stotelės turėdamas rankoje alaus skardinę ir kalbėdamas su stotelėje sėdėjusiais A. S. bei V. S. šia ranka mostelėjo, teisėjų kolegijos vertinimu yra įrodyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu būtent dėl šio mostelėjimo galėjo išsigąsti kartu su nuteistaisiais automobilyje važiavusi liudytoja A. Č. – nukentėjusysis E. L., taip pat liudytojai A. S. ir V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė girdėję, kaip prie jų priėję asmenys (V. P. ir V. J.) sakė, kad E. L. išgąsdino automobilyje važiuojančią merginą. Aplinkybė, jog rankoje laikydamas skardinę E. L. ne tik mostelėjo šia ranka, bet ir metė skardinę į pravažiuojantį automobilį, teisėjų kolegijos vertinimu vis dėlto nėra įrodyta. Visų pirma, tokios aplinkybės nepatvirtina aukščiau aptarti liudytojų A. S. ir V. S. parodymai. Antra, V. P. ir V. J. parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teisme V. J. nurodė, kad į jų automobilį buvo mesta alaus skardinė, kuri pataikė prie automobilio valytuvų ir užstrigo. V. P. neprisiminė kur skardinė pataikė, teigė, jog ji pataikė į automobilio dešinę pusę, gal į sparną, gal į stiklą. Su nuteistaisiais automobiliu važiavusi liudytoja A. Č. pirmosios instancijos teisme teigė mačiusi, kaip į jos automobilį buvo mesta skardinė, ikiteisminio tyrimo metu nurodė šiek tiek tikslesnes aplinkybes – jog mesta skardinė pataikė į automobilio dešinės pusės sparną. Taigi tame pačiame automobilyje važiavę asmenys (V. P., V. J. bei A. Č.) tą patį skardinės metimą matė skirtingai – V. J. atrodė, kad skardinė buvo mesta ir užstrigo už valytuvų, V. P. tiksliai skardinės metimo net neprisiminė, o A. Č. matė, kaip skardinė atsitrenkė į automobilio dešinį šoną. Atsižvelgiant į šiuos prieštaravimus minėtų asmenų parodymuose, taip pat liudytojų A. S. ir V. S. nurodytas aplinkybes (jog laikydamas rankoje alaus skardinę šia ranka nukentėjusysis tik sumojo, skardinės nemetė), teismas negali daryti tvirtos išvados ir konstatuoti kaip įrodytą faktą tai, kad skardinė iš tikrųjų buvo mesta.Apelianto teigimu aplinkybę, jog alaus skardinė buvo mesta į automobilį, neva patvirtina apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės apie ant automobilio esančius įbrėžimus. 2015 m. lapkričio 5 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, jog įbrėžimai matyti automobilio dešinės pusės priekinių durelių priekinėje dalyje, žemiau durelių vidurio; pagal įbrėžimo pobūdį, matyt, kad jie yra padaryti paveikus bukam daiktui, esant didelei poveikių jėgai, nes pažeisti dažai bei metalo giluminiai sluoksniai ir iš jo konfigūracijos matosi, kad jis padarytas veikiant išilginei slystančiai jėgai; tokie pat įbrėžimai padaryti automobilio priekiniame bamperyje; šie įbrėžimai vietomis yra platūs, iki 4 cm ir gilūs – vietomis pažeisti ne tik dažai, bet ir giluminiai bamperio plastmasės sluoksniai; pagal trasą matoma, kad šie įbrėžimai padaryti veikiant išilginei trinties jėgai, kuri pasižymi didėjimu (1 t., 65-79 b. l.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apžiūros protokole nurodytos aplinkybės dėl įbrėžimų ir prie protokolo pridėtose fotonuotraukose matomas įbrėžimų pobūdis (1 t., 72, 76, 77 b. l.) nepatvirtina teiginių, kad šie įbrėžimai padaryti į automobilį metant alaus skardinę. Atvirkščiai, tokie automobilio apgadinimai per daug žymūs ir jau minėtų abejonių kontekste paneigia teiginius apie mestą skardinę.Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. J. ir V. P. smūgius nukentėjusiajam E. L. sudavė dėl mažareikšmės priežasties – dėl to, kad nukentėjusysis rankos (kurioje laikė alaus skardinę) judesiu išgąsdino automobiliu važiavusią merginą - liudytoją A. Č.. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pagal teismų praktiką nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-450/2010). V. J., net jei jo mergina dėl nukentėjusiojo mostelėjimo ranka ir buvo išgąsdinta, neturėjo teisės imtis tokio pobūdžio veiksmų – spirti nukentėjusiajam į galvą. Tokios teisės jis nebūtų turėjęs net ir tuo atveju, jei E. L. būtų metęs alaus skardinę į pravažiuojantį automobilį. Taigi jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Dėl veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatytos BK 284 straipsnyje numatytos pasekmės – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atliktų veiksmų pobūdis (smurto prieš nukentėjusįjį naudojimas dėl mažareikšmės priežasties), aplinkybė, jog įvykį matė liudytojai A. S. ir V. S., A. S. pirmosios instancijos teisme nurodė asmenis (t. y. V. P. ir V. J.) bandęs raminti, V. S. taip pat nurodė po smūgių sakęs, jog taip elgtis negalima, patvirtina, jog dėl V. J. įžūlaus elgesio buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Aplinkybė, jog po įvykio nebuvo iškviesti policijos pareigūnai, šios išvados nepaneigia – pareigūnams nebuvo skambinta tik dėl to, kad iš karto po įvykio nei nukentėjusysis, nei su juo buvę liudytojai neįvertino sužalojimų pobūdžio, be to, iš įvykio vietos abu nuteistieji iš karto išvažiavo.

Dėl būtinosios ginties

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde V. J. neigia spyręs nukentėjusiajam į galvą, nurodo, jog V. P. išlipus iš automobilio ir nuėjus link E. L., V. J. liko sėdėti automobilyje. Tokia versija teismo neįtikina. Automobilis, kuriuo važiavo nuteistieji, priklausė V. J. sugyventinei A. Č.. Taigi neaišku, kodėl A. Č. išsigandus dėl E. L. veiksmų, kuomet jis, pagal nuteistojo versiją, metė skardinę į A. Č., iš automobilio išlipo ne A. Č. sugyventinis V. J., o V. P.. Ginti išsigandusią merginą, teisėjų kolegijos vertinimu, išlipo būtent V. J. ir priėjęs prie tuo metu jau ant suoliuko sėdinčio E. L., spyrė jam į galvos sritį.Skunde taip pat nurodoma, kad V. J. sėdėdamas automobilyje matė, kaip E. L. spyrė iš automobilio išlipusiam V. P., ir tik tai pamatęs išlipo iš automobilio, atitraukė E. L. nuo V. P. ir nusivedė V. P. į automobilį, t. y. veikė būtinosios ginties situacijoje, siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš V. P.. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. S. ir V. S. patvirtino, jog tuo metu, kai prie jų priėjo V. J. ir V. P., nukentėjusysis su liudytojais sėdėjo ant suoliuko, nukentėjusysis ir minėti liudytojai nurodė, kurioje vietoj kiekvienas sėdėjo, paaiškino, kad nukentėjusysis sėdėjo kairėje pusėje, t. y. iš šono, kuomet smūgiai į galvą jam galėjo būti suduoti be jokių trukdžių. Tokie nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai prieštarauja aplinkybėms, nurodytoms V. J. ir V. P. pirmosios instancijos teisme bei pakartotoms apeliaciniame skunde - neva V. J. sėdėdamas automobilyje pamatė, kaip E. L. spiria V. P., trenkia jam į galvą, tuomet V. J. išlipo iš automobilio ir atitraukęs E. L. parsivedė V. P. į automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu šioje byloje yra neginčijamai įrodyta, remiantis nukentėjusiojo ir minėtų dviejų liudytojų nuosekliais parodymais dėl šios aplinkybės, jog smūgiai E. L. buvo suduoti jam sėdint ant suoliuko stotelėje. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus (objektyviai egzistuojantis) ir akivaizdus (pradėtas arba tiesiogiai gresiantis besiginančiojo teisėms) pavojingas kėsinimasis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teismai, spręsdami dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes, tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį (kasacinės bylos Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011). Kaip jau minėta aukščiau, tuo metu, kai nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, jis su liudytojais A. S. ir V. S. sėdėjo stotelėje ant suoliuko. Taigi net jei prieš tai nukentėjusysis E. L., stovėdamas šalia stotelės, ir sudavė V. P. į kirkšnį ar galvos sritį (nutarties 2.5. punktas), kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiajam E. L. nuėjus į stotelę ir atsisėdus prie savo draugų, bet koks kėsinimasis į V. P. buvo akivaizdžiai pasibaigęs. Pagrindo kalbėti apie būtinąją gintį, kuomet kėsinimasis yra pasibaigęs, šiuo atveju nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.