Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „AV“ (šiuo metu – BUAB) apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Rengmės“ mažmena ieškinį atsakovui UAB „AV“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas atsakovui perdavė prekes pagal 2009-12-17, 2009-12-29, 2009-12-31 važtaraščius bei tris 2010-05-14 PVM sąskaitas-faktūras. Atsakovo atstovai nebuvo pasirašę šių važtaraščių bei sąskaitų, todėl šie dokumentai nepatvirtina, kad prekės buvo perduotos atsakovui. Ieškovas neįrodė, jog tokios prekės buvo užsakytos. L. Z., R. K., A. Mangevičius nebuvo atsakovo darbuotojai, todėl jų parašai nepatvirtina, jog prekės buvo pristatytos. Su apeliaciniu skundu pateikti pas atsakovą dirbusių darbuotojų rašytiniai paaiškinimai patvirtina, jog atsakovas prekių negavo. Siekiant patvirtinti tokias aplinkybes, šie darbuotojai turi būti apklausti kaip liudytojai.Tarp šalių buvo susiformavusi praktika, jog prekių gavimas patvirtinamas atsakovo atstovo pasirašymo PVM sąskaitoje – faktūroje. Atsakovas neginčijo skolos dalies, kuri yra pagrįsta ir teisinga, ją apmokėjo, dėl ko buvo sumažinti ieškinio reikalavimai. Kitos ieškovo pateiktos sąskaitos yra melagingos ir galimai suklastotos. Nors PVM sąskaitos-faktūros yra griežtos apskaitos buhalterinis dokumentas, dvi iš 2010-05-14 išrašytų PVM sąskaitų faktūrų turi tuos pačius serijos numerius (serija RNG Nr. 000914), tačiau sąskaitų sumos skiriasi. Taip pat sutampa ir dviejų važtaraščių numeriai, nors jose nurodyta kita informacija yra skirtinga. Sąskaitos-faktūros už 2009 m. gruodžio mėn. prekių pateikimą išrašytos tik 2010 m. gegužės mėn. Šios aplinkybes leidžia daryti prielaidą, jog dokumentai buvo išrašyti atgaline data, siekiant nepagrįstai pasipelnyti. Ieškovo liudytojų parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi jie yra ieškovo darbuotojai ir gali turėti teisinį suinteresuotumą bylos nagrinėjimu. Gali būti, kad jie savavališkai paėmė prekes iš sandėlio prisidengdami tariamu užsakymu. Abejotini ieškovo liudytojų teiginiai, jog prekes iš sandėlio paėmė ieškovo direktorė, kuri atsisakė pasirašyti važtaraščiuose. Kadangi teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu atsakovo direktorė sirgo, atsakovas negalėjo teismui pateikti įrodymų. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neatsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovės liga buvo netikėta ir atsakovas nespėjo susirasti advokato. Atsakovas neturėjo galimybės užduoti liudytojams klausimų, pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškovo reikalavimų nepagrįstumą. Todėl atsakovas teikia apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus ir prašo juos prijungti bei apklausti atsakovo liudytojus. Kadangi kyla būtinybė apklausti atsakovo liudytojus, byla nagrinėtina žodinio proceso būdu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantui UAB „AV“ 2012-08-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo (c.b. Nr.B2-5257-340/2012), todėl šiuo metu atsakovo bendrovės teisinis statusas – bankrutuojanti įmonė.

Į apelianto prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka kolegija neatsižvelgia, tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliaciniu skundu atsakovas kelia įrodymų vertinimo taisyklių šioje byloje netinkamo taikymo klausimą, sudariusį prielaidas kvalifikuoti šalių teisinius santykius pagal ieškovo pateiktas ir apelianto ginčijamas tris PVM sąskaitas- faktūras kaip pirkimą-pardavimą ir spręsti dėl atsakovo pareigų ieškovui pagal šias konkrečias sąskaitas. Taigi šiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisako.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija yra tirti ir vertinti visus šalių pateiktus į bylą įrodymus bei padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Įrodinėjimo procese teismas turi tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigas, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas ir tikėtinumo taisykle, kurios esmė - didesnė vieno ar kito fakto buvimo (ar, priešingai, nebuvimo) tikimybė. Tikimybių pusiausvyros principas reiškia, kad jeigu pateikti į konkrečią bylą įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą dėl didesnės tam tikro fakto egzistavimo tikimybės, nei dėl jo nebuvimo, teismas pripažįsta ši faktą nustatytu. Taigi absoliutaus vieno ar kito fakto įrodytumo civiliniame procese nėra reikalaujama, tam tikros abejonės jo buvimu gali ir išlikti.

Šioje byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklostę nevienkartiniai pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai, tą pripažįsta abi šalys. Rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, kiekvienu atveju prekės buvo parduodamos vykdant žodinį apelianto užsakymą. Pagal CK 6.192 str. 3 d., sutartis gali būti sudaroma tokia forma - priimant vykdyti užsakymą, juolab, imperatyvios pareigos pirkimo-pardavimo santykius dėl būtent tokio asortimento - maisto prekių - pardavimo įforminti išimtinai rašytine sutartimi ir nėra nustatyta. Vadinasi, tokia sutartis gali būti sudaroma ir žodžiu (CK 6.311 str.). Kadangi žodinis susitarimas įstatymui neprieštarauja, jis sukelia tokių santykių dalyviams atitinkamas teises bei pareigas. Žodinės sutarties atveju pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti pakanka prekes perduoti pirkėjui arba jo įgaliotam asmeniui. Kilus ginčui, ar sutartis buvo sudaryta, t.y. ar prekės perduotos, tokio fakto įrodinėjimo pareiga tenka pardavėjui. Ieškovas įrodinėjo sutarčių sudarymą PVM sąskaitomis-faktūromis (b.l.4-10) bei krovinio važtaraščiais (b.l. 11-13), dalį jų, kurios patvirtintos atsakovo atstovės parašu, po ieškinio pareiškimo atsakovas apmokėjo, likusių sutarčių sudarymo nepripažino. Pažymėtina, kad teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad PVM sąskaitos–faktūros surašymas, pirkėjui ją pasirašius, patvirtina sutartinių pirkimo-pardavimo santykių susiklostymą tarp šiame dokumente nurodytų asmenų, atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes - pirkėjo pareigą sumokėti už jam nuosavybėn perduotas prekes. Tačiau, pažymėtina, žodinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą gali patvirtinti ne tik PVM sąskaitos-faktūros pasirašymas, bet ir kitos leistinumo ir sąsajumo reikalavimus atitinkančios įrodinėjimo priemonės (CPK 177 str.). Todėl bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi ir šalių paaiškinimais, ir liudytojų parodymais, ir kitais šalių bendradarbiavimo praktiką fiksavusiais dokumentais. Dėl jų įrodomosios reikšmės pasisako ir apeliacinės instancijos teismas.

Nagrinėjamojoje byloje šalys skirtingai vertina aplinkybę, ar tarp jų buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl prekių, įvardintų ieškovo surašytuose 2009-12-17, 2009-12-29 ir 2009-12-31 krovinio važtaraščiuose (b.l. 11-13), pardavimo. PVM sąskaitos-faktūros dėl nurodytuose važtaraščiuose išvardintų prekių, iš kurių yra kildinamas ieškovo reikalavimas, atsakovo įgalioto asmens nepasirašytos (b.l. 8-10). Todėl šiuo faktu, taip pat sąskaitų-faktūrų formos ydingumu (surašytos daug vėliau, nei patys krovinio gabenimo važtaraščiai, dviejų sąskaitų-faktūrų rekvizitai, t.y. data ir numeris, visiškai tapatūs, nors prekės skirtingos) savo atsikirtimus į ieškinį grindė apeliantas. Apelianto įsitikinimu, šios atgaline data surašytos sąskaitos–faktūros nepatvirtina prekių, nurodytų sąskaitose, jam perdavimo ar jų užsakymo, yra netikros, jų pagrindu siekiama neteisėtai, nesąžiningai, sukčiaujant praturtėti atsakovo sąskaita. Nors nurodyta šių dokumentų forma ir jų nepasirašymas patys savaime dar neleidžia pripažinti neabejotino prekių perdavimo apeliantui fakto, šios sąskaitos-faktūros pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinamos kitų bylos įrodymų kontekste. Antai pirmosios instancijos teismas byloje nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, pagrįstą šalių komercinės praktikos analize, kad apeliantui pagal jo žodinį užsakymą ieškovo atgabenamas arba paties apelianto transporto priemone iš ieškovo sandėlio pasiimamas krovinys važtaraštyje nebuvo patvirtinamas pirkėjo parašu. To priežastis savo paaiškinimuose įvardijo ieškovo atstovas J. J. (b.l. 80-82), nurodęs, kad apeliantas visada turėdavęs pastabų dėl prekių kokybės, kainos, kiekio, todėl įrašai važtaraščiuose būdavo koreguojami. Tokią pat aplinkybę patvirtino ir buvęs ieškovo darbuotojas P. J. (b.l. 103). Atitinkamai siekiant išvengti PVM sąskaitų-faktūrų taisymo, iki buvo atliekami pataisymai bei perskaičiavimai krovinio važtaraščiuose, atsakovui sąskaitos apmokėjimui nebuvo išrašomos ir teikiamos. Be to, ne visuomet prekės būdavo apmokamos išrašant sąskaitas - atsakovas pageidaudavo atsiskaityti ir grynaisiais pinigais per kasą (J. J. paaiškinimai, taip pat liudytojų R. K. ir P. J. paaiškinimai, b.l. 83,102). Šiuos ieškovo ir liudytojo teiginius iš dalies patvirtina apelianto nepripažįstami dokumentai - važtaraščiai, kuriuose atlikti perskaičiavimai ir korekcijos, o pakoreguotoms sumoms, apeliantui nesusimokant, vėliau buvo pateiktos atitinkamos sąskaitos (b.l. 8-10, 11-13). Liudytojai patvirtino ir prekių išdavimą arba pristatymą į apelianto sandėlius ginčijamais trimis atvejais. Kolegija atkreipia dėmesį ir į šalių bendradarbiavimo praktika kitais atvejais, Į bylą yra pateiktos ir kitos apelianto atstovo nepasirašytos PVM sąskaitos-faktūros, tačiau dėl jų apmokėjimo nekilo ginčų (b.l. 66-67).

Esant tokiomis aplinkybės, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad net ir pasilikus abejonių dėl PVM sąskaitų – faktūrų jų forma bei apelianto atstovo nepasirašymas jose nepaneigia kitų įrodymų visumos, kurie leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos ir šiais trimis atvejais. Įrodžius pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo faktą, vertinama, ar pirkėjas savo priešpriešinę prievolę pardavėjui – sumokėti už prekes – įvykdė laiku ir tinkamai. Tokių duomenų apeliantas į bylą nepateikė.

Pasisakant skundo argumentų, kad apelianto atstovė dėl ligos negalėjo dalyvauti teismo posėdyje bei užduoti ieškovo liudytojams klausimų, kad negalėjo įgyvendinti teisės prašyti apklausti liudytojais savo paties darbuotojų, todėl siekia jų apklausos apeliacinės instancijos teisme, pagrįstumo, pastebėtina, kad įrodymus, kuriais yra grindžiamas nesutikimas su ieškiniu, privalu įvardinti jau atsiliepime (CPK 142 str. 2 d. 3 p.). Vėliau pateiktus įrodymus teismas gali ir atsisakyti priimti (CPK 142 str. 3 d.). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimas yra dar labiau apribotas ir galimas tik dviem atvejais – įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, arba būtinybė juos pateikti kilo vėliau (CPK 314 str.). Teisėjų kolegija teisinių prielaidų naujiems įrodymams priimti bei tirti nenustatė. Nei savo atsiliepime (b.l. 37), nei parengiamame posėdyje (b.l. 59-63), kuriame buvo sprendžiamas ieškovo prašymas dėl liudytojų, galinčių patvirtinti prekių perdavimą apeliantui, apklausos, apeliantas analogiškų prašymų apklausti jo darbuotojus nepareiškė. Tokių prašymų apelianto atstovė nepareiškė ir dalyvaudama teismo posėdyje, kuriame jau buvo išklausytos šalys bei vienas iš dviejų liudytojų (b.l. 77-84). Iki kito teismo posėdžio pradžios taip pat nebuvo gauta jokių prašymų dėl posėdžio eigos ar įrodymų apie atstovės ligą, nors šis posėdis prasidėjo tik 13.30 val. (b.l. 101). Tokioje situacijoje nėra pagrindo pripažinti, kad apelianto procesinė teisė įrodinėti buvo nepagrįstai apribota ar pažeista.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus, teismo sprendime pakanka argumentacijos, susijusios su teismo padarytomis išvadomis, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad faktai buvo nustatyti netinkamai įvertinus įrodymus ar visapusiškai neištyrus visų reikšmingų bylos aplinkybių, yra deklaratyvūs. Apeliantas neįvardija teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant konkrečius įrodymus, tik nesutikdamas su teismo pateiktu byloje esančių įrodymų vertinimu, pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo bei siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Todėl šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina teismo sprendimo neteisėtumo, pagrindo jį panaikinti ar pakeisti nesudaro.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.