- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-07
- Bylos Nr.
- e2-532-467/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00500-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- J. J.
- Atsakovas
- viešajai įstaigai Vilniaus universitetui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo J. J. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti J. įmonė „J.“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. J. kreipėsi į teismą netiesioginiu ieškiniu, prašydamas iš atsakovės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Vilniaus universiteto J. įmonei „J.“ priteisti 98 529,52 Eur sumą, kurią sudaro: 17 355,19 Eur už atliktus darbus; 628,26 Eur delspinigiai; 62 149,52 Eur bauda pagal sutarties 11.5 punktą; 18 141,71 Eur už nupirktas medžiagas; 254,84 Eur už inventoriaus nuomą; 26 544,86 Eur už pastolių nuomą.
2. Reikalavimą ieškovas grindė 2014 m. lapkričio 19 d. pasirašyta rangos sutartimi Nr. RanS-50 000 -2665 dėl bendrabučio (duomenys neskelbtini) atnaujinimo darbų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo netiesioginį ieškinį.
4. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2884-779/2021 nutarta atsisakyti priimti ieškovo J. J. netiesioginį ieškinį atsakovei VšĮ Vilniaus universitetui dėl 98 529,52 Eur sumos priteisimo. Nustatyta, kad abejose bylose šalimis yra tie patys asmenys, ieškovas reiškia tokį patį materialųjį reikalavimą dėl 98 529,52 Eur sumos priteisimo, remiasi analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis.
5. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teikia ieškinį dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. šioje civilinėje byloje reiškiamas tapatus ieškinys, ieškinį atsisakė priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
6. Teismas papildomai nurodė, jog ieškovui teismų ne kartą buvo išaiškinta, kad jis, nebūdamas bankrutavusios individualios J. įmonės „J.“ kreditoriumi, negali reikšti netiesioginio ieškinio bankrutavusios individualios J. įmonės „J.“ vardu ar jos naudai (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4422-560/2020, 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2282-643/2021, 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2805-430/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-152-798/2021, 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-763-781/2021).
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovas J. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Nors teismai ieškovui išaiškino, kad jis, nebūdamas bankrutavusios individualios J. įmonės „J.“ kreditoriumi, negali reikšti netiesioginio ieškinio bankrutavusios individualios J. įmonės „J.“ naudai, tačiau prie šioje byloje pateikto ieškinio ieškovas pridėjo 2022 m. balandžio 14 d. kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartį, pagal kurią bankrutavusios J. įmonės „J.“ kreditorius V. P. J. J. J. neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido bankrutavusios J. įmonės „J.“ iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtinto 2 445,83 Eur kreditorinio finansinio reikalavimo kylančias ir su ja susijusias kreditoriaus teises. Apie šios sutarties sudarymą ieškovas informavo tiek nemokumo bylą nagrinėjantį Vilniaus apygardos teismą, tiek bankrutavusios individualios J. įmonės „J.“ bankroto administratorių. Atsakovė apie reikalavimo perleidimo faktą būtų sužinojusi, jei būtų gavusi ginčo byloje pateiktą ieškinį su priedais.
7.2. Sudarius minimą kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartį, ieškovas įgijo teisę bankrutavusios individualios J. įmonės „J.“ vardu ar jos naudai reikšti netiesioginį ieškinį. Ieškovas ginčo byloje ieškinį pareiškė kaip bankrutavusios individualios J. įmonės „J.“ kreditorius, o ne jos savininkas, ieškinys negali būti laikomas tapačiu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė; nėra pagrindo ir peržengti atskirajame skunde nustatytų ribų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti netiesioginį ieškovo ieškinį, yra pagrįsta ir teisėta. Apeliantas nurodo, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta, nes į teismą netiesioginiu ieškiniu jis kreipėsi ne kaip bankrutavusios individualios įmonės savininkas, bet kaip kreditorius, todėl ieškinys negali būti laikomas tapačiu.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus – 2022 m. balandžio 14 d. kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartį, per Elektroninių paslaugų portalą įkelto dokumento kortelės išrašą ir 2022 m. balandžio 14 d. elektroninio laiško kopiją, kuriuo bankroto administratoriui apeliantas išsiuntė kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartį.
11. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Be to, įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
12. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nenurodė, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismui teikiamų įrodymų nepateikė ar negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas kartu su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų neprideda prie bylos.
Dėl atskirojo skundo argumentų
13. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, ir jam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.
14. J. įmonei „J.“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi (CPK 179 straipsnio 3 dalis), t. y. galiojant ĮBĮ. Atsižvelgiant į tai, kad JANĮ 155 straipsnyje prie išimčių, kurioms taikomas ĮBĮ, priskiria kreditorių reikalavimo tenkinimo eilę ir tvarką, darytina išvada, kad iki JANĮ įsigaliojimo pradėtose bankroto bylose kreditorių reikalavimų pareiškimas ir tvirtinimas (kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas prilyginamas jų tvirtinimo procedūrai) turi būti vykdomi pagal ĮBĮ nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1330-585/2020).
15. Apeliantas nurodo, jog teismui kartu su ieškiniu pateikė kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu jis tapo bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriumi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pateiktą ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad šiuo atveju iš ieškinio, kuris buvo teiktas Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-2076-392/2022, matyti, kad prie jo nebuvo pateikta 2022 m. balandžio 14 d. kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartis. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad ji 2022 m. balandžio 14 d. buvo teikta į civilinę bylą B2-302-340/2022, t. y. į individualios J. įmonės „J.“ bankroto bylą (dokumento registracijos Nr. DOK-14590).
16. Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai per teismo nustatytą laiką turi teisę perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatyta, kad bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal bankrutuojančios įmonės apskaitos dokumentus, sudaro įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditoriai turi teisę bankroto proceso metu perleisti savo reikalavimus, patvirtintus teismo, kitiems kreditoriams ar asmenims (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.101 straipsnio 1 dalis).
17. Teismų praktikoje išaiškinta, kad reikalavimo teisės perleidimas tvirtinamas teismo, atliekant kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimo procesinį veiksmą vadovaujantis ĮBĮ 26 straipsnio nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1246-781/2020). Nors teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo ar jo dalies perleidimo kitam asmeniui tvirtinimo, nebeatlieka skolininko bankroto byloje anksčiau patvirtinto reikalavimo pagrįstumo materialiosios kontrolės, tačiau įvertina, ar reikalavimas (jo dalis) perleistas laikantis teisės aktų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1356-330/2017).
18. Kaip jau aukščiau nustatyta, J. J. į individualios J. įmonės „J.“ bankroto bylą Nr. B2-302-340/2022 pateikė jo nurodytą kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartį, tačiau nurodytoje bankroto byloje nėra priimta nutartis dėl kreditorių sąrašo patikslinimo, kuria ankstesnis kreditorius būtų pakeistas jo teisių perėmėju J. J.. Taigi, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, negalima konstatuoti, kad J. J. ieškinio pateikimo šioje byloje teismui metu (2022 m. balandžio 17 d.) buvo bankrutavusios individualios įmonės kreditorius. Ieškovas J. J. nepateikė įrodymų, kad jis yra J. įmonės „J.“ kreditorius, kurio reikalavimas patvirtintas įmonės bankroto byloje. Tokių aplinkybių taip pat nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
19. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis ieškovas J. J. po skundžiamos teismo nutarties priėmimo pakartotinai kreipėsi į teismą su analogišku ieškiniu (civilinės bylos Nr. e2-2528-432/2022). Nors ieškinio priėmimo klausimas Vilniaus apygardos teisme dar nėra išspręstas, visgi darytina išvada, kad ieškovas ir pats iki galo nėra apsisprendęs, kaip ginti savo galimai pažeistas teises.
20. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos ginčo rezultatui, todėl plačiau nepasisakoma. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).
21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ieškovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.