- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-29
- Bylos Nr.
- eI2-8581-1161/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05209-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Indrė Žvaigždinienė (pirm.), Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- B. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. (B. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą, kuriuo nuspręsta B. S. neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Skunde paaiškina, kad atsakovas 2020 m. kovo 6 d. dėl pareiškėjo priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kai asmuo yra lietuvių kilmės. Leidimas laikinai gyventi nebuvo atsiimtas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi grindė savo senelės L. P. lietuvių kilme ir pateikė: 2019 m. spalio 8 d. atsakovo išduotą lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą Nr. LK 001797 ir rašytinį pareiškimą, kuriuo pareiškėjas deklaravo, kad laiko save lietuviu.
Atsiliepimas
Atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą neišduoti leidimo nuolat gyventi, nurodydamas, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos UTPĮ nuostatose.
Nurodo, kad remiantis UTPĮ, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu (toliau – ir Pilietybės įstatymas) bei teismų praktika, norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad asmuo yra lietuvių kilmės, privaloma įrodyti savo lietuvių kilmę. Lietuvių kilmei pagrįsti būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus.
Paaiškina, kad pateikė dokumentus (senelės mirties liudijimo kopiją, tėvo gimimo liudijimo kopiją, savo gimimo liudijimo kopiją), kurie patvirtina, kad jo senelė L. P. buvo lietuvė, o jis yra jos palikuonis. Atsakovas nenurodė, kad šie dokumentai yra negaliojantys. Taip pat pareiškėjas pateikė dokumentą, kuriuo deklaravo, kad yra lietuvis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi, pagal kurią lietuvių kilmei pagrįsti, būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus. Teismas neįvardino, kokie dokumentai turi būti pateikti ir kiek jų turi būti pateikta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo kitaip aiškinti įstatymo nuostatas, nei teismas, įgaliotas tai daryti.
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, kad atsakovas papildomai paprašė pateikti pareiškėjo tėvo gimimo liudijimo originalą legalizuotą ar patvirtintą pažyma Apostille. Šiuos dokumentus pareiškėjas atsakovui pateikė. Tačiau atsakovas niekaip nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu jis reikalavo pateikti „daugiau konkrečių dokumentų apie senelės tėvus, gimimą, atvykimą į Kirgiziją ar dokumentų pagrindžiančių asmens senelės ryšį su Lietuva ar jos lietuvišką kilmę“, todėl Migracijos departamento išvada, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad B. S. yra lietuvių kilmės, yra nepagrįsta.
Pažymi, kad LVAT aiškindamas įstatymų nuostatas, nenurodė kiek ir kokių dokumentų turi būti pateikta, norint įrodyti, kad asmuo yra lietuvių kilmės. Pagal įstatymų nuostatas lietuvių kilmę asmuo gali pagrįsti savo senelių kilme. Tokie dokumentai gali būti neišlikę dėl to, kad jie buvo sudaryti prieš daug metų, tuo metu, kai šalyje ir kaimyninėse šalyse vyko sudėtingi istoriniai įvykiai, galėję nulemti asmenų galimybes dokumentus išsaugoti, taip pat sudarę prielaidas neišlikti valstybiniams archyvams. Mano, kad ir kelių dokumentų (šiuo atveju pareiškėjo senelės mirties liudijimas, tėvo gimimo liudijimas, pareiškėjo gimimo liudijimas) turėjimas yra tinkami įrodymai patvirtinti savo kilmei, nes gali susidaryti situacija, kai nėra išlikęs nei vienas dokumentas ir asmuo, nors ir esantis lietuviu, to iš esmės negali pagrįsti. Taip pat pastebi, kad šiais atvejais remtis liudytojų parodymais ne visada įmanoma dėl to, kad įvykiai yra seniai įvykę, todėl rašytiniai įrodymai gali būti vieninteliai galimi. Pažymi, kad „P.“ pavardė yra paplitusi Lietuvoje, tai patvirtina atviri šaltiniai, todėl pats tokios pavardės turėjimo faktas, patvirtina lietuvišką kilmę.
Dėl leidimo laikinai gyventi neatsiėmimo, atkreipia dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo metu, kai šalyse buvo įvestos judėjimą ribojančios priemonės, susijusios su Covid-19 viruso paplitimu, dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės atvykti iš Rusijos Federacijos ir atsiimti dokumento.
Mano, jog priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat proporcingumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principų, nes tinkamai neišsiaiškinęs visų aplinkybių, priėmė Sprendimą, paveikusį kitą asmenį - pareiškėją, sukeldamas jam neigiamas pasekmes, įskaitant ir neturtinę žalą. Taip pat atsakovas nepakankamai argumentuodamas savo sprendimą pažeidė įstatyme įtvirtintą išsamumo principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio 3 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo.
Paaiškina, kad pagal UTPĮ, leidimą nuolat gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš UTPĮ 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis numato, kad lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai, seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats save laiko lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.
Pažymi, jog LVAT yra konstatavęs, kad remiantis šia Pilietybės įstatymo nuostata, lietuvių kilmei pagrįsti, būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus. Tai reiškia, kad norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad asmuo yra lietuvių kilmės, jis / ji privalo įrodyti savo lietuvių kilmę.
Nurodo, kad įvertinęs pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus, papildomai pateiktus dokumentus, minėtą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jo tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuviai, todėl jis negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu, taigi ir neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo ir neišdavė leidimo nuolat gyventi, kadangi asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo reikalavo daugiau dokumentų, kadangi toks dokumentų reikalavimo pagrindas numatytas Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje. Šiuo klausimu yra suformuota ir teismų praktika dėl Pilietybės įstatymo nuostatos (lietuvių kilmei pagrįsti, būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus, norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad asmuo yra lietuvių kilmės, jis / ji privalo įrodyti savo lietuvių kilmę) (LVAT 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-636-07). Teigia, kad pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui minėtų dokumentų (dokumentų apie B. S. senelės gimimą, jos tėvus ir atvykimą į Kirgiziją), todėl savo lietuvių kilmės neįrodė.
Nesutinka ir su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jo lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai gali būti neišlikę dėl to, kad jie buvo sudaryti prieš daug metų, neišlikus valstybiniams archyvams, nes minėti pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti susirašinėjimu su valstybinėmis institucijomis ar archyvais.
Teigia, kad taip pat nesutinka ir su argumentu, kad P. pavardė yra paplitusi Lietuvoje, nes lietuvių pavardžių žodyno pagrindu sukurtos Lietuvių pavardžių duomenų bazės duomenimis pavardė „P.“ yra rusų kilmės. Taip pat pareiškėjo skundo priede dėl pavardės paplitimo nurodyta ne pavardė „P.“, bet pavardė „P.“.
Mano, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimi ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje keliamas dėl Migracijos departamento 2023 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 23S41673, kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas B. S. yra Rusijos Federacijos pilietis. Byloje pateiktas 2019 m. spalio 8 d. išduotas B. S. Lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas Nr. LK 001797, kurį išdavė Migracijos departamentas. Pagal pateiktą pareiškėjo gimimo liudijimą, nustatyta, kad pareiškėjo tėvas S. J. K. – rusas, motina S. N. P. – rusė. Pagal pateiktą pareiškėjo tėvo gimimo liudijimą, nustatyta, kad pareiškėjo tėvo S. J. K. tėvas S. K. L. (pareiškėjo senelis) – ukrainietis, o motina P. L. A. (pareiškėjo senelė) – lietuvė. P. L. A. (pareiškėjo senelės) mirties liudijime nurodyta jos tautybė – lietuvė.
Pareiškėjas B. S. Migracijos departamentui 2022 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Nr. 2209-LNG-0206 tuo pagrindu, kad yra lietuvių kilmės asmuo.
Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 3 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 23S41673, kuriuo nusprendė pareiškėjui neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė daugiau konkrečių dokumentų apie senelės tėvus, gimimą, atvykimą į Kirgiziją, pagrindžiančių, kokiu pagrindu asmens tėvo gimimo akto įraše jo motinos įrašyta tautybė – lietuvė, taip pat dokumentų, pagrindžiančių asmens senelės ryšį su Lietuva ar jos lietuvišką kilmę. Migracijos departamento vertinimu, pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog pareiškėjas B. S. yra lietuvių kilmės.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Migracijos departamento 2023 m. balandžio 3 d. Sprendimu Nr. 23S41673, kreipėsi į teismą.
Ginčo santykius reglamentuoja UTPĮ, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir Pilietybės įstatymas.
Pagal UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gegužės 2 d.) 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Vadovaujantis UTPĮ 2 straipsnio 15 dalimi, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (leidimas nuolat gyventi) yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Remiantis UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, be kitų šiame straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo. UTPĮ 55 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą ir leidimų nuolat gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ar fiktyvaus įvaikinimo įvertinimą nustato vidaus reikalų ministras.
Tvarkos aprašas (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. lapkričio 19 d. iki 2023 m. balandžio 4 d.). reglamentuoja užsieniečio prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimas nuolat gyventi) pateikimą, priėmimą, nagrinėjimą.
Pagal Tvarkos aprašo 16 punktą, UTPĮ nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad asmuo yra lietuvių kilmės, pagrindus patvirtina šie dokumentai: dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje (16.1.1. papunktis); dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis (16.1.2. papunktis); vardo ar pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, jeigu šie asmens duomenys dokumentuose, nurodytuose aprašo 16.1.1 ir 16.1.2 papunkčiuose, nesutampa su asmens duomenimis aprašo 5.1 papunktyje nurodytame kelionės dokumente (16.1.3.papunktis).
Tvarkos aprašo 30 punktas numato, kad prašymą išduoti leidimą nagrinėja Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas.
Pilietybes įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 28 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmės asmuo - asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pagal Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalį, lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė iš esmės tuo pagrindu, jog pareiškėjas teikdamas prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pateikė, Migracijos departamento vertinimu, per mažai dokumentų ir nepagrindė savo lietuvių kilmės.
Sisteminė nurodytų teisės aktų analizė leidžia teigti, kad siekiant nustatyti, jog asmuo yra lietuvių kilmės, reikia pateikti dokumentus, įrodančius lietuvių kilmę. Remiantis Pilietybės įstatymų, lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu. Pažymėtina, jog lietuvių kilmei nustatyti užtenka vieno iš tėvų ar senelių lietuvių kilmės. Pareiškėjas kartu su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi bei į bylą pateikė savo gimimo liudijimą, kuris patvirtina, jog pareiškėjo tėvas buvo S. J. K.. Pareiškėjo tėvo S. J. K. gimimo liudijimas patvirtina, kad pareiškėjo tėvo motina (pareiškėjo senelė) buvo P. L. A., kuri buvo lietuvė. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas taip pat pateikė rašytinį pareiškimą, kuriuo jis deklaravo, kad laiko save lietuviu bei senelės mirties liudijimą, kuriame taip pat nurodyta, kad senelė buvo lietuvė.
LVAT praktikoje yra pasisakyta, kad pagal UTPĮ Migracijos departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam UTPĮ suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019). Minėta, kad pagal UTPĮ 55 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas pažymi, jog atsakovas nei Sprendime, nei teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nenurodė motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo kartu su prašymu pateikti dokumentai (pareiškėjo gimimo liudijimas, pareiškėjo tėvo gimimo liudijimas, senelės mirties liudijimas ir patvirtinimas, kad pareiškėjas save laiko lietuviu) buvo nepakankami lietuvių kilmei pagrįsti.
Pareiškėjo Migracijos departamentui kartu su prašymu pateikti pareiškėjo ir pareiškėjo tėvo gimimo liudijimai, taip pat pareiškėjo senelės mirties liudijimas laikytini dokumentais, pagal kuriuos galima daryti išvadą, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, t. y. tiek pareiškėjo tėvo gimimo liudijime, tiek senelės mirties liudijime nurodyta, kad pareiškėjo senelė buvo lietuvė.
Nors Migracijos departamentas Sprendime ir nurodo, kad pareiškėjas nepateikė daugiau konkrečių dokumentų apie senelės tėvus, gimimą, atvykimą į Kirgiziją, pagrindžiančių, kokiu pagrindu asmens tėvo gimimo akto įraše jo motinos įrašyta tautybė – lietuvė, taip pat kitų dokumentų pagrindžiančių asmens senelės ryšį su Lietuva ar jos lietuvišką kilmę, tačiau teisės aktai reglamentuojantys dokumentų lietuvių kilmei nustatyti pateikimo tvarką nereglamentuoja, kad tokie dokumentai turi būti pateikti. Teisės aktuose nėra konkrečiai įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinti reikalavimai juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Taigi iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, kokiomis teisės normomis atsakovas vadovaujasi prašydamas pateikti papildomus dokumentus, taip pat, Sprendime nėra nurodyti ir motyvai, kodėl nepakanka dokumentų, kuriuos pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui, o tik konstatuojamas toks faktas.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo lietuvių kilmė jau buvo nustatyta išduodant jam 2019 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos Lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą Nr. LK 001797. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą pareiškėjui išdavė atsakovas - Migracijos departamentas, t. y. kompetentinga institucija vertinti, ar asmuo yra lietuvių kilmės. Teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo ir lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 281 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimo Nr.634 redakcija) (šis teisės aktas galiojo iki 2021 m. rugsėjo 24 d., t. y. pareiškėjo Lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo metu), 4 punkte buvo nustatyta, kad lietuvių kilmės pažymėjimas išduodamas asmens prašymu neribotam laikui. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761, 69 punkte (pastarasis aprašas galiojo ginčijamo Sprendimo priėmimo metu). Sprendime nurodyta, kad „nagrinėjant B. S. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, iš naujo vertinami visi duomenys ir dokumentai, kuriais pareiškėjas įrodinėja lietuvių kilmę. Tai reiškia, kad išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas Nr. LK001797, ar faktas, kad 2020 m. buvo priimtas sprendimas išduoti B. S. leidimą laikinai gyventi, savaime, detaliai neįvertinus visų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, nepatvirtina, kad B. S. atitinka UTPĮ 53 str. 1 d. 1 p.“. Visgi Sprendime nėra paaiškinta, kodėl pareiškėjo lietuvių kilmės vertinimas pasikeitė, kodėl tas pats viešojo administravimo subjektas skirtingai vertina tas pačias aplinkybes skirtingu laiku. Jei aplinkybės pasikeitė, buvo nustatytos naujos aplinkybės, tai turėjo būti paaiškinta Sprendime, ypač turint omenyje, kad pareiškėjui išduotas Lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas galiojo ginčijamo Sprendimo priėmimo metu (byloje nėra duomenų, kad šis pažymėjimas būtų pripažintas negaliojančiu teisės aktų nustatyta tvarka).
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, yra nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl neatitinka VAĮ, UTPĮ, Tvarkos aprašo bei Pilietybės įstatymo reikalavimų, taigi yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir naikinti ginčijamą Sprendimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas, pareiškėjui iš Migracijos departamento priteistinas jo sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. S. (B. S.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 23S41673 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.
Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt dviejų eurų ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.