- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-547-932/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23100-2023-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis
- Advokatai
- Algis Tursas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Gintaro Dzedulionio ir Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo D. I. (D. I.) atsakomybei su 1 500 Eur užstatu, nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 68 straipsniu, J. I. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejų metų terminui, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. birželio 26 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1–3 dalims, 72 straipsnio 5 dalimi, iš J. I. nuspręsta išieškoti dalį transporto priemonės „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančią pinigų sumą, t. y. 9 952,75 Eur, valstybės naudai.
J. I. skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ir specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.
D. I. per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos įpareigotas į Vilniaus miesto apylinkės teismo banko sąskaitą sumokėti 1 500 Eur užstatą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. I., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad 2023 m. birželio 23 d., apie 18.30 val., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, būdamas neblaivus nuo alkoholio, vairavo automobilį „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus gatvėmis, kuomet ties pastatu, P. Vileišio g. 9, Vilniuje, policijos pareigūnams jį sustabdžius ir alkotesteriu patikrinus jo neblaivumą jam nustatytas 2,36 promilių girtumas.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. I. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį: 1) paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą sumažinti iki vienerių metų; 2) sumažinti išieškotinos automobilio „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės atitinkančią pinigų sumą iki 5 000 Eur; 3) sutrumpinti nustatytą laidavimo terminą iki vienerių metų ir panaikinti nuosprendžiu paskirtą 1 500 Eur dydžio užstatą.
Šalies argumentai
2.1. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl uždraudimo naudotis specialia teise termino, nepagrįstai rėmėsi praeityje taikyta administracine atsakomybe, kadangi paskutinį kartą jis baustas 2022 m., baudą sumokėjo, todėl negali būti inkriminuotas nusižengimo pakartotinumas. Be to, teismas pripažino, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, apeliantas praeityje nebuvo nusikaltęs, kaltę nuo pat pradžių pripažino visiškai, nusikalstama veika žala nebuvo padaryta, yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kas ir lėmė atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Apelianto teigimu, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jis, būdamas neblaivus vairavo automobilį, ketindamas jį pastatyti prie namų, kur jį ir sustabdė policijos pareigūnai. Jo manymu, toks vairavimas nesukėlė padidinto pavojaus eismo saugumui ir žmonėms, todėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams nustatytas nepagristai, neatsižvelgus į prokurorės siūlomą minimalų terminą ir nesivadovaujant proporcingumo principu. Pabrėžiama, kad teismų praktikoje taikant baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą net už pavojingesnes veikas, sukėlusias pasekmes, uždraudimo vairuoti transporto priemones terminas nustatomas nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.
2.2. Kitoje skundo dalyje apeliantas nurodo, kad nebuvo imtasi priemonių tinkamai nustatyti jo vairuoto automobilio Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę. Apsiribota tik VšĮ „E.“ pažyma, kurioje nurodyta panašaus 2018 m. laidos automobilio kaina yra 23 011 Eur, nors ši įstaiga konkretaus automobilio nevertino. Akcentuojama, kad į bylą buvo pateiktas automobilio įvertinimas 16 800 Eur sumai, su kuo sutiko ir teismas, ir prokurorė, tačiau teismas be jokio teisinio pagrindo abi šias sumas aritmetiškai sudėjo, išvedė vidurkį – 19 905,50 Eur ir pusę šios sumos konfiskavo.
2.3. Apelianto įsitikinimu, VšĮ „E.“ įvertinimas nėra tinkamas įrodymas, kadangi nebuvo vertinamas konkretus automobilis, kuris buvo nusikaltimo padarymo priemonė. Minėtoje pažymoje yra nurodoma ne konkretaus automobilio, o tik panašaus 2018 m. laidos automobilio kaina. Sąvokos „kaina“ ir „vertė“ nėra tapačios. UAB „V.“ specialistas M. Ž., turintis reikiamas specialias žinias ir kvalifikaciją, įvertino minėtą automobilį ir nustatė, kad šios transporto priemonės rinkos vertė yra 16 800 Eur. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis būtent šia verte ir, nustatęs galimybę taikyti pusės automobilio vertės konfiskavimą, priteisti ne 9 952,75 eurų, o ženkliai mažesnę sumą.
2.4. Taip pat skunde nurodoma, kad teismo nustatytas laidavimo terminas yra per ilgas, o užstatas perteklinis bei neatitinka šiuo konkrečiu atveju teisingumo, protingumo kriterijų. Be to, įstatymas nesuteikia teisės teismui įpareigoti laiduotoją sumokėti teismo nustatytą užstatą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Posėdžio metu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. I. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės skundžiamas tik dėl baudžiamojo poveikio priemonių – draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) termino, prašant jį sumažinti iki vienerių metų, ir dėl turto konfiskavimo – prašant sumažinti išieškotiną automobilio vertės dalį iki 5 000 Eur. Taip pat prašoma laidavimo terminą sutrumpinti iki vienerių metų bei panaikinti paskirtą užstatą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apelianto įsitikinimu, spręsdamas dėl specialiosios teisės atėmimo termino pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tai, kad praeityje jis buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pažymi, kad 2020 m. – 2022 m. jam kas metus buvo paskirta po vieną administracinę nuobaudą, visas baudas sumokėjo, nė viena nuobauda nėra galiojanti, taigi, atitinkamai nėra ir administracinių nusižengimų pakartotinumo. Be to, teismas pripažino, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, praeityje neteistas, nuo pradžių visiškai pripažino savo kaltę, nusikalstama veika žala nepadaryta, yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai. Sprendžiant dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės termino, nebuvo atsižvelgta į tai, kad teismų praktikoje draudimo naudotis specialia teise terminas net už pavojingesnes nusikalstamas veikas nustatomas trumpesnis nei šioje nagrinėjamoje byloje, kas sudaro pagrindą išvadai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytas draudimas vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams yra pernelyg ilgas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.
7. BK 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (be kita ko, ir teise vairuoti transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą dvejiems metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.
8. Pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-80-511/2018, 2K-186-942/2018). Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę, nurodydamas, kad už šį nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-511/2018, 2K-186-942/2018). Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).
9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog J. I. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jo iškvėptame ore buvo 2,36 promilės etilo alkoholio koncentracija. Ši koncentracija ženkliai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsitiktinis asmuo pranešė policijos pareigūnams apie neblaivų asmenį, kuris automobiliu pasišalino link Mindaugo tilto (b. l. 4). Patruliavę policijos pareigūnai sustabdė J. I. automobilį, patvirtino, kad nuo vairuotojo sklido aitrus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli (b. l. 15). Pažymėtina, kad jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams apeliantas nurodė kavinėje gėręs degtinę (b. l. 4; 15), tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškino, jog kavinėje išgėrė bokalą alaus ir išvažiavo į parduotuvę nusipirkti degtinės. Po to sustojęs netoli namų automobilyje išgėrė 0,3 l degtinės ir, kai tik jis nusprendė perstatyti automobilį, jį sustabdė pareigūnai (b. l. 54, 150). Visgi iš bylos medžiagos matyti, kad J. I. buvo pastebėtas važiuojantis Vilniuje, P. Vileišio gatve ir sustabdytas tik P. Vileišio g. 9, o ne pastarajam jau esant nurodytoje vietoje ir, kaip aiškinama, bandant perstatyti automobilį (b. 4; 12; 15). Pabrėžtina, kad apeliantas tvirtino buvęs kavinėje Kalvarijų g. (čia ir buvo pastebėtas pranešėjo), vėliau, būdamas neblaivus, vairavo automobilį Vilniaus miesto intensyvaus eismo gatvėse, darbo dienos pavakarę (apie 18.30 val.), be kita ko, Joninių šventės išvakarėse, kuomet pėsčiųjų ir automobilių eismas yra paprastai intensyvesnis. Nėra pagrindo pritarti apeliantui, kad sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino nepagrįstai atsižvelgta į pastarojo anksčiau padarytus administracinius nusižengimus. J. I. 2022 m. baustas už tai, kad sukėlė eismo įvykį, apgadino du automobilius ir pasišalino iš įvykio vietos; 2021 m. baustas dėl to, kad, vairuodamas automobilį, stovėjo draudžiamoje vietoje, o 2020 m. administracinė nuobauda paskirta už tai, kad perėjo į kitą kelio pusę, kur yra skiriamoji juosta (b. l. 79-83). Nors apeliantas teisingai pažymi, kad visos baudos yra sumokėtos ir paskirtos nuobaudos šiuo metu nebegalioja, tačiau praeityje padaryti administraciniai nusižengimai vertinami kaip asmenį charakterizuojantys duomenys visų byloje surinktų duomenų kontekste.
10. Apeliacinio skundo argumentas, kad už pavojingesnes veikas su pasekmėmis yra skiriamas trumpesnis teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, vertintinas kaip deklaratyvus. Tikslinga pažymėti, kad kiekvienoje byloje baudžiamojo poveikio priemonė bei jos terminas skiriamas individualiai, įvertinus būtent toje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančius duomenis. Pabrėžtina, kad automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio neabejotinai kelią grėsmę tiek pačiam vairuotojui, tiek ir kitiems asmenims, jų turtui, dėl to toks elgesys turi sukelti ir atitinkamas neigiamas pasekmes pažeidėjui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas suvaržo jo teises, tačiau, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami asmeninio pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Apeliantui taikomos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas dvejiems metams, t. y. mažesnis nei statymo numatytas vidurkis. Toks uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padaryto nusikaltimo pavojingumui ir paties J. I. asmenybei, todėl nėra pagrindo jį vertinti kaip aiškiai per griežtą. Taigi spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, pagrįstai paskyrė BK 68 straipsnyje numatytą draudimą naudotis nurodyta specialia teise ir nustatė tinkamą jos terminą, todėl nėra jokio pagrindo jį sutrumpinti.
11. Kitoje apeliacinio skundo dalyje prašoma sumažinti išieškotiną automobilio „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį iki 5 000 Eur. Toks prašymas iš esmės grindžiamas argumentais, kuriais tvirtinama, kad nustatant automobilio vertę buvo apsiribota tik VšĮ „E.“ pažyma, kuri nėra tinkama, kadangi nebuvo vertintas konkretus automobilis. Apeliantas remiasi byloje pateikta vertinimo ataskaita, kurioje vairuotas automobilis įvertintas 16 800 Eur suma, būtent kuri turi būti sumažinta, išieškant jos dalį.
12. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).
13. Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl automobilio „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės. VšĮ „E.“ pažymoje nurodyta, kad automobilio kaina su PVM yra 23 011 Eur (b. l. 36). Transporto priemonės vertinimo ataskaitoje J. I. vairuotas automobilis įvertintas 16 800 Eur (b. l. 121-146). Tokia vertė buvo nustatyta taikant lyginamąjį metodą, atsižvelgiant į kitus tokios pat markės automobilius, turto prieinamumą rinkoje, turtinių įsipareigojimų į automobilį nebuvimą, į tai, ar turtas nėra įkeistas, areštuotas, ar į ji nėra nukreipti jokie trečiųjų asmenų reikalavimai ir jis nėra suvaržytas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek VšĮ „E.“, tiek vertinimo ataskaitoje nurodytos sumos nėra visiškai patikimos, todėl automobilio vertę nustatė išvedęs minėtų sumų vidurkį – 19 905,50 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė kitokią automobilio vertę, nei tos, kurios nurodytos pažymoje bei vertinimo ataskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas nėra galimas. Kai byloje nebuvo neginčytinos informacijos apie automobilio „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę ir egzistuoja tik VšĮ „E.“ pažyma bei transporto priemonės vertinimo ataskaita, kurių tikslumas dėl konkretaus automobilio įvertinimo kelia abejonių, turi būti vadovaujamasi mažiausia vidutine transporto priemones verte – 16 800 Eur. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-628/2018). Vis dėlto net ir vadovaujantis mažiausia nustatyta transporto priemones verte, nėra pagrindo dar labiau mažinti konfiskuotino turto vertę atitinkančią išieškotiną pinigų sumą.
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. I. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį ne jam pačiam, o D. I. (b. l. 74). Šiuo atveju svarstytinas klausimas ne dėl minėto automobilio konfiskavimo, o jo vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, kadangi baudžiamajame įstatyme trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamos veikos padarymui jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės apsaugomos taikant BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą turto vertės išieškojimą.
15. Pagal teismų praktiką atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais turi įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimas dėl turto (ne) konfiskavimo, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti argumentuotas, pagrįstas detaliu bylos aplinkybių vertinimu ir individualizuotas, visoms byloje esančioms šiam klausimui išspręsti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurių aplinkybių, nes tokiu atveju būtų pažeisti išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo bei teisingumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019).
16. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas. Tai reiškia, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į proporcingumo principą, kurį taikant turi būti vertinamos ne tik teisinės, tačiau ir faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).
17. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą taikyti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę ir išieškoti tik dalį automobilio vertės atitinkančią pinigų sumą – 9 952,75 Eur, grindė tuo, kad J. I. pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, praeityje neteistas, tačiau piktnaudžiavo specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, būdamas vidutinio neblaivumo laipsnio, be to, ir praeityje yra baustas administracine tvarka dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Tokių aplinkybių visumoje sprendė, kad dalies automobilio vertės išieškojimas (9 952,75 Eur) atitiks padaryto nusikaltimo turinį, teisingumo ir protingumo kriterijus, bus adekvati poveikio priemonė kaltininko turtinei padėčiai, o visos transporto vertės konfiskavimas būtų akivaizdžiai neproporcingas. Teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms ir, nepaisant netinkamai nustatytos automobilio vertės, išieškotina automobilio vertės dalį atitinkanti suma yra proporcinga ir tinkama.
18. Nagrinėjamoje byloje J. I. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kas reiškia, kad jo teisinė padėtis tapo ženkliai palengvinta, jis nepatyrė tokių neigiamų padarinių kaip bausmė, teistumas, atsirandančių asmenį pripažinus kaltu. Pirmosios instancijos teismas laidavimo terminą nustatė vieneriems metams šešiems mėnesiams, taikydamas 1 500 Eur užstatą. Nors skundžiamu nuosprendžiu J. I. buvo skirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė (uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones), kurios terminas nustatytas mažesnis nei vidurkis, tačiau tokie tyčinę nusikalstamą veiką padariusiam ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui pritaikyti suvaržymai nėra pakankami įstatymų leidėjo numatytiems tikslams pasiekti.
19. Sprendžiant dėl konfiskuotino turto vertės atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, be šios nutarties 9 pastraipoje aptartų reikšmingų aplinkybių, pažymėtina, jog tiek teigiama apelianto charakteristika, tiek pakankamai didelė vairuoto automobilio vertė negali būti vertinamos kaip lengvinančios asmens, padariusio nusikalstamą veiką, padėtį, o, priešingai, toks asmuo, kaip ir visi kiti asmenys, turi prisiimti kylančias neigiamas pasekmes už nusikalstamos veikos padarymą. Kaip matyti iš byloje esančių ir teismui prieinamų registrų duomenų (b. l. 85), J. I. dirba VšĮ „A.“, gauna stabilų darbo užmokestį. Be visų aptartų aplinkybių tikslinga įvertinti ir ankstesnius šiurkščius J. I. Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Nors byloje esantis Administracinių nusižengimų registro išrašas patvirtina, kad J. I. per paskutinius penkerius metus nebuvo baustas už vairavimą esant apsvaigus nuo alkoholio ir yra padaręs kitokio pobūdžio pažeidimus, kurie jau buvo įvertinti, tačiau Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) patalpinti duomenys rodo, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens praeityje jau yra buvęs atvejis, kai pastarasis vairavo automobilį neblaivus. Antai, iš LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu J. I. buvo nubaustas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį dėl to, kad vairavo transporto priemonę neblaivus, kai jam nustatytas 3,26 prom. girtumas, už šį pažeidimą pastarajam buvo paskirta ne tik bauda, bet ir atimta teisė vairuoti transporto priemones dvejiems metams (pastaroji informacija nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui nėra nauja, ji neabejotinai jam gerai žinoma). Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu J. I. buvo nubaustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį dėl eismo įvykio sukėlimo, kurio metu apgadintos dvi transporto priemonės, ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Tąkart J. I. buvo paskirta bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones trejiems metams. Nors nurodyti šiurkštūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai padaryti praeityje ir administracinės nuobaudos yra seniai negaliojančios, visgi tokie faktai bendrai neleidžia spręsti, kad J. I. pavojingumas yra išskirtinai mažesnis. Akivaizdu, kad kelerių metų laikotarpyje vis pasikartoja šiurkštūs apelianto Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Atitinkamai ir pastarojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nepasižymi mažesniu pavojingumu. Jis vairavo automobilį intensyviomis Vilniaus miesto gatvėmis, vakaro metu, kai eismo dalyvių būna pakankamai daug. Be to, prie vairo sėdantį apeliantą pastebėjusiam asmeniui iškart kilo įtarimų dėl jo apsvaigimo nuo alkoholio, kas būtent ir pasitvirtino, kai J. I. sustabdė policijos pareigūnai. Visa tai rodo, kad nusikalstamos veikos aplinkybės buvo pavojingos ir tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta sunkių pasekmių.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog tinkamam įstatymo leidėjo siekiamų tikslų įgyvendinimui, visuomenės saugumo kelių eismo srityje užtikrinimui, kaltininko atgrasymui nuo naujų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę bei išieškojo automobilio vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 9 952,75 Eur, kuri nors ir sukels J. I. atitinkamus finansinius nepatogumus bei suvaržymus, tačiau toks baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas neprieštaraus proporcingumo bei teisingumo principams.
21. Apeliantas, be kita ko, teigia, kad jam nustatytas vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminas su 1 500 Eur užstatu pažeidžia protingumo bei teisingumo kriterijus, tačiau ir su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Atsižvelgiant į vis pasikartojančius J. I. Kelių eismo taisyklių pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė kiek ilgesnį nei minimalų laidavimo terminą kartu su užstatu, tokiu būdu įpareigojant nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą asmenį per ilgesnį laikotarpį įrodyti, kad jo nusikalstamas elgesys daugiau nepasikartos. Nustatyta užstato suma, atsižvelgus į tai, kad laiduotojas yra dirbantis, vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą (b. l. 110-111), nelaikytina per didele. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas laiduotojui užstatą sumokėti per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra dar neįsiteisėjus nuosprendžiui, tikslintinas, nurodant paskirtą užstato sumą sumokėti per 20 dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. I. apeliacinį skundą atmesti.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį dalyje dėl užstato sumokėjimo termino – D. I. (D. I.) įpareigoti sumokėti paskirtą 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) Eur užstatą per 20 dienų nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.