Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „AKL IR KO“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „AKL IR KO“ pareiškimas dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo, civilinėje byloje Nr. B2-22-524/2010 pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Alfenika“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl 16 134,88 Lt investicijos į atsakovo turtą teismas nurodė, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjas iš UAB „Alfenika“ nuomojosi nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2004 m. birželio 22 d., kai pastato naudojimas ir valdymas perduotas UAB „Feniks“. Pareiškėjas pateikė 2003 m. lapkričio 1 d. papildomą susitarimą prie negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 01/09-22/003, kurio 7 straipsnis papildė nuomos sutarties 2.14 punktą, kuriame šalys sutarė, kad pareiškėjas, turėdamas UAB ,,Alfenika‘‘ sutikimą, įvykdė pagerinimus už 3580 Lt, kurie buvo įskaityti į nuomos mokesčio mokėjimą, t. y. pareiškėjas 7 mėnesius nemokėjo nuomos mokesčio, todėl šia suma padidinti jo kreditinio reikalavimo nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu 2004 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą - faktūrą 1627,94 Lt sumai ir 2004 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą - faktūrą 5297,41 Lt sumai išrašė UAB ,,Feniks‘‘ ir nepateikti kiti įrodymai, kad šias sąskaitas pareiškėjas apmokėjo UAB ,,Alfenika‘‘. Kitos pareiškėjo pateiktos sąskaitos - faktūros ir jų apmokėjimo kvitai yra išrašyti jau po pastato pardavimo, t. y. 2008 m. balandžio 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 21 d.. Atitinkamai UAB ,,Alfenika‘‘ ir UAB ,,Feniks‘‘ yra savarankiški juridiniai asmenys ir CK 6.501 straipsnio 1 dalies pagrindu šio pareiškimo dalies tenkinti nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas neįrodė jo taikymui būtinų sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš byloje esančių duomenų aišku, kad reikalavimą dėl 50 000 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atsakovas kildina iš to, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2010 m. balandžio 14 d., kreditorių UAB „AKL IR KO“, kuris su BUAB „Alfenika“ buvo sudaręs negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį iki 2017 m. sausio 1 d. (b. l. 14 – 15), nuspręsta iškeldinti iš minėtų patalpų iš esmės dėl to, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. sudaryta ginčo patalpų nuomos sutartis nebuvo registruota viešame registre, todėl naujam savininkui (K. A.) šios nuomos sutarties teisės ir pareigos neperėjo. Kreditoriaus nuomone, sutartį viešame registre turėjo įregistruoti BUAB „Afenika“, o to nepadarius, minėta įmonė turėjo sumokėti 2003 m. lapkričio 1 d. papildomo susitarimo prie negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 01/09-22/003, 10 straipsnyje numatytą 50 000 Lt baudą už sutarties nutraukimą be jokio pagrindo (b. l. 15). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtent kreditorius UAB „AKL IR KO“, būdamas suinteresuotas negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos santykių tąsa, privalėjo pats pateikti prašymą įregistruoti 2003 m. rugsėjo 22 d. nuomos sutartį, iš dalies pakeistą 2003 m. lapkričio 1 d. papildomu susitarimu (CK 4.256 str.). Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, tokia pozicija visiškai neprieštarauja jokiems ankstesniems teismų sprendimams dėl ginčų, susijusių su UAB „AKL IR KO“ nuomotomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), išsprendimu. Atitinkamai Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 10 - 11) atmetus BUAB „Afenika“ ieškinį dėl UAB „AKL IR KO“ iškeldinimo iš nuomotų patalpų, kreditorius turėjo suprasti nuomos sutarties registravimo viešame registre svarbą. Be to, pažymėtina ir tai, kad dar 2004 m. balandžio 19 d. tarpusavio suderinimo akte (civilinė byla Nr. 2-228-123/2008, b. l. 27), kuris buvo ginčijamas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-238-583/2007, nurodyta, jog statybinių medžiagų, iš kurių pastatytas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), galiojimo terminas – iki pastato pagal B. T. antstolių kontoros pardavimo iš varžytinių. Atitinkamai civilinės bylos Nr. 2-238-583/2007 nagrinėjimo metu UAB „AKL IR KO“ buvo žinoma, kad Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartimi UAB „Alfenika“ iškelta bankroto byla (b. l. 3), todėl apeliantas, būdamas atidus bei rūpestingas, turėjo suvokti, kad BUAB „Alfenika“ priklausęs ir kreditoriui nuomotas turtas bus parduotas Įmonių bankroto įstatymo numatyta tvarka bei pats pasirūpinti savo teisių į turto nuomą išsaugojimu (CK 4.256 str.). Taigi Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi pagrįstai atsisakė padidinti UAB „AKL IR KO“ kreditorinį reikalavimą 50 000 Lt sumai.

Kreditorius UAB „AKL IR KO“ reikalavimą dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo reiškia tuo pagrindu, kad jis taip pat yra patyręs 5027,00 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl to, kad, apelianto nuomone, nebuvo įvykdyta įstatymo nustatytą tvarką, reglamentuojančią sutarčių pasibaigimą ar nutraukimą, atitinkanti procedūra. Tačiau dėl 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios apeliantui iš BUAB „Alfenika“ buvo priteistos Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 10, 11), kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas dar Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi. Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidas civilinėje byloje pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovui UAB „AKL IR KO“ dėl iškeldinimo ir nuomos mokesčio priteisimo (b. l. 7 - 8) pastarasis patyrė būtent dėl to, kad, kaip jau minėta, tinkamai nepasirūpino savo teisių pagal nuomos sutartį, sudarytą su UAB „Alfenika“ įregistravimu. Atitinkamai civilinė byla Nr. 2-228-123/2008 buvo nutraukta BUAB „Feniks“ atsiėmus ieškinį, su kuo UAB „AKL IR KO“ sutiko, o BUAB „Alfenika“ šioje byloje apskritai nedalyvavo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė padidinti UAB „AKL IR KO“ kreditorinį reikalavimą UAB „Alfenika“ bankroto byloje ir dėl papildomų 5027,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir netiksliai įvertino kreditoriaus UAB „AKL IR KO“ pretenziją dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo ryšium su 16 134,88 Lt investicija į BUAB „Alfenika“ priklausiusį turtą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje, (išskyrus 1150,99 Lt investiciją po 2008 m. kovo 20 d. įvykusio nuomoto pastato pardavimo iš varžytinių) apeliantas pagrįstai prašo perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Antai teismas nurodė, kad kaip nurodyta 2003 m. lapkričio 1 d. papildomame susitarime (b. l. 15), kreditoriaus pagerinimai 3580 Lt sumai buvo įskaityti į nuomos mokestį, t. y. UAB „AKL ir KO“ 7 mėnesius nemokėjo nuomos mokesčio, tačiau iš byloje esančių duomenų (b. l. 70 – 72) matoma, kad po minėto papildomo susitarimo nuomos mokestis buvo mokamas, o vėliau jis buvo mokamas UAB „Feniks‘ (b. l. 73 – 81), todėl neaišku, už kokius 7 mėnesius nebuvo mokamas nuomos mokestis ir ar minėtos investicijos apskritai įskaičiuotos į nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad 1627,94 Lt pagal 2004 m. sausio 29 d. išrašytą sąskaitą – faktūrą bei 5297,41 Lt pagal 2004 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą – faktūrą išrašė UAB „Feniks“ bei dėl to atsisakė padidinti kreditorinį reikalavimą ir šioje dalyje, tačiau, kolegijos nuomone, minėtas sąskaitas išrašęs asmuo šiuo atveju neturi reikšmės kreditorinio reikalavimo tvirtinimo pagrįstumui, nes iš pačių sąskaitų aišku, kad jos išrašytos už medžiagas, skirtas UAB „Alfenika“ priklausiusio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), remontui (b. l. 51 - 53, 56, 57). Tuo tarpu tai, ar pirktos statybinės medžiagos buvo realiai panaudotos, ar tai buvo atliekama suderinus su statinio savininku, ar tai buvo atliekama vien pagal kreditoriaus veiklos poreikius (2003 m. rugsėjo 22 d. nuomos sutarties 2.11 punktas) nenustatinėta. Atitinkama, nors Klaipėdos apygardos teismas skundžiamoje 2010 m. lapkričio 16 d. nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad 2008 m. balandžio 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 21 d. sąskaitos (iš viso – 1150,99 Lt; b. l. 46) išrašytos po ginčo statinio pardavimo iš varžytinių, tačiau dėl kitų kreditoriaus prašomų pripažinti investicijų (16 134,88 – 3580 – 1627,94 – 5297,41 – 1150,99 = 4478,54 Lt) pagrįstumo teismas apskritai nepasisakė.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties dalis, kuria atmestas UAB „AKL IR KO“ reikalavimas dėl investicijų į BUAB „Alfenika“ priklausiusį turtą 14 983,89 Lt (16 134,88 – 1150,99) sumoje naikintina ir klausimas šioje dalyje dėl UAB „AKL IR KO“ kreditorinio reikalavimo padidinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties dalį, kuria atmestas UAB „AKL IR KO“ reikalavimas dėl investicijų į BUAB „Alfenika“ priklausiusį turtą 14 983,89 Lt sumoje ir perduoti klausimą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.