Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės Lietuvos pašto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4183-653/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės Lietuvos paštas ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Greitasis kurjeris“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Lietuvos paštas kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Greitasis kurjeris“ 117 669,11 Eur skolos, 1 089,58 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „Greitasis kurjeris“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias skolininkei ir (ar) esančias pas skolininkę, jos banko sąskaitose ir (ar) pas trečiuosius asmenis pareikšto ieškinio sumos dydžiu. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma – 118 758,69 Eur – laikytina didele atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

Teismas pažymėjo, kad šioje proceso stadijoje neturi pagrindo pripažinti ieškovės reikalavimo akivaizdžiai nepagrįstu. Tačiau teismas akcentavo, kad nors ieškovė nurodo, jog ieškinio suma lemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovės, vykdančios ūkinę komercinę veiklą, finansinė padėtis yra bloga ir jog 118 758,69 Eur suma atsakovei būtų didelė, kas sudarytų riziką, kad bus apsunkintas ir neįmanomas galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė AB Lietuvos paštas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – areštuoti visą atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias pas UAB „Greitasis kurjeris“ ar trečiuosius asmenis. Ieškovės vertinimu, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui ir faktą, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė patvirtina visų pirma tai, jog po ieškinio pateikimo teismui, atsakovė pateikė ieškovei siūlymą apmokėti laiku neapmokėtas sąskaitas faktūras dalimis, nurodydama, kad negali iškart sumokėti skolos, įvertinusi jos galimybes ir ateities veiklos perspektyvas. Taigi atsakovė pripažįsta skolą, bet neturi finansinių galimybių sumokėti skolą ir pačiai atsakovei nėra aiškios jos ateities verslo perspektyvos. Ieškovė pažymėjo ir tai, kad 2016 m. kovo 15 d. atsakovė suinteresuotiems asmenims išplatino pranešimą dėl veiklos sustabdymo, kuriame nurodyta, jog atsakovės finansinė padėtis yra bloga ir ji nuo 2016 m. balandžio 1 d. stabdo ūkinės komercinės veiklos vykdymą. Atsakovė nuo 2016 m. kovo 16 d. turi 46 156,39 Eur dydžio skolą VSDFV, darbuotojų skaičius sumažėjo 60 procentų, o jokio nekilnojamojo turto atsakovė neturi. Taigi yra reali ir pačios atsakovės patvirtinta grėsmė jau priimto preliminaraus ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui. Kadangi nuo 2016 m. balandžio 1 d. atsakovė stabdo ūkinės komercinės veiklos vykdymą, akivaizdu, kad nuo šios dienos atsakovė negaus jokių pajamų, jos turto mastas tik mažės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju iškilo klausimas dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 16 d. sprendimu pakeitė 2016 m. kovo 16 d. preliminarų sprendimą ir priteisė ieškovei iš atsakovės 115 496,11 Eur skolos, 1 089,58 Eur palūkanų bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Taigi ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) nėra (CPK 144 straipsnis).

Tačiau iš Liteko duomenų taip pat matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi atsakovei UAB „Greitasis kurjeris“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. B2-4368-562/2016). Nutartis jau įsiteisėjo.

Pagal formuojamą teismų praktiką, kurioje aiškinamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatos, įmonei iškėlus bankroto bylą, ji neturi galimybės disponuoti jai priklausančiu turtu ir turtą iššvaistyti. Įmonės vardu veikia bankroto administratorius, kuris vykdo įmonės bankroto procesą ir veikia jam įstatymo nustatytų įgaliojimų ribose. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktą administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis lėšomis, disponuoja. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta įstatymo. Iš pirmiau nurodytų ĮBĮ normų, taip pat formuojamos teismų praktikos darytina išvada, kad įmonei iškėlus bankroto bylą laikinųjų apsaugos priemonių taikymas praranda reikalavimą užtikrinančią savo paskirtį, todėl jos nėra tikslingos, nes bankroto administratorius derina kreditorių ir įmonės interesus, gina visų kreditorių teises ir negali išskirti kurio nors vieno kreditoriaus teisės į jo finansinių reikalavimų patenkinimą. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-755/2014; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-885-370/2016).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ĮBĮ normos nesuteikia teisės bankrutuojančios bendrovės administratoriui lėšas, gautas pardavus turtą, skirstyti kreditoriams, kol nėra išnagrinėti teisminiai ginčai pagal turtinius reikalavimus bankrutuojančiai bendrovei, t. y. kol iki galo nebus baigtas formuoti kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas (ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis, 33-35 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-755/2014; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-885-370/2016)

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus susiklosčiusią situaciją (bankroto bylos, kurioje akumuliuojami tiek visų atsakovės kreditorių reikalavimai, tiek ir visi atsakovei (jos turtui) taikytini apribojimai, iškėlimą), laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje, apsaugant atskirai ieškovės pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkintą reikalavimą, yra ne tik netikslingas (nebėra grėsmės, kad įmonė gali išvaistyti savo šiuo metu turimą turtą ar imtis kitokių veiksmų, užkertančių kelią ieškovės reikalavimo patenkinimui), bet ir prieštarautų ĮBĮ nustatytam reguliavimui. Įvertinęs nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje klausimui netekus savo teisinės reikšmės, nebeliko apeliacijos objekto ir apeliacinis procesas pagal ieškovės AB Lietuvos paštas 2016 m. kovo 21 d. atskirąjį skundą nutrauktinas, ieškovei grąžinant jos už atskirąjį skundą sumokėtą 21 Eur žyminį mokestį (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį procesą pagal ieškovės akcinės bendrovės Lietuvos pašto (j. a. k. 121215587) 2016 m. kovo 21 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties nutraukti.

Grąžinti ieškovei akcinei bendrovei Lietuvos paštui (j. a. k. 121215587) 21 Eur (dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. kovo 21 d. mokėjimo pavedimu Nr. 3143 už atskirąjį skundą. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.