- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-20
- Bylos Nr.
- I-6389-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01010-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- M. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 1.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. C. kreipėsi į teismą su 2016-03-08 skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
Paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2014-07-18 iki 2014-11-05 Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Teigė, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus - kamerų plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui laikyti taikomo reikalavimo; pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, o kamerų ventiliacijos nebuvo; kamerose buvo blogas apšvietimas ir dėl to žymiai pablogėjo pareiškėjo regėjimas; dėl per mažo sanitarinį mazgą nuo bendros kameros patalpos skiriančios sienelės aukščio pareiškėjas neturėjo jokio privatumo naudodamasis tualetu, todėl patyrė diskomforto jausmą ir buvo pažeistas jo privatumas; kamerose esantis stalas buvo per mažas ir nebuvo kėdžių, todėl valgyti tekdavo lovoje. Dėl asmens orumą pažeidžiančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nepasitikėjimu savimi, taip pat pablogėjusia sveikata, dėl ko buvo pareiškėjui buvo skirtas gydymas dėl kraujospūdžio.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24-29).
Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atkreipė dėmesį, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 p. nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 str. nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 III skirsnyje nustatytų reikalavimų. Kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 p. reikalavimus. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, vėdinama natūraliu būdu, todėl tai atitinka HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios pagrindu atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti specialias kameras rūkantiems asmenims, paskirstas asmenis į kameras atsižvelgiama į nerūkančiųjų prašymus gyvenamosiose kamerose juos laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Informacija apie asmens pageidavimą būti laikomam kartu su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis yra saugoma jo asmens byloje. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas, todėl būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismo posėdyje proceso dalyviai nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2014-07-18 iki 2014-11-05 Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų: vienam asmeniui kamerose tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis; nebuvo kamerų ventiliacijos; kamerose buvo blogas apšvietimas; kamerose esantis stalas buvo per mažas; kamerose buvo įrengta per žema sanitarinį mazgą nuo bendros kameros patalpos skirianti sienelė.
CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str., t. y.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 7 p. būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą, nes valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis, kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014-07-18 iki 2014-11-05 teisingumo bei išsamumo (b. l. 24-29). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, jog iš viso laikotarpiu nuo 2014-07-18 iki 2014-11-05 pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 267, 269, 271, 272, 275 buvo laikomas 111 parų, iš kurių – 70 parų kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodyto minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto reikalavimų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir Lukiškių TI-K atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas 70 parų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d., Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p. reikalavimus. Teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo.
Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo kamerų ventiliacijos, kamerose buvo blogas apšvietimas, trūko (buvo netinkamas) kamerų inventoriaus, yra abstraktūs, šių argumentų pareiškėjas nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokiu metu ir kuriose kamerose pasireiškė jo nurodyti veiksniai. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų stalų. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakė tai padaryti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dėl vietos prie stalo trūkumo reikėdavo valgyti sėdint ant lovos, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 str., todėl konstatuotina, kad aptartu atveju Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas pažymi, kad šis pareiškėjui kilęs nepatogumas taip pat susijęs su kameros ploto trūkumu.
Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas pasisako, kad pagal atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktą informaciją suimtieji (nuteistieji) Lukiškių TI-K skirstomi į gyvenamąsias kameras vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 p., numatančiu reikalavimą suimtuosius (nuteistuosius) 8 priežiūros poste (kameros Nr. 104 iki 125) skirstyti į kameras atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat vadovaujantis Įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 52, 70 str. reikalavimais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad prieš skiriant pareiškėją į gyvenamąją kamerą, jis išreiškė pageidavimą būti laikomas nerūkančių asmenų kameroje, taip pat nėra duomenų apie tai, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas teikė pataisos įstaigos administracijai prašymus perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės atstovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. pareiškėjo laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, byloje nėra nustatytas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusio pažeidimo.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, kas, pareiškėjo teigimu, pakenkė jo regėjimui. Pagal Higienos normos 76:2010 24 p. gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos 76:2010 22, 23 p. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 32-34, 35, 36, 37-38, 39, 40-41) matyti, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpyje, kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nei apšvietimo sąlygos, nei vėdinimas nebuvo tikrinamas. Taigi, byloje nenustatyta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimas ir ventiliacija neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Be to, iš minėtų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose buvo atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundų dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo, taigi pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė ir laikymo sąlygų pagerinti neprašė, o šiuo metu kamerose, dėl kurių sąlygų vyksta ginčas, pareiškėjo buvimo laikotarpyje buvusio apšvietimo bei vėdinimo sąlygų nėra galimybės nustatyti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prasto apšvietimo pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis natūralus apšvietimas ir nebuvo ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu dėl kamerose įrengtos per žemos sanitarinį mazgą nuo bendros kameros patalpos skiriančios sienelės jis neturėjo jokio privatumo naudodamasis tualetu. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Šių taisyklių 14.5 p. nustatyta, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara. Tai visiškai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Nors pareiškėjas skunde išreiškė nepasitenkinimą sanitarinio mazgo atitvėrimo tvarka, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (apšvietimas, ventiliacija, kamerų inventorius ir įrengimas) bei su pareiškėjo laikymu vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, nėra nustatytas.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad 70 parų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs M. C. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiant neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 eurų), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 420 Eur (6 Eur x 70 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 127 ir 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo M. C. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. C., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.