Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui G. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą, nurodė, kad nuo Lukiškių TI-K 2006 m. buvo laikomas daugelyje kamerų, šiuo metu gyvena kameroje Nr. 226A, ji yra rūsyje, todėl nuolat būna drėgna, trūksta oro. Sporto sale naudojasi 2 kartus per savaitę, tuo metu suprakaituoja, bet pareigūnai į dušą nusiprausti neveda. Į kirpyklą vesti pradėjo prieš mėnesį, anksčiau kirpėjas ateidavo į kamerą ir visus asmenis kirpdavo ta pačia plaukų kirpimo mašinėle. Nemokamų skalbimo paslaugų nėra. Kameroje išsiskalbti nėra galimybės, nes skalbiniai dėl drėgmės ir žemos temperatūros nedžiūsta. Apšvietimas netinkamas, kameroje naudojamos elektrą taupančios 40 W pramoninės lemputės, dėl to suprastėjo regėjimas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš netinkamų gyvenimo sąlygų bausmės atlikimo vietoje, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pagal BVK 10 straipsnio 1 dalį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K laikomas nuo 2006-07-05 iki skundo teismui padavimo dienos 2015-03-23.

Pareiškėjas pirmiausia nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušo patalpose. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą (b. l. 14) ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-04-09 pažymoje Nr. 24-2329 (b. l. 35) nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra. Taigi, pripažintini pagrįstais pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo argumentas, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu griežtai laikosi mandagumo ir etikos principų, nepašalina fakto, kad pareiškėjui nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą. Duomenų, kad pareiškėjui neužtikrintas privatumas naudojantis dušais, nėra.

Kitas pareiškėjo skundo pagrindas yra tas, kad pasinaudojus sporto sale, nėra užtikrinama galimybė nusiprausti po dušu. HN 76:2010 30.6 punkte nustatyta, kad prie sporto salės, be kita ko, turi būti dušas. Atsiliepime į skundą nurodyta, jog Lukiškių TI-K fizinės reabilitacijos kambariai (sporto salės) yra įrengti gyvenamųjų korpusų patalpose ir šiuolaikines sporto sales įrengti nėra galimybės. Atsakovo atstovas neneigia aplinkybės, kad nuteistiesiems pasinaudojus sporto sale nėra galimybės nusiprausti po dušu. Šią aplinkybę patvirtina Lukiškių TI-K išvedimo į dušą tvarka, patvirtinta Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-02-27 įsakymu Nr. 1-23 ir 2010-03-04 įsakymu Nr. 1-40 (b. l. 124-127), kurioje nėra numatyta galimybė pasinaudoti dušu kiekvieną kartą pasinaudojus sporto sale. Aplinkybė, kad nesudaroma galimybė asmenims po apsilankymo sportui skirtuose kambariuose naudotis dušais ir tuo pažeidžiamas HN 76:2010 30.6 punktas, konstatuota Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-11 patikrinimo akte (b. l. 109-113). Esant tokioms aplinkybėms, pripažintini pagrįstais pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu neužtikrinimo pasinaudojus sporto sale.

Pareiškėjas teigia, kad dieninis ir naktinis apšvietimas neatitinka nustatytų reikalavimų. Pagal HN 76:2010 22 ir 23 punktus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotais duomenimis, 2011-12-27 patikrinimo metu dieninio natūralaus apšvietimo normos neatitiko HN 76:2010 reikalavimų kameroje Nr. 105 (pareiškėjas laikytas 2011-12-20, b. l. 36-38), 2012-03-21 patikrinimo metu kameroje Nr. 125 (pareiškėjas laikytas 2012-02-06, b. l. 39-42) ir 2012-10-18 patikrinimo metu kameroje Nr. 240 (pareiškėjas laikytas 2012-10-15–2012-11-04, b. l. 64-66). Dirbtinio dieninio apšvietimo pažeidimo faktas užfiksuotas 2011-12-27 patikrinimo metu kameroje Nr. 105 (pareiškėjas laikytas 2011-12-20, b. l. 36-38), tai yra pagrindas konstatuoti HN 76:2010 22 punkto pažeidimo faktą, Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamo dieninio dirbtinio apšvietimo. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kai kuriose kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, HN reikalavimų neatitiko ir naktinis dirbtinis apšvietimas, pvz., 2012-05-30 patikrinimo metu (b. l. 45), 2012-09-28 patikrinimo metu (b. l. 51-54) buvo nustatyta, kad naktinis dirbtinis apšvietimas neatitinka HN kameroje Nr. 105 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2011-12-20), 2012-07-12 patikrinimo metu (b. l. 48-50) buvo nustatyta, kad naktinis dirbtinis apšvietimas netinkamas kameroje Nr. 125 (pareiškėjas buvo joje laikomas 2011-04-15-2011-04-17; 2012-02-06-07; 2012-07-27), 2012-09-28 patikrinimo metu (b. l. 51-54)buvo nustatyta, kad naktinis dirbtinis apšvietimas netinkamas kameroje Nr. 123 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2012-09-19). Esant šioms aplinkybėms, pagrįstais pripažintini pareiškėjo argumentai dėl HN 76:2010 22 ir 23 punktų pažeidimo.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimų kiemeliai Lukiškių TI-K įrengti netinkamai, nėra pagalbos iškvietimo mygtuko, stogas uždengtas šiferiu. HN 76:2010 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktai, nustatantys, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, kad teisės aktai nenumato pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad šiferio lakštais padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria (b. l. 15-16). Pagal Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K ir jo pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai yra įrengti iki 1998 m., t. y. iki minėto nutarimo įsigaliojimo dienos, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K negalima apsikirpti žirklėmis, kerpama tik plaukų kirpimo mašinėle, kuri nėra dezinfekuojama. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, tačiau teisės aktais nėra nustatyta galimybė nuteistajam pasirinkti kirpimo būdo, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo nusiskundimas dėl negalėjimo apsikirpti žirklėmis. HN 76:2010 37.6 punkte nustatytas reikalavimas, kad kirpykloje aptarnaujant kiekvieną asmenį turi būti naudojami išvalyti, dezinfekuoti instrumentai ir/ar įrankiai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-11 patikrinimo akte konstatuotas HN 76:2010 37.6 punkto pažeidimas, kadangi kirpykloje buvo naudojami instrumentai, dezinfekuoti tik darbo dienos pabaigoje. 2014-11-13 patikrinimo akte užfiksuota, kad grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu minėtas pažeidimas buvo pašalintas (b. l. 118-119). Taigi, nurodyti duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius, jog Lukiškių TI-K nurodytu laikotarpiu po kiekvieno kirpimo nebuvo dezinfekuojami įrankiai, tuo pažeidžiant HN 76:2010 37.6 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K nėra sudaryta galimybė nemokamai išsiskalbti drabužius. Pagal HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 įsakymu Nr. 1-103 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo aprašo 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti mokamomis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugomis. Vadovaujantis Aprašo 11 punktu, Lukiškių TI-K laikomi asmenys vieną kartą per du mėnesius vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių gali skalbti nemokamai. Įstaigoje yra vykdoma nemokamų skalbinių registracija (27 punktas, b. l. 120-122). Atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-04-09 pažymoje Nr. 24-2329 nurodyta, kad Lukiškių TI-K teikiamos skalbimo paslaugos atitinka nustatytą reglamentavimą. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-09-30 patikrinimo aktas patvirtina, kad Lukiškių TI-K sudaroma galimybė kartą per du mėnesius nemokamai skalbti viršutinius rūbus (b. l. 92-93). Pareiškėjas nepateikė į bylą priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kad kreipėsi į administraciją su prašymais dėl viršutinių drabužių nemokamo skalbimo, teikė skundus dėl Lukiškių TI-K atsisakymo teikti nemokamo skalbimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K yra užtikrintos sąlygos teikti nemokamo skalbimo paslaugas, o pareiškėjo argumentai šiuo kausimu yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė argumentus dėl žemos oro temperatūros, per didelės drėgmės ir netinkamo vėdinimo. Dėl šių pareiškėjo argumentų pasakytina, kad pagal HN 76:2010 26 punktą santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., oro temperatūra – 18–28 °C, santykinė oro drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., oro temperatūra – 18–22 °C. Pareiškėjas nenurodė, kuriose konkrečiai kamerose ir kuriuo laikotarpiu santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra neatitiko leistinų normų, todėl jo pretenzijos šiuo klausimu laikytinos pernelyg abstrakčiomis. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad santykinė oro drėgmė buvo tinkama kamerose Nr. 105, 125, 240, 226 A (b. l. 36-38, 39-42, 48-50, 64-66, 67-68, 69-70, 71-73), panašiu į pareiškėjo laikymą atitinkamose kamerose laikotarpiu atliktų patikrinimų metu santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatyta. Per žema oro temperatūra nustatyta 2011-12-27 patikrinimo metu kameroje Nr. 105 (pareiškėjas laikytas 2011-12-20, b. l. 36-38) ir 2012-03-21 patikrinimo metu kameroje Nr. 125 (pareiškėjas laikytas 2012-02-06, b. l. 39-42), tai leidžia daryti išvadą, jog Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 26 punkto reikalavimą ir neužtikrino tinkamos oro temperatūros minėtose kamerose.

Vadovaujantis HN 76:2010 24 punkto nuostata, Lukiškių TI-K gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje esančiuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatyti HN 76:2010 24 punkto pažeidimai, nurodyta, kad kamerose Nr. 125, 105, 240 ir 226 A langai vėdinimui yra pritaikyti (b. l. 39-42, 36-38, 64-66, 67-68, 71-73). Tuo tarpu pareiškėjas šio nusiskundimo nedetalizavo, išskyrė kamerą Nr. 226 A, tačiau, kaip minėta, joje langai vėdinimui yra pritaikyti. Tinkamo oro judėjimo greičio užtikrinimui būtų reikalinga pastato rekonstrukcija. Tai patvirtina ir 2014-10-08 atlikto patikrinimo metu padarytos išvados (b. l. 114-117). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 24 punkto pažeidimo fakto.

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didžiulę psichologinę žalą, diskomfortą, pablogėjo jo sveikata – sutriko regėjimas ir padidėjo prostata. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nežymūs gyvenamosios patalpos dydžio normos pažeidimai bei sąlyginai trumpa jų trukmė, dažniausiai savaime, nenustačius kitų laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens padėtį apsunkinusių aplinkybių, nėra laikomi pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-649-14; 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2033; 2013 m. gruodžio 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1852/2013).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K laikomas nuo 2006-07-05 iki skundo teismui padavimo dienos 2015-03-23. Visą šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo gyvenimo sąlygos buvo bloginamos nesilaikant aptartų higienos reikalavimų (neužtikrinus galimybės nusiprausti po dušu, kai kuriose kamerose neužtikrinus tinkamo dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo, nesilaikius higienos reikalavimų kirpimo metu, neužtikrinus tinkamos oro temperatūros). Teismas, įvertinęs pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ilgą laikotarpį, nustatytų pažeidimų pobūdį ir jų kiekį, sprendžia, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai buvo tokie, kad yra pagrindas juos įvertinti pinigais, o pareiškėjo teisių pripažinimas šiuo atveju tinkamai patirtos skriaudos nekompensuotų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad dalis byloje konstatuotų higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nuolatiniai, o daugiau epizodinio pobūdžio. Duomenų, kad nustatyti pažeidimai sukėlė neigiamas ir nepataisomas pasekmes, nėra. Tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus devyneriems metams nuo patekimo į Lukiškių TI-K, leidžia daryti išvadą, kad jam gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimai nebuvo itin reikšmingi. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 48-50, 51-54, 58-59, 74-75, 92-93, 94, 96, 118-119). Pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos akivaizdžiai neatitinka pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismų praktikoje ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos priteisiamos esant objektyvia prasme sunkesniems kalinimo sąlygų pažeidimams.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, prieina prie išvados, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo G. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.