Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-651/2014

Teisėja Zita Romanovaitė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00471-2013-6

2014 m. vasario 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 1d. ir jam paskirta 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 3 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2012-05-15 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie jos pridedant dalį švelnesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai ir 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo, palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

N. K. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. kad jis 2013-03-16, apie 23.30 val., bute, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė I. B. 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C2-06“.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog jokių jo kaltės įrodymų nebuvo surinkta, jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios I. B., A. R. subjektyviais parodymais, kurie nebuvo išsamiai ištirti ir įvertinti. Teismas rėmėsi jų parodymais, kad telefono dingimą pastebėjo jam išėjus iš buto ir paskui girdėjo jo pokalbį su mama, tačiau teismas netyrė tos aplinkybės, kad pas I. B. buvo ir daugiau svečių, kurie taip pat galėjo paimti telefoną. Netyrė, kad jis pas I. B. buvo nuėjęs su dukterėčia R. Š. ir sūnumi L., kurie taip pat galėjo paimti telefoną ir parsinešti namo. Nuteistojo manymu, jokia logika nebūtų galima paaiškinti tai, kad jis pavogęs telefoną nuspaustų atsiliepimo mygtuką ir taip per telefoną leistų klausytis pokalbį su mama. Teismas rėmėsi I. B., A. R. parodymais, tačiau nenurodė, kodėl atmetė jo parodymus. Tai, kad I. B. ir A. R. girdėjo telefonu jo ir jo motinos balsus, nėra tiesioginis įrodymas, jog jis pavogė telefoną ir laikė savo rūbų kišenėje, tai yra tik teismo prielaida. Be to, teismas nevertino jo mamos L. K. parodymų, kad atėjusi I. B. sakė, jog dingo telefonas, tačiau nesakė, kodėl įtaria jį, kad mama svetimo telefono pas jį nematė, o atėjus I. B., buvo rastas tik jo telefonas. Apeliantas teigia, kad visos bylos aplinkybės rodo, jog jos nebuvo tinkamai nustatytos, ištirtos bei įvertintos ir jo kaltė dėl jam inkriminuotos veikos padarymo neįrodyta.

Teismo posėdyje nuteistasis N. K. palaikė savo apeliacinį skundą. Nuteistojo gynėjas advokatas J. Koreckij palaikė ginamojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį išteisinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai N. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d..

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo išvada, jog jo parodymai buvo nenuoseklūs, motyvuodamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik norėdamas, kad ikiteismini tyrimas būtų nutrauktas. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje nevertino L. K. parodymų bei aplinkybės, kad nukentėjusiosios gimtadienyje buvo daugiau svečių ir, kad su juo kartu ėjo nepilnamečiai R. Š. ir L. K.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais ir atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiosios I. B. ir liudytojos A. R. parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Abejoti jų parodymais nėra jokio pagrindo, o apelianto teiginiai, kad kaltę pripažino tik paskatintas tyrėjos dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, yra niekuo nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu N. K. susipažino ir perskaitė protokolą, laisva valia pasirašė jį ir nurodė, jog prisipažįsta visiškai, be to atlygino visą padarytą žalą nukentėjusiajai. Teismo posėdžio metu nuteistasis pripažino kaltę iš dalies, nurodydamas, jog nukentėjusiosios telefoną galėjo sumaišyti su savo ir netyčia įsidėti, o supratęs, kad prarado telefoną – atlygino žalą. Iš tokių nuteistojo veiksmų matyti, jog jis suprato padaręs nusikalstamą veiką ir jos pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais N. K. parodymais.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis teigia, kad be jo prisipažinimo byloje nėra jokių kitų jo kaltės įrodymų, nes nebuvo detaliai apklaustas iš kur, kaip ir kada jis pavogė mobilaus ryšio telefoną, nepadarytas parodymų patikrinimas vietoje, telefonas nesurastas, nepadarytas tardymo eksperimentas siekiant nustatyti ar laikant telefoną kišenėje ir nuspaudus atsiliepimo mygtuką galima girdėti žmonių balsus ir atskirti kas kalba. Šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, kadangi ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-344/2011). Taigi, tyrimą atliekantis pareigūnas pats priima sprendimą, kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad nebuvo atlikti kai kurie ikiteisminio tyrimo veiksmai, tačiau šių veiksmų atlikimo nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nereikalavo, o išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad šių veiksmų atlikimas yra netikslingas, nes N. K. kaltė įrodyta kitais tyrimo metu surinktais įrodymais. Taigi akivaizdu, kad nuteistasis taip tik bando išvengti atsakomybės.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistojo kaltė įrodyta ne tik paties nuteistojo prisipažinimu, bet ir nukentėjusiosios I. B. ir liudytojos A. R. parodymais. Klaipėdos miesto apylinkės teismas iš nukentėjusiosios I. B. parodymų pagrįstai nustatė, kad I. B. telefonas po to, kai iš jos buto išėjo N. K., buvo jo žinioje, jis jį buvo parsinešęs į namus, o iš liudytojos L. K. parodymų seka, jog kaltinamasis, iki ateinant nukentėjusiajai, iš buto nebuvo niekur išėjęs, vadinasi, iki to laiko parsinešto telefono jis pamesti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pagrindo netikėti nuteistojo kaltės pripažinimu ikiteisminio tyrimo metu, kadangi pats N. K. savo parodymus patvirtino, pasirašydamas, jog protokolą perskaitė ir jog jis surašytas teisingai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai N. K. pripažino kaltu padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas. Nuteistasis ginčija savo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu neatitikimą, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nuteistojo prisipažinimą ir žalos atlyginimą, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo N. K. kaltumui nustatyti.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. K. pripažino kaltu pagal BK 178 str. 1 d.. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. K. apeliacinį skundą atmesti.