Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą, nurodė, kad nuo Lukiškių TI-K 2006 metų buvo laikomas daugelyje kamerų, šiuo metu gyvena kameroje Nr. 226A, ji yra rūsyje, todėl nuolat būna drėgna, trūksta oro. Sporto sale naudojasi 2 kartus per savaitę, tuo metu suprakaituoja, bet pareigūnai į dušą nusiprausti neveda. Į kirpyklą vesti pradėjo prieš mėnesį, anksčiau kirpėjas ateidavo į kamerą ir visus asmenis kirpdavo ta pačia plaukų kirpimo mašinėle. Nemokamų skalbimo paslaugų nėra, o kameroje išsiskalbti nėra galimybės, nes skalbiniai dėl drėgmės ir žemos temperatūros nedžiūsta. Apšvietimas netinkamas, kameroje naudojamos elektrą taupančios 40 W pramoninės lemputės, dėl to suprastėjo regėjimas.

II.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui.

Teismas teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš netinkamų gyvenimo sąlygų bausmės atlikimo vietoje, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Teismas teigė, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nežymūs gyvenamosios patalpos dydžio normos pažeidimai bei sąlyginai trumpa jų trukmė, dažniausiai savaime, nenustačius kitų laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens padėtį apsunkinusių aplinkybių, nėra laikomi pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2006 m. liepos 5 d. iki skundo teismui padavimo dienos 2015 m. kovo 23 d. Visą šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo gyvenimo sąlygos buvo bloginamos nesilaikant aptartų higienos reikalavimų (neužtikrinus galimybės nusiprausti po dušu, kai kuriose kamerose neužtikrinus tinkamo dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo, nesilaikius higienos reikalavimų kirpimo metu, neužtikrinus tinkamos oro temperatūros). Teismas, įvertinęs pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ilgą laikotarpį, nustatytų pažeidimų pobūdį ir jų kiekį, sprendė, jog pareiškėjo patirti išgyvenimai buvo tokie, kad yra pagrindas juos įvertinti pinigais, o pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas šiuo atveju tinkamai patirtos skriaudos nekompensuotų. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad dalis byloje konstatuotų higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nuolatiniai, o daugiau epizodinio pobūdžio. Duomenų, kad nustatyti pažeidimai sukėlė neigiamas ir nepataisomas pasekmes, nėra. Tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus devyneriems metams nuo patekimo į Lukiškių TI-K, leidžia daryti išvadą, kad jam gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimai nebuvo itin reikšmingi. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką. Pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos akivaizdžiai neatitinka pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismų praktikoje ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos priteisiamos esant objektyvia prasme sunkesniems kalinimo sąlygų pažeidimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos atliekant įkalinimo bausmę įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo dydžio.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką (neužtikrintu uždaro sanitarinio mazgo įrengimu, dieniniu natūraliu apšvietimu, naktiniu apšvietimu, ventiliacijos stoka, netinkama oro temperatūra ir drėgme kamerose, nekokybiškomis kirpėjo paslaugomis, dušo trūkumu po sporto, nepakankamomis skalbimo paslaugomis, netinkamu pasivaikščiojimo gryname ore kiemo įrengimu).

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TIK buvo kalinamas nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2015 m. kovo 23 d. Pirmos instancijos teismas iš esmės įvertino ir pasisakė apie neteisėtų veiksmų buvimą, pripažino, kad visą šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo gyvenimo sąlygos buvo bloginamos nesilaikant higienos reikalavimų (neužtikrinus galimybės nusiprausti po dušu, kai kuriose kamerose neužtikrinus tinkamo dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo, nesilaikius higienos reikalavimų kirpimo metu, neužtikrinus tinkamos oro temperatūros kamerose). Teismas, spręsdamas apie pareiškėjo patirtų teisių į tinkamas įkalinimo sąlygas pažeidimų mastą, įvertino surinktus įrodymus, teisės aktų reikalavimus, teismų praktiką, pareiškėjo kalinimo trukmę pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konstatavo, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė buvo daugiau epizodinio pobūdžio. Byloje nenustatė duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui buvo sukeltos reikšmingos neigiamos ir nepataisomos pasekmės, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, o priteistiną 100 Eur sumą laikė adekvačia dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi ir remiasi argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde pirmos instancijos teismui. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri, pareiškėjo teigimu, nėra adekvati padarytai žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, Lukiškių TIK su pertraukomis kalėjo nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2015 m. kovo 23 d., o tai sudaro apie 2 799 paras. Pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant pareiškėjui kalinimo sąlygų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais ir konstatavo, kad visą šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo gyvenimo sąlygos buvo bloginamos neužtikrinant galimybės nusiprausti po dušu po sporto, kai kuriose kamerose neužtikrinamas tinkamas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, nesilaikoma higienos reikalavimų kirpimo metu, neužtikrinama kamerose tinkama oro temperatūra, tačiau su kitais pareiškėjo nurodytais kalinimo sąlygų pažeidimais nesutiko ir atmetė juos kaip nepagrįstus. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, ir dėl to keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą; naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliantas iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų dėl padarytų įkalinimo sąlygų pažeidimų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, ir atsižvelgdamas į tai, jų nebekartoja ir papildomai šiame sprendime dėl jų nepasisako, tačiau pažymi, kad pirmos instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pirmos instancijos teismo posėdyje išsakytų pareiškėjo skundų dėl sveikatos sutrikimų, kurių kilmę sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Akcentuotina, kad byloje atsakovas pateikė duomenis, kurie patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jis 2009 m. sausio 15 d. kreipėsi į atsakovą su skundais dėl pablogėjusio regėjimo. Pareiškėjui regėjimas buvo patikrintas ir diagnozuota toliaregystė (II t., b. l. 36), tačiau dėl netinkamo apšvietimo kamerose į administraciją pareiškėjas nesikreipė. Teigti, kad pareiškėjui diagnozuotas regėjimo sutrikimas (toliaregystė) ir 2011 m. gruodžio 27 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte ( I t., b. l. 36–38) pateikti duomenys apie 105 kameroje buvusį netinkamą apšvietimą, kurioje pareiškėjas nuo kalinimo Lukiškių TIK pradžios iki pirmųjų skundų dėl pablogėjusio regėjimo neatliko bausmės, nėra pagrindo. Duomenų apie apšvietimo nustatytų normų pažeidimus kamerose, kuriose jis bausmę atliko nuo 2006 m. liepos 5 d. iki jo skundų dėl pablogėjusio regėjimo, nėra. Pareiškėjui pakartotinai regėjimas nebuvo tikrintas, todėl teigti, kad nustatytas regos sutrikimas yra kaip pasekmė netinkamo kalinimo, negalima.

Pareiškėjas pirmos instancijos teismui kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kito ko, nurodė ir tokį sveikatos sutrikimą kaip prostatos hiperplaziją, jos kilmę pareiškėjas sieja su netinkama kameros oro temperatūra ir santykine drėgme jose. Dėl šio sutrikimo pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugsėjo 18 d. (II t., b. l. 41), o 2014 metais pareiškėjui ši liga buvo diagnozuota (II t., b. l. 45, 52, 56). Pats pareiškėjo teiginys apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančią oro temperatūrą yra abstraktus t. y. pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kada oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, jokių duomenų apie tai, kuriose Lukiškių TIK kamerose dėl buvusių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjo savijauta / sveikata pablogėjo nedetalizavo, byloje nėra duomenų, kad iki skundo pateikimo 2015 metais, per 9 metus, pareiškėjas kreipėsi į administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų (kad santykinės oro drėgmė ir oro temperatūra neatitiko leistinų normų), tačiau byloje yra duomenų, kad administracijai pareiškėjas pateikė prašymą, kuriuo prašė išduoti elektrinį šildytuvą kamerai šildyti, nes miegant ir su rūbai yra šalta (I t., b. l. 40). Pareiškėjui pateikus prašymą dėl kameros netinkamos temperatūros Lukiškių TIK administracija operatyviai sureagavo ir nepatogumus pašalino. Vilniaus visuomeninės sveikatos centrui atlikus kamerų patikrinimą buvo surašyti patikrinimo aktai, kuriuose konstatuoti HN 76:2010 26 punkto nuostatų pažeidimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs sveikatos sutrikimus kaip pasekmes žalos atsiradimo pagrindui, tačiau byloje nėra daugiau duomenų, leidžiančių teigti, kad vien tik dėl buvusios žemesnės oro temperatūros kameroje pareiškėjui kilo nustatytas sveikatos sutrikimas ir buvo esminis tokiam susirgimui atsirasti.

Nors pareiškėjas ir teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam buvo padaryta reikšminga žala sveikatai, tačiau pagal bylos duomenis tokią išvadą daryti nėra pagrindo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam būnant Lukiškių TIK atsiradę ir diagnozuoti sveikatos sutrikimai (trumparegystė ir prostatos hiperplazija) yra pasekmės, kurių atsiradimo priežastys yra išimtinai susijusios su netinkamu kalinimu.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, plačiau pasisako dėl pareiškėjo argumentų, kuriais nesutinkama su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pareiškėjas buvo kalinamas ilgą laikotarpį (iš viso apie 2 799 paras), įvertinusi nustatytus pažeidimus (nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatytų oro temperatūros reikalavimų, neužtikrinama galimybė pasinaudojus sporto sale nusiprausti po dušu, kai kuriose kamerose nebuvo tinkamo dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo, nesilaikoma higienos reikalavimų kirpimo metu, nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, taip pat aplinkybę kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas ir į tai, kad administracinėje byloje nebuvo nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo iš esmės fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, įvertinusi pažeidimų mastą, jų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. viso 17 000 Eur, tačiau mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti padidintas iki 1 000 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti. Padidinti pareiškėjui G. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Nutartis neskundžiama.