Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

Pagal BK 64¹ straipsnį ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki arešto 50 parų bausmės.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėjus dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Taip pat šiuo nuosprendžiu V. L. buvo pripažintas recidyvistu ir iš jo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo priteista 27,05 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. L. buvo nuteistas už tai, kad 2025 m. kovo 10 d. apie 16.30 val. prekybos centre (duomenys neskelbtini), siekdamas įbauginti ir neigiamai paveikti K. B. (gimusį (duomenys neskelbtini), vijosi nukentėjusįjį prekybos centro koridoriumi, prie prekybos centro įėjimo/išėjimo durų sulaikė jį sugriebdamas už drabužių ir sudavė smūgį delnu į kairį skruostą, taip sukeldamas mažamečiui fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu (jam ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius) arba bausmę sušvelninti ir jos vykdymą atidėti vadovaujantis BK 75 straipsniu. Apeliaciniame skunde nurodoma:

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistasis V. L. Jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nėra visų sąlygų jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu (jam ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius). Taip pat nuteistasis mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė ir nepagrįstai netaikytas BK 75 straipsnis, t. y. neatidėtas jam paskirtos bausmės vykdymas. Šiais klausimais teisėjų kolegija toliau ir pasisako.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės taikyti nuteistajam V. L. BK 38 straipsnio nuostatas, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad tokios galimybės nėra, kad nuteistajam šis BK straipsnis negali būti taikomas, nes nukentėjusiojo K. B. atstovė pagal įstatymą E. R. neišreiškė noro atleisti nuteistajam ir su juo susitaikyti, bei nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, apylinkės teismas nenustatė dviejų sąlygų, kurioms esant BK 38 straipsnis galėtų būti taikomas ir nuteistasis galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka.

6. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši BK norma gali būti taikoma tik esant visoms joje numatytoms sąlygoms. Be to, taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ar ne yra teisė, o ne įpareigojimas, tik tiek vienoks, tiek kitoks sprendimas turi būti motyvuotas.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog yra nesuprantamas nukentėjusiojo K. B. atstovės pagal įstatymą E. R. elgesys, kai ji ikiteisminio tyrimo metu sutiko susitaikyti su V. L., o teisiamajame posėdyje savo poziciją dėl to pakeitė. Matyti, kad kalbama apie vieną iš sąlygų BK 38 straipsnio taikymui – kaltininko susitaikymą su nukentėjusiu asmeniu (BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje nustatyta, kad aptariamos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos esmė bei faktorius turi būti jokių abejonių nekeliantis, savanoriškas nukentėjusio asmens apsisprendimas susitaikyti su kaltininku, pretenzijų jam neturėjimas. Šioje byloje iš tiesų yra 2025 m. gegužės 15 d. pakvitavimas, kad nukentėjusiojo K. B. atstovė pagal įstatymą E. R. gavo iš nuteistojo V. L. 800 Eur sūnaus patirtai neturtinei žalai atlyginti ir sutiko su juo susitaikyti (3 t., b. l. 55). Tačiau teisiamajame posėdyje E. R. nurodė, kad vis tik jos vaikui kilusios pasekmės negali būti panaikintos. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad E. R. neišreiškė noro atleisti ir taikytis su nuteistuoju V. L. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu E. R. nurodė, kad po įvykio jos sūnus bijo išeiti iš namų, jos klausinėja, ar niekas jo neseks. Tai rodo, kad nukentėjusiojo K. B. atstovės pagal įstatymą E. R. pozicijos pasikeitimas buvo sąlygotas ne jos siekio pasipelnyti iš nuteistojo, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, o jos vaiko besitęsiančių dvasinių išgyvenimų dėl smurtinių V. L. veiksmų prieš jį. Tai yra subjektyvi nukentėjusiojo įstatyminės atstovės pozicija, kurios negali lemti vien tik aplinkybė, kad kaltininkas atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos V. L. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius nagrinėjamu atveju nėra.

8. Kita būtina šio instituto taikymui reikalinga sąlyga – tai pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl nuteistojo V. L. tokio pagrindo nėra. Teisėjų kolegija sutinka ir su šia išvada.

9. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atlygino padarytą žalą) ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2006, 2K-589/2011). Šioje byloje nustatyta, kad V. L. savo kaltę iš esmės pripažino, gailėjosi, atlygino padarytą žalą (tiek nukentėjusiajam K. B., tiek Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui). Nors jo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvūs, tačiau jis smurtavo prieš mažametį (tuo metu buvusį 11 metų amžiaus), viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, net nepabandęs išsiaiškinti įvykio aplinkybių (kad ant jo daiktus tualete mėtė ne K. B., bet kartu su juo buvęs jo draugas) – taigi, smurtą jis pavartojo prieš niekuo dėtą vaiką. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir V. L. asmenybę – jam iš viso priimti 7 apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais anksčiau jis buvo nuteistas už plėšimą, vagystes, sukčiavimą, nežymų sveikatos sutrikdymą, viešosios tvarkos pažeidimą, neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, šaunamuoju ginklu, sunkų nusikaltimą – nepilnamečio seksualinį prievartavimą, bei kitas nusikalstamas veikas. Naują nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį K. B. nuteistasis V. L. padarė būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimų vietų įstaigos. Tai rodo, kad net ir būdamas probacijos tarnybos kontrolėje, V. L. ilgesnį laiką savo teigiamo elgesio išlaikyti nesugebėjo – jis smurtavo prieš mažametį bei sukėlė jam fizinį skausmą. Todėl teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi realaus pagrindo manyti, jog V. L. ateityje nenusikals ir gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu.

Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. L. prašo jam sušvelninti paskirtą bausmę ir pateikia su tuo susijusius argumentus, akcentuodamas savo šeimines aplinkybes, teigiamas asmenines savybes, padarytos žalos atlyginimą, pažadą daugiau nebedaryti naujų teisės pažeidimų. Tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, tam pagrindų nenustatė.

11. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas V. L. už šią nusikalstamą veiką paskyrė ne pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę, bet bausmę, susijusią su laisvės atėmimu – areštą, kurio dydį nustatė didesnį už vidurkį. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad, nuteistojo vertinimu, jam teismo paskirta bausmė yra per griežta, nes jam galėjo būti skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Kolegija tokiam nuteistojo argumentui nepritaria. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais bei sąlygomis, numatytais BK 54, 61 straipsniuose, ir savo sprendimą dėl bausmės rūšies ir dydžio pakankamai motyvavo. Šie teismo motyvai pakankamai aiškūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino V. L. nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę, taip pat ir apeliaciniame skunde nuteistojo dėstomus argumentus, susijusius su jo šeiminėmis aplinkybėmis. Su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka.

12. Pirmosios instancijos teismas, be nuteistojo V. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, įvertino ir kitas veikos padarymo aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančius bylos duomenis. Kad V. L. iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taip pat jo padarytos žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pripažino kaip dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dar kartą šias aplinkybes įvertinti švelninant jam paskirtą bausmę nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie V. L. asmenybę, tinkamai įvertino jį charakterizuojančius bylos duomenis – jis sistemingai vykdo nusikalstamas veikas (skundžiamas nuosprendis jam jau 8). Kaip minėta, anksčiau jis teistas už plėšimą, vagystes, sukčiavimą, nežymų sveikatos sutrikdymą, viešosios tvarkos pažeidimą, neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, šaunamuoju ginklu, nepilnamečio seksualinį prievartavimą, bei kitas nusikalstamas veikas. Šios anksčiau V. L. padarytos nusikalstamos veikos, tiek nusikaltimas prieš nukentėjusįjį K. B. rodo, jog jis yra linkęs smurtauti. Už šias ankstesnes nusikalstamas veikas jam iš esmės buvo skiriamos griežčiausios rūšies bausmės – laisvės atėmimai. Naujos nusikalstamos veikos, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, metu V. L. buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Tokia V. L. teistumo istorija nulėmė, jog pirmosios instancijos teismo jis buvo pripažintas recidyvistu bei jam nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nei anksčiau V. L. taikytos dauguma atvejų pakankamai griežtos poveikio priemonės (realūs laisvės atėmimai), nei lygtinis paleidimas nesulaikė jo nuo naujo nusikaltimo prieš gerokai už jį silpnesnį mažametį. Visa tai rodo V. L. neigiamą požiūrį į bendrai visiems priimtinas moralės normas, charakterizuoja jį kaip linkusį pažeisti nustatytas elgesio taisykles, nedarantį išvadų dėl savo netinkamo elgesio. Įvertinus tai, pritartina skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad V. L. nebuvo tinkamai paveiktas ankstesnių jam paskirtų bausmių, jis toliau darė nusikalstamas veikas. Dėl to šiuo atveju jam pagrįstai nebuvo skirta švelnesnė už areštą bausmės rūšis, kadangi jo asmenybė nekelia pasitikėjimo ir neleidžia manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti švelnesnės bausmės atlikimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo V. L. šeiminės aplinkybės nenusveria jį neigiamai apibūdinančių ir anksčiau jau aptartų jį charakterizuojančių bylos duomenų bei nesudaro pagrindo jam skirti švelnesnę bausmės rūšį. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, nei vaikų turėjimas, nei darbinė veikla jam neturėjo įtakos pakeisti gyvenimo būdą ir nuostatas, todėl nesudaro pagrindo jam švelninti paskirtą bausmę.

13. V. L. naują nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 3 dalį padarė būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Tai sudaro pagrindą jam paskirtas bausmes (už naują bei ankstesnę nusikalstamas veikas) bendrinti BK 64 straipsnio pagrindu, ką pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir padarė. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. L. paskirtas bausmes, t. y. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtą ir vienu trečdaliu pagal BK 64¹ straipsnį sumažintą arešto 50 parų bausmę subendrino iš dalies sudedant su Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi – laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams 25 dienoms (prie griežčiausios iš bausmių – laisvės atėmimo, pridedant dalį švelnesnės bausmės – arešto) bei paskyrė jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

14. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė ir motyvavo savo sprendimą netaikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatų ir jam paskirtos galutinės subendrintos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatidėti. Kolegija, dar kartą patikrinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi nuteistojo asmenybę visiškai sutinka su tuo, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam V. L. gali būti pasiekti atidedant jam skirtos bausmės vykdymą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro tiek vertindama prieš tai jau aptartus nuteistąjį neigiamai apibūdinančius bylos duomenis, tiek tai, kad jam jau buvo anksčiau taikytas panašaus pobūdžio institutas – tai yra lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, tačiau ilgesnį laiką teigiamo savo elgesio nuteistajam nepavyko išlaikyti, nes net nepasibaigus lygtinio paleidimo laikui jis padarė naują nusikalstamą veiką prieš mažametį. Šįkart tikėtis, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, daugiau nenusikals, ir kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo arba atlikus tik jos dalį, pakankamo pagrindo nėra.

15. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam V. L. bausmės rūšį ir dydį, subendrindamas jam paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino jo nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo švelninti nuteistojo V. L. teisinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. L. apeliacinį skundą.