- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-228-350/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-62256-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Donatas Jatužis, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- V. G.
- Advokatai
- Mykolas Vytautas Kazlauskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Donato Jatužio ir Valdo Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3766,00 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytos dvi paros nuteistojo išbūtos laikinajame sulaikyme vieną parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikant kad V. G. neatlikta bausmės dalis yra 96 MGL (3615,36 Eur) dydžio bauda.
Paskirtą baudą nuteistasis įpareigotas sumokėti per 12 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. G. nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 28 d., apie 13. 10 val., Panevėžyje, P. gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas neteisėto paperkamo valstybės tarnautojo neveikimo vykdant įgaliojimus, tiesiogiai davė kyšį: policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą V. D. vardu, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad minėtą automobilį jis vairavo naudodamasis mobilaus ryšio telefonu be laisvų rankų įrangos, kad vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra, kad buvo neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kad tikrinančiam pareigūnui pateikė negaliojantį vairuotojo pažymėjimą, sėdėdamas automobilyje Renault Kangoo, per atidarytą langą jį tikrinančiam valstybės tarnautojui – Lietuvos kelių policijos tarnybos specialios paskirties skyriaus vyriausiajam patruliui M. G. – padavė 50 eurų.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo Panevėžio apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinamą nuosprendį.
2.1 Apeliaciniame skunde cituojamas skundžiamas nuosprendis, baudžiamojo proceso kodekso ( toliau BPK) normos ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose ir nurodoma, kad jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai, nes kaltu baudžiamojoje byloje pripažintas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir remiantis išimtinai vien tik policijos pareigūno, kurį jis tariamai ketino papirkti, parodymais.
2.2 Mano, kad byloje esančiais duomenimis nėra įrodyta, kad jis suvokė, jog policijos pareigūnui neteisėtai siūlo pinigus už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir norėjo, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus, nes 50 € kupiūra, kuri ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo traktuojama, kaip policijos pareigūnui perduotas kyšis, buvo įdėtas į automobilio ŠKODA, priklausančio jo sūnui dokumentus, kuriuos jis, nieko nežinodamas apie ten esančius pinigus, susipainiojęs perdavė policijos pareigūnui. Teismas šios aplinkybės nesiaiškino, abejonę dėl jo kaltės vertino jo nenaudai, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Jo kaltė grindžiama išimtinai policijos pareigūno parodymais, tačiau, apelianto nuomone, nesant kitų įrodymų, tokia teismo išvada dėl jo kaltės yra išimtinai niekinė.
2.3 Nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kritiškai aiškinantis automobilio Renault įsigijimo aplinkybes, kurios visiškai nieko bendro neturi su kyšio davimo aplinkybėmis, nes jo parodymai dėl 50 € kupiūros perdavimo policijos pareigūnui viso proceso metu buvo nuoseklūs. Neginčija, kad policijos pareigūnui kartu su dokumentais buvo perduota 50 € kupiūra, tačiau esminė aplinkybė apelianto pastebėjimu yra ta, kad nėra įrodyta, kad šią kupiūrą jis perdavė sąmoningai siekdamas, išvengti administracinės atsakomybės, kaip kyšį. Tokių įrodymų byloje nepakanka, o policijos pareigūnas, vertindamas susidariusią situaciją, sąžiningai suklydo.
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
6. Nuteistasis ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad perduodamas jį tikrinančiam policijos pareigūnui prašomus dokumentus, per klaidą padavė kito, sūnui priklausančio automobilio dokumentus ir nežinojo, kad šiuose dokumentuose yra 50 eurų banknotas, todėl prašo jį išteisinti nesant subjektyviosios nusikaltimo pusės – tyčios, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus baudžiamojoje byloje įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pagrindė išvadas dėl V. G. nusikalstamų veiksmų byloje esančiais tokiai išvadai padaryti pakankamais įrodymais, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamame pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.
7. Apeliantas neginčija, jog 50 eurų kupiūrą kartu su automobilio Škoda Octavia registracijos liudijimu, kurie buvo rasti apžiūrint tarnybinį policijos automobilį, perdavė jį sustabdžiusiam policijos pareigūnui M. G., tačiau jis viso proceso metu neigė, taip pat ir apeliaciniame skunde neigia, atlikęs tyčinius kyšio davimo veiksmus teigdamas, kad jis nežinojo, kad jo policijos pareigūnui per apsirikimą perduotame dokumente – kito nei jis vairavo – sūnui priklausančio automobilio Škoda registracijos pažymėjime buvo įdėti pinigai.
7.1 Tačiau ši apelianto versija yra visiškai paneigta betarpiškai su apeliantu bendravusio ir pinigus iš jo gavusio policijos pareigūno M. G. iš karto po įvykio surašyto tarnybinio pranešimo turiniu, šio asmens, apklausto liudytoju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotais vienodais parodymais, kad 50 eurų kupiūrą į kito automobilio registracijos pažymėjimą, prieš jį paduodamas jam (M. G.), įdėjo pats apeliantas, nors dar prieš tai jis apeliantą, kai šis pradžioje mėgino jam įduoti 20 eurų kupiūrą, buvo įspėjęs dėl atsakomybės už kyšio davimą.
7.2 Šioje vietoje pažymėtina, kad apeliantas neginčija liudytojo M. G. nurodytos aplinkybės teigdamas, kad jis iš tikrųjų buvo išsiėmęs 20 eurų kupiūrą ir davė ją M. G.. Nors dėl šio pinigų davimo fakto V. G. kaltinimas nepareikštas, o tuo pačiu tai tiesiogiai jokios reikšmės sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą neturi, tačiau neabejotinai stiprina vidinį įsitikinimą, kad M. G. parodymai yra visiškai objektyvūs. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad M. G., kuris, pirmiausia iš karto po V. G. padaryto nusikaltimo – kyšio davimo, būdamas principingu ir sąžiningu pareigūnu, apie tai nedelsdamas pranešė VPK budėtojui, dėl ko į įvykio vietą atvyko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o po to viso proceso metu, tame tarpe ir ikiteisminiame tyrime akistatos su apeliantu metu, davė vienodus parodymus, turėtų kokį nors motyvą V. G. apkalbėti ir nepagrįstai teigti, kad šis padarė nusikaltimą. Pažymėtina, kad apeliantas taip pat nenurodė, kad M. G. turėtų motyvą jį nepagrįstai apkaltinti, o apeliacinio skundo motyvas, kad vertindamas situaciją M. G. sąžiningai suklydo, yra visiškai nelogiškas.
7.3 Esant šioms aplinkybėms netikėti liudytojo M. G. parodymais, kuriuos jis, be to, davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir kuriuos patvirtina įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, netikėti nėra jokio pagrindo, o tai, kad jo parodymai buvo priešingi nuteistojo parodymams, nepaneigia šio liudytojo parodymų objektyvumo.
8. Natūralu, jog V. G., neigdamas savo kaltę padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, aplinkybes aiškina sau palankia linkme, tačiau šie apelianto parodymai yra visiškai paneigti byloje surinktų įrodymų visetu, todėl pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai jais nesivadovavo. Tokiu būdu, ištyrus ir įvertinus visus bylos įrodymus, neliko jokių abejonių dėl apelianto kaltės, kurios turėtų būti vertinamos jo naudai, o tai, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo padaryta apelianto netenkinanti išvada, nereiškia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisingas.
9. Apibendrinant išdėstytą kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. G. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, todėl apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.