- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-978-116-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-00730-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
- Nukentėjusysis
- A. Č.
- Nuteistasis
- D. Z.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams, pagal BK 245 straipsnio 1 dalį – areštu 30 parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apimant ir D. Z. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė D. Z. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. vasario 23 d., nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2013 m. vasario 26 d., ir 2 (dvi) paros nuo 2013 m. liepos 11 d. 23 val. iki 2013 m. liepos 13d. 19.50 val.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Z. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė skausmą kitam žmogui: 2013 m. liepos 11 d., apie 15 val., Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia, be jokios priežasties, koja vieną kartą įspyrė savo sugyventinei A. Č. į dešinę koją, dėl to padarė ant dešinės kojos ties čiurna iš viršutinės pusės kraujosruvą, taip sukėlė nukentėjusiajai A. Č. fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, D. Z. nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, t. y. nevykdė 2013 m. liepos 2 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutarties, kuria jam paskirta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė – įpareigojimas išsikelti iš gyvenamosios vietos – Radviliškio m.(duomenys neskelbtini), ir jis įpareigotas nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens A. Č., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, t. y. 2013 m. liepos 11 d., apie 15 val., sąmoningai, tyčia pažeidė šį, su bausme nesusijusį teismo sprendimą, ieškodamas ryšių su A. Č., ateidamas į A. Č. gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Radviliškio m.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Z. prašo jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 245 straipsnio 1 dalį išteisinti arba nuosprendį pakeisti paskiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Skunde apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus ir priėmė aiškiai neteisingą nuosprendį, be to, paskyrė jam labai griežtą bausmę.
Nuteistojo teigimu, nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, jis nepadarė. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji skirtingai nurodė tariamą sužalojimo vietą – ties keliu, čiurna. Pažymi, kad jis nuosekliai tvirtino nukentėjusiajai nesudavęs, be to, ir pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog jis jai nespyrė, o policijos pareigūnams jį apkaltino todėl, kad norėjo, jog pastarieji jį po žodinio konflikto išsivežtų. Kadangi ant nukentėjusiosios kūno rastos dvi mėlynės, dėl kurių vienos atsiradimo jis nėra kaltinamas, mano, jog yra pagrindas teigti, kad jo kaltės nėra ir dėl antrosios mėlynės (įspyrimo). Be to, aplinkybės dėl smūgio sudavimo nepatvirtina jokie kiti duomenys, nukentėjusiajai po tariamo nusikaltimo padarymo nustatytas 2,29 promilių girtumas, o jis pripažintas blaiviu.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad, nors jis kaltu padaręs BK 245 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką prisipažino, tačiau dabar kaltę neigia, nes teismo įpareigojimas nebendrauti, neieškoti ryšių su nukentėjusiąja buvo priimtas nukentėjusiajai suklaidinus teismą dėl tariamo nusikaltimo padarymo. Mano, kad tuo atveju, jei įpareigojimas nepagrįstas, tuomet jį pažeidus nusikalstamos veikos nėra. Be to, D. Z. teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis atnešė valgyti trims savo vaikams, kurie, kaip pranešė kaimynė, buvo nevalgę, nes jo sugyventinė – nukentėjusioji A. Č. nedirba, girtauja. Taigi, jis įpareigojimą pažeidė dėl svarbių priežasčių – gelbėdamas vaikus nuo bado, o ne ieškodamas ryšių su nukentėjusiąja. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad iš esmės jis vienas išlaiko tris vaikus, Radviliškio centrinėje vaistinėje nepriekaištingai dirba nuo 1995 m., nukentėjusioji girtauja, todėl jį nuteisus laisvės atėmimo bausme, nebus kam prižiūrėti vaikų. Pažymi ir tai, kad pati nukentėjusioji prašė jo nebausti ir teismas galėjo antrą kartą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistojo teigimu, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ankstesniu nuosprendžiu jam paskirta aiškiai per griežta bausmė, nesivadovavo teisingumo, humanizmo principais, neįvertino sudėtingų jo gyvenimo aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti, nukentėjusioji A. Č. paršo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip jau minėta, apeliantas skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 245 straipsnio 1 dalį. Skunde nuteistasis nurodo minėtų nusikalstamų veikų nepadaręs ir prašo priimti jam išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti bausmę, nenusijusią su laisvės atėmimu.
Pažymima, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.
Nors apeliaciniame skunde nuteistasis neigia padaręs nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios A. Č., liudytojos A. S. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.
Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. Č. parodė (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, 73 b. l.), kad 2013 m. liepos 11 d., apie 15 val., tarp jos ir D. Z. kilus konfliktui, pastarasis koja įspyrė jai į dešinę koją ties keliu. Įvykio metu jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Kadangi sužalojimų ji nepatyrė, į gydymo įstaigą nesikreipė (18 b. l.). Papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti apylinkės teisme, 73 b. l.) A. Č. nurodė, kad 2013 m. liepos mėnesį D. Z. buvo paskirtas teismo įpareigojimas laikinai išsikelti iš namų, nesilankyti ir nebendrauti su ja. 2013 m. liepos 15 val. pas ją į namus atėjęs D. Z. pasakė, kad atnešė vaikams maisto. Ji D. Z. į namus neįsileido, tuomet jis atėjo su sūnumi L., t. y. į namus pateko apgaule, iš kiemo pasikvietęs vaiką. Jai atrakinus duris, D. Z. įėjo į namus, išbuvo juose apie 15 min., kėlė triukšmą, koneveikė ją visokiais žodžiais ir įspyrė jai į dešinę koją ties čiurna, dėl to toje vietoje atsirado kraujosruva. Po spyrio į koją D. Z. išėjo, nes ji pasakė, kad kvies policiją. Dėl suduoto smūgio ji jautė fizinį skausmą, bet į medikus nesikreipė, nes žymaus sužalojimo nebuvo, vėliau atsirado tik kraujosruva (20-21 b. l.). Šiuos nukentėjusiosios A. Č. parodymus patvirtina ir liudytojos, tyrėjos A. S. parodymai, kad papildomos apklausos metu nukentėjusioji parodė, jog įtariamasis įspyrė jai į koją ties čiurna. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad vyrą į namus įsileido tik į duris pasibeldus vaikui. Liudytoja taip pat nurodė, kad ji nukentėjusiąją apžiūrėjo, matė kraujosruvą ties čiurna iš kojos priekio, išmatavo kraujosruvos dydį. Kraujosruva matėsi aiškiai, abejonių dėl sužalojimų nekilo (79-80 b. l.). Netikėti minėtais nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad ant A. Č. kūno – dešinės kojos ties čiurna iš viršutinės pusės – yra kraujosruva 3x3,5 cm dydžio. Šiame protokole A. Č. savo ranka parašė, kad kraujosruva atsirado dėl to, kad D. Z. įspyrė jai į koją (25-26 b. l.). Nukentėjusiosios protokole pareiškime taip pat nurodyta, kad 2013 m. liepos 11 d., apie 15 val., sugyventinis D. Z. konflikto metu įspyrė jai į dešinę koją ir taip sukėlė fizinį skausmą. Rimtesnių sužalojimų ji nepatyrė, todėl į gydymo įstaigą nesikreipė (2 b. l.). Taigi, nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji savo parodymus pakeitė ir ėmė teigti, kad ji pati susižalojo koją, anksčiau paminėtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad fizinį skausmą A. Č. patyrė būtent dėl neteisėtų D. Z. veiksmų. Tai, kad nukentėjusioji pirminės apklausos metu nurodė, jog D. Z. įspyrė jai į koją ne ties čiurna, o ties keliu, pastarojo kaltės sukėlus A. Č. fizinį skausmą nepaneigia. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo neblaivi (17 b. l.), taigi, galėjo ne visiškai tiksliai nurodyti įvykio aplinkybes.
D. Z. kaltę padarius BK 245 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina ne tik anksčiau paminėti liudytojų parodymai, bet ir paties D. Z. teisiamajame posėdyje duoti parodymai ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai.
Teisiamojo posėdžio metu D. Z. paaiškino, kad 2013 m. liepos 11 d. 14 val. iš dukters draugės sužinojęs, kad „mama blaškosi“, jis nuvyko pas A. Č. ir liepė jai baigti balius. Jis buvo įėjęs į virtuvę, tačiau, kai nukentėjusioji ėmė grasinti, kad paskambins policijai, išėjo pas kaimynę. Žinojo, kad teismo nutartimi yra įpareigotas nesiartinti prie A. Č., tačiau tąkart atėjo dėl vaikų, atnešė jiems maisto. Patvirtino, kad iš pradžių A. Č. jo į namus neįsileido, tuomet jis atėjo su sūnumi L. (72 b. l.). Kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta D. Z. motina J. B. nurodė, kad pastarasis įvykio dieną buvo pas ją, tik kai paskambino kaimynai ir pasakė, kad jo vaikai neturi ką valgyti, jis nupirko maisto ir išvažiavo pas vaikus (72-73 b. l.). Tai, kad 2013 m. liepos 11 d. apie 15 val. D. Z. kartu su savo vaiku įėjo į A. Č. butą, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja V. A. (31 b. l., parodymai ištirti teisiamajame posėdyje).
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis liudija, kad D. Z. buvo įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos Radviliškio m., (duomenys neskelbtini), ir nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens – A. Č., nebendrauti, neieškoti ryšių su ja. Tai, kad apie minėtą teismo nutartį D. Z. buvo žinoma, patvirtina ir D. Z. parašas, esantis smurtautojo iškeldinimo lape (11 b. l.). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl D. Z. kaltės padarius BK 245 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Kaip matyti iš minėtos apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties, ši nutartis buvo priimta ikiteisminio tyrimo metu surinkus duomenis, leidžiančius teigti, kad D. Z. galėjo smurtauti artimoje aplinkoje 2013 m. liepos 1 d. Taigi, neteisus apeliantas teigdamas, kad teismo įpareigojimas nebendrauti, neieškoti ryšių su nukentėjusiąja buvo priimtas nukentėjusiajai suklaidinus teismą dėl tariamo nusikaltimo, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo. Be to, apeliantas, teigdamas, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnio 1 dalyje, jis nepadarė, kartu savo skunde nurodė: „Įpareigojimą pažeidžiau dėl svarbių priežasčių <...> gelbėjau vaikus nuo bado“.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Z. veiksmus pripažino nusikalstamais ir juos teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnio 1 dalį.
Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. Z. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodytų nusikalstamų veikų požymiams, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.
Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-154/2013).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatsižvelgė į tai, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi paskirtus įpareigojimus 2013 m. liepos 11 d. D. Z. pažeidė ne turėdamas tikslą pabendrauti su A. Č. ir ne ieškodamas ryšių su ja, o turėdamas informacijos, kad A. Č. yra neblaivi ir nepakankamai rūpinasi jų vaikais, t. y. neaprūpina vaikų maisto produktais. Teismas neįvertino ir to, kad D. Z. A. Č. suduotas smūgis nebuvo stiprus ir liekamųjų reiškinių nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė, pati nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad žymesnio sužalojimo D. Z. jai nepadarė, todėl ji į medikus nesikreipė. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji ėmė teigti, kad D. Z. jos apskritai nesužalojo, ji ant pastarojo nepyksta ir prašo jo nebausti (72 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui A. Č. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ji policijos pareigūnams pamelavo, jog D. Z. jai įspyrė, nes policijos pareigūnai jai pasakė, kad nesant smurto, jie nevažiuos. Taip pat nurodė, kad D. Z. jokių priekaištų ji neturi ir nori, kad pastarasis nebūtų nuteistas. Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, kad nors D. Z. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje bei 245 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius, tačiau padarytos veikos nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinamos kaip nusikalstamos, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nuosprendį dėl D. Z. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnio 1 dalį, bei jam šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimą su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir D. Z., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje bei 245 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.