Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Marijono Greičiaus apeliacinį skundą dėl 2014 m. balandžio 18 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 2 d. 7 MGL (910 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmę įskaityta laikiname sulaikyme išbūta 1 para nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 9 d., vieną sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir galutinai jis nubaustas 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 8 d. apie 20 val., duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, g. duomenys neskelbtini,, viešoje vietoje – Utenos daugiafunkciniame sporto centre, sporto salėje vykusių krepšinio varžybų tarp Vilniaus „Lietuvos Rytas“ ir Utenos „Juventus“ komandų metu, po kilusio konflikto tarp abiejų komandų žaidėjų spyrė į įrengtą plastikinę kėdę taip ją nulauždamas, bei grasino V. R. prie smakro atkištu sugniaužtu kumščiu, tokiu nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė tik dalį teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, nutylėdamas M. Ž. teisinančius parodymus, o taip pat labai glaustai ir lakoniškai įvertino kitų liudytojų parodymus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje visiškai nepasisakė ir netyrė jų nurodytų aplinkybių. Liudytojai M. P., A. K., V. K., H. T. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykus konfliktui tarp krepšininkų kai kurie sirgaliai išbėgo į aikštelę, tačiau buvo apsaugos darbuotojų apsupti ir priversti grįžti į savo vietas. Taip pat nurodė, kad siekiant sugrąžinti sirgalius į savo vietas buvo panaudotos ašarinės dujos, nes buvo jaučiamas dujų kvapas, todėl sirgaliai išsigandę buvo priversti sparčiai lipti per kėdes į tribūnas. Šie liudytojai patvirtino, kad M. Ž. tikrai ne vienintelis lipo per kėdes. Taip darė ir daugiau žmonių, tame tarpe ir liudytojas V. K., nes buvo didelė spūstis. Taip pat nė vienas iš šių liudytojų nepatvirtino, kad nuteistasis M. Ž. būtų konfliktavęs su V. R.. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė. Taip pat teismas apskritai nevertino ir tos aplinkybės, kad ir kiti asmenys grįždami į savo vietas lipo per kėdes, tačiau sulaikytas buvo vienas nuteistasis.

Nagrinėjant įvykį taip ir liko neaišku, dėl kokių priežasčių M. Ž. buvo sulaikytas ir išvestas iš sporto salės – dėl neva tyčia sulaužytos kėdės ar dėl kilusio konflikto su žurnalistu V. R.. Liudytojas G. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kėdės sulaužymo klausimas jau buvo išspręstas, o nuteistasis M. Ž. buvo išvestas iš sporto arenos dėl kilusio konflikto su V. R., nes sulaužyta kėdė jau nieko nedomino. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu G. A. patvirtino, kad policijos pareigūnai nuteistąjį išsivedė būtent dėl sulaužytos kėdės. Pažymi, kad nei vienas apsaugos darbuotojas iš kart po įvykio nenurodė aplinkybės, kad buvo kilęs konfliktas su V. R.. Tik M. Ž. nesutikus būti nubaustam baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 str. 2 d., buvo imtasi papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir pakartotinai apklausti apsaugos darbuotojus G. A. ir V. Z., kurie nurodė apie nuteistojo konfliktą su V. R..

Apeliantas taip pat pažymi, kad M. Ž. niekada neneigė dėl savo nerangumo nulaužęs nuo tvirtinimo sporto salėje įrengtą kėdę, nes dėl susidariusios sirgalių spūsties ir sporto salėje panaudotų dujų buvo priverstas lipti į tribūnas per įrengtų kėdžių eiles. M. Ž. savanoriškai pasisiūlė atlyginti dėl nulaužtos kėdės atsiradusią 29, 50 Lt žalą ir ją atlygino. Nurodo, jog V. R. tyrimo metu parodė, kad jis buvo sporto salėje, stebėjo varžybas kaip žurnalistas. Jis po kilusio konflikto tarp žaidėjų, neprisistatęs ir neparodęs pažymėjimo, priėjęs prie nuteistojo M. Ž. pradėjo jį fotografuoti, o nuteistasis M. Ž. pakėlęs dešinę ranką ir sugniaužęs kumštį prie smakro kažką grasinančiai jam aiškino. Teisiamajame posėdyje duodamas parodymus V. R. jau nurodė, kad nuteistasis jam prie kaklo buvo įrėmęs kairės rankos dalį tarp plaštakos ir alkūnės. Teismas vertindamas šiuos parodymus padarė išvadą, kad šie veiksmai lėmė visuomenės rimties ir tvarkos trikdymą, tačiau visiškai nevertino aplinkybės, kad žurnalistas V. R. pradėjo fotografuoti apskritai neprisistatęs, neparodęs pažymėjimo, todėl nuteistasis M. Ž. nenorėdamas būti fotografuodamas užsidengė veidą ir nusisuko nugara nuo V. R.. Nors V. R. teigė, kad nuteistasis jam grasino, tačiau taip pat parodė, jog esant salėje dideliam triukšmui, jis negalėjo suprasti net kas jam yra sakoma, todėl nesuprantama, kodėl teismas vertino tai, kaip grasinimą. Taigi, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje pats V. R. negalėjo atskleisti tariamų grasinimų turinio. Daugiau nei vienas liudytojas vykusio pokalbio tarp V. R. ir M. Ž. negirdėjo ir dėl didelio triukšmo sporto salėje girdėti negalėjo. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis, kai konflikto esmės nesuprato net pats V. R., visuomenės rimtis ir tvarka iš viso negalėjo būti trikdoma.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas M. Ž. pripažindamas kaltu pagal BK 284 str. 2 d. pašalino iš kaltinimo M. Ž. tyčią sulaužant sporto arenos kėdę, todėl M. Ž., neinkriminavus ir neįrodžius tiesioginės tyčios, jo pripažinimas kaltu padarius BK 284 str. 2 d. numatytą veiką yra negalimas. Bylos duomenys patvirtina, jog M. Ž. įvykio metu buvo ramus, nesielgė agresyviai, jo padaryta turtinė žala yra nedidelė – nesiekia 30 Lt. Visos pirmiau išdėstytos aplinkybės, vertinant byloje esančių duomenų visumą bei neapibrėžtas ir deklaratyvias teismo išvadas leidžia abejoti, ar nuteistasis M. Ž. yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 str.2 dalį kaip trikdęs visuomenės rimtį ir tvarką ir ar jo atlikti veiksmai negalėjo būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 str.

Skunde apeliantas tvirtina, kad M. Ž. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 str. 1 dalį nurodant, kad viešoji tvarka jau buvo sutrikdyta dėl tarp sportininkų kilusio konflikto, o ne dėl įtariamojo veiksmų – kėdės sulaužymo. Deja, šių aplinkybių teismas nevertino, nepasisakė ir dėl to, ar apskritai sporto varžybų metu, neformalioje aplinkoje, po kilusių muštynių, kuomet yra nuolatinis triukšmas, girdimi žmonių šūksniai, reiškiamos emocijos, galima trikdyti viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, o tik deklaratyviai nurodė, kad nuteistojo veiksmai peržengia administracinio teisės pažeidimo numatyto ATPK 174 str. pavojingumą, todėl nuteistasis turi būti pripažintas kaltu pagal BK 284 str.2 dalį. Šioje situacijoje, įvertinus įvykio aplinkybes bei liudytojų parodymus, darytina išvada, kad nuteistojo padaryti veiksmai pagal jų objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas nuteistajam M. Ž.. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad elgesys sukėlė tokius padarinius, kurie negalėtų būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei apeliacinį skundą, daro išvadą, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog nuteistasis išties kaltinime nurodytomis aplinkybėmis spyrė į plastikinę kėdę, taip ją nulauždamas, ir tokiais savo veiksmais jis neabejotinai trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 str. 2 d. Tačiau, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis įvykio metu grasino V. R. prie smakro atkištu sugniaužtu kumščiu. Atsižvelgiant į tai, ši aplinkybė šalinama iš nuosprendžio, jį keičiant dėl teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.).

Byloje surinkti faktiniai duomenys rodo, jog 2013-10-08 Utenos daugiafunkciniame sporto centre vyko krepšinio varžybos tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Utenos „Juventus“ komandų. Šių varžybų metu kilo konfliktas iš pradžių tarp komandų žaidėjų, į kurį įsijungė ir komandų sirgaliai. Nuteistasis, kaip „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo sirgalius, iš sporto centre sirgaliams skirtos tribūnos nusileido į sporto salę, o vėliau, apsaugos darbuotojų paprašytas grįžti į savo vietą, lipdamas į tribūną tyčia spyrė į plastmasinę kėdę ir ją nulaužė. Matyti, kad pats M. Ž. ir neginčija sulaužęs kėdę, tačiau tvirtina tai padaręs netyčia, o dėl savo nerangumo užkliuvęs kėdės atlošo ir taip ją nulaužęs nuo tvirtinimo pagrindo. Tačiau kolegija šiuo atveju pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad pagal byloje surinktus įrodymus nuteistasis tai padarė tyčia.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas šioje byloje tinkamai vertino byloje esančius duomenis, pagrįstai juos pripažino įrodymais bei jais teisingai grindė apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl M. Ž. pripažinimo kaltu tyčia sulaužius sporto centro kėdę. Liudytojai G. A. ir V. Z. iš esmės nuosekliai ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog įvykio metu būtent M. Ž. spyrė koja į kėdę ir ją sulaužė. Liudytojas G. A. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu taip pat pažymėjo, jog netyčia nulaužus kėdę policijos pareigūnams nėra pranešama, o tik paprašoma sumokėti. Liudytojai G. A. ir V. Z. savo parodymuose konkrečiai nurodė, jog M. Ž. įvykio metu buvo aiškiai įpykęs ir tyčia spyrė koja į kėdę. Pagal šių apsaugos darbuotojų parodymus, būtent M. Ž. buvo vienas aršiausių sirgalių, dėl ko jie į jį atkreipė dėmesį bei policijos pareigūnams nurodė, kad būtent jis elgėsi agresyviai ir niekaip nenusiramino (18, 19, 20, 21, 52, 53, 115, 116 b. l.). Kolegija neturi nė menkiausio pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, kadangi jie iš tiesų nėra esmingai prieštaringi, byloje nėra jokių duomenų apie galimą šių liudytojų šališkumą ar suinteresuotumą tyčia kenkti M. Ž.. Priešingai, tokius tiesioginių įvykio liudytojų parodymus atitinka ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Įvykio vietoje tuo metu buvę ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai M. D. ir A. S. nurodė, jog įėjus į salę apsaugos tarnybos vadovas nurodė asmenį, įvykio metu spyrusį ir sulaužiusį kėdę (22, 23, 118 – 119 b. l.). Tai kartu rodo, jog apsaugos darbuotojai tiksliai žinojo ir matė asmenį, kuris sulaužė kėdę bei kuris, kaip buvo nustatyta vėliau, buvo būtent M. Ž.. Visi pirmiau išdėstyti duomenys leidžia pagrįstai spręsti, jog įvykio metu būtent M. Ž. sporto centro kėdę sulaužė tyčia į ją spirdamas. Be to, šią aplinkybę, t. y. kad į kėdę nuteistasis spyrė tyčia, patvirtino ir jis pats pirminės apklausos metu (44, 48 b. l.). Šiuos M. Ž. parodymus vertinti kaip išgautus darant jam psichologinį spaudimą ar kitokį neteisėtą poveikį nėra jokio pagrindo, kadangi jis laikinai sulaikytas buvo nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, prieš apklausiamas įtariamuoju jis buvo tinkamai supažindintas su teise turėti gynėją bei kitomis teisėmis, tame tarpe – ir teise atsisakyti duoti parodymus arba neduoti jų nedalyvaujant gynėjui. Bylos duomenys rodo, jog pats nuteistasis, būdamas įtariamuoju, pasirašytinai patvirtino, jog 2013-10-09 vykusių apklausų metu atsisako gynėjo ir kad jam visos jo teisės yra išaiškintos (41, 42, 45, 46 b. l.). Vien ta aplinkybė, jog policijos pareigūnas M. Ž. prieš antrąją tą pačią dieną vykusią apklausą neinformavo jo apie tai, jog skambino jo gynėjas ir informavo norintis dalyvauti jo apklausoje, neduoda pagrindo spręsti apie šiuo atveju esmingai pažeistą M. Ž. teisę į gynybą – pirmos apklausos metu nuteistasis buvo sąžiningas ir visiškai pripažino savo kaltę. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apklausiamas 2013-10-09, nuo 14.30 val., M. Ž. jau nebuvo laikinai sulaikytas, todėl, būdamas suaugęs ir pakankamą išsilavinimą turintis žmogus, pats galėjo rūpintis gynėjo paslaugomis, ką vėliau ir padarė. Kartu pažymėtina ir tai, jog policijos pareigūnas G. S., kuris, anot nuteistojo gynėjo nepagrįstai M. Ž. neinformavo apie jo gynėją, ir prieš antrąją 2013-10-09 vykusią apklausą M. Ž. išaiškino jo teises (įskaitant ir teisę į gynėją), o taip pat priėmė paties M. Ž. pasirašytą protokolą dėl gynėjo atsisakymo (45, 46 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad prieš antrąją 2013-10-09 apklausą koks nors advokatas būtų pateikęs policijos pareigūnams advokato orderį, t. y. įtariamojo atstovavimą patvirtinantį dokumentą, leidžiantį pagrįstai spręsti, jog M. Ž. bus ginamas konkretaus advokato. Atsižvelgiant į tai visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su neva pažeista nuteistojo teise į gynybą, yra atmetami kaip nepagrįsti. Papildomai pastebėtina, jog aplinkybė, kad policijos pareigūnai informavo M. Ž. apie galimybę baudžiamąjį procesą baigti baudžiamuoju įsakymu bei tai, kad baudžiamojo nusižengimo padarymas neužtraukia teistumo, nelaikytina jokia prievarta ar spaudimu nuteistajam. Kolegija atmeta nuteistojo gynėjo skundo argumentus, kad M. Ž. prisipažino tyčia spyręs į kėdę įvykio metu tik todėl, jog buvo išsigandęs, pirmą kartą patekęs į tokią situaciją. Byloje nustatyta, kad jis įvykio metu buvo blaivus, iš ties buvo vienas agresyviausiai nusiteikusių fanų, elgėsi akivaizdžiai neteisėtai, labai nenoriai pakluso centro apsaugos darbuotojų reikalavimui konfliktui baigiantis grįžti į savo vietą, vėliau bandė pasislėpti, net keitė aprangą. Tai reiškia, kad M. Ž. elgėsi pakankamai motyvuotai, sąmoningai, suprato savo veiksmų neteisėtumą, pavojingumą, todėl privalėjo įvertinti ir dėl to kilsiančias pasekmes. Be to, kas jau minėta šioje nutartyje, būtent pirminiai nuteistojo parodymai atitinka kitus jau aptartus įrodymus, jog nuteistojo veiksmai buvo akivaizdžiai tyčiniai, o ne nerangūs, t.y. neatsargūs. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su neva netyčiniu kėdės sulaužymu, plačiau nagrinėjami, kadangi pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame nuosprendyje bei pirmiau išdėstyti motyvai yra pakankami bei leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog nuteistasis įvykio metu kėdę spyrė būtent tyčia, o ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisminio bylos nagrinėjimo metu jokios procesinės M. Ž. teisės, įskaitant ir teisę į gynybą, esmingai pažeistos nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog tyčia yra būtinas BK 284 str. numatytų veikų požymis, todėl jis būtinai turėtų būti nurodytas nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Būtini kiekvienos nusikalstamos veikos požymiai yra nurodomi atitinkamos teisės normos dispozicijoje. Šiuo atveju tiek BK 284 str. 1 d., tiek ir to paties straipsnio 2 d. dispozicijoje tyčios nėra tarp būtinųjų šių veikų požymių. Vienok, tai nereiškia, jog aptariama veika (BK 284 str. 2 d.) nėra tyčinė. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas labai išsamiai motyvavo bei aiškiai nurodė, jog M. Ž. veiksmus vertina kaip padarytus jam veikiant tiesiogine tyčia. Kita vertus, pats veiksmas – spyris į kėdės atlošą, paprastai sunkiai įsivaizduojamas ir galėtų būti pripažintas kaip neatsargus elgesys. Taigi, apibendrindama aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta visiškai teisingą ir bylos įrodymais pagrįstą apylinkės teismo išvadą, jog M. Ž. svetimą turtą sugadino tyčia į ją spirdamas ir taip ją nulauždamas, tokiais savo veiksmais jis elgdamasis nepadoriai jis trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, jog byloje išties nėra pakankamai duomenų neginčijamai konstatuoti, jog įvykio metu M. Ž. grasino V. R. prie smakro atkištu sugniaužtu kumščiu. Bylos duomenys iš ties rodo, jog faktas apie neva išsakytus grasinimus V. R. iš karto nustatytas nebuvo – nei rašte dėl pradėto ikiteisminio tyrimo (1 b. l.), nei 2013-10-08 policijos pareigūno tarnybiniame pranešime apie įvykio aplinkybes (7 b. l.), nei pirminiuose apsaugos darbuotojų bei policijos pareigūnų apklausų protokoluose (18, 20, 22, 23, 35 – 36 b. l.) nebuvo užfiksuota, jog įvykio metu M. Ž. grasino V. R.. Paties įvykio metu fotografavusio V. R. parodymai viso baudžiamojo proceso metu taip pat buvo iš esmės skirtingi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. R. parodė, kad įvykio metu kilus konfliktui jis pamatė sulaužytą sporto centro kėdę ir nuėjo arčiau „Lietuvos ryto“ fanų paklausti, kodėl šie gadina inventorių. Sirgaliai jam nieko nesakė, o vienas stambesnis vyriškis, kurį jis fotografavo, pasisukęs nugara priėjo prie jo, pridėjo dešinį kumštį jam prie smakro, išreiškė nepasitenkinimą dėl fotografavimo bei kažką nerišliai grasinančiai aiškino (24 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu V. R. jau nurodė, kad įvykio metu jam nuėjus prie sirgalių M. Ž. priėjo prie jo ir grasindamas įrėmė alkūnę į kairę kaklo pusę. Tos pačios apklausos metu vėliau V. R. jau nurodė, jog M. Ž. jam buvo į kaklą įrėmęs rankos dalį nuo plaštakos iki alkūnės (117 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti, ar nuteistasis įvykio metu savo veiksmais iš ties grasino jį fotografavusiam asmeniui, ar, pagal jo paties parodymus, tiesiog dengėsi ir bandė pasislėpti nuo jį nufotografuoti bandžiusio V. R.. Kita vertus, byloje išties nėra jokių įrodymų apie V. R. neva išsakyto grasinimo turinį – nei pats V. R., nei kiti įvykio metu buvę asmenys negalėjo nurodyti jokių konkrečių žodžių ar teiginių, kuriuos gali būtų vertinti kaip grasinimus viešosios tvarkos pažeidimo kontekste. Vien ta aplinkybė, jog V. R. įvykio metu galėjo jausti agresiją ar M. Ž. įsiaudrinimą neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad nuteistasis iš tiesų įvykio metu grasino fotografui V. R.. Pagal bylos duomenis, konfliktas iš ties buvo rimtas, įsiaudrinę buvo ne tik komandų žaidėjai, tačiau ir jų fanai, todėl salėje tvyrojo bendra agresijos bei įsiaudrinimo atmosfera. Negana to, pats M. Ž. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino negrasinęs fotografui, o tik ginčijęsis su juo dėl jo bandymo jį bet kokia kaina nufotografuoti. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, jog tokioje situacijoje, kuomet krepšinio rungtynių metu kilo konfliktas tarp komandų sirgalių, kurie buvo nusiteikę pakankamai agresyviai, galima tikėtis, jog sirgaliai nebus patenkinti jų fotografavimu ar filmavimu. Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytus duomenis, kolegija daro priešingą išvadą, nei pirmos instancijos teismas, t.y. pripažįsta neįrodyta, jog M. Ž. įvykio metu grasino V. R. prie smakro atkištu kumščiu, taip nepadoriu elgesiu trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Ši aplinkybė šalinama iš nuosprendžio.

Kolegijos vertinimu, M. Ž. neteisėti tyčiniai veiksmai sulaužant sporto centro kėdę yra laikytini baudžiamuoju nusižengimu, numatytu BK 284 str. 2 d., o ne administraciniu teisės pažeidimu. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 str. nustatyta, kad nedidelis chuliganizmas yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Pagal BK 284 str. 2 d. atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Įstatymas nereikalauja, kad dėl kaltininko elgesio būtinai būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pakanka to, kad kaltininkas savo veiksmais sukelia pavojų, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyti. BK 284 str. 2 d. numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kitaip tariant, kai kaltininkas suvokia pavojingą savo veikos pobūdį ir nori taip veikti. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje aprašytas baudžiamasis nusižengimas atskiriamas nuo ATPK 174 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo pagal veikos pobūdį, kuris nustatomas atsižvelgiant į veiksmų intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, jų skaičių, viešosios vietos specifiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2010). Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kuriomis M. Ž. nulaužė sporto centro kėdę, visuma, t.y. kad tai jis padarė tyčia, aktyviu smurtinio pobūdžio veiksmu, t.y. spyriu, jis sugadino svetimą turtą, viskas vyko viešo renginio metu, kurį stebėjo daug žmonių ir kuriame tik pakankamai didelių pastangų dėka buvo sutramdytas kilęs konfliktas, leidžia neabejotinai teigti, kad tokie nuteistojo veiksmai yra labiau pavojingi nei administracinis teisės pažeidimas. Kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais ir išvada, kad jo veiksmai šiuo atveju atitinka BK 284 str. 2 d. baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai, kad nuteistasis anksčiau neteistas, atlygino žalą, gerai charakterizuojamas, jo veiksmų pavojingumo įvykio metu nemažina ir tiesioginės įtakos jo veikos kvalifikavimui tikrai neturi.

Įvertinusi M. Ž. padarytos veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, jo asmenybę bei kitas nuosprendyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės parinkimui ir jos dydžio nustatymui, kolegija daro išvadą, jog M. Ž. paskirta bausmė – bauda, šiuo atveju yra tinkamai individualizuota bei visiškai teisinga. Mažinti ją net ir sumažinus nuteistajam kaltinimo apimtį, kolegija nemato pagrindo, nes pagal BK 47 str. 3 d. 1 p., už baudžiamąjį nusižengimą numatyta bauda iki 50 G. Š. atveju nuteistajam skirta bauda yra arti šios bausmės rūšies minimumo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teismas

NUTARĖ:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies teiginį, kad M. Ž. grasino V. R. prie smakro atkištu sugniaužtu kumščiu.

Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.