Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas yra ilgametis medžiotojas, turi galiojantį medžioklės bilietą išduotą dar nuo 1995 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjas 2005 m. balandžio 28 d. gavo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kuris galiojo iki 2010 m. balandžio 28 d. bei įsigijo nuosavybėn medžioklei skirtus ginklus. Pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus reikalingas, kad galėtų įgyvendinti teisę medžioti, todėl pareiškėjas pateikė Vilniaus AVPK 2021 m. kovo 18 d. prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai). Pareiškėjas per visą ilgametę medžiotojo patirtį nėra padaręs nė vieno su ginklų naudojimu ar medžioklės taisyklių laikymųsi susijusio pažeidimo. Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą nepriekaištingos reputacijos reikalavimą, t. y. kad pareiškėjas per metus pakartotinai padarė administracinius nusižengimus, kuriais buvo šiurkščiai pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai.

2.2. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas yra abstraktus, jame neįtvirtinti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į įstatymo saugomus teisinius gėrius tikimybė. Šiame punkte nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę. Taikant 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą kaip draudimą visą likusį gyvenimą asmeniui, kuris buvo teistas, gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pažeidžiami Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos 14 straipsnis.

2.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nutraukti ikiteisminiai tyrimai pareiškėjui teisinių pasekmių sukelti nebegali. Vien faktas, kad dėl pareiškėjo buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, negali būti laikomas pakankamu riboti pareiškėjo įstatymo suteiktas teises. Nutrauktų ikiteisminių tyrimų duomenys neįrodo pareiškėjo pavojingumo, o Sprendimas nepagrįstas jokiais kitais argumentais. Vilniaus AVPK, remdamasis aplinkybėmis dėl pradėtų, bet nutrauktų ikiteisminių tyrimų, paneigia nekaltumo prezumpciją. Teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą. Ir to negali paneigti siekis apsaugoti visuomenę ir užtikrinti viešąją tvarką, nes šios vertybės savaime nėra svarbesnės už asmens interesus. Tik pagal vieną iš ikiteisminių tyrimų pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (jam buvo paskirta bausmė – areštas 90 parų; 2011 m. rugpjūčio 26 d. bausmė įvykdyta). Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo teistumas išnykęs, o po šio įvykio yra praėję 16 metų.

2.4. Pareiškėjas nekelia grėsmės kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai patvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas nei Sprendimo priėmimo metu, nei skundo padavimo metu nėra įtariamuoju ar kaltinamuoju bei nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, pareiškėjas yra stabilios psichinės būklės. Nors pareiškėjas, net ir esant išnykusiam jo teistumui, sėkmingai integravosi į visuomenę, nepadarė naujų teisės pažeidimų, tačiau jam ir toliau taikomi specialūs teisiniai apribojimai, kurie yra ne kas kita kaip baudimo tąsa. Asmeniui tapus nebepavojingu visuomenei, teistumo stigma nebegali būti taikoma.

2.5. Dauguma administracinių nusižengimų, kuriuos padarė pareiškėjas, susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais (greičio viršijimas, automobilio sustojimas vietoje, kur draudžiama tai daryti ir kt.). Kelių eismo taisyklių pažeidimai iš dalies yra neišvengiami, todėl tokie smulkūs pažeidimai neturėtų būti siejami su neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Jie negali neginčijamai įrodyti, jog pareiškėjas yra pavojingas visuomenei. Nei vienas administracinis nusižengimas nesusijęs su ginklų laikymo taisyklių pažeidimais. Sprendime nurodyta, kad paskutinį kartą administracinėn atsakomybėn pareiškėjas buvo patrauktas 2020 m. vasario 12 d., tačiau kartu nėra nurodytas konkretaus pažeidimas.

2.6. Sprendime nepagrįstai nenurodyta ir dėl to nepagrįstai neįvertinta, jog, nepaisant to, kad pareiškėjas padarė administracinius nusižengimus, pareiškėjas atsakomybės nevengė, visas nuobaudas įvykdė laiku. Paskutinį kartą administracinėn atsakomybėn pareiškėjas buvo patrauktas tik 2020 m. vasario 12 d., po šio įvykio praėjo metai ir trys mėnesiai, kas patvirtina, kad pareiškėjas per metus nėra padaręs tokio pat pobūdžio nusižengimų. Be to, pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai pagal esmę ir pobūdį nelaikytini pavojingais visuomenei ir negali būti vertinami kaip pagrindas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Nors yra baustas už administracinius nusižengimus, tačiau jie nėra šiurkštūs, jais nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, o tai reiškia, kad pareiškėjas yra pagarbus, atsakingas ir drausmingas vairuotojas. Nėra duomenų, kad pareiškėjas piktnaudžiautų alkoholiu ar darytų kokius nors teisės pažeidimus apsvaigęs nuo alkoholio. Kadangi pareiškėjas nėra baustas už šiurkščius, grubius nusižengimus ar už analogiško pobūdžio nusižengimus, jis negali būti laikomas piktybiniu pažeidėju, nuolat nesilaikančiu teisės aktuose nustatytų elgesio taisyklių, kuriam negali būti išduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus.

2.7. Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, apsiribojo tik faktinių aplinkybių išdėstymu, nepateikė argumentų (motyvų), kokiu būdu pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Todėl Sprendimas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nustatytų reikalavimų, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.