Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „KOLDLITA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „KOLDLITA“, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo U. S., dėl nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinį grindė tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 7 d. Švedijoje, dėl U. S., samdomo atsakovo darbuotojo, vairavusio transporto priemonę SCANIA R 420, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis. Atsakovas, būdamas transporto priemonės savininku, nebuvo apdraudęs Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės, kaip tai numato Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio 3, 8 dalių nuostatos. Lietuva ir kitos ES valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau tekste – žaliosios kortelės sistemos) dalyvės. Šiuo atveju žalos administravimas, atlyginimas bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimų sprendimas apibrėžtas Biurų tarybos vidaus nuostatuose, pagal kuriuos eismo įvykio valstybės (šiuo atveju – Švedijos) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalų administravimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje eismo įvykių metu padarytą žalą pagal eismo įvykio galiojančių teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos – registracijos valstybės nacionalinis draudikų biuras, atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis padarytų žalų atlyginimą. Kadangi Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, apskaičiavo administravimo išlaidas bei pateikė reikalavimą 78 033, 53 Lt (198 115 SEK) sumai ieškovui, kurią šis sumokėjo, todėl ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatomis, pareikalavo atlyginti nuostolius atsakovo, tačiau jie nebuvo atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1) Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas įrodė patirtos žalos faktą. Byloje yra vienintelis tiesioginis įrodymas, kuris patvirtina ieškovo patirtą žalą, tai Švedijos draudikų biuro išmokėta suma eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui priklausančios degalinės stogo remonto darbus atlikusiai įmonei. Be to, šis dokumentas pateiktas švedų kalba, ant kurio ranka lietuviu kalba yra padarytas įrašas „Mokėjimo įrodymas“. Todėl teismas, priimdamas sprendimą, ir remdamasis nurodytu dokumentu, netinkamai taikė CPK 177 str. 3 d. nuostatas, pažeidė CPK 185 str. ir nukrypo nuo teismų praktikos šios teisės normos taikymo klausimu. Teismas visiškai ignoravo atsakovo argumentus dėl pateikto dokumento prigimties. Galiojantis teisinis reguliavimas (Mokėjimų įstatymo 2 str. 14 p., 18 p., 24 p., 5 str. 3 p., 6 str.) ir į bylą paties ieškovo pateikti kiti mokėjimo pavedimai patvirtina, kad ieškovo į bylą pateiktas dokumentas negali būti laikomas mokėjimo nurodymu. Teismas, priimdamas sprendimą, be jokio teisinio pagrindo rėmėsi vien netiesioginiais įrodymais, t. y. iš nežinomo kompiuterio ekrano atspausdinta informacija, PVM sąskaitos faktūros bei pateiktos medžiagų specifikacijos duomenimis.

2) Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog tarp eismo įvykio ir reikalaujamos žalos dydžio yra priežastinis ryšys. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jog nei LR TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, t. y. ieškovui, iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad ieškovas negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Nepagrįsti ieškovo reikalavimai atlyginti remonto darbus atlikusios bendrovės viršvalandžius (3 825 SEK), už stogą su „Preem“ logotipu meškiuku (19 527 SEK), už 22,5 metro aliuminio kopėčias (20 092,50 SEK). Kadangi sąskaitoje faktūroje nurodytą įmonę AB bensin&rortjanst GOTEBORG ir jos klientą siejo civiliniai teisiniai santykiai, todėl klientas bet kokiu atveju turėjo galimybę reikšti pretenzijas dėl dirbamų viršvalandžių, o jei buvo rangos santykiai, tai bet kokiu atveju klientas turėjo galimybę susitarti dėl fiksuoto mokėjimo už atliktą darbą, o ne valandinio užmokesčio, tokiu būdu optimizuodamas savo sąnaudas. Teismas ignoravo į bylą pateiktus įrodymus, kurie patvirtina aplinkybę, kad stogas su logotipu buvo tik apgadintas, tačiau pats logotipas išliko sveikas, kas leidžia teigti, kad pakeitus tik tam tikras jo dalis (pvz. lemputes ir elektros instaliaciją, kas ir buvo padaryta), būtų buvę galima jį vėl naudoti. Pagaminus visiškai naują logotipą, buvo nepagrįstai padidintos sąnaudos. Kadangi atliekant darbus buvo naudojamas kranas bei žirklinis keltuvas, akivaizdu, kad nedideliame objekte nebuvo poreikio 22,5 metrų aliuminio kopėčių naudojimui. Be to, o sąskaita už remonto darbus buvo išrašyta 2013 m. balandžio mėn., t. y. praėjus net aštuoniems mėnesiams nuo eismo įvykio, o byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kada konkrečiai buvo atlikti degalinės remonto darbai. Aštuoni mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas, per kurį atviras stogo dalis galėjo laisvai veikti sniegas, lietus, vėjas ir kiti gamtos reiškiniai, kurie savo ruožtu neabejotinai galėjo prisidėti prie degalinės stogo būklės pablogėjimo. Gamtos reiškinių poveikis degalinės stogui keičiantis metų laikams atitinkamu laikotarpiu laikytinas visiems žinoma aplinkybe, nereikalaujančia įrodinėjimo (CPK 182 str. 1 p.). Be to, teismas visiškai nevertino į bylą atsakovo pateiktų 2014 m. liepos 28 d. degalinės nuotraukų (CD kompaktinis diskas, rinkmenų Nr. SAM 2656, 2657, 2658, 2660, 2681, 2662, 2663, 2664, 2665, 2666, 2667), kurios patvirtina aplinkybę, jog degalinės stogas vėl yra sugadintas, kas įrodo, kad tokio pobūdžio eismo įvykiai degalinėje nėra retas reiškinys, o tai patvirtina, kad per aštuonis mėnesius prie degalinės stogo apgadinimo galėjo prisidėti ir tretieji asmenys.

3) Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo patirtos žalos dydis yra nemažintinas. Į bylą pateikto Švedijos Žalos, sukeltos eismo įvykio metu, akto 12 punkte yra aiškiai nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išmoka už žalą turtui taip pat gali būti sumažinta, jei patyręs žalą asmuo prisidėjo prie žalos sukėlimo. Iš esmės analogiška formuluotė yra vartojama tiek CK 6.253 str. 5 d., tiek Bendrosios pagrindų sistemos projekto III 3:705 str. 1 d., tiek Tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.4.7 str. bei 7.4.8 str. 1 ir 2 d. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vertinti nukentėjusio asmens elgesį teisės taikymo aspektu. Visiems žinoma aplinkybė yra tai, kad atsižvelgiant į vykdomos veiklos specifiką degalinė yra laikytina didesnio pavojaus šaltiniu (CPK 182 str. 1 p.). Į bylą atsakovo pateiktos 2014 m. liepos 28 d. degalinės nuotraukos (CD kompaktinis diskas, rinkmenų Nr. SAM 2656, 2657, 2658, 2660, 2661, 2662, 2663, 2664, 2665, 2666, 2667) leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykiai degalinėje vyksta pakankamai dažnai. Todėl neabejotinai įspėjančių ženklų dėl degalinės stogo aukščio nebuvimas yra laikytinas svariu faktoriumi, kuris prisidėjo prie eismo įvykio ir nukentėjusio asmens patirtos žalos dydžio.

1) Tokio pobūdžio bylose faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikių biurui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Tuo tarpu civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju - Švedijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Švedijos nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su Švedijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CK 197 str. 2 d.). Teismui buvo pateikti visi ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą įrodantys dokumentai. Atsakovo nesutikimas grindžiamas vien abejonėmis, tačiau remiantis Švedijos teisės aktų nuostatomis nebuvo paneigtas Švedijos nacionalinio draudikų biuro konstatuotas transporto priemonės SCANIA R 420, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo (apelianto) civilinės atsakomybės bei nustatyto žalos dydžio teisingumas. Apeliantas turėjo ir galėjo pasidomėti jam priklausančia transporto priemone padaryta žala, jos aplinkybėmis, esant prieštaravimams - teikti argumentuotus prašymus/paaiškinimus kompetentingoms Švedijos institucijoms, tačiau to padaryta nebuvo.

2) Švedijos nacionalinis draudikų biuras, įvertinęs visas eismo įvykio aplinkybes bei atsižvelgdamas į Švedijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad už padarytą žalą yra atsakingas Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės SCANIA R 420, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas - apeliantas. Sugadintos degalines stogo aukštis buvo 3 metrai 30 centimetrų, kai tuo tarpu apelianto darbuotojo valdomos transporto priemonės aukštis buvo 3 metrai 85 centimetrai, t.y. net 55 centimetrais aukštesnis. Taigi, šiuo atveju būtent apelianto darbuotojas turėjo įsitikinti, jog jo valdomos transporto priemonės aukštis yra tinkamas važiuoti pro degalinę ir, esant abejonėms, pasirinkti kitą važiavimo maršrutą, o ne, esant akivaizdžiam transporto priemonės ir degalinės stogo aukščių skirtumui, neatsakingai rizikuoti. Remiantis išdėstytais argumentais pripažintina, kad Švedijos nacionalinis draudikų biuras neturėjo teisinio pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, U. S. palaikė apeliacinį skundą, prašydamas jį tenkinti.

1) Teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, jog ieškovas įrodė visas deliktinės atsakomybės sąlygas, įskaitant ir žalą. Ieškovas žalos patyrimo faktą ir jos dydį įrodinėjo dokumentu, ant kurio nežinomo asmens ranka yra padarytas užrašas „mokėjimo įrodymas“. Teismas šį pateiktą dokumentą, kurio pateikiama kopija net nebuvo tinkamai patvirtinta, kaip tai numato CPK nuostatos, laikė pakankamu žalos įrodymu. Dokumentas, kurį pirmos instancijos teismas laikė pakankamu įrodymu apie patirtą žalą, neatitinka jokių tokio pobūdžio įrodymui keliamų reikalavimų, o jo vertinimas kaip pakankamo, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamai praktikai. Tiek išmokos gavėjas, tiek mokėtojas yra juridiniai asmenys, kuriems yra taikomi buhalterinės apskaitos teisės aktai. „Mokėjimo įrodymas“, kaip jį pavadino pats ieškovas, nėra buhalterinės apskaitos dokumentas. Pateiktas dokumentas tėra mokėjimo ruošinys ar vidaus programos juodraštis, kuris net nėra tinkamai patvirtintas. Todėl teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo pripažino šio dokumento tinkamą įrodomąją reikšmę, pažeidė CPK 177 str. 3 d. ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl juridinių asmenų atliktų mokėjimų įrodinėjimo.

2) Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir patirtos žalos. Degalinės stogo remontas atliktas praėjus daugiau nei pusei metų nuo eismo įvykio. Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos įrodo, kad degalinėje panašaus pobūdžio įvykiai yra pasikartojantis reiškinys (degalinės stogas vėl apgadintas), todėl galima pagrįstai abejoti, ar žalos dydis yra tiesiogiai susijęs su eismo įvykiu. Ir pačioje sąmatoje nėra detalizuota, kada nurodyti darbai buvo atlikti, o tai, atsižvelgus į aplinkybę, kad sąskaita už atliktus darbus išrašyta praėjus ženkliam laikotarpiui, kelia pagrįstų abejonių, ar visi sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti siekiant pašalinti šiuo konkretaus eismo įvykio sukeltus padarinius, t. y. degalinės stogo apgadinimo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas nedalyvavo tyrime, kurį atliko Švedijos nacionalinis draudikų biuras, nesuponuoja išvados, kad ieškovo pastarajam atlyginta žala turi būti priteisiama iš atsakingo asmens, nevertinant žalos pagrįstumo. Todėl teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, o dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp žalos ir eismo įvykio.

3) Svarbi aplinkybė, kad įvažiuojant į kuro kolonėlę nebuvo jokių ženklų, kuriais ribojamas transporto priemonių aukštis ar plotis. Taip pat nebuvo jokių draudžiamųjų, įspėjamųjų ženklų, kurie nurodytų draudimą tam tikro gabarito transporto priemonėms važiuoti per apylanką, pro degalinę. Remontuojant kelio atkarpą, trečiasis asmuo važiavo per nukreipiančiais kelio ženklais nurodytą vietovę. Akivaizdu, kad esant kitokio pobūdžio kelio ženklams - draudžiančiais ar įspėjančiais apie pločio ar aukščio ribojimus – trečiasis asmuo nebūtų važiavęs per degalinę, o būtų ieškojęs kitos išeities, kaip apvažiuoti remontuojamą kelio atkarpą. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiojo asmens elgesio, nors iš į bylą pateikto Švedijos teisės aktų 12 punkto nuostatos galimybę mažinti žalą, kai prie jos atsiradimo prisidėjo ir nukentėjęs asmuo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nepažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių (CPK 183 str., 185 str.), todėl, tenkindamas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010). Kadangi teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo argumentacija, todėl pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog dėl 2012 m. rugpjūčio 7 d. eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinta benzino kolonėlės stogas, atsakingas atsakovo darbuotojas (byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo) U. S. ir eismo įvykio metu vairuojama transporto priemonė SCANIA R 420, v.n. (duomenys neskelbtini) kuri priklauso atsakovui, nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 41 str. 3 d.). Taigi Biurui, išmokėjus nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui draudimo išmoką, kuri visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsirado teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju apelianto (atsakovo) UAB „KOLDLITA“ keliamos abejonių dėl neva netinkamai ieškovo įvykdytos pareigos įrodyti žalos sumokėjimo faktą yra niekuo nepagrįstos. Pirmiausiai apeliantas nurodo neteisingas aplinkybes, jog į bylą pateiktas mokėjimą įrodantis dokumentas yra tik švedų kalba, nes yra ir šio dokumento vertimas į valstybinę lietuvių kalbą (CPK 113 str. 3 d.; 1 t. b.l. 84). Be to, nors ant dokumento švedų kalba yra ranka darytas įrašas „mokėjimo įrodymas“ (lietuvių kalba), tačiau ir pačiame dokumente (švedų kalba) jo pradžioje yra įrašas „mokėjimo įrodymas –„Gensin & Rortjanst“ (švedų kalba). Faktinė aplinkybė, kad vertinamas dokumentas yra, kaip matyti, atspausdintas iš tam tikros programos kompiuteryje, tačiau tai savaime nedaro šio dokumento, kaip mokėjimą patvirtinančio įrodymo, netinkama įrodinėjimo priemone dėl žalos sumokėjimo. Iš pateikto dokumento galima nustatyti, kad mokėjimas remonto darbus atlikusiai „Gensin & Rortjanst” yra įvykdytas (sumokėta 2013 m. liepos 3 d.), o tai patvirtina žalos atlyginimą ją patyrusiam asmeniui. Apelianto nurodytas Mokėjimų įstatymas ir jo konkrečios normos neaktualios sprendžiant dėl ieškovo pateikto dokumento įrodomosios reikšmės, nes civiliniame procese įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas vyksta pagal CPK nustatytas taisykles. Įrodymai civilinėje byloje yra faktiniai duomenys, kurie gali būti nustatomi įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1 d., 2 d.). Tiesa, bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 3 d.). Šiuo atveju nei Mokėjimų įstatymas nei kiti galiojantys įstatymai nenumato pareigos civiliniame procese faktinę aplinkybę dėl pinigų sumokėjimo įrodyti tik konkrečiu mokėjimo dokumentu (pvz. mokėjimo pavedimu).

Apeliantas nenuginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų ir dėl to, jog tarp eismo įvykio ir reikalaujamos žalos dydžio yra priežastinis ryšys. Tai, kokio pobūdžio buvo padaryta žala, įrodo byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma, t. y. policijos pareigų duomenys apie eismo įvykį, foto nuotraukos, sąskaitos – faktūros turinys, medžiagų specifikacijos. Kaip ir pirmosios, taip ir apeliacinės instancijos teisme apeliantas nesutinka dėl sąskaitoje – faktūroje nurodytų išlaidų už viršvalandžius, stogo su „Preem“ logotipu meškiuku taisymu ir aliuminio kopėčių naudojimu, tačiau tai, kad paties apelianto įsitikinimu, šioje dalyje išlaidas (nuostolius) buvo galima sumažinti (reiškiant pretenzijas dėl dirbamų viršvalandžių, stogas su logotipu, pakeitus tik tam tikras dalis, galėjo būti naudojamas ir nebuvo poreikio naudoti 22,5 metrų aliuminio kopėčių), nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais (CPK 178 str., 179 str.), todėl išlaidų būtinumo ir pagrįstumo ir šioje dalyje apeliantas nenuginčijo. Aplinkybė, kad sąskaita – faktūra už atliktus darbus buvo išrašyta po 8 mėn. nuo eismo įvykio dienos, savaime neįrodo apelianto daromų prielaidų, kad neva dar gamtos reiškiniai (sniegas, lietus, vėjas ir pan.) galėjo prisidėti prie degalinės stogo būklės pablogėjimo. Kaip matyti iš sąskaitos - faktūros, sugadintas stogas buvo nukeltas, o tai paneigia apelianto argumentus, kad jį galėjo veikti įvairios oro sąlygos. Be to, stogo taisymui buvo reikalinga užsakyti medžiagas, vėliau sumontuoti skardas, armatūras, šviestuvus ir patikrinti iškabos veikimą, o tai gali užtrukti tam tikrą laikotarpį. Tuo tarpu faktinė aplinkybė, kad ir vėliau (2014 m.) buvo sugadintas tos pačios degalinės stogas, savaime neįrodo, kad ir nagrinėjamo eismo įvykio metu ar stogo taisymo laikotarpiu prie stogo sugadinimo galėjo prisidėti ir tretieji asmenys.

Nors apeliantas prašė mažinti patirtos žalos dydį, tačiau faktinio pagrindo mažinti patirtos žalos dydį jis neįrodė nei pagal Švedijos, nei pagal nacionalinės teisės aktus. Kaip teisinį pagrindą žalos mažinimui apeliantas nurodė tai, kad pats žalą patyręs asmuo prisidėjo prie žalos sukėlimo (Žalos, sukeltos eismo įvykio metu, akto 12 p., CK 6.253 str. 5 d.), nes nenurodė degalinės aukščio ribojimo ženklų, tačiau apeliantas neįrodė, kad toks žymėjimas žalą patyrusiam asmeniui buvo privalomas.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimo išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, apelianto (atsakovo) UAB „KOLDLITA“ ir jo pusėje esančio trečiojo asmens U. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras neprašė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.