Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam D. K., jo gynėjui advokatui Erikui Rugieniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto D. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį pagal laidavimą su 500 Eur užstatu perduodant jį 1 (vieniems) metams laiduotojos O. A. atsakomybei, įpareigojant O. A. per 10 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos sumokėti 500 Eur užstatą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 2 (dvejus) metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu konfiskuotas D. K. priklausantis automobilis Citroen C4 Picaso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad jis 2017 m. rugpjūčio 1 d., apie 13.35 val., (duomenys neskelbtini), prie namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Citroen C4 Picasso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai alkoholio matavimo prietaisu jam nustatytas 1,99 promilės girtumas, o pagal specialisto išvadą kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,83 promilės etilo alkoholio.Marijampolės rajono apylinkės teismas, atleisdamas D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padarė išvadą, kad šiuo atveju laidavimo instituto taikymas galimas tik su užstatu, o bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. K. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 2 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones ir taikant BK 72 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas D. K. prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį: panaikinti 500 Eur užstatą; skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti 1 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones ir uždraudimo terminą skaičiuoti nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, t. y. 2017 m. kovo 4 d.; panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio taikymo.Skunde D. K. nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi netiksliai vertindamas teismo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų dalį, netiksliai vertindamas įrodymų visumą, o palankius apelianto parodymus pirmosios instancijos teismas vertino netiksliai, t. y. nepalankiai. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą bausmę, nes neatsižvelgė į tai, kad D. K. praeityje nebuvo teistas už tokio pobūdžio nusikaltimą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamą veiką padarė dėl per didelio pasitikėjimo savimi (nesijautė apsvaigęs). Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 2 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones – yra per griežta, kadangi D. K., neturėdamas teisės vairuoti, negalės vykdyti savo darbo veiklos, dėl to nukentės jo šeimos finansinė padėtis. Apeliantas nurodo neginčijantis šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau nesutinka su jos trukme ir prašo uždrausti naudotis specialia teise 1 metams. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę 2 metams, nepilnai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias padaryto Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimo pavojingumą bei apelianto asmenybę. Nors KET pažeidimas pavojingas, tačiau jokių neigiamų pasekmių jis nesukėlė. Be to, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Pasak D. K., įvertinus visas šias aplinkybes manytina, kad teismas nepagrįstai nustatė 2 metų, o ne 1 metų terminą.Skundo autoriaus nuomone, naikintina nuosprendžio dalis dėl 500 Eur užstato ir automobilio konfiskavimo. Laiduotoja prašė atleisti D. K. pagal laidavimą be užstato. Kaip matyti iš pažymos apie darbo užmokestį, laiduotojos pajamos yra mažos, ji turi įsipareigojimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) bankas, todėl užstato našta laiduotojai yra didelė. Nors šiuo metu užstatas yra sumokėtas, jis surinktas iš skolintų piniginių lėšų, todėl grąžintinas laiduotojai.Pasak D. K., spręsdamas dėl automobilio konfiskavimo pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė yra neprivaloma, šiuo atveju yra perteklinė ir neproporcinga. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalis yra įsigaliojusi tik nuo 2017 m. sausio 1 d., anksčiau iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² straipsnis numatė transporto priemonės konfiskavimą tik už pakartotinį transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam. Šiuo konkrečiu atveju transporto priemonė nėra nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis, kurio vairavimas esant blaiviems ir turintiems specialią teisę juo naudotis nėra įstatymo uždraustas. Įstatymų leidėjas kriminalizavo tik tokią veiką, kai asmuo vairuoja transporto priemonę neblaivus, esant didesniam, nei 1,5 promilės, girtumui. Šiuo atveju transporto priemonė yra kaip vienas iš nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymių ir skiriasi nuo nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kaip konfiskuotino turto, taigi ir negali būti pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone BK 72 straipsnio prasme.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas asmuo ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto D. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nėra ginčijami kaltės, nusikaltimo kvalifikavimo klausimai, todėl jie nagrinėjant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens apeliacinį skundą plačiau neaptariami ir nevertinami. Tačiau skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir sprendimu dėl užstato taikymo. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse apibrėžtas apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens nubaudimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai ir parinko tinkamas bausmės tikslams pasiekti baudžiamojo poveikio priemones.

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybėn pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra visos BK 40 straipsnio sąlygos, nusprendė D. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir ši nuosprendžio dalis nėra ginčijama. Tačiau, pasak apelianto, teismas nepagrįstai laidavimą taikė kartu su užstatu neatsižvelgęs į aplinkybę, kad užstato našta laiduotojai yra didelė.Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju D. K. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas tik su užstatu. BK 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Iš paminėto spręstina, kad dėl užstato taikymo ar jo netaikymo kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl BK 40 straipsnyje įtvirtinto instituto prevencinio poveikio nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad padarytą nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir laiduotoją apibūdinančių aplinkybių visuma šiuo konkrečiu atveju sąlygoja išvadą, kad laidavimas galimas tik su užstatu. Su tokia išvada nesutikti apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teismo teisingai buvo įvertintas ne tik padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas, kaltės forma, bet ir tai, kad tiek D. K., tiek laiduotoja O. A. buvo bausti administracine tvarka ir nuosprendžio priėmimo metu turėjo galiojančias administracines nuobaudas už KET pažeidimus (nubausti už nustatyto greičio viršijimą). Ši aplinkybė pagrįstai nelaikyta kliūtimi taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau taip pat pagrįstai ji, kartu su kitomis paminėtomis aplinkybėmis, pripažinta pakankamu pagrindu išvadai, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų. Skunde D. K. nurodo, kad laidavimo našta laiduotojai yra didelė, tačiau iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad laiduotoja O. A. nors ir prašė skirti laidavimą be užstato, tačiau tuo pačiu paaiškino, kad jei teismas nuspręs priešingai, užstatą ji sumokės (b. l. 76).Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu, BK 40 straipsnio nuostatas pritaikė tinkamai. Teismo padaryta išvada, kad laidavimas galimas tik su užstatu, yra pagrįsta, paremta visapusišku bylos duomenų vertinimu, išsamiai argumentuota. Skunde D. K. nurodomos aplinkybės nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo nepaneigia ir nesudaro pagrindo manyti, kad užstato suma, kuri šiuo atveju yra 500 Eur, būtų neproporcingai didelė ar turėtų itin neigiamą ir šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nepateisinamą poveikį užstato davėjui. Atsižvelgiant į tai, keisti nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių.

Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Galimos skirti baudžiamojo poveikio priemonės nurodytos BK 67 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės paskirtį šiuo atveju padės užtikrinti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktuose, tai yra: 1) uždraudimas naudotis specialia teise; 2) turto konfiskavimas. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo poveikio priemones taikė netinkamai, tai yra nustatė per ilgą uždraudimo naudotis specialia teise terminą ir be pagrindo konfiskavo automobilį, tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamos baudžiamojo priemonės D. K. parinktos ir pritaikytos teisingai.Remiantis BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienų iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, uždraudė D. K. šia teise naudotis ir nustatė dviejų metų terminą. Pačios baudžiamojo poveikio priemonės D. K. neginčija, tačiau savo skunde tvirtina, kad nustatytas dviejų metų uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra per ilgas. Pasak apelianto, teismas, nustatydamas dviejų metų terminą, nepilnai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias jo padaryto pažeidimo pavojingumą ir jo asmenybę. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis ir juos dar kartą įvertinusi, daro išvadą, kad apelianto skundo teiginiai dėl per ilgo uždraudimo naudotis specialia teise termino yra nepagrįsti.Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios D. K. padaryto KET pažeidimo pavojingumą (aptariamo įvykio metu jam nustatyto girtumo laipsnį – 1,83 promilės, KET pažeidimo padarymo vietą (mieste), laiką (dienos metu) ir jo asmenybę (turi galiojančią administracinę nuobaudą už KET pažeidimą, anksčiau neteistas, prisipažino ir gailisi dėl nusikaltimo). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo nustatytas 2 metų draudimo naudotis specialiąja teise terminas, atitinkantis BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytą šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkį, yra proporcingas ir adekvatus kaltininko asmenybei, jo padarytai nusikalstamai veikai. Pagrindo šį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra. Skunde nurodyta aplinkybė, kad D. K., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, negalės vykdyti savo darbinės veiklos, nelaikytina pakankamu pagrindu trumpinti teismo nustatytą terminą, kadangi, kaip minėta, nustatytas terminas atitinka šios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkį, o objektyvių duomenų, kurie rodytų akivaizdų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino neproporcingumą, dėl ko minėtą terminą reikėtų trumpinti, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas D. K. skunde prašo uždraudimo naudotis specialia teise termino pradžią skaičiuoti nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, tai yra nuo 2017 m. kovo 4 d. Vairuotojo pažymėjimas iš D. K. paimtas 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir šis procesinis veiksmas užfiksuotas savanoriškame daiktų, dokumentų pateikimo protokole (b. l. 44, 45). Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nuosprendžiui įsiteisėjus D. K. vairuotojo pažymėjimas turi būti perduotas VĮ Regitra (duomenys neskelbtini) filialui (b. l. 80). Baudžiamojoje byloje duomenų apie tai, kad uždraudimas naudotis specialia teise, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, D. K. būtų paskirta anksčiau, o ne Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu, nėra. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu D. K. buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, tačiau šis nušalinimas nuo transporto priemonės vairavimo negali būti tapatinamas su baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise. Atsižvelgiant į paminėta, nėra pagrindo baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pradžios terminą skaičiuoti nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, kaip to skunde prašo apeliantas.Kolegija nepagrįstais laiko ir skundo argumentus dėl BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, tai yra turto konfiskavimo, taikymo. Turto konfiskavimas pagal BK 72 straipsnį yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste transporto priemonė – automobilis Citroen C4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo neblaivus D. K., kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau, negu 1,5 promilės, alkoholio, yra nusikaltimo padarymo priemonė, atitinka susiformavusią teismų praktiką ir konstitucinę jurisprudenciją, pagal kurią nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Kiekvienu konkrečiu atveju skiriant asmeniui baudžiamojo poveikio priemones, kurių pagrindinis tikslas yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, šių priemonių taikymo tikslingumas turi būti įvertintas ir proporcingumo principo aspektu, tačiau šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad proporcingumo principas liko neįvertintas. Nagrinėjamu atveju be šioje nutartyje jau aptartų teigiamai D. K. charakterizuojančių aplinkybių apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių kitų argumentų, galinčių pagrįsti išvadą, kad jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimas būtų itin didelė finansinė našta arba nepagrįstai didelius nepatogumus gyvenime sukelianti poveikio priemonė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad D. K., kaip vairuotojas, nėra charakterizuojamas išimtinai teigiamai, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui taikydamas privalomą transporto priemonės konfiskavimą, nesirėmė įstatymu ar nesivadovavo proporcingumo principu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų teisinių faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinio pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto D. K. apeliacinį skundą atmesti.