Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. O. (T. O.) dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas, tikrindamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. privalomojo nurodymo Nr. (23.29)-PN-280 teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė šias nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:Inspekcija gavo trečiojo suinteresuoto asmens T. O. prašymą įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas be pastabos (PASTABA. Sutartis prie projektavimo sąlygų Nr. SKPS-866/15 turi būti pasirašyta iki statybą leidžiančio dokumento gavimo ir pridėta prie statinio projekto).Tirdama minėtą prašymą, Inspekcija 2016 m. kovo 1 d. raštu Nr. (23.17)-2D-2892 ir 2016 m. kovo 1 d. privalomuoju nurodymu Nr. (23.29)-PN-182 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti dokumentus ir išvadą, ar sąlygų priede Nr. 1 nurodytas taškas „B“ (nenurodytos jo koordinatės) yra miško žemėje tarp žemės sklypų kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini).Pareiškėjas 2016 m. kovo 10 d. raštu Nr. A33-(1)-1608-(4.20) pateikė Inspekcijai atsakymą ir dokumentus. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus, taip pat iš Valstybinės miškų tarnybos gautus dokumentus (2015 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. R2-1319), Inspekcija, vadovaudamasi Statybos įstatymu ir Priežiūros įstatymu, 2016 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (23.17)-2D-4399 pateikė pareiškėjui šioje byloje ginčijamą 2016 m. balandžio 1 d. privalomąjį nurodymą Nr. (23.29)-PN-280, kuriame, remdamasis Miškų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 4 ir 5 dalimis bei Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 3 dalimi, nurodė: panaikinti neteisėtai T. O. 2015 m. lapkričio 18 d. išduotas prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. SKPS-866/15 su priedais Nr. 1 ir Nr. 2; neišduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų miško žemėje, kol teisės aktų nustatyta tvarka miško žemė nepaversta kitomis naudmenomis; apie privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją (privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2016 m. balandžio 29 d.).Teismas pažymėjo, kad ginčo santykius reglamentuoja Priežiūros įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog privalomasis nurodymas – tai atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio Įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomojo nurodymo formą ir įteikimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos. Pagal Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Inspekcija atlieka statybos valstybinę priežiūrą, kuri, be kita ko, apima prisijungimo sąlygų ir specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų (toliau – ir Specialieji reikalavimai) išdavimo terminų laikymosi priežiūrą ir (ar) išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) Specialiųjų reikalavimų teisėtumo tikrinimą (Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jeigu Inspekcija nustato, kad prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai išduoti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Inspekcija iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo pateikia subjektams, išdavusiems prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, privalomuosius nurodymus administraciniu sprendimu panaikinti neteisėtai išduotas prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, išduoti naujas prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, jeigu to prašo skundo ar pranešimo pateikėjas ir jeigu prisijungimo sąlygos ar Specialieji reikalavimai privalo būti išduoti pagal teisės aktų reikalavimus, ir apie privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją (Priežiūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 punkte numatyta Inspekcijos pareiga šio įstatymo nustatytais atvejais teikti privalomuosius nurodymus. Tuo tarpu Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę teikti viešojo administravimo subjektams, kitiems juridiniams asmenims ir jų padaliniams, kitoms juridinio asmens statuso neturinčioms organizacijoms ir jų padaliniams, fiziniams asmenims privalomuosius nurodymus pateikti visą su statyba susijusią informaciją ir dokumentus, išskyrus tuos, kuriuos pagal kompetenciją gali gauti pati Inspekcija. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę netrukdomai patekti į visas statybvietes ir jose statomus, rekonstruojamus, remontuojamus ar griaunamus statinius. Remiantis Priežiūros įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektai ir kiti asmenys, kuriems pateikti šiame įstatyme nurodyti teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijų ar Inspekcijos privalomieji nurodymai, privalo juos vykdyti.Teismas akcentavo, kad iš minėto teisinio reglamentavimo aišku, jog Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą ir gavusi trečiojo asmens T. O. (statytojo) skundą dėl pareiškėjo 2015 m. lapkričio 18 d. išduotų prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų Nr. SKPS-866/15, buvo kompetentinga tikrinti, ar pareiškėjo išduotos prisijungimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Atitinkamai Inspekcija nustatė, jog išduodant prisijungimo sąlygas buvo pažeistos Miškų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies bei 11 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos. Miškų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog miško valdytojai ir naudotojai nustatyta tvarka turi teisę naudoti mišką ir jo išteklius (medienos ir kitų miško išteklių ruošai, moksliniams tyrimams, mokymuisi, bitininkystei, naminių gyvulių ganymui, gamtinių komplektų apsaugai ir kitiems įstatymams neprieštaraujantiems tikslams), o šio įstatymo 11 straipsnyje išdėstyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis išimtiniai atvejai, kurie turi būti numatyti teritorijų planavimo dokumentuose.Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog Inspekcija vertino pareiškėjo 2016 m. kovo 10 d. raštu pateiktą kelio / gatvės eismo organizavimo schemą, taip pat Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko kadastro žemėlapio ištrauką ir nustatė, jog teritorija, kurioje pažymėtas taškas „B“, yra tarp sklypų kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., ir yra IV miškų grupės ūkiniams miškams priskirtoje teritorijoje. Tokią išvadą Inspekcija padarė įvertinusi ir kitą jos turimą, t. y. Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. R2-1319 pateiktą, informaciją, taip pat tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių planuojamo privažiavimo koordinačių, kurios leistų spręsti, kad planuojamo privažiavimo taškas „B“ yra ne miško žemėje. Tai, jog su skundu teismui pareiškėjas pateikė papildomus duomenis dėl privažiavimo taško „B“ vietos, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčijamą Nurodymą, kuris buvo priimtas pagal priėmimo metu Inspekcijos turimus ir pareiškėjo pateiktus dokumentus.Be to, teismas akcentavo, kad Inspekcija ginčijamu Nurodymu taip pat nustatė, jog 2015 m. lapkričio mėn. Sutarties prie susisiekimo komunikacijų prisijungimo sąlygų Nr. SKPS-866/15 2 punkto nuostata prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, nes asmuo gali įgyvendinti statytojo teises tik esant visoms Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, o statytojo teises nagrinėjamu atveju pareiškėjas perdavė T. O.. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog statytojo teisė realizuojama, kai: 1) turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise; 2) yra nustatyta tvarka parengtas ir suderintas statinio projektas; 3) nustatyta tvarka gautas leidimas statyti. Tačiau, kaip matyti iš 2015 m. lapkričio mėn. sutarties 2 punkto sąlygų, statytojas įsipareigoja savo lėšomis, jėgomis, medžiagomis, rizika ir atsakomybe pagal išduotas sąlygas atlikti projektavimo darbus bei gauti statybos leidimą savivaldybės vardu ir parengtą techninį projektą perduoti neatlygintinai savivaldybei. Teismas pažymėjo, kad prisijungimo sąlygos išduodamos tam pačiam asmeniui, kuriam bus išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, turi valdyti nuosavybės teise arba naudoti kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Įvertinęs šias įstatymų nuostatas, teismas sprendė, jog Inspekcija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas negali numatyti sąlygos, jog statytojas (trečiasis suinteresuotas asmuo T. O.) statybą leidžiantį dokumentą turi gauti Vilniaus rajono savivaldybės vardu, nes šis dokumentas gali būti išduodamas tik statytojo vardu.Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog ginčijamas Nurodymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad Inspekcijos priimamo privalomojo nurodymo forma reglamentuota teisės aktais (Inspekcijos viršininko 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-143). Privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, kadangi tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui (VAĮ 2 straipsnio 9 dalis). Taigi, jis turi atitikti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi jo priėmimo teisiniai bei faktiniai pagrindai, motyvai. Pagal VAĮ 8 straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai aktai gali būti pagrindžiami tiek juose pačiuose, tiek kartu su jais priimamuose dokumentuose. VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas aktas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė akto dalis. Atitinkamai nagrinėjamu atveju ginčijamas Nurodymas buvo pridėtas prie Inspekcijos 2016 m. balandžio 1 d. rašto Nr. (23.17)-2D-4299, kuriame išsamiai ir argumentuotai paaiškinti faktiniai administracinio akto priėmimo pagrindai bei teisės normos, kuriomis buvo remiamasi, todėl šie dokumentai nagrinėtini kartu. Taigi, pareiškėjo argumentus dėl Nurodymo neatitikimo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų teismas atmetė kaip nepagrįstus.Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Inspekcija turėjo teisinį pagrindą surašyti ginčijamą Nurodymą ir tai padarė laikydamasi teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo jį naikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.Administracija mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso bei materialiosios teisės normas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Nurodymą, pagrįstai nustatė, kad taškas „B“ yra miško žemėje, taip pat padarė klaidingą išvadą, kad Administracija negali numatyti sąlygos kitiems asmenims gauti statybą leidžiantį dokumentą Vilniaus rajono savivaldybės vardu, be to, neįvertino, kad Nurodymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir buvo priimtas pažeidžiant įstatymų numatytus terminus.Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą.Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Atsakovas papildomai akcentuoja, jog teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai, jog su skundu teismui pareiškėjas pateikė papildomus duomenis dėl taško „B“ buvimo vietos, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčijamą Nurodymą, kuris buvo priimtas pagal jo priėmimo metu Inspekcijos turimus duomenis, kurie, be kita ko, patvirtina, kad teritorija, kurioje pažymėtas taškas „B“, yra IV miškų grupės ūkiniams miškams priskirtoje teritorijoje. Be to, atsakovas pažymi, kad Nurodymas buvo pateiktas kartu su raštu Nr. (23.17)-2D-4299, kuriame buvo aiškiai ir nedviprasmiškai, išsamiai išdėstyti tiek faktiniai, tiek teisiniai privalomojo nurodymo teikimo pagrindai, išsamiai aptartos taikytinos teisės normos. Šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidė ne pačias procedūras, o imperatyvias teisės normas, dėl kurių pažeidimo prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų, kokias išdavė pareiškėjas, išdavimas nebuvo galimas.Trečiasis suinteresuotas asmuo T. O. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad nagrinėjamu atveju teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Visi apeliacinio skundo argumentai, pareiškėjo nuomone, lemiantys pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą, nurodyti šio baigiamojo teisės akto 13 punkte.Pasisakydamas dėl to, kokios paskirties žemėje yra taškas „B“, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepateikė įrodymų, paneigiančių Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. R2-1319, kuriuo nėra pagrindo abejoti, kadangi tai viešojo administravimo sistemos subjekto oficialus dokumentas, apibrėžtas faktines aplinkybes. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo pateikta išvada (žr. nutarties 8 p.) dėl taško „B“ buvimo vietos pripažintina visiškai pagrįsta ir yra tvirtintina.Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią Statybos įstatymo analizę, pasisakydamas dėl to, kas turi gauti statybos leidimą (žr. nutarties 9 p.). Tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatytos tikrinamoje administracinėje byloje, nekyla teisinių abejonių dėl to, kad statybos leidimas turėjo būti gautas ne savivaldybės vardu, o trečiojo suinteresuoto asmens vardu. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta (redakcija, galiojusi 2015 m. lapkričio 18 d.), jog statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). O Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata buvo imperatyvi – statytojas (užsakovas) privalo Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą. Nesant ginčo dėl to, kad statytojas (užsakovas) – trečiasis suinteresuotas asmuo, nebekyla disputo ir dėl to, kas turėjo gauti statybos leidimą.Priežiūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta (redakcija, galiojusi 2016 m. balandžio 1 d.), kad: „Gavusi skundą ar pranešimą, kad išduotos prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, Inspekcija, jeigu reikia, kreipiasi į atitinkamus viešojo administravimo subjektus, prašydama pateikti išvadas, ar prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai išduoti laikantis teisės aktų reikalavimų. Inspekcija, gavusi ir įvertinusi šių subjektų išvadas, per 10 darbo dienų nuo šių išvadų gavimo dienos pateikia skundą ar pranešimą pateikusiam asmeniui savo išvadą apie išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) Specialiųjų reikalavimų atitiktį teisės aktams. Jeigu nustatoma, kad prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai išduoti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Inspekcija iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo pateikia subjektams, išdavusiems prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, privalomuosius nurodymus administraciniu sprendimu panaikinti neteisėtai išduotas prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, išduoti naujas prisijungimo sąlygas ar Specialiuosius reikalavimus, jeigu to prašo skundo ar pranešimo pateikėjas ir jeigu prisijungimo sąlygos ar Specialieji reikalavimai privalo būti išduoti pagal teisės aktų reikalavimus, ir apie privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją“.Kaip matyti iš cituotos teisės normos, privalomojo nurodymo terminas buvo susietas su statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu, kuris, sprendžiant pagal byloje turimus įrodymus, tikrai negalėjo būti pažeistas. Vadinasi, šios nutarties 1.6 punkte ir 13 punkte įvardyta apeliacija pripažintina nepagrįsta.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).Taigi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).Tame pačiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog šiuo konkrečiu atveju aptariamas atsakovo sprendimas buvo motyvuotas, nes jį reiktų vertinti kartu su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (23.17)-2D-4399, adresuotu ne tik T. O., bet ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai. Kompleksinė Nurodymo ir ką tik paminėto rašto analizė negalėjo sukliudyti teisės akto adresatui (pareiškėjui) suprasti ginčo teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą. Viešojo administravimo subjektas (atsakovas) savo veikla nepažeidė teisės aktų, jo sprendimas buvo pagrįstas, o turinys atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus, kartu ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.