Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-06-19 · Administracinė byla Nr. eI2-7740-394/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-06-19
Bylos Nr.
eI2-7740-394/2024
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00190-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Žanas Kubeckas, Deimantė Andrulytė, Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
M. Z.
Atsakovas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui
Trečiasis asmuo
A. V.
Administracinė byla Nr. eI2-7740-394/2024Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00190-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 19 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo A. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Z. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti 2024 m. kovo 7 d. gautą skundžiamą atsakymą Nr. 5SD, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą Nr. 5GD-3531, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimo išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2024 m. sausio 22 d. pateiktas skundas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos skyrius) dėl vaiko motinos A. V. tėvų valdžios nepanaudojimo arba netinkamo panaudojimo, panaudojimo priešingai vaiko interesams ir vaiko tėvų pareigų nevykdymo. 2024 m. kovo 4 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pašalinti duomenų trūkumus 2024 m. kovo 1 d. vaiko situacijos vertinimo anketos formos 1 priede. Pareiškėjas teigia, jog minėtame dokumente pateikti klaidingi ir nepilnai užpildyti konkretaus vaiko atstovui pagal įstatymą duomenys, nesilaikant galiojančių Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bendrųjų nuostatų, dėl klaidingai nurodyto vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos adreso ir vaiko buvimo vietos vaiko situacijos vertinimo metu, adresas (kita vaiko buvimo vieta, jeigu ji skiriasi nuo nuolatinės gyvenamosios vietos). Pareiškėjas nurodė, jog nepilnametis vaikas nuo 2021 m. balandžio 19 d. nebegyvena adresu (duomenys neskelbtini) su tėvu, o nuolatinė gyvenamoji vaiko vieta Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu pakeista nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėjas mano, jog atsakovo pateikti gyvenamosios vietos duomenys yra nepatikimi ir neatitinka faktinės situacijos. Šie duomenys neturi atitikmens jokiuose oficialiuose patvirtinimuose ar dokumentuose, o pateiktas adresas (duomenys neskelbtini) yra neteisingas. Pareiškėjas nurodė, jog tai gali kelti problemų teisiniams ar administraciniams procesams. Iš anketoje esančių duomenų matyti, jog vaikas išreiškė norą, kad tėvas nežinotų tikslaus jo gyvenamosios vietos adreso. Teigia, jog toks noras atsirado dėl įsivaizduojamų scenarijų, kuriuose tėvas gali kviesti policiją, greitąsias ir kt. institucijas, sukelti konfliktą, tačiau teigia, jog noras išlaikyti privatumą gali kelti kliūtis susitikimui. Teigia, jog vaiko išsakytas noras neatskleisti duomenų nėra pagrįstas, nes nėra jokių duomenų, kad vaikui būtų kviečiamos tarnybos, kurių tikslas priklauso nuo jo gyvenamosios vietos. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. nuo 2015 m. nuolat prašė neatskleisti savo gyvenamosios vietos, pateikdama tą patį argumentą, kurį dabar nurodo ir nepilnametis vaikas. Pareiškėjas mano, jog šis elgesys galimai kelia susirūpinimą ne dėl duomenų atskleidimo, bet dėl galimų sveikatos ar psichologinių problemų.

Atsakovas Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas M. Z. ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. yra nepilnamečio vaiko A. Z. tėvai. Nepilnamečio vaiko tėvai gyvena skyrium, tarp kurių susiklostę itin sudėtingi ir komplikuoti tarpusavio santykiai, būtent dėl jų sūnaus priežiūros, auginimo bei skyrium gyvenančio tėvo ir sūnaus bendravimo tvarkos. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2022 m. rugsėjo 29 d. civilinėje byloje Nr. e2-861/1067/2022 priėmė sprendimą, kuriuo nepilnamečio vaiko A. Z. gyvenamąją vietą nustatė su motina D. V.. Tuo pačiu sprendimu teismas nustatė tėvo bendravimo su vaiku tvarką bei priteisė iš tėvo išlaikymą nepilnamečio vaiko atžvilgiu. 2024 m. sausio 22 d. skyriuje gautas tėvo pranešimas, o 2024 m. vasario 23 d. gautas vaiko motinos pranešimas. Atsižvelgus į pranešimų pobūdį, specialistai priėmė sprendimą abu pranešimus nagrinėti bendrai. Vadovaujantis vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašu, 2024 m. kovo 1 d. atsakovas įvertino nepilnamečio vaiko situaciją, kurios metu buvo išklausyta nepilnamečio nuomonė. Vaikas teigė, kad šiuo metu su tėvu nebendrauja, vengia bendrauti, vengia skambučių. Vaikas santykius su tėvu apibūdino blogai, nenori bendrauti su juo. Pokalbio metu vaikas nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau nenori, jog tėvas žinotų tikslų jo adresą, nes jis kenks jam ir mamai kviesdamas policiją, greitąsias ir kitas tarnybas, o pats neparodo jokio noro atvykti ir pabendrauti. Įvertinus nepilnamečio vaiko situaciją, nustatyti rizikos veiksniai. 2024 m. kovo 4 d. skyriuje gautas M. Z. 2024 m. kovo 2 d. prašymas, reg. Nr. 5GD-3531, kuriame pareiškėjas nurodo, jog gautas vaiko situacijos vertinimo anketos formos 1 priedas, kuriame pateikti klaidingi ir nepilnai užpildyti konkretaus vaiko atstovui pagal įstatymą duomenys, nesivadovaujant nurodytu 3 punktu, kuriame būtina nurodyti: vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos adresą ir vaiko buvimo vietos vaiko situacijos vertinimo metu adresą (kitą vaiko buvimo vietą, jeigu ji skiriasi nuo nuolatinės gyvenamosios vietos). Pareiškėjas tarnybos prašė atlikti būtinus pakeitimus, pildant vaiko situacijos vertinimo anketos formos 1 priedą. 2024 m. kovo 5 d. skyrius pateikė pareiškėjui atsakymą Nr. 5SD-2029, kuriame nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjo sūnaus bei motinos prašymą, jog jų gyvenamosios vietos adresas nebūtų atskleidžiamas, 2024 m. kovo 4 d. gautas prašymas netenkintinas. Pažymėjo, jog skyriui nepilnamečio faktinė gyvenamoji vieta yra žinoma, joje lankytasi 2024 m. vasario 29 d. Vaiko gyvenamoji vieta švari, tvarkinga, tinkamos sąlygos augti ir vystytis. Paaiškino, kad skyrius, vadovaudamasis išimtinai vaiko interesais ir atsižvelgdamas į vaiko išsakytą norą, netenkino pareiškėjo prašymo ir papildomai paaiškino, kad vaiko gyvenamojoje vietoje nenustatė, jog vaikui būtų sukurtos netinkamos gyvenimo ir buities sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. atsiliepimo į patikslintą skundą nepateikė, procesiniai dokumentai jai įteikti tinkamai, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta teismo pranešimu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. Z. patikslintas skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. kovo 5 d. rašto Nr. 5SD-2029 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Šioje administracinėje byloje nėra sprendžiamas tarp vaiko tėvų kilęs konfliktas dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo ar jos užtikrinimo, taip pat nėra vertinamas 2024 m. kovo 1 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. 5VSV-984 teisėtumas ir pagrįstumas, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Byloje nustatyta, kad 2024 m. kovo 4 d. pareiškėjas M. Z. kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių, prašydamas tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus atlikti būtinus pakeitimus, pildant vaiko situacijos vertinimo anketos formos 1 priedą, vadovaujantis galiojančiomis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bendrosiomis nuostatomis. 2024 m. kovo 5 d. atsakovas raštu Nr. 5SD-2029 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad atsižvelgus į pareiškėjo sūnaus bei vaiko motinos prašymą neatskleisti gyvenamosios vietos adreso, pareiškėjo prašymas nebus tenkinamas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-803 patvirtintas Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, pagal poreikį įvertina vaiko gyvenamąją ir (ar) socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, ar jeigu vaikas turi specialiųjų poreikių, raidos ir (ar) kitokių sutrikimų, jis pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atlieka vaiko situacijos vertinimą. Jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, nenustato vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą.

Aprašo 4 punkte numatyta, kad Tarnyba arba jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, atlieka veikos situacijos vertinimą, užpildydami Vaiko situacijos vertinimo anketos formą (Aprašo 1 priedas).

Aprašo 6 punkte nurodyta, jog jei vaiko situacijos vertinimas atliekamas šeimoje, kurioje vaiko atstovai pagal įstatymą netvarko bendro ūkio, pildoma viena Vaiko situacijos vertinimo anketos forma (Aprašo 1 priedas), tačiau, siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą, Vaiko situacijos vertinimo anketos formos 1 priedas pildomas atskirai, pateikiant tik to konkretaus vaiko atstovo pagal įstatymą duomenis, kuris bus supažindinamas su užpildytu 1 priedu. Kitam vaiko atstovui pagal įstatymą šie duomenys neteikiami.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, vadovaudamasis Aprašo 6 punkto nuostatomis tinkamai užpildė Vaiko situacijos vertinimo anketą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vaiko situacijos vertinimo anketos 1 priedas „Duomenys apie vaiko tėvus ar kitus vaiko atstovus pagal įstatymą bei kitus kartu su vaiku gyvenančius asmenis“ užpildyti atskirai ir kitam vaiko atstovui pagal įstatymą nebuvo pateikti.

Vaiko situacijos vertinimo anketos 3 punkte nurodyta, jog vaiko deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), o faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, jog miesto, kaip faktinės gyvenamosios vietos adreso nurodymas, yra nepatikimas ir neatitinkantis faktinės situacijos.

Iš byloje esančios Vaiko situacijos vertinimo anketos matyti, jog nepilnametis A. Z. nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau nenori, jog tėvas žinotų tikslų jo adresą.

Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-66-460/2023 nutarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 dalį dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir nustatyti, jog atsakovas M. Z. su nepilnamečiu sūnumi A. Z. bendrauja ir dalyvauja jį auklėjant šaliu susitarimu, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir interesus, nustatant, kad atsakovas M. Z. apie planuojamą susitikimą su nepilnamečiu vaiku A. Z. privalo informuoti ieškovę D. V. prie 3 darbo dienas, o dėl numatomų ilgalaikių atostogų – prieš 2 savaites. Iš priimtos nutarties matyti, jog susitikimai su nepilnamečiu vaiku nėra organizuojami jo faktinėje ar deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 4 straipsnio 1 punkte numatyta, kad asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 4 straipsnio 9 punkte numatyta, kad duomenų gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, kuriai atskleidžiami asmens duomenys, nesvarbu, ar tai trečioji šalis ar ne. Tačiau valdžios institucijos, kurios pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę gali gauti asmens duomenis vykdydamos konkretų tyrimą, nelaikomos duomenų gavėjais; tvarkydamos tuos duomenis, tos valdžios institucijos laikosi taikomų duomenų tvarkymo tikslus atitinkančių duomenų apsaugos taisyklių. Minėto straipsnio 12 punkte numatyta, kad asmens duomenų saugumo pažeidimas – saugumo pažeidimas, dėl kurio netyčia arba neteisėtai sunaikinami, prarandami, pakeičiami, be leidimo atskleidžiami persiųsti, saugomi arba kitaip tvarkomi asmens duomenys arba prie jų be leidimo gaunama prieiga.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, jog atsakovas, būdamas asmens duomenų tvarkytojų ir neturėdamas asmens, kurio duomenys yra tvarkomi, sutikimo atskleisti jų duomenų gavėjams, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodyti nepilnamečio A. Z. faktinę gyvenamąją vietą.

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo rašto turinį, sprendžia, jog atsakovas, būdamas nepilnamečio vaiko ir vaiko motinos duomenų tvarkytoju, turėjo nurodyti ir Bendrojo duomenų apsaugos reglamento nuostatas, reglamentuojančias jų pareigą neatskleisti duomenų, tačiau šį pažeidimą laiko formaliu, todėl 2024 m. kovo 5 d. raštas Nr. 5SD-3531 „Dėl informacijos pateikimo“ yra pagrįstas ir teisėtas, o jo naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atmetus pareiškėjo patikslintą skundą kaip nepagrįstą, atmestinas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Z. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Deimantė AndrulytėŽanas KubeckasJarūnė Sedalienė