Kauno apylinkės teismo sprendimas

Pabrėžtina, jog su ieškiniu ieškovas pateikė jam darbdavio elektroniniu paštu atsiųstus nepasirašytus dokumentus (b.l. 12-35). Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė nurodė, kad pasirašytų dokumentų originalai ar kopijos nėra išsaugoti, kadangi juos pasisavino A. Z.. Apklausiama liudytoja pastaroji buvusi atsakovės darbuotoja pateikė pasirašytų dokumentų originalus, kurie ir buvo prijungti prie bylos kaip rašytiniai įrodymai.

Vadovaujantis DK 236 straipsniu, drausminė nuobauda gali būti taikoma darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Ieškinyje reiškiamas reikalavimas pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. pritaikius ieškovui griežčiausią drausminę nuobaudą po to, kai per pastaruosius 12 mėn. jam jau buvo taikyta drausminė nuobauda. Griežčiausią drausminę nuobaudą taikančiam darbdaviui tenka pareiga kilus teisminiam ginčui įrodyti, jog buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, taip pat jog šis pažeidimas padarytas esant galiojančiai kitai drausminei nuobaudai. Vertinant darbuotojo atleidimo iš darbo aptariamu pagrindu teisėtumą privalu nustatyti, ar teisėtai darbuotojui paskirta kiekviena drausminės atsakomybės taikymo sudėtį sudaranti drausminė nuobauda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Be to, teisminio nagrinėjimo objektu tokiu atveju laikoma ir drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, nustatytų DK 238, 240-241 straipsniuose, laikymasis- nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo, darbuotojui turi būti sudaroma galimybė pateikti pasiaiškinimą, parenkant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes ir ankstesnį darbuotojo darbą.

2015 m. balandžio 10 d. įsakymu ieškovui paskirta drausminė nuobauda papeikimas už alkoholio vartojimą darbo vietoje. Vertinant pastarosios nuobaudos skyrimo pagrįstumą dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, kaip nurodo darbdavys, apie tai, jog ieškovas darbo vietoje vartojo alkoholį, darbdavį informavo administratorė A. Z.. Teikdama parodymus teisme apklausiama kaip liudytoja A. Z. nurodė, jog 2015 m. balandžio 9 d. ieškovas paprašė liudytojos išvirti kavos ir pasiūlė jai prie kavos išgerti iš suvenyrinio 20 mililitrų buteliuko alkoholinio gėrimo. Liudytoja nurodė gerti atsisakiusi, tačiau buteliuką išsaugojusi ir pademonstravo jį teismo posėdžio metu. Liudytoja tvirtino, jog ieškovas analogišką buteliuką turėjo ir sau. Kartu ji pabrėžė nemačiusi, ar ieškovas išgėrė šį gėrimą su kava, tik taip mananti. Tokiu būdu liudytoja pripažino negalinti patvirtinti darbdavio ieškovui 2015 m. birželio 23 d. elektroniniu paštu siųstame 2015 m. balandžio 9 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, jog ieškovas darbo metu vartojo alkoholį. Antra, nei alkoholio vartojimo faktas, nei ieškovo neblaivumas darbe nebuvo užfiksuoti jokiomis objektyviomis priemonėmis. Pabrėžtina, jog atsakovės į bylą pateiktų darbo tvarkos taisyklių (b.l. 131-148) 10-12 punktuose yra aiškiai nurodyta, kaip nustatomas ir fiksuojamas darbuotojo neblaivumo faktas. Neblaivumas nustatomas iš sklindančio alkoholio kvapo, neadekvačios elgsenos, nerišlios kalbos, nekoordinuotų judesių. Kartu akcentuojama, jog toks darbuotojas privalomai nušalinamas nuo darbo, jog nuginčyti savo neblaivumą jis gali tik kreipdamasis į sveikatos priežiūros įstaigą. Nagrinėjamu atveju darbdavys net neįrodinėjo bandęs objektyviai nustatyti A. Z. nurodytų aplinkybių atitikimą tikrovei (dar kartą pabrėžtina, jog pastaroji nepatvirtino mačiusi ieškovą vartojant alkoholį), nenušalino ieškovo nuo darbo (kaip matyti iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio (b.l. 91), ieškovui 2015 m. balandžio 9 d. užfiksuotos faktiškai dirbtos 8 val.), nenustatinėjo ieškovo blaivumo, nenurodė ieškovui, kad jis gali kreiptis į gydymo įstaigą ir pateikti įrodymus, jog yra blaivus, nors iš į bylą teikiamų dokumentų visumos būtų galima spręsti, kad įvykis įvyko 9 val. ryto, tą pačią dieną buvo parengtas tarnybinis pranešimas, reikalavimas pasiaiškinti, kurį nesėkmingai bandžius įteikti sudaryta komisija, kuri patvirtino nesėkmingo bandymo dokumentą įteikti faktą. Toks darbdavio elgesys ne tik užkirto kelią objektyviai konstatuoti ginčijamą aplinkybę, bet ir atėmė galimybę iš ieškovo paneigti jo atžvilgiu reiškiamus kaltinimus. Trečia, pagrįstas abejones kelia ir pačių darbo tvarkos taisyklių autentiškumas ir jose nustatytų pareigų ieškovui privalomumas. Pabrėžtina, jog darbdavio pateiktos darbo tvarkos taisyklės patvirtintos būtent 2015 m. balandžio 9 d. (t.y. tos pačios dienos, kurią įvyko ginčijamas įvykis) įsakymu (b.l. 131), kuriuo A. Z. įpareigota su įsakymu supažindinti darbuotojus, tuo tarpu dalis darbuotojų, įskaitant ieškovą, supažindintų asmenų sąraše pasirašė anksčiau (ieškovas- 2015 m. kovo 5 d.). Nors alkoholio vartojimas darbo vietoje ir darbo laiku įstatyme įvardijamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas (DK 235 str. 2 d. 8 p.), byloje nėra jokių vartojimo faktą patvirtinančių įrodymų, tuo tarpu spręsti, jog ieškovas padarė pažeidimą turėdamas alkoholio darbo vietoje ir siūlydamas jo kitai darbuotojai (darbo tvarkos taisyklių 111.3 punktas), nėra pagrindo tiek dėl to, jog atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, jog ieškovas buvo supažindintas su aptariama darbo tvarkos taisyklių redakcija, tiek ir dėl to, jog nagrinėjamu atveju drausminę nuobaudą darbdavys pritaikė ne už alkoholio turėjimą darbo vietoje, bet už jo vartojimą. Ketvirta, darbdavys negalėjo paaiškinti bandymo įteikti reikalavimą pasiaiškinti ir įsakymą dėl drausminės nuobaudos taikymo aplinkybių. Darbdavys ne tik leido ieškovui toliau vykdyti darbo funkcijas, bet ir nepasinaudojo objektyvia galimybe išsiųsti reikalavimą ir įsakymą elektroniniu paštu (ką padarė 2015 m. birželio 23 d.). Be to, nėra aišku kas pasikeitė, kad ieškovas sutiko pasirašyti ant 2015 m. balandžio 24 d. reikalavimo pasiaiškinti, kodėl tuo metu jam nebuvo pateikti ir anksčiau neįteikti dokumentai, kodėl vėlesniame dokumente, kurio pagrindu skirta drausminė nuobauda už pasikartojančius darbo drausmės pažeidimus, net neužsimenama apie ankstesnių nuobaudų taikymą. Pabrėžtina, jog posėdžių metu liudytojais apklaustos atitinkamų supažindinimo komisijų narės A. M. ir A. Z. pripažino, jog komisija kiekvienu nurodytu atveju nebuvo surenkama, kad visa sudėtimi dalyvaujant ieškovui bandytų jam įteikti dokumentus, jog dokumentai buvo rengiami A. M., kuri yra atsakovės direktoriaus motina, iniciatyva. Darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais, darbdavys rizikuoja, kad tokie dokumentai esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, tuo tarpu darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos. Nagrinėjamu atveju būtent darbdavio veiksmai nulėmė objektyvių įrodymų, kurių autentiškumą galima patikrinti, nebuvimą. Penkta, kaip teikdama parodymus teismo posėdžio metu patvirtino A. M., jai nepatiko atsakovės direktoriaus sprendimas įdarbinti ieškovą, ji matė, kad ieškovas nėra tinkamas užimamoms pareigoms, ne padeda verslui, bet tik trukdo darbuotojoms vykdyti darbo funkcijas. Pastaroji aplinkybė aukščiau aptartos faktinės situacijos kontekste leidžia vertinti kaip labiau tikėtiną ieškovo nurodytą situaciją, jog drausminė atsakomybė buvo pasitelkta formaliai, siekiant nutraukti su ieškovu darbo santykius. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog darbdavys neįrodė ieškovą padarius neteisėtą veiksmą, už kurį jam 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu pritaikyta drausminė atsakomybė (vartojus darbo vietoje alkoholį), nesiaiškino drausminei nuobaudai taikyti reikšmingų aplinkybių, neužtikrino galimybės įrodyti rengtų dokumentų autentiškumą, jų turinio atitikimą tikrovei ir ieškovo faktinį supažindinimą su šiais dokumentais, kas lemia paskirtos drausminės nuobaudos neteisėtumą.

2015 m. balandžio 23 d. įsakymu drausminė nuobauda pastaba ieškovui paskirta už pastovų atsisakymą pasirašyti ant dokumentų, direktoriaus įsakymų nevykdymą ir ataskaitų nepateikimą. Kaip ir pirmosios nuobaudos skyrimo atveju, atsakovė neužsitikrino objektyvių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo nuosekliai bylos nagrinėjimo metu dėstytą poziciją, jog jis nebuvo informuotas apie drausminės atsakomybės jo atžvilgiu taikymą. Atsakovė negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių nurodyti dokumentai nebuvo išsiųsti elektroniniu paštu ar įteikti kartu su 2015 m. balandžio 24 d. reikalavimu pasiaiškinti, kuris ieškovui įteiktas pasirašytinai, tuo tarpu atsakovės parengti įsakymai dėl dokumentų įteikimo ir direktoriaus sudarytos komisijos pasirašyti aktai kelia pagrįstas abejones dėl jų autentiškumo, kadangi, kaip minėta, net ir atsakovės direktoriaus motina A. M. teismo posėdžio metu pripažino, jog komisija nebūdavo surenkama ir visa sudėtimi nebandydavo įteikti dokumentų ieškovui, negalėjo paaiškinti, kaip komisijos nariai įsitikindavo, kad jų pasirašomuose dokumentuose nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, tuo tarpu A. Z. tepripažino 2015 m. balandžio 22 d. parengusi ir palikusi ant direktoriaus stalo reikalavimą dėl pasiaiškinimo pateikimo, kartu nurodydama, jog kiti į bylą pateikti su drausminės atsakomybės taikymu susiję dokumentai buvo parengti ir pasirašyti vėliau, aiškiai nurodė vykdžiusi A. M. įpareigojimus, akcentavo, jog būdama komisijų, įpareigotų įteikti dokumentus, nare aktus pasirašydavo neįsitikinusi, jog ieškovas su dokumentais supažindintas ir atsisako juos priimti. Reikšmingu procedūriniu pažeidimu šiuo atveju pripažintini ir neatitikimai tarp reikalavime pateikti paaiškinimą ir įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nurodytų neteisėtų veiksmų. Darbdavys drausminę atsakomybę ieškovui taikė už atsisakymą pasirašyti dokumentuose, nors pozicijos dėl ketinimo už atitinkamus veiksmus skirti drausminę nuobaudą ir įpareigojimo įvardinti tokio elgesio priežastis reikalavime dėl pasiaiškinimo nenurodė. Vertinant aptariamos drausminės nuobaudos reikšmę skiriant ieškovui trečiąją drausminę nuobaudą dėmesys atkreiptinas į tai, jog darbdavys pats nurodė suteikęs teisę ieškovui paaiškinimą pateikti iki 2015 m. balandžio 23 d. 14 val. Be to, darbdavys nurodė, jog 2015 m. balandžio 23 d. 15 val. ieškovas išvyko iš darbo vietos anksčiau laiko, už ką jam taikyta drausminė atsakomybė. Kaip minėta, liudytoja A. Z. nurodė, jog tiek dokumentai dėl komisijos sudarymo bei įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo, tiek ir aktai dėl dokumentų ieškovui neįteikimo buvo surašyti vėliau, nei juose nurodoma, todėl, darbdaviui nepateikus objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog išvykdamas iš darbo 2015 m. balandžio 23 d. ieškovas buvo supažindintas su nurodytos dienos įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo, spręsti, kad 2015 m. balandžio 23 d. įsakymu pritaikyta nuobauda galėjo lemti pažeidimų pakartotinumą bei pagrindą taikyti DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nėra pagrindo (pakartotinu laikytinas tik toks pažeidimas, kurį darbuotojas padaro žinodamas apie jam paskirtą drausminę nuobaudą, t.y. suvokdamas tolesnio netinkamo elgesio pasekmes). Apibendrinant pabrėžtina, jog darbdavys neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti ir šios nuobaudos teisėtumą.

2015 m. birželio 23 d. ieškovo atžvilgiu pritaikyta drausminė nuobauda- atleidimas iš darbo. Pabrėžtina, jog darbdavys ieškovui atsiuntė nepasirašytą 2015 m. birželio 23 d. įsakymą (b.l. 15), atitinkama diena kaip ieškovo atleidimo iš darbo data deklaruota ir Sodrai (b.l. 10-11, 162). Iš kitos pusės, į bylą yra pateiktas ir atsakovės direktoriaus pasirašytas 2015 m. birželio 1 d. įsakymas dėl drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo ieškovui taikymo. Santykio tarp šių dokumentų atsakovės atstovė paaiškinti negalėjo, tuo tarpu liudytoja apklausiama A. Z. akcentavo, jog buvo rengti keli dokumentų variantai, jog 2015 m. birželio 1 d. data buvo parengtas ir įsakymas dėl švelnesnės drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo. Nors pastaroji aplinkybė pati savaime nelemia drausminės nuobaudos neteisėtumo, ji atskleidžia manipuliavimo dokumentais, jų koregavimo faktus, kas tik dar kartą patvirtina abejones dėl dokumentų autentiškumo, jų surašymo laiko ir aplinkybių. Kartu akcentuotina, jog šiuo sprendimu konstatavus ankstesnių ieškovui paskirtų drausminių nuobaudų neteisėtumą, išnyko ir pagrindas už 2015 m. birželio 23 d. įsakyme nurodytą pažeidimą skirti ieškovui griežčiausią drausminę nuobaudą remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Be to, byloje liudytoju apklaustas E. S. patvirtino susitikimo su ieškovu faktą, taip pat aplinkybę, jog asmeninių ryšių liudytojas su ieškovu nepalaiko, buvo pažįstamas dėl bendradarbiavimo su ankstesniu ieškovo darbdaviu, akcentavo, jog susitikimo metu ieškovas siūlė liudytojui atsakovės teikiamas paslaugas. Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovės poziciją, jog ieškovas buvo išvykęs iš darbo su vykdomomis darbo funkcijomis nesusijusiais tikslais, paremtą A. M. 2015 m. gegužės 21 d. ataskaita, kuria remiantis ieškovui ir paskirta drausminė nuobauda. Pabrėžtina, jog nors atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo metu ir akcentavo, kad ieškovas išvyko be tiesioginio vadovo leidimo, kas laikytina darbo drausmės pažeidimu pagal darbo tvarkos taisyklių 111.2 punktą, iš vienos pusės, šiuo sprendimu jau konstatuota, kad atsakovė neįvykdė pareigos įrodyti, jog į bylą pateikta darbo tvarkos taisyklių redakcija ieškovui buvo žinoma, iš kitos pusės, kaip matyti iš drausminės atsakomybės taikymui skirtų dokumentų, darbdavys akcentavo patį išvykimo su darbo santykiais nesusijusiais tikslais faktą, o ne pareigos suderinti išvykimą su vadovu pažeidimą. Be to, atsakovė neteikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, jog toks išvykimas sukėlė atsakovei kokias nors neigiamas pasekmes (net ir darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuotas tinkamas darbo pareigų vykdymas aptariamą dieną (b.l. 71). Pastaroji aplinkybė atskleidžia ir darbdavio veiksmų parenkant drausminę nuobaudą neadekvatumą.

Ieškovas ieškinyje nurodo, jog su juo nebuvo tinkamai atsiskaityta, jog darbdavys sumokėjo tik dalį darbo užmokesčio už 2015 m. kovo mėn., nesumokėjo ir darbo užmokesčio už 2015 m. balandžio mėn. bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Šios aplinkybės neginčijo ir darbdavys, tenurodydamas kitokias mokėtinas sumas. Įvertinus į bylą pateiktus paskaičiavimus (b.l. 64-66, 68, 70, 72) ir darbo laiko apskaitos dokumentus (b.l. 91-103), nėra pagrindo nesutikti su darbdavio pozicija, jog bendra už 2015 m. kovo- balandžio mėn. ieškovui priklausiusi darbo užmokesčio suma sudarė 2.135,54 Eur (priskaitytina suma). Darbdavys išmokėjo 419,73 Eur. Ši suma, pridėjus prie jos mokesčius, sudarytų 552,28 Eur (419,73 Eur + 24%). Nurodytų sumų skirtumas- 1.583,26 Eur (priskaitytina suma)- priteistinas ieškovui iš atsakovės. Kartu pabrėžtina, jog darbdavys netinkamai paskaičiavo ieškovui priklausiusių kasmetinių atostogų trukmę, o kartu ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b.l. 63-64). Ieškovo ir atsakovės darbo santykiai tęsėsi 110 dienų, todėl ieškovui priklausė 8,44 kalendorinės dienos (110 /365 * 28) arba 5,91 darbo dienos (taikytinas 0,7 koeficientas; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. A1-646) kasmetinių atostogų. Vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas atleidimo iš darbo dieną. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1288 redakcija) 7.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis atleidimo iš darbo dienai skaičiuojamas už tris paskutinius darbo mėnesius iki to mėnesio, kurį darbuotojas atleidžiamas iš darbo (nepriklausomai nuo to, ar nurodytu laikotarpiu darbuotojas vykdė darbo funkcijas). Dienos, kai ieškovas nebuvo darbe dėl svarbių priežasčių (nagrinėjamu atveju- dėl ligos), skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį neįtraukiamos. Ieškovas faktiškai 2015 m. kovo- gegužės mėn. dirbo 34 dienas, per kurias uždirbo 2.135,54 Eur, todėl jo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis- 62,81 Eur. Taikant nurodytą dydį paskaičiuotina kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma- 371,21 Eur (62,81 Eur * 5,91 darbo diena) (priskaitytina suma). Ši suma taip pat priteistina ieškovui iš atsakovės.

Pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, spręstina dėl atitinkamos teismo išvados teisinių pasekmių. Ieškovas prašo jo atleidimo iš darbo pagrindą perkvalifikuoti į nurodytąjį DK 128 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžtina, jog taikyti nurodytą normą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, kadangi darbo užmokestis ieškovui nebuvo išmokėtas ne už pilnus du mėnesius, todėl darbdavys neprivalėjo tenkinti ieškovo 2015 m. birželio 18 d. prašymo (b.l. 9). Iš kitos pusės, dėmesys atkreiptinas į tai, jog atitinkamas ieškovo reikalavimas yra nesuderinamas su jo prašymu priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Konstatavęs, jog buvo DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, teismas tepakoreguotų ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą, nekeisdamas atleidimo iš darbo datos ir nesusiedamas jos su teismo sprendimo įsiteisėjimu, tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką gali būti skaičiuojamas ir priteisiamas tik tuo atveju, jeigu, remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, pripažinus, jog darbo sutartis su darbuotoju nutraukta neteisėtai, kartu konstatuojama, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokiu atveju teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovui priklauso 1 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka.

Vadovaujantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, ieškovas turi teisę reikalauti iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Pabrėžtina, jog vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 23 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. gruodžio 30 d.) sudaro 8.165,30 Eur (1.319,01 Eur * 6 mėn. + 62,81 Eur * 4 darbo dienos 2015 m. gruodžio 23-30 d.). Įvertinus aplinkybę, jog darbo santykiai tarp šalių tęsėsi itin trumpai, bendra ieškovo uždirbta darbo užmokesčio suma yra kelis kartus mažesnė už sankcijos sumą, taip pat faktą, jog ir pats ieškovas nepageidavo tęsti darbo santykių, egzistuoja pagrindas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo sumą mažinti iki bendros vieno mėnesio ieškovo vidutinio darbo užmokesčio sumos- 1.319,01 Eur (priskaitytina suma). Tokios sumos priteisimas sukurs iš esmės analogiškas finansines pasekmes toms, kurios būtų atsiradę, jeigu ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas būtų buvęs pakeistas į numatytąjį DK 128 straipsnyje ir ieškovui būtų buvę priteista 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Už laikotarpį nuo sekančios dienos po sprendimo priėmimo iki sprendimo įsiteisėjimo dienos iš atsakovės ieškovui priteistina po 62,81 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei.