Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-16 · Administracinė byla Nr. I-2532-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-16
Bylos Nr.
I-2532-554/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00341-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
H.Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. Iv-2532-554/2015.Proceso Nr. 3-62-3-00341-2015-0.Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjui – H.Z.,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Mindaugui Kabeliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo H.Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 8000 EUR neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014-11-26 iki 2015-03-20 buvo laikomas Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) Baudos izoliatoriuje. Pareiškėjas pabrėžė, jog pats paprašė administracijos atstovų, kad būtų uždarytas į baudos izoliatorių. Paminėtu laikotarpiu pareiškėjas baudos izoliatoriuje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kurios gali būti įvardintos kaip žmogaus kankinimas. Kamerose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei numatyta teisės aktuose. Kameros nuolat būdavo perpildytos, todėl buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Tai žemino jo orumą. Kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas pakenkė pareiškėjo akims. Rūkantys asmenys yra laikomi kartu su nerūkančiais ir tai taip pat žemina žmogaus orumą. Nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 12-14) atsakovas nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas Baudos izoliatoriuje bausmę atlikinėjo atskirais laikotarpiais: nuo 2014-11-26 iki 2014-12-22 bausmę pareiškėjas atlikinėjo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5, jos plotas – 28,66 kv. m, šioje kameroje yra įrengtos 8 lovos, 1 nuteistajam tenka 3,6 kv. m. Nuo 2015-01-14 iki 2015-01-27 ir nuo 2015-01-30 iki 2015-03-20 buvo nubaustas į baudos izoliatoriaus 1 kamerą - 28,77 m², 6 lovą, šioje kameroje yra įrengtos 8 lovos - 1 nuteistajam tenka 3,6 m². Kiek per ginčo laikotarpį nuteistųjų miegojo 1 ir 5 kameroje, neturi galimybių. 2014-12-12 Alytaus visuomenės sveikatos centras tikrino visas Alytaus pataisų patalpas ir Patikrinimo akto Nr. PA-369 išvadoje pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" pažeidimų nenustatyta. Kamerose yra dirbtinis ir natūralus apšvietimas, tualetas nepilnai atitvertas sienele. Pareiškėjas pats rūko, todėl nepagrįsti jo teiginiai apie patalpinimą su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nuo 2014-12-23 iki 2015-01-03 gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl ŽIV ir psichikos bei elgesio sutrikimo, kuriuos sukėlė narkotikų vartojimas. Alytaus PN administracija niekada nežemino nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo, asmenų orumo, nesielgė su jais nežmoniškai. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos, pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į administraciją nesikreipė. Nurodė, kad pareiškėjas pats prašė būti patalpintas į baudos izoliatorių – nemotyvuotai atsisakė gyventi būryje, nevykdė reikalavimų – nėjo į būrį, todėl jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas Alytaus PN Baudos izoliatoriuje laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2014-11-26 iki 2015-03-20 ir atskirais laikotarpiais buvo patalpintas į kamerą Nr. 5, kurios plotas 28,66 kv.m. ir kuri skirta gyventi 8 asmenims (b.l. 19) - pareiškėjui kalint kameroje Nr. 5 jam tekdavo 3,6 kv.m. ploto norma. Pareiškėjas taip pat buvo patalpintas į kamerą Nr. 1, kurios plotas 28,77 kv.m. ir ji skirta gyventi 8 asmenims (b.l. 18) - pareiškėjui kalint kameroje Nr. 1 taip pat tekdavo 3,6 kv.m. ploto norma (ABTĮ 57 str.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių (ir, tuo pačiu, nepadariusių tyrinių nusikaltimų), asmenų (ABTĮ 57 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra jokio pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais bendrais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises bei laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčo situacijoje aktualu tai, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 p. ir 11-1.2 p. buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN Baudos izoliatoriuje, iš esmės buvo užtikrintas 3,6 kv.m. individualus gyvenamasis plotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą taip pat reglamentavo ir Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 2 p. nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintų reikalavimų neužtikrinimu: šalčiu, drėgme kamerose, oro trūkumu, nepakankamu apšvietimu, rūkančiųjų laikymu kartu su nerūkančiais, neizoliuoto tualeto.

Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Baudos izoliatoriaus patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, temperatūros ar drėgmės, oro trūkumo. Byloje nepateikta įrodymų – pvz. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, temperatūros, drėgmės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., Visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, drėgmės, temperatūros ir t.t.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl temperatūros, apšvietimo, drėgmės neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tualetas nėra izoliuotas, todėl gamtinius reikalus teko atlikti kitų akivaizdoje. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 16.5. p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal aukščiau nurodytas teisės normas reikalavimas įrengti atskiras 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinas kamerų tipo patalpose yra privalomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Kadangi kameros, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, atsakovo atstovo tvirtinimu nebuvo rekonstruojamos ar kapitaliai remontuojamos, todėl jose esančio sanitarinio mazgo vieta turėjo būti atitverta nuo gyvenamųjų patalpų 1,5 metro aukščio pertvara.

Be to teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Pareiškėjas kaip vieną iš pažeidimų nurodė, jog baudos izoliatoriaus kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos aplinkybių (pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimų) pareiškėjas pats yra rūkantis, todėl neaišku, kokias neigiamas pasekmes galėjo pareiškėjui sukelti galimas rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymas kartu. Pareiškėjas skunde vardija atskirus trūkumus ir nurodo, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus - t.y. nepakankamą apšvietimą, prastą ventiliaciją ir t.t., tačiau, kuo tai pažeidė paties pareiškėjo teises ir to pasėkoje sukėlė 8000 Eur neturtinę žalą, visiškai nepagrindė bei neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam galimai atsiradusios neturtinės žalos (ABTĮ 57 str.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat vertina ir tai, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo – t.y. tyčia darė rėžimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į Baudos izoliatorių, kur sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose (ABTĮ 57 str.). Taip pat byloje esantis medicininis pažymėjimas (b.l. 13) patvirtina, kad pareiškėjas gydėsi nuo psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotikus. Narkotikų vartojimas be abejonės daro neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai ir psichinei bei emocinei būklei.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Dėl paminėtų išvadų pareiškėjo skundas pilnoje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo H.Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius