Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr.2A-1094-163/2016

2016 m. rugsėjo 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi I. L. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc ieškinį atsakovams E. G., I. L., A. K., Benui A. G., R. G., tretiesiems asmenims UAB „MV TRADING“, Vilniaus m. 19-ojo notarų biuro notarui Mindaugui Kačergui dėl pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kadangi jos pažeidžia kreditoriaus interesus. Ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė banko sąskaitos kredito sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo trečiajam asmeniui suteikti „overdraftą“ 2 750 000 Lt sumai laikotarpiui, ne ilgesniam nei „overdrafto“ terminas, už kredito sutartyje numatytas metines palūkanas. Kredito sutarčiai užtikrinti ieškovas ir atsakovas sudarė laidavimo sutartį, kuria laiduotojas įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis ieškovui, jei trečiasis asmuo nevykdys visos prievolės, kylančios iš kredito sutarties ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir (arba) kitų įmokų pagal kredito sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. 2010-03-10 trečiasis asmuo E. G. ir ieškovas sudarė papildomą susitarimą prie 2008-02-27 laidavimo sutarties, kuriuo laiduotojas įsipareigojo visu savo turtu ir lėšomis atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi kaip ir trečiasis asmuo už įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą ir nuotolių atlyginimą, tačiau ne didesnę nei 66 procentų dydžio skolos dalį. „Overdrafto“ grąžinimo terminas nustatytas iki 2012-01-31. Atsakovas patvirtino, jog susipažino su kredito sutarties papildymais ir pakeitimais, įskaitant ir „overdrafto“ galutinį terminą. Trečiajam asmeniui nevykdant sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį, ieškovas 2012-02-01 su raštu kreipėsi į trečiąjį asmenį E. G., prašydamas ne vėliau nei iki 2012-02-15 sumokėti visą skolą pagal kredito sutartį – 744 216,47 Eur. 2012-03-19 ieškovas papildomai raštu kreipėsi į trečiąjį asmenį. Trečiajam asmeniui nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį ieškovas 2012-07-03 su raštu kreipėsi į skolininką – atsakovą, prašydamas ne vėliau kaip iki 2012-07-20 sumokėti ieškovui visą trečiojo asmens skolą pagal kredito sutartį – 813 618,64 Eur. Atsakovas E. G. nevykdė savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį, todėl ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovas E. G. perleido žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., sudarydamas 2012-07-25 pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove I. L., bei perleido neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., sudarydamas 2011-12-20 dovanojimo sutartį su atsakove A. K.. Ieškovo ieškinys atsakovams N. P. ir E. G. dėl skolos iš laiduotojų priteisimo tenkintas, priteista 577 764,55 Eur. Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia 2012-07-25 pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas E. G. perleido atsakovei I. L. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., LR CK 6.66 straipsnio pagrindu. Palangos miesto apylinkės teismas ieškinį tenkino visiškai, kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos taikyti LR CK 6.66 straipsnį. Atsakovė I. L. pateikė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad actio Pauliana sąlyga, jog ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises, nebuvo įrodyta. Iš esmės apeliantė nurodo, kad atsakovė I. L. taip pat buvo ir yra E. G. kreditorė. Nustačius, kad atsakovas E. G. elgėsi teisėtai santykiuose su savo kreditoriais, nebūtų pagrindo tvirtinti, kad ginčo sandorio sudarymas pažeidžia ieškovės interesus. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai pirminiuose savo pateiktuose dokumentuose nenurodė, jog juos siejo prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, taip pat teismui pasirodė per mažai duomenų, patvirtinančių paskolos teisinių santykių tarp atsakovų egzistavimą, todėl sprendė, jog nėra įrodymų, kad atsakovas E. G. nėra grąžinęs paskolos, taip netiesiogiai tvirtindamas, jog paskola atsakovei I. L. yra grąžinta. Taigi iš esmės apeliantė siekia įrodyti, kad tarp atsakovų buvo sudaryta paskolos sutartis, o žemės pirkimo–pardavimo sandoris įvykdytas kaip skolos grąžinimas.

LR CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems LR CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame LR CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą. Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis LR CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684-313/2015). LR CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.

Byloje nagrinėjamu atveju atsakovai teigia, kad 2006-03-09 atsakovė I. L. suteikė atsakovui E. G. 249000 Lt paskolą, tai patvirtina išrašas iš I. L. banko sąskaitos, kuriame fiksuoti duomenys apie paskolos suteikimą atsakovui E. G.. Paskolos terminas buvo penkeri metai, tačiau atsakovas galėjo skolą grąžinti anksčiau termino. 2006 m. gegužės 25 d. atsakovas E. G. grąžino 140000 Lt sumą, šia suma buvo sumažintas atsakovo įsiskolinimas (2542,39 Lt buvo skirta palūkanoms už naudojimąsi pinigais laikotarpiu nuo 2006-03-09 iki 2006-05-25). Liko negrąžinta 111542,39 Lt dydžio skola. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad dėl palūkanų už naudojimąsi paskola atskirai atsakovai nesusitarė, todėl apskaičiuojant palūkanas vadovautasi LR CK 6.872 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskolos suteikimo vidutinė metinė palūkanų norma buvo 4,84 proc. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, 2012 m. liepos mėnesį atsakovas E. G. pasiūlė dalį skolos padengti perleidžiant turtą, žemės sklypą, kurį buvo gavęs dovanų iš savo motinos A. K.. 2012 m. liepos 25 d. sudaryta žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pirkimo–pardavimo sutartis. Šalys perleidžiamą žemės sklypą įvertino 69000 Lt, atsižvelgdamos į šalių susitarimą, jog perleidžiamo turto verte bus mažinama atsakovo E. G. skola. Atsakovo E. G. skola 2016-01-07 sudaro 88524,53 Lt.

Šioje byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, kad atsakovė I. L. pervedė atsakovui E. G. 2006-03-09 249000 Lt, nurodydama, kad šio pavedimo paskirtis yra „paskola“. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas. Sprendžiant, ar dėl pinigų pervedimo atsirado paskolos teisiniai santykiai, vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą. Sprendžiant dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Atsakovė pateikė ir kitą banko išrašą, kuriame matyti, kad atsakovė I. L. gavo 140000 Lt iš atsakovo E. G., tačiau iš nurodyto pavedimo nėra matyti, kokia šių pervestų piniginių lėšų paskirtis. Kolegija pažymi, jog iš esmės vienintelis rašytinis įrodymas šioje byloje, kuriuo atsakovė įrodinėja, jog pinigai, pervesti atsakovui mokėjimo nurodymu, yra suteikti kaip paskola – tai banko pavedimas, iš kurio duomenų matyti, kad atsakovė pervedė atsakovui 249000 Lt, nurodydama mokėjimo paskirtį „paskola“. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Danske bank operacijos išrašas, kaip įrodymas, jog tarp atsakovų buvo sudaryta paskolos sutartis, yra vertintinas kritiškai, kadangi jame nurodyta tik atsakovės I. L. valia perduoti pinigus atsakovui, tačiau tai neįrodo, kad atsakovas, kaip paskolos gavėjas, įsipareigojo grąžinti gautas pinigines lėšas. Nors yra pateiktas ir SEB banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, kad atsakovė gavo 140000 Lt 2006-05-25 iš E. G., tačiau neįmanoma identifikuoti, kokiu tikslu šie pinigai yra pervesti. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, jog šalys sudarė paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina ir tą aplinkybę, kad atsakovus sieja draugiški santykiai, jie kurį laiką gyveno kartu, taip pat turi bendrą vaiką, todėl teismas negali daryti neginčijamos išvados, kad šalys nėra tarpusavyje atsiskaičiusios iki šio laiko. Tai patvirtina būtent tą aplinkybė, jog nėra E. G. įsipareigojimo grąžinti atsakovei I. L. pinigus. Be to, įvertinus ir kitas šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes dėl atsakovo įsipareigojimo grąžinti atsakovei pinigus, t. y. būtent 2012 m. liepą pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiant žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos m., kai atsakovas jau buvo informuotas apie ieškovo Nordea Bank reikalavimą grąžinti įsiskolinimą iki 2012-07-20, kyla abejonių dėl realiai susiklosčiusių paskolos santykių tarp atsakovų. Taip pat vertintina ir ta aplinkybė, kad 2012-07-25 Pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nurodyta, jog piniginės lėšos, gautos už parduodamą žemės sklypą bus panaudotas padengti atsakovo E. G. kreditiniams įsipareigojimams atsakovei I. L.. Pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktas tik numato, kad „žemės sklypas, parduodamas už 69 000 Lt, kuriuos kaip pareiškė Pardavėjas, Pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš patvirtinant šią sutartį ir Pardavėjas patvirtina, kad neturi jokių pretenzijų dėl minėtos sumos“. Taigi notariškai patvirtinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis taip pat nepatvirtina tos aplinkybės, jog E. G. žemės sklypo perleidimu siekė padengti savo kreditinius įsipareigojimus atsakovei I. L.. Įvertintina ir ta aplinkybe, kad iš pradžių atsakovai I. L. ir E. G. nenurodė, kad juos sieja prievoliniai santykiai. 2012-12-20 ir 2013-10-14 teismui pateiktuose atsiliepimuose į ieškinį jie nurodė, jog sudarė 2012-07-25 pirkimo–pardavimo sandorį, be to, atsakovas E. G. nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra atlygintinis sandoris ir atsakovo turto masė dėl minėtos sutarties nebuvo sumažinta. 2016-01-07, t. y. po trejų metų, teismui pateiktuose atsakovės I. L. papildomuose paaiškinimuose nurodyta, jog atsakovė I. L. yra ir ginčijamo sandorio metu buvo atsakovo E. G. kreditorė, o, suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovas E. G. pasiūlė dalį skolos padengti perleidžiant turtą, t. y. žemės sklypą. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dar 2013 m. pateikdami atsiliepimus atsakovai turėjo nurodyti, kad juos sieja prievoliniai santykiai, todėl po trejų metų atsiradusį paaiškinimą, kad atsakovus E. G. ir I. L. sieja prievoliniai teisiniai santykiai, teismas vertina kritiškai, nes nėra objektyvių duomenų apie paskolos teisinių santykių atsiradimo faktą, laiką ir duomenų, kad tokie santykiai tebesitęsia iki šiol.

Apeliacinės instancijos teismas mano, kad byloje nėra LR CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytų išlygų (nėra kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių sutarties sudarymo faktą, nėra duomenų apie rašytinių įrodymų praradimą, atsakovė nenurodė aplinkybių, jog objektyviai negalėjo pasirašyti skolos dokumento). Taigi teismas konstatuoja, kad atsakovai esminių paskolos sutarties egzistavimo sąlygų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus – neįrodė, byloje nenustatytas faktas, kad atsakovai yra pasirašę ir paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį pinigų atsakovui perdavimą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės išdėstyta pozicija apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog apeliantė yra atsakovo E. G. kreditorė, nėra pagrindo nagrinėti kito apeliacinio skundo argumento dėl kreditorės lygiateisiškumo ir pirmumo teisės bei restitucijos taikymo.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliantės nurodytu apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui atmetus atsakovės apeliacinį skundą būtų pagrindas priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau ieškovas nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl nėra pagrindo spręsti šio klausimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą nepakeistą.