Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S- 68-227/2017

Rūta Jankauskaitė-Jocė Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18703-2016-8

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 4 d.

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Klausučių kredito unijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SP-23951-435/2016, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal pareiškėjo E. G. skundą dėl antstolės R. G. veiksmų, suinteresuotiems asmenims Klausučių kredito unijai, R. G., antstolei R. G., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėjas E. G. kreipėsi į antstolę su skundu dėl antstolės R. G. veiksmų, kuriuo prašė: 1) atšaukti nuo 2016-08-24 iki 2016-09-23 vykstančias pareiškėjo turto - 2,62 a. ploto žemės sklypo, 96,71 kv. m. ploto gyvenamojo namo, 23 kv. m. ploto ūkinio pastato, 17 kv. m. ploto garažo, kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini) pirmąsias varžytynes Nr. 126322; 2) vadovaujantis Civilinio kodekso 4.194 straipsniu, suteikti galimybę pareiškėjui nustatyti jungtine hipoteka įkeisto turto pardavimo eilę, skirti pareiškėjo turto (kiekvieno objekto atskirai) rinkos vertės nustatymo ekspertizę ir turtą pardavinėti tik po turto vertės ekspertizės atlikimo ir tik tokia pareiškėjo nurodyta tvarka - pirmąją eile pardavinėti 2,62 a. ploto žemės sklypą, 23 kv. m. ploto ūkinį pastatą, 17 kv. m. ploto garažą, kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ir tik pardavus šį turtą bei negavus pakankamai lėšų pareiškėjo skoloms padengti, antrąja eile pardavinėti pareiškėjo 96,71 kv. m. ploto gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).Skunde pareiškėjas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0090/16/00626, kurioje atliekamas išieškojimas iš pareiškėjo turto – 2,62 a. ploto žemės sklypo, 96,71 kv. m. ploto gyvenamojo namo, 23 kv. m. ploto ūkinio pastato, 17 kv. m. ploto garažo, kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo motyvai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje apeliantė atskiruoju skundu nesutinka su išvada, jog pagal pareiškėjo nurodytus argumentus dėl nekilnojamojo turto vertės, vientiso komplekso pardavimo, egzistavo pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Viena laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu, todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis.Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia antstolio veiksmų teisėtumo klausimo, nenagrinėja ginčo iš esmės, netiria ir nevertina skundo faktinių ir teisinių argumentų. Teismas tik preliminariai gali įvertinti pateikto skundo pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas pareiškėjui palankus teismo procesinis sprendimas. Tuo atveju, jeigu atlikus pareikšto skundo dėl antstolės veiksmų preliminarų vertinimą nusprendžiama, kad yra pagrįstų abejonių, jog pareiškėjui palankus teismo procesinis sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Šiuo atveju, atskirojo skundo argumentai, kad turtas nebus realizuotas už įmanomai didžiausią kainą tuo atveju, jeigu jis bus parduodamas atskiromis dalimis, o ne kaip vientisas objektas, ir toks turto pardavimas nebus naudingas nei skolininkams nei išieškotojams, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė priešingų įrodymų dėl turto vertės nustatymo nei yra nurodyta atlikus ekspertizę, nepaneigia fakto, kad skundo priėmimo metu buvo galima preliminariai vertinti, kad pareiškimas gali būti ateityje patenkintas, taip pat, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kiltų grėsmė galimai palankios pareiškėjui nutarties įvykdymo galimybė, nes nekilnojamasis turtas būtų parduotas trečiajam asmeniui. Įvertinus tai, kad pareiškėjas savo skunde dėl antstolės veiksmų laikosi pozicijos, jog nekilnojamasis turtas turėtų būti parduodamas laikantis tam tikro eiliškumo, o dėl to turėtų būti atliekamas kiekvieno nekilnojamojo turto objekto, o ne vientiso komplekso vertinimas, komplekso ekspertizės atlikimas vykdymo proceso metu, pats savaime nepatvirtina pareiškimo nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju, apeliantė iš esmės dėsto savo nesutikimo su pareikštu prašymu motyvus, kurių vertinimas atliekamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.Apeliantės teiginiai, susiję su kitoje civilinėje byloje teismo atsisakymu taikyti analogiškas laikinąsias apsaugos priemones, šioje byloje nevertintini, kadangi, kaip nurodo apeliantė kitoje byloje buvo sprendžiama ne dėl antstolio veiksmų teisėtumo, varžytinių atšaukimo, o dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, dalies kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, būsto paskolos kreditavimo sutarties įvykdymo pripažinimo. Atsižvelgiant į kilusį ginčą pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštais reikalavimais, jų pobūdžiu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė atšaukti nuo 2016-08-24 iki 2016-09-23 vykstančias pareiškėjo nekilnojamojo turto pirmąsias varžytynes bei suteikti galimybę pareiškėjui nustatyti jungtine hipoteka įkeisto turto pardavimo eilę, skirti pareiškėjo turto (kiekvieno objekto atskirai) rinkos vertės nustatymo ekspertizę ir turtą pardavinėti tik po turto vertės ekspertizės atlikimo ir tik pareiškėjo nurodyta tvarka, t.y. negavus pakankamai lėšų pareiškėjo skoloms padengti pardavus nurodytą turtą antrąja eile pardavinėti pareiškėjo gyvenamąjį namą. Pareiškėjas pareiškimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė teismui 2016-09-13, kai tuo tarpu paskelbtų varžytinių pabaiga numatyta 2016-09-23. Taigi, akivaizdu, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir pardavus nekilnojamąjį turtą, o vėliau teismui priėmus galimai palankų pareiškėjui teismo sprendimą – šio sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba neįmanomas. Sutiktina, kad egzistavo reali grėsmė, jog nuosavybės teisė bet kuriuo momentu bus perleista varžytines laimėjusiam asmeniui. Tokiu atveju prašymo dėl antstolio nagrinėjimas netektų teisinės prasmės. Atsižvelgus į susidariusią situaciją, t.y. poreikį užtikrinti padėties stabilumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose iki teismo nutarties priėmimo.CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškėjui), įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – vykdymo veiksmų sustabdymas iki bus priimtas galutinis sprendimas - susijusi su byloje pareikštu reikalavimu ir užtikrina galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymą, ji atitinka ekonomiškumo ir teisingumo principus, padeda išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo suinteresuotų asmenų teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2016-11-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-24472-214/2016 pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, nutartis įsiteisėjusi. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos tik iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjo E. G. skundas dėl antstolės R. G. veiksmų ir priimtas galutinis sprendimas, todėl įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2016-11-10 nutarčiai, kuria skundas atmestas, laikinosios apsaugos priemonės nebegalioja.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Nutarties keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1d.1p).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.