Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Erinijos Kazlauskienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Linas Agro“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. M..

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Linas Agro“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. M. 38 163,40 Eur skolą, 12,50 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė tokiomis aplinkybėmis ir argumentais:

1.1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 3 d. su atsakovu sudarė Sutartį Nr. PARD_EBA_004194 dėl prekių ūkininkavimui pardavimo (toliau – ir Sutartis), šios sutarties pagrindu 2022 m. spalio 28 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą LAF_0000785 (toliau – ir Sąskaita faktūra) ieškovė pardavė atsakovui prekių už 38 163,40 Eur, atsiskaitymo terminas – iki 2023 m. rugsėjo 30 d. Teigė, kad atsakovui prekės buvo perduotos šalims pasirašant 2022 m. spalio 28 d. Trąšų pasaugos sutartį Nr. LAF_0000785 (toliau – ir Pasaugos sutartis), kuria atsakovas patvirtino, kad perėmė iš ieškovės prekes, pirktas pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. LAF_0000785, ieškovė įsipareigojo jas nemokamai saugoti iki 2023 m. balandžio 30 d., o atsakovas įsipareigojo iki nurodyto termino prekes atsiimti iš saugojimo. Tačiau, nepaisant daugkartinių raginimų, atsakovas prekių iki šiol neatsiėmė, už jas neapmokėjo, prekės tebesaugomos pas ieškovę. Todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 38 163,40 Eur skolą.

1.2. Ieškovė dubliku palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir reikalavimus. Papildomai pažymėjo, kad ieškovė 2020 m. sudarė tris analogiškas sutartis su trimis vienos šeimos nariais – ūkininkais R. M., jo sūnumi A. M. ir dukra R. M., visi trys ūkininkai nuo pat pradžių save pristatė kaip bendrą, vieningą šeimos ūkį, kuriame visi trys kartu ūkininkauja, vienas kitam padeda, gali vienas už kitą atlikti bet kuriuos darbus ar kitokius veiksmus. Visų trijų ūkių klausimai – dėl prekių užsakymo, grūdų pardavimo buvo spendžiami bendrai ir vieningai, per visą bendradarbiavimo su ieškove laiką nė vienas ūkininkas niekada tam neprieštaravo, bendradarbiavimas tarp ieškovės ir ūkių vyko sklandžiai ir intensyviai. Šioms aplinkybėms pagrįsti pateikė su visais ūkininkais sudarytas sutartis bei įrodymus apie bendrą visų ūkininkų veiklą atsiimant iš ieškovės įsigytas prekes, perduodant ieškovei žemės ūkio produkciją. Visą bendradarbiavimo su atsakovu laikotarpį, kuris vyko nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d., nebuvo atliekami jokie raštiški prekių užsakymai, prekės buvo užsakomos telefonu arba susitikimų metu, todėl ginčo atveju taip pat atskiras raštiškas užsakymas pildomas nebuvo. Tokia praktika tenkino abi šalis, pagal visus užsakymus atsakovas atsiskaitydavo, pretenzijų nereikšdavo. Atsakovas ginčo prekių įsigijimą patvirtino pasirašydamas 2022 m. spalio 28 d. Pasaugos sutartį, kuria atsakovas patvirtino, jog perėmė iš ieškovės prekes, pirktas pagal Sąskaitą faktūrą, o ieškovė įsipareigojo jas nemokamai saugoti. Analogiškas prekių įsigijimas jau buvo atsakovo atliktas ir anksčiau 2020 m., tai patvirtino ir atsakovas atsiliepime, tada prekės buvo įsigytos pagal sąskaitą faktūrą, buvo pasirašyta analogiška trąšų pasaugos sutartis, prekes atsiėmė atsakovo sūnus A. M., tai dar kartą patvirtina aplinkybes dėl bendros ūkių veiklos.

1.3. Ieškovės vertinimu, aplinkybę, kad atsakovas pripažino ir patvirtino ginčo prekių įsigijimą, patvirtina ne tik Pasaugos sutarties pasirašymas, bet ir po to sekę atsakovo veiksmais. Suėjus prekių saugojimo terminui atsakovas, jo sūnus A. M. ir dukra R. M. iš saugojimo trąšų neatsiėmė, tačiau aktyviai bendravo su juos aptarnaujančiu (duomenys neskelbtini) E. B., siekdami išspręsti susidariusią situaciją, vis žadėjo, kad prekes atsiims, o artėjant atsikaitymo už prekes terminui 2023 m. rugsėjo 30 d. ūkininkai nurodė, kad susiduria su finansinėmis problemomis ir atsiskaityti už šias prekes negalės. (duomenys neskelbtini) E. B. susitiko su ūkininkais ir pasiūlė spręsti susidariusią situaciją tokiomis sąlygomis: prekes ūkininkai atsiims 2024 m. pavasarį, kai bus tinkamas laikas joms panaudoti (nes šios prekės yra naudojamos pavasarį); ieškovė sutiks už šį laikotarpį neskaičiuoti mokesčio už saugojimą; apmokėjimo už prekes terminą ieškovė atididės iki 2024 m. rugsėjo 1 d., už atidėjimo laikotarpį mokant 16 procentų dydžio metines palūkanas, jei ūkininkai įkeis už skolas žemę. Ūkininkams toks pasiūlymas pasirodė priimtinas, tačiau jie nurodė, kad pabandys gauti paskolą palankesnėmis sąlygomis ir atsiskaitys už prekes. Tačiau 2024 m. sausio mėnesį ūkininkai pranešė E. B., jog paskolos gauti nepavyksta, todėl sutinka įkeisti vieną didelį žemės sklypą už kiekvieno iš trijų ūkių skolas. 2024 m. sausio 23 d. A. M. savo elektroniniu paštu E. B. atsiuntė R. M. ir jo žmonai priklausančio žemės sklypo registro išrašo kopiją įkeitimui parengti, buvo parengti žemės sklypo įkeitimo dokumentai, tačiau vėliau atsakovas įkeisti turtą atsisakė. Po to su E. B. susisiekė A. M. ir nurodė, kad jis susipyko su tėvu ir seserim ir nori savo skolos klausimą išspręsti atskirai. 2024 m. sausio 18 d. visi trys ūkiai el. paštu gavo ieškovės raginimus sumokėti skolas. R. M. atsakė į jam siųstą laišką, prašydamas atsiųsti neapmokėtas sąskaitas. Tačiau jau 2024 m. balandžio 8 d., siekdamas nebevykdyti sutarties, elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad jokios sutarties su ieškove nėra pasirašęs, jokių trąšų neužsakė, tačiau vėliau teismui savo atsakyme į reikalavimą sumokėti skolą nurodė priešingai, kad yra sudaręs Sutartį, kad trąšų poreikis buvo aptartas telefonu. Pažymėjo, kad nors atsiliepime atsakovas teigia, jog ieškovė reikalauja neadekvačios kainos už trąšas, tačiau trąšų pirkimas įvyko atsakovo valia, kaina su juo buvo suderinta abipusiškai, prekės jam buvo perduotos, susitarta dėl prekių saugojimo. Atsakovui žinoma, kad 2022 m. pakilo trąšų kainos dėl Rusijos pradėto karo, rinkoje trąšų kaina buvo padidėjusi 149 procentais, todėl jo teiginius dėl per didelės prekės kainos ieškove vertina kaip nesąžiningus ir nepagrįstus.

2. Atsakovas R. M. atsiliepimu į ieškinį ir tripliku prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė tokiais argumentais:

2.1. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šalys 2020 m. rugsėjo 3 d. buvo sudariusios sutartį Nr. PARD_EBA_004194 dėl bendradarbiavimo, atsakovui siekiant įsigyti iš ieškovės ūkininkavimui skirtas priemones: sėklas, trąšas, augalų apsaugos priemones. Šioje sutartyje buvo numatytos bendro pobūdžio sąlygos, pagal kurias šalys neįsipareigojo viena kitai pirkti ar parduoti konkrečius prekių kiekius. Tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad kai kurių prekių kiekiai iš anksto atsakovo buvo užsakomi kitam sezonui. Ginčo užsakymo atveju galimas atsakovo trąšų poreikis kitam žemės ūkio darbų sezonui, nedetalizuojant kiekių ir kainos, buvo aptartas su ieškovės vadybininku telefonu. Po pokalbio telefonu, vienas iš ieškovės vadybininkų atvyko į atsakovo ūkį ir pristatė pasirašyti Trąšų pasaugos sutartį Nr. LAF_0000785. Kadangi atsakovo ūkyje tuo metu nebuvo, Pasaugos sutartis buvo įteikta atsakovo sūnui A. M., kuris valdo šalia esantį ūkį, ir šis, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas buvo minėjęs, jog trąšos bus reikalingos, pasirašė Pasaugos sutartį atsakovo vardu. Nei kainos, nei kiekiai Pasaugos sutartyje nurodyti. Be to, PVM sąskaita faktūra Nr. LAF_0000787 Pasaugos sutarties pasirašymo metu nebuvo pateikta nei pasirašyti, nei susipažinti. Sąskaita buvo išrašyta jau po to, kai ieškovės vadybininko suformuotas užsakymas po apsilankymo atsakovo ūkyje buvo perduotas buhalterijai. Atsakovas niekaip negalėjo patvirtinti savo valios ir niekaip jos nepatvirtino dėl trąšų pagal sąskaitą įsigijimo. Ieškovė sąskaitą išrašė vienašališkai, atsakovas jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais savo veiksmais nėra jos patvirtinęs.

2.2. Atsakovas triplike papildomai pažymėjo, kad Pasaugos sutartį jo vardu pasirašė sūnus A. M., neturėdamas įgaliojimo veikti atsakovo vardu. Atsakovo ūkis yra atskiras ir savarankiškas juridinis vienetas. Priešingai nei dublike nurodė ieškovė, nei atsakovas, nei jo dukra ir sūnus nepristatinėjo ir negalėjo pristatinėti savo individualių ūkininko ūkių kaip vieno bendro, vieningo šeimos ūkio. Visų trijų ūkininkų ūkiai yra atskiri ir savarankiški juridiniai vienetai, turintys savo nekilnojamąjį turtą, techniką, ūkio padargus, gyvulius. Kiekvienas ūkininkas individualiai tvarko savo finansus ir veda ūkio buhalteriją, vykdo skirtingą ūkininkavimo veiklą. Vien tai, kad ūkininkai kooperuodavosi grūdams ar prekėms transportuoti, niekaip nepatvirtina ūkininkų ūkių bendro ir vieningo veikimo bei neįgalina vienas dėl kito priiminėti sprendimų dėl kito ūkininko ūkio, sudaryti sandorius, sukurti ar panaikinti kito ūkio prievoles, teises ar pareigas. Atsakovas nedalyvavo atliekant ginčo užsakymą ir pasirašant Pasaugos sutartį, atsakovas 2022 metais trąšų iš ieškovės neužsakinėjo ir jokiais veiksmais užsakymo nepatvirtino. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, kuriais inicijuotų trąšų užsakymą, Pasaugos sutarties nepasirašė, nes ieškovės vadybininkui 2022 m. spalio 28 d. atvykus į ūkį, atsakovo nebuvo, ieškovės vadybininkas nei dėl Pasaugos sutarties pasirašymo, nei dėl Sąskaitos faktūros nebuvo su atsakovu jokiais būdais asmeniškai susisiekęs ir atsakovo patvirtinimo dėl ginčo užsakymo negavo. A. M. vėliau atsakovui paaiškino, kad jis pasirašė Pasaugos sutartį atsakovo vardu tikėdamas, kad trąšos bus tik rezervuotos, o atėjus laikui jas atsiimti, atsakovas galės pats apsispręsti, ar jas atsiimti ar jų atsisakyti, nes tokia buvo praktika. 2020 m. gruodžio 17 d. atsakovas taip pat užsakė iš ieškovės 57 tonas trąšų „KAS-32“, ieškovė išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą, atsakovas trąšas atsiiminėjo per kelis kartus, ir likusiam neatsiimtam trąšų kiekiui (720 kg) ieškovė išrašė kreditinę sąskaitą, tai patvirtina, kad trąšų kiekis iš anksto yra tik rezervuojamas, o ne faktiškai perkamas. Teigė, kad maždaug 2023 m. rugpjūčio mėn. atsakovas ir A. M. buvo susitikę su ieškovės vadybininku E. B. ir ieškovės regiono vadovu G. B.. Atsakovas prašė, kad ginčo užsakymui būtų išrašyta kreditinė sąskaita, kaip tai buvo padaryta 2021 metais, tačiau E. B. nurodė, kad kredituoti praeitų finansinių metų sąskaitos negali. Atsakovui nebuvo priimtinas ieškovės atstovų pasiūlymas apmokėti prekes su atidėjimu ir palūkanomis, nes atsakovas iš viso nenorėjo trąšų atsiimti ir už jas mokėti. Teigė sutikęs, kad A. M., kuris be atsakovo sutikimo pasirašė Pasaugos sutartį atsakovo vardu, pabandytų suderinti skolos finansavimą per finansų įstaigas, t. y. sutiko su A. M. pagalba bandant išspręsti situaciją, kuri susiklostė ne dėl atsakovo kaltės ir be atsakovo dalyvavimo. Pats atsakovas jokių aktyvių veiksmų, siekiant apmokėti sąskaitą, nesiėmė, nes tam nepritarė.

2.3. Atsakovas pats pradėjo gilintis į situaciją, ar tikrai turi mokėti už produkciją, kurios pats neužsakė, užsakymo nepatvirtino ir prekių pagal tokį užsakymą neatsiėmė. Todėl 2024 m. balandžio 8 d. elektroniniu laišku paprašė ieškovės atsiųsti sutartį, pagal kurią jo prašoma sumokėti 38 163,40 Eur skolą, nes jokios sutarties neranda. Atsakovas, komunikuodamas su ieškove, bandė suprasti, kokiu teisiniu pagrindu jam yra apskaičiuota skola už tai, ko atsakovas neužsakė ir negavo. Tačiau atsakovui pradėjus raštu komunikuoti su ieškove ir prašyti pateikti dokumentus, komunikacija iš ieškovės pusės nutrūko ir iš ieškovės prašoma informacija ir (ar) dokumentai pateikiami nebuvo. Nėra nė vieno atsakovo parašo ant dokumentų, susijusių su ginčo užsakymu, taip pat nėra jokio kito tiesioginio ar netiesioginio atsakovo rašytinio, žodinio ar kitokio pobūdžio patvirtino dėl ginčo užsakymo. Ginčo užsakymas neatitiko įprastos prekybinės praktikos tarp šalių. Atsakovas trąšas „KAS‑32“ yra užsakęs iš ieškovės vieną kartą, tuo metu kai buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo Sutartis. Tą kartą atsakovas pats buvo atvykęs į ieškovės patalpas, aptarė su vadybininku produkcijos poreikį ir pasirašė dokumentus. Užsakymo pagrindu buvo sudaryta 2020 m. gruodžio 17 d. Trąšų pasaugos sutartis Nr. LAI_0017135, kurią pasirašė atsakovas, o prekės atsiimtos 2021 m. gegužės 10 d. pagal Transporto važtaraštį Nr. 155541. Akcentavo, kad sūnus A. M. nebuvo įgaliotas sudaryti sandorių atsakovės vardu, atsakovas savo elgesiu nedavė jokio rimto pagrindo ieškovei manyti, kad jis paskyrė A. M. savo atstovu. Be to, atsakovas nusprendė atsisakyti dalies dirbamų žemės plotų, todėl negalėjo užsakyti faktinio poreikio neatitinkančio trąšų kiekio. Todėl, jeigu ir būtų laikoma, kad trečiojo asmens (A. M.) atlikti veiksmai, kuriuos ieškovė traktavo kaip prekių užsakymą, sukelia atsakovui teisinius padarinius, ieškovė negali priversti atsakovo vykdyti tokią sutartį natūra, t. y. priversti pasiimti prekes ir susimokėti.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. M. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir sutiko su atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu aiškinimu. Nurodė, kad atsakovas jam nėra išdavęs nei žodinio, nei rašytinio įgaliojimo atsakovo vardu atlikti kokius nors veiksmus, sudaryti sandorius. Jie su atsakovu kartais pasitaria ūkininkavimo klausimais ar susikooperuoja transportą, kai reikia atsivežti ūkininkavimui skirtų produktų ar pristatyti parduodamus grūdus, tačiau trečiasis asmuo neigė, kad jo, atsakovo ir R. M. ūkiai yra bendri. Kreipdamasis į ieškovę dėl trąšų savo ūkiui buvo įsitikinęs, kad atlikdamas „užsakymą“ tik rezervuoja atitinkamą trąšų kiekį, kadangi ankstesnių užsakymų atveju ieškovė neversdavo pasiimti viso užsakymo kiekio ir už jį sumokėti. Dėl šios priežasties nematė jokios rizikos rezervuoti trąšų kiekio ir atsakovo ūkiui. Užsakymą priėmęs vadybininkas E. B. jokių klausimų dėl rezervacijos atsakovo ūkiui nekėlė, pateikti įgaliojimo ar kitokio atsakovo valią patvirtinančio dokumento neprašė. Pasaugos sutartį už atsakovą teigė pasirašęs, nes tikėjo, kad jeigu atsakovui trąšos nebus reikalingos, jis galės jų nepirkti, nemanė, kad dėl tokio pasirašymo gali kilti kokių nors neigiamų teisinių pasekmių. Anksčiau trečiasis asmuo atsakovo vardu jokių sutarčių nėra pasirašinėjęs. Kai suėjo trečiojo asmens savo ūkiui užsakytų trąšų atsiėmimo terminas, ieškovė pradėjo reikalauti, kad būtų atsiimtos visų trijų ūkininkų ūkiams užsakytos prekės ir už jas sumokėta. Maždaug 2023 m. rugsėjo mėn. jis ir atsakovas buvo susitikę su vadybininku E. B. ir bandė susiklosčiusią situaciją spręsi, tačiau atsakovas, kuris tokio užsakymo formavime nedalyvavo, su prekių atsiėmimu nesutiko. Kiek trečiajam asmeniui žinoma, atsakovas niekada trąšų pasiimti neplanavo ir to padaryti ieškovei nežadėjo.

4. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ūkininkavimui skirtą produkciją iš ieškovės pirko nuo 2015 metų, o trąšas „KAS-32“ iš ieškovės per šį laikotarpį užsakinėjo tik vieną kartą – 2020 m. gruodžio 17 d., prekes atsiimdamas dalimis, o neatsiimtai daliai 0,720 tonų ieškovė išrašė kreditinę sąskaitą. 2022 metais trąšų neužsakinėjo, Pasaugos sutarties nepasirašinėjo, apie sąskaitą sužinojo tik 2023 m. sausį. Kad jo vardu rezervuotos 38 tonos trąšų sužinojo iš sūnaus. Dėl sąskaitos anuliavimo nesiėmė jokių veiksmų, nes buvo įsitikinęs, kad trąšos tik rezervuotos, taip nurodė ir trečiasis asmuo, kuris telefonu užsakė trąšas. Kaip liudytojas teismo posėdyje apklaustas ieškovės vadybininkas E. B. teigė, kad pats asmeniškai matė, jog atsakovas pasirašė Pasaugos sutartį, tačiau 2025 m. sausio 21 d. teismo ekspertizės aktas, kuriuo nustatyta, kad Pasaugos sutartį pasirašė ne atsakovas, o tai patvirtina, jog šis liudytojas teismo posėdžiu metu davė melagingus parodymus. Liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi rodo ir 2024 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje jo išsakyti teiginiai, kad liudytojas yra asmeniškai finansiškai nukentėjęs dėl ginčo situacijos. Byloje nėra pateiktų jokių rašytinių komunikacijos tarp šalių duomenų, kuriuose atsakovas būtų tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinęs, kad žada prekes atsiimti ar už jas sumokėti, atidėti mokėjimo terminą ar pan. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas ir liudytojas E. B. nurodė, kad Prekių kiekis buvo užsakytas telefonu trečiojo asmens, o trečiasis asmuo paaiškino, kad Pasaugos sutartį pasirašė neturėdamas nei atsakovo įgaliojimo, nei sutikimo jai pasirašyti, manydamas, kad „dėl visa ko“ rezervuos kiekius ir tėvui bei seseriai, ir tai nesukels jiems teisinių pasekmių be jų aiškiai išreikštos valios. Vien tai, kad ūkininkai kooperavosi tam tikriems logistiniams ir techniniams darbams atlikti niekaip nepatvirtina ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, kad ūkininkai vienas kito vardu galėjo pasirašyti dokumentus, sukurti vienas kitam teises ir pareigas. Nepateikta įrodymų, kad tarp atsakovo, trečiojo asmens ir R. M. būtų susiklosčiusi praktika pasirašinėti vienas kito vardu teisines pasekmes sukeliančius dokumentus. Aplinkybė, kad atsakovas nesiginčijo dėl gautos sąskaitos ir įtraukė ją į savo buhalterinę apskaitą nepagrindžia buvus atsakovo patvirtinimui įsigyti prekes. Nurodomo prekių užsakymo metu atsakovas turėjo skolą ieškovei ir buvo išdavęs vekselį, todėl nelogiška manyti, kad būdamas tokioje finansinėje padėtyje atsakovas užsakinėtų prekes, kurios jam neatsipirko (nepasiteisino) ankstesniais metais ir dar už 38 163,40 Eur kainą. Nurodė, kad ieškovė sąskaitą faktūrą išrašė pažeisdama imperatyviąsias įstatymo nuostatas, nes, pagal teisinį reguliavimą, PVM sąskaitos faktūros išrašymas yra siejamas su prekių pardavimu, t. y. perdavimo momentu. Šiuo atveju prekių, už kurias atsakovo prašoma sumokėti, jis faktiškai neturi, niekada pats neatsiėmė ir negavo; jos tebėra ieškovės žinioje. Nesant teisėtai išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atsakovui negali kilti pareiga sumokėti joje nurodytą prekių kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei AB „Linas Agro“ iš atsakovo R. M. 38 163,40 Eur skolą, 12,50 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (38 163,40 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. balandžio 19 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo, ir 797 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo valstybei 28,70 Eur procesinių dokumentų išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad 2020 m. lapkričio 17 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Sutartį, kuria susitarė, kad ieškovė, kaip pardavėja, parduoda atsakovui, kaip pirkėjui, augalų apsaugos priemones, trąšas, sėklas, o pirkėjas privalo apmokėti pardavėjui už pateiktas prekes iki datos nurodytos prekių pardavimo sąskaitose faktūrose. Ieškovė pateikė į bylą 2022 m. spalio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą LAF_0000785, teigdama, kad remiantis Sutartimi ieškovė pardavė atsakovui 38 tonas „KAS‑32“ trąšų už 38 163,40 Eur kainą, kurios sumokėjimo terminas iki 2023 m. rugsėjo 30 d. Taip pat ieškovė teigė, kad atsakovui prekės buvo perduotos šalims pasirašant 2022 m. spalio 28 d. Pasaugos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atsakovo įsigytas trąšas nemokamai saugoti iki 2023 m. balandžio 30 d.

7. Teismas, įvertinęs tai, kad 2022 m. sausio 21 d. ekspertizės akte Nr. 2101/25 pateikta ekspertų išvada, jog Pasaugos sutartyje pasirašė ne atsakovas, vertino, kad aplinkybė, jog Pasaugos sutartį pasirašė ne atsakovas, nepatvirtina, kad atsakovas su ieškove nesudarė ginčo trąšų pirkimo–pardavimo ir pasaugos sutarčių. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir atsakovo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad atsakovui buvo žinoma apie sūnaus A. M. atliktą ginčo trąšų užsakymą ir tai atitiko jo valią. Teismas įvertino triplike ir rašytiniuose paaiškinimuose atsakovo akcentuotas aplinkybes, jog A. M. atsakovui paaiškino, kad jis pasirašė Pasaugos sutartį, kuria prekės buvo tik rezervuotos, todėl atsakovas tikėjosi, kad trąšos tik rezervuotos ir atsakovas jų galės nepirkti. Teismo vertinimu, šiais teiginiais atsakovas patvirtino, kad jam buvo žinoma tiek apie trečiojo asmens padarytą trąšų užsakymą, tiek apie trečiojo asmens už jį pasirašytą Pasaugos sutartį, o atsakovo pozicija, jog jis tikėjosi, kad tik rezervuoja, o ne perka ginčo trąšas, įvertinta kritiškai, atsižvelgus į bendrosios prekių pirkimo–pardavimo Sutarties 1.1 ir 3.4 punktų sąlygas. Esant nurodytoms Sutarties sąlygoms atsakovas negalėjo nesuprasti, kad priimdamas ir į buhalterinę apskaitą įtraukdamas Sąskaitą faktūrą jis prisiima pareigą pagal ją apmokėti už įsigyjamas prekes, o ieškovė atitinkamai prisiėmė pareigą prekę perduoti. Atsakovas neneigė, kad gavo ginčo Sąskaitą faktūrą, kad ją gavęs jokių pretenzijų dėl išrašytos sąskaitos ieškovei nereiškė, nesikreipė į ieškovę dėl Sąskaitos faktūros anuliavimo, Sąskaitą faktūrą įtraukė į buhalterinę apskaitą. Nors atsakovas negalėjo įvardinti konkrečios sumos, tačiau iš ginčo Sąskaitos faktūros matyti, kad PVM suma sudaro 6 623,40 Eur. Duomenų, kad atsakovas būtų teikęs prašymus Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neteisingai pateiktų duomenų patikslinimo byloje nepateikta. Dėl sąskaitos pretenzijų atsakovas nereiškė ir ieškovei, jos neginčijo, todėl turi pareigą ją apmokėti. Atsakovo veiksmai priimant Sąskaitą faktūrą, ją įtraukiant į apskaitą, jos pagrindu deklaruojant PVM atskaitą ir nereiškiant jokių pretenzijų ieškovei, teismo įvertinti kaip atsakovo tinkama valios sudaryti ginčo trąšų pirkimo–pardavimo sutartį išraiška.

8. Teismas įvertino, kad atsakovo teiginius, jog jis manė, kad ginčo trąšos buvo tik rezervuotos, o ne jam parduotos, paneigia ir ankstesnė šalių bendradarbiavimo praktika. Bendrosios 2020 m. lapkričio 17 d. Sutarties pagrindu 2020 m. gruodžio 17 d. tarp šalių buvo pasirašyta analogiška, kaip ir šiuo atveju, trąšų pasaugos sutartis Nr. LAI_0017135, kurioje, kaip ir nagrinėjamu atveju, numatyta, jog užsakovas (atsakovas ) patvirtino, kad perėmė trąšas, pirktas iš ieškovės pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. LAI_0017135, ieškovė įsipareigojo nemokamai saugoti trąšas iki 2021 m. balandžio 1 d., o užsakovas įsipareigojo iki nurodyto termino trąšas pasiimti. Nurodomu atveju atsakovas nupirko iš atsakovės 57 tonos „KAS-32“ trąšų po 185 Eur už toną, iš viso už bendrą 12 759,45 Eur sumą su PVM. Šias trąšas atsakovas iš saugojimo pasiėmė, su ieškove atsiskaitė.

9. Teismas, įvertinęs ieškovės procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu jos atstovo nurodytas aplinkybes, jog 2022 metais dėl Rusijos pradėto karo žymiai padidėjo trąšų kainos, pateiktą Europos Palamento pranešimą spaudai, liudytojų E. B. ir A. M. patvirtinimus, kad 2022 metais trąšų kaina buvo pakilusi virš 1 000 Eur už toną, bei A. M. teiginius, ieškovės parduodamų trąšų kaina buvo mažesnė už kitų pardavėjų, įvertino, kad atsakovo teiginiai, jog Sąskaitoje faktūroje buvo nurodyta neadekvačiai didelė trąšų pardavimo kaina ir jis negalėjo už tokią kainą pirkti prekės, nepaneigia ginčo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, kadangi parduotos atsakovu prekės kaina buvo mažesnė nei tuo metu rinkoje egzistavusi ir atsakovui naudinga. Teismas pažymėjo, kad pagal ankstesnę sutartį atsakovas buvo nusipirkęs 57 tonas minimų trąšų, o nepasiėmė tik labai nežymios dalies, be to, įvertinęs liudytojo E. B. paaiškinimus, pripažino, kad labiau tikėtina, jog ieškovė, vykdydama bendradarbiavimo pareigą, nebereikalavo paimti nežymaus kiekio prekės, tačiau šis ieškovės poelgis nelaikytinas sudarančiu pagrindą atsakovui iš viso atsisakyti pirkimo–paravimo sutarties.

10. Teismas, įvertinęs šalių, trečiojo asmens ir liudytojo E. B. paaiškinimus, ieškovės pateiktą kliento sąskaitos išrašą, nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostęs ilgalaikis bendradarbiavimas – nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio. Ieškovė pateikė įrodymus, iš kurių matyti, kad santykiuose su ieškove visi trys ūkininkai – R. M., A. M. ir R. M. veikdavo vienas už kitą. Aplinkybę, kad tarp atsakovo ir A. M. buvo susiklostę faktinio atstovavimo santykiai patvirtina ir liudytojo E. B. paaiškinimai, kad nors jis bendravo su visais trimis ūkininkais, prekes tiek ginčo, tiek ankstesniais atvejais užsakinėdavo A. M., jis būdavo išsiaiškinęs rinką, žinojo konkurentų kainas, todėl dažniausiai, kaip ir ginčo atveju, užsakinėdavo prekes visiems trims ūkiams. Liudytojas A. M. teikdamas paaiškinimus neneigė, kad veikė atsakovo vardu – užsakinėjo ginčo trąšas tiek sau, tiek ir atsakovui, pasirašė už jį Pasaugos sutartį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas patvirtino, jog A. M. atsakovą informavo, kad pasirašė už atsakovą Pasaugos sutartį. Atsakovas nepateikė duomenų, kad būtų dėl to reiškęs pretenzijas, siekęs sutartį atšaukti, išviešinti ieškovei, kad prieštarauja sutarčiai ir nesiekė jos pasirašyti. Priešingai, priimdamas Sąskaitą faktūrą ir ją apskaitydamas atsakovas savo elgesiu pritarė A. M. atliktiems veiksmams.

11. Teismas nustatė, kad maždaug nuo 2015 metų šalims bendradarbiaujant, buvo susiklostę santykiai, kai atsakovas, jo sūnus ir dukra santykiuose su ieškove atstovaudavo vienas kitą ir vienas kito atliktus veiksmus pripažindavo. Todėl ieškovė neturėjo pagrindo abejoti, kad tokie atstovavimo santykiai atsakovui yra tinkami ir sandoris dėl trąšų pirkimo ir jų saugojimo sudarytas su atsakovą atstovaujančiu tinkamu asmeniu, t. y. tariamo atstovavimo pagrindu. Ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad sandoris dėl trąšų užsakymo ir pasaugos sudarytas su atsakovu tarpininkaujant tokią teisę turinčiam atsakovo atstovu. Teismo vertinimu, tiek prekių užsakymo, tiek Pasaugos sutarties sudarymo metu egzistavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalyse įtvirtinta išimtis, kai trečiasis asmuo A. M., kaip atsakovo atstovas, žodžiu užsakydamas prekes atsakovės vardu, pasirašydamas Pasaugos sutartį, sukūrė pareigas atstovaujam vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir apmokėti už prekes. Teismas, atsižvelgęs į CK 2.149 straipsnio ir CK 2.133 straipsnio 6 dalies reglamentavimą, pažymėjo, kad net ir tokiu atveju, jeigu A. M. būtų veikęs neturėdamas įgaliojimo užsakyti prekes, atsakovas, priimdamas Sąskaitą faktūrą, ją apskaitydamas, pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai ir realizuodamas teisę į PVM atskaitą, patvirtino jį atstovavusio A. M. veiksmus ir savo valią įsigyti prekes.

12. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais ir ankstesne analogiškų trąšų pirkimo praktika, pažymėjo tai, kad ginčo prekės buvo paliktos saugoti pas ieškovę, dėl to, kad atsakovas neturi užtikrinančių tinkamas laikymo sąlygas specialių talpų. Tačiau ginčo prekės laikytinos perduotomis atsakovui nuo Sąskaitos faktūros išrašymo datos, būtent nuo šios datos atsakovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo trąšas ir bet kada galėjo pasiimti iš ieškovės saugojimo. Atitinkamai nuo Sąskaitos faktūros išrašymo datos ieškovė prarado galimybe šiomis prekėmis disponuoti. Pasaugos sutartimi ieškovė tik prisiėmė pareigą saugoti atsakovui priklausančias prekes. Byloje nekilo ginčo, kad Pasaugos sutartis buvo pasirašyta ne tą pačią dieną, kai buvo išrašyta Sąskaita faktūra, o tik po vienos–dviejų savaičių, kai ieškovės darbuotojas (E. B.) pasaugos sutartis nuvežė pasirašyti atsakovui ir kitiems ūkininkams. Tačiau atsakovas dėl šios aplinkybės jokių pretenzijų nereiškė, nenurodė, kad vėlesnis Pasaugos pasirašymas sukėlė jam kokias nors neigiamas pasekmes. Todėl, esant galiojančiai atsakovo vardu veikusio A. M. pasirašytai Pasaugos sutarčiai, atsakovui kyla pareiga sutartį vykdyti.

13. Teismas nustatė, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų reiškęs pretenzijas ar prieštaravimus ieškovei dėl ginčo prekių įsigijimo, įsigijimo sąlygų ar Pasaugos sutarties. Teismas, įvertinęs, atsakovo teiginius, kad gavęs Sąskaitą faktūrą skambino vadybininkui situacijai išsiaiškinti, tačiau paklaustas, apie ką su vadybininku kalbėjo, nurodė neprisimenantis, atitinkamai nurodė nežinantis ir ką kalbėjo susitikimų su ieškovės atstovais 2023 metais metu, taip pat ieškovės procesiniuose dokumentuose, ieškovės atstovo ir liudytojų E. B. bei A. M. nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog 2023 metais šalių atstovų susitikimų metu buvo tariamasi dėl trąšų atsiėmimo ir atsikaitymo už jas sąlygų pakeitimo, o tai taip pat patvirtina, kad atsakovas pripažino ginčo trąšų užsakymo, įsigijimo ir pasaugos santykių egzistavimą. Teismas įvertino, kad atsakovo prašymas atsiųsti sąskaitą, taip pat sutartį, po to, kai jis priėmė ir apskaitė nurodomos sumos Sąskaitą faktūrą bei gavo PVM atskaitą, nelaikytini sąžiningais ir, labiau tikėtina, atlikti siekiant išvengti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo.

14. Teismas nusprendė, kad ieškovė byloje įrodė, jog prekių (trąšų) pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas, įrodė aplinkybes, kad ginčo Sąskaita faktūra buvo įteikta atsakovui, jo priimta, ir prekių nuosavybė atsakovui yra perėjusi. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus apmokėti už įsigytas prekes (trąšas), todėl ieškovės reikalavimas priteisti skolą tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovas R. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

15.1. Teismo išvada esą tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo susiklostę tariamo atstovavimo santykiai yra nepagrįsta. Teismas klaidingai įvertino, kad techninio pobūdžio bendradarbiavimas tarp ūkių neva sudarė pagrindą ieškovei laikyti trečiąjį asmenį tinkamu atsakovo atstovu. Išvadą dėl ūkininkų veikimo vienas kito vardu, sudarančio pagrindą tariamam atstovavimui konstatuoti, padarė remdamasis dokumentais, patvirtinančiais išimtinai techninio pobūdžio veiksmus ir neatsižvelgdamas į atsakovo bei trečiojo asmens paaiškinimus. Transporto važtaraščiai bei produkcijos priėmimo–perdavimo aktai patvirtina tik tiek, kad ūkininkai ekonomiškumo ir patogumo tikslais kooperavosi logistiniais klausimais. Ieškovei nepateikus duomenų, kad trečiasis asmuo ankstesnėje praktikoje būtų pasirašinėjęs teisiškai įpareigojančius dokumentus atsakovo vardu, taip pat liudytojui E. B. patvirtinus, kad tokios praktikos nebuvo, darytina išvada, kad ankstesnėje prekybos praktikoje trečiasis asmuo atsakovo vardu teisiškai įpareigojančių sandorių nesudarinėjo ir nepasirašinėjo. 2022 m. įvykęs tariamas prekių perdavimas atsakovui, trąšų pasaugos sutartyje pasirašant trečiajam asmeniui, nebuvo įprasta tarp ūkininkų susiklosčiusi praktika. Priešingai, tai buvo vienkartinė, išskirtinė situacija, kai prekės buvo užsakytos ir neva perduotos atsakovui valdyti be atsakovo valios išraiškos. Ieškovės pateikti važtaraščiai ir grūdų priėmimo–perdavimo aktai negalėjo sudaryti ieškovės atstovui rimto pagrindo manyti, kad atsakovas paskyrė trečiąjį asmenį savo atstovu. Su atsakovo produkcijos užsakymais dirbo, t. y. užsakymus priimdavo ir formuodavo, ieškovės vadybininkas (duomenys neskelbtini) E. B., tačiau ne jis priimdavo grūdus ar išduodavo prekes, todėl šios aplinkybės jo suvokimui apie atsakovo ir trečiojo asmens santykius negalėjo turėti įtakos. Teismas nepagrįstai ieškovės pateiktus transporto važtaraščius ir produkcijos priėmimo aktus vertino kaip įrodymus, kad santykiuose su ieškove visi trys ūkininkai veikė vienas už kitą. Ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, kad trečiasis asmuo atsakovo vardu sudarydavo sandorius, pasirašydavo teises ir pareigas sukuriančius dokumentus, taip pat nepatvirtina, jog atsakovas savo veiksmais sudarė rimtą pagrindą manyti, kad trečiasis asmuo yra jo tinkamai įgaliotas atstovas sudaryti sandorius jo vardu. Teismui netinkamai įvertinus įrodymus, sprendimo išvada dėl tariamo atstovavimo santykių egzistavimo yra ydinga ir nepagrįsta.

15.2. Teismas išvadas dėl tariamo atstovavimo grindė bylos baigtimi suinteresuoto ir melagingus parodymus davusio liudytojo paaiškinimais. Atsakovo įsitikinimu, teismas turėjo įvertinti liudytojo E. B. parodymų nenuoseklumą, nesuderinamumą su kitais byloje esančiais įrodymais, liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi, vertinti liudytojo parodymus kaip nepatikimus ir jais priimant sprendimą nesivadovauti. Liudytojas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam mokamas honoraras priklauso nuo ataskaitiniu laikotarpiu įvykdytų pardavimo apimčių. Atsakovo vertinimu, liudytojas E. B. buvo suinteresuotas sudaryti kuo daugiau pirkimo–pardavimo sandorių. Liudytojas E. B. pats patvirtino, kad yra suinteresuotas bylos baigtimi – 2024 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje nurodė, kad yra asmeniškai finansiškai nukentėjęs dėl ginčo situacijos. Liudytojas teismo posėdžio metu davė parodymus (teigė, kad Pasaugos sutartį savo vardu pasirašė pats atsakovas ir tvirtino, jog pats asmeniškai matė, kad atsakovas Pasaugos sutartį pasirašė jo akivaizdoje), kurie akivaizdžiai prieštarauja kitiems, aukštesnę įrodomąją galią byloje turintiems įrodymams byloje – teismo ekspertizės išvadoms (teismo rašysenos ekspertizės akte nustatyta, kad Pasaugos sutartį pasirašė ne atsakovas). Tokio prieštaravimo egzistavimo vienintelė logiška išvada, kad liudytojas teisme davė melagingus parodymus. Tokia akivaizdi parodymų neatitiktis byloje esantiems įrodymams negalėjo nesukelti Teismui pagrįstų abejonių dėl liudytojo duotų parodymų byloje patikimumo. Teismas išvados dėl egzistavusios praktikos, kad trečiasis asmuo visiems ūkiams ir ankščiau užsakydavo prekes, neturėjo grįsti nepatikimo liudytojo parodymais, be to, daugiau įrodymų, patvirtinančių tokius liudytojo teiginius nėra, t. y. nėra pateikta nė vieno dokumento be ginčo Pasaugos sutarties, kurią atsakovo vardu būtų pasirašęs trečiasis asmuo.

15.3. Teismo išvada apie tariamą praktiką trečiajam asmeniui veikti atsakovo vardu yra motyvuojama nepatikimais ir nepakankamais įrodymais. Byloje nebuvo surinkta objektyvių ir pakankamų duomenų išvadai, kad prekybos praktikoje trečiajam asmeniui buvo įprasta veikti atsakovo vardu. Ieškovės pateikti transporto važtaraščiai ir žemės ūkio produkcijos priėmimo aktai nepatvirtina, kad trečiasis asmuo ir ankščiau atsakovo vardu neva atlikdavo prekių užsakymus ir (ar) pasirašydavo trąšų ar kitos produkcijos pasaugos sutartis. Liudytojo E. B. parodymai vertintini kaip nepatikimi, todėl jais, nesant kitų liudytojo teiginius pagrindžiančių įrodymų, neturėjo būti remiamasi. Aplinkybę apie tariamą bendrą ūkių veikimą įrodinėjo ir turėjo įrodyti ieškovė. Teismas išvadas grįsdamas vien tik netiesioginiais įrodymais, prielaidomis ir nepatikimo liudytojo parodymais, pritaikė ieškovei itin žemą įrodinėjimo standartą ir įrodinėjimo naštą iš esmės perkėlė atsakovui, kuris šioje byloje yra silpnesnioji šalis. Vien tai, kad trečiasis asmuo elgėsi taip lyg būtų buvęs atsakovo tinkamai įgaliotas atstovas, vadovaujantis CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalimis bei šias nuostatas aiškinančia teismų praktika, nesudaro pagrindo konstatuoti tariamų santykių egzistavimo. Trečiasis asmuo, atlikdamas užsakymą ir pasirašydamas Pasaugos sutartį atsakovo vardu veikė ne tariamo atstovavimo pagrindu, o kaip neįgaliotas atstovas (falsus procurator). Ieškovė, manydama, kad jos teisės ar interesai dėl ginčo užsakymo yra pažeisti, savo pretenzijas turėtų nukreipti būtent į neįgaliotą atstovą, o ne į atsakovą.

15.4. Teismo išvada esą atsakovas patvirtino prekių įsigijimą yra nepagrįsta. Atsakovas nesutinka, kad jo veiksmai ar neveikimas, gavus ginčo Sąskaitą, yra pakankamas pagrindas teigti, kad atsakovas pritarė prekių įsigijimui. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis buhalterijos tvarkymą yra patikėjęs išoriniam paslaugų teikėjui, kuriam persiunčia visas gaunamas ūkio sąskaitas. Ginčo atveju atsakovas taip pat kažkuriame etape, turbūt pačiai buhalterei paprašius, persiuntė buhalterei iš ieškovės gautą sąskaitą, jos nekvestionuodamas, kadangi atsakovui nėra pasitaikę, kad kažkas būtų atsiuntęs sąskaitą už neįsigytas prekes. Atsakovas tuo momentu nesuprato, kad tokia sąskaita, t. y. už neįsigytas prekes, buvo įtraukta į apskaitą. Nesant tiesiogiai, aiškiai išreikšto atsakovo patvirtinimo įsigyti prekes, byloje turėjo būti analizuojama ir vertinama atsakovo tikroji valia, t. y. kaip atsakovas suprato, kaip galėjo suprasti trąšų užsakymą, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes (ne vien formalų elgesį gavus sąskaitą), ir kokia buvo atsakovo valia, kurią jis neva patvirtino. Neužtenka konstatuoti, jog kadangi atsakovas sąskaitos neginčijo ir neprašė jos anuliuoti gavimo metu, tai reiškia, kad jis patvirtino būtent pirkimo–pardavimo sandorį tokiomis sąlygomis, kurias nurodo ieškovė. Byloje egzistuoja daugiau aplinkybių, kurios paaiškina atsakovo elgesio ar neveikimo motyvus ir tikrąją valią. Sandoriui patvirtinti keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui, kuris patvirtinamas. Atsakovas nuo pat pirmojo tiesioginio kontakto su ieškovės atstovais neigė, kad jis pirko trąšas. Procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu atsakovas paaiškino, kad jis buvo įsitikinęs, jog trąšos yra tik rezervuojamos, o mokėti už jas teks tik tada, kai ir jeigu jos bus atsiimtos.

15.5. Tai, kad atsakovas neturėjo valios patvirtinti trąšų pirkimo (o turėjo valią tik rezervuoti trąšų kiekį) patvirtina byloje nurodytos aplinkybės, kurių teismas nevertino. Atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinomos užsakymo sąlygos, todėl jis negalėjo jų patvirtinti. Atsakovas telefonu užsakymo ieškovei neformavo ir nederino, atsakovas Pasaugos sutarties nepasirašė, nepatvirtino, Pasaugos sutarties jis netgi negavo ir jos turinio nežinojo, nematė iki ieškovė pateikė ieškinį šioje byloje. Vien iš gautos sąskaitos atsakovas nesuprato ir neturėjo suprasti, kad bus įpareigotas užsakytą produkciją faktiškai pirkti, kadangi sąskaitos išrašymo momentu atsakovas trąšų nebuvo priėmęs nei de facto (faktiškai), nei de jure (teisiškai). Teismas neįvertino aplinkybės, kad sąskaita buvo išrašyta trąšų atsakovui neperdavus (nei fiziškai, nei juridiškai). Atsakovas pažymi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 10-ojo Apskaitos standarto 27 punkto nuostatas. Atsakovas nurodo, kad ieškovė byloje laikėsi pozicijos, jog trąšos atsakovui buvo perduotos pasirašant Pasaugos sutartį, tačiau kaip liudytojas bylos nagrinėjimo metu apklaustas E. B. paaiškino, kad Pasaugos sutartis buvo pasirašyta praėjus kelioms savaitėms po sąskaitos išrašymo. Sąskaitos išrašymo metu trąšos nei fiziškai, nei teisiškai atsakovui perduotos nebuvo. Atsakovas, remdamasis Sutarties 2.6 ir 2.7 punktu, nurodo, kad, pagal Sutartį, prekių perdavimo momentu yra laikomas faktinis, fizinis prekių perdavimas pirkėjui. Neatsiėmęs prekių Sutartyje nustatyta tvarka atsakovas turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą manyti, kad už trąšas turės atsiskaityti tik tuo atveju, jeigu nuspręs rezervuotas prekes atsiimti. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad užsakymo formavimo ar Pasaugos sutarties pasirašymo metu būtų gavusi atsakovo žodinį ar rašytinį patvirtinimą dėl trąšų pagal išrašytą sąskaitą pirkimo–pardavimo. Priešingai, ieškovė patvirtino, kad jokios komunikacijos su atsakovu dėl pirkimo pagal Sąskaitą faktūrą apskritai nevykdė nei žodžiu, nei telefonu, nei el. paštu iki pat 2024 m. kovo mėn. Nors ankstesniais atvejais atsakovas sutartis savo vardu pasirašydavo, už priimtą produkciją atsiskaitydavo pats, tačiau ginčo atveju, ieškovė net nebandė pasiaiškinti, ar ginčo užsakymas atitinka atsakovo valią. Ieškovės elgesys leidžia daryti pagrįstas prielaidas dėl nesąžiningos ieškovės vadybininko komercinės praktikos, siekiant parduoti kuo daugiau produkcijos už didesnę kainą ir pasididinti gaunamus komisinius.

15.6. Atsakovas patvirtino trąšų kiekio rezervaciją, o ne jų pirkimo–pardavimą. Kadangi iš ieškovės, be Sąskaitos faktūros, dėl ginčo situacijos atsakovas negavo jokių dokumentų ar informacijos apie užsakymą, jis nematė pagrindo abejoti trečiojo asmens paaiškinimu, kad jis trąšas atsakovo naudai rezervavo, tačiau, ar faktiškai trąšos bus reikalingos, spręs atsakovas. Taigi, atsakovas galėjo patvirtinti ir patvirtino tik trečiojo asmens jos naudai atliktą prekių rezervaciją, o ne pirkimą–pardavimą. Pagrįstą pagrindą manyti, kad už neatsiimtas trąšas mokėti atsakovas nebus įpareigotas sudarė tai, kad ankstesniais metais atsakovas tokią galimybę turėjo, t. y. 2020 m. gruodžio 17 d. užsakymą atsakovas atsiėmė ne visą, o ieškovė neatsiimtam kiekiui išrašė kreditinę sąskaitą, nereikalavo pasiimti viso likučio ir už jį sumokėti. Nepaisant to, kad neatsiimtas likutis buvo nedidelis, svarbus pats principas, kad tai yra organizacijoje taikoma praktika ir tai yra techniškai įmanoma, net ir tuo atveju, jeigu išrašyta sąskaita jau yra įtraukta į buhalterinę apskaitą. Atsakovas tikėjo, kad Sąskaita faktūra nereikalingam likučiui ar visam kiekiui galės būti anuliuota. Atsakovas negalėjo patvirtinti trąšų pirkimo–pardavimo (o ne rezervacijos), nes tai būtų nesuderinama nei su atsakovo apimtimis nei su finansine padėtimi. Tariamo prekių užsakymo metu aturėjo daugiau nei 11 000 Eur skolą ieškovei.

15.7. Teismas, pasisakęs, kad atsakovas elgėsi neapdairiai, nevertino ieškovės elgesio, (ne)rūpestingumo ir (ne)atidumo laipsnio ginčo užsakymo atveju. Ieškovė, kuri yra pardavėja, savo srities profesionalė ir biržinė bendrovė, kuriai taikomi griežtesni apskaitos ir veiklos skaidrumo standartai, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų įsitikinta, ar ginčo užsakymas atitinka atsakovo valią. Ieškovė neprašė patvirtinimo dėl Sąskaitos faktūros gavimo, jokia forma ar būdais neinformavo atsakovo apie ginčo užsakymą, neprašė užsakymo patvirtinti, nepersiuntė atsakovui trečiojo asmens pasirašytos Pasaugos sutarties, neprašė, kad trečiasis asmuo pateiktų įgaliojimą veikti atsakovo vardu ir nepasiteiravo, ar informacija apie užsakymą yra perduota atsakovui. Be to, ieškovė Sąskaitą faktūrą išrašė ir išsiuntė atsakovui dar iki Trąšų perdavimo momento. Tikėtina, siekdamas iki metų pabaigos pasididinti savo pardavimų apimtis, ieškovės vadybininkas pasinaudojo padėtimi (kad trečiasis asmuo mano, jog trąšas tik rezervuoja, o atsakovas apie užsakymą nežino), nepaisė nei atsakovo tikrosios valios, nei formalių imperatyvių sandorio sudarymui keliamų reikalavimų ir patvirtino trečiojo asmens užsakymą atsakovo vardu, paskatino trečiąjį asmenį už jį pasirašyti Pasaugos sutartyje. Atsakovui supratus, kad ieškovė reikalauja atsiskaitymo už net neperduotas prekes, ieškovė, veikdama per tą patį vadybininką E. B., taip pat regiono vadovą ėmė atsakovui daryti intensyvų spaudimą prekes atsiimti, už jas sumokėti, už skolą įkeisti žemės sklypą. Atsakovas, siekdamas išsiaiškinti situaciją ir ją išspręsti bendravo su ieškovės atstovais tiek telefonu, tiek susitikus gyvai, tačiau, priešingai nei nurodo ieškovė, niekada trąšų užsakymo nepripažino. Atsakovas nedavė jokio rimto, aiškaus pagrindo ieškovei manyti, kad trečiasis asmuo yra jo įgaliotas atstovas atlikti visus ir bet kokius teisiškai įpareigojančius veiksmus jo vardu, todėl ieškovei negalėjo nekilti abejonių dėl trečiojo asmens atstovavimo tinkamumo. Sprendimas, kuris visą atsakomybę už ginčo užsakymo valios trūkumus perkelia atsakovui, yra neproporcingas ir nesąžiningas atsakovo atžvilgiu. Trąšos nėra apibrėžtos individualiais požymiais ir skirtos konkrečiai atsakovui. Ieškovė yra rezervavusi tam tikrą jos valdomą trąšų kiekį. Ieškovė byloje nepateikė įrodymų, kad dėl atsakovo atsisakymo įsigyti trąšas ji faktiškai patyrė kokių nors nuostolių. Trąšos turi galiojimo laiką, todėl trečiojo asmens užsakytos trąšos bet kokiu atveju jau turėjo būti realizuotos kitiems asmenims. Vienintelis ieškovės netekimas dėl atsakovo atsisakymo įsigyti trąšas yra tas, kad ieškovė jų neparduos už kainą, buvusią prieš trejus metus.

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Linas Agro“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

16.1. Padarydamas išvadą dėl tariamo atstovavimo teismas tinkamai įvertino visumą byloje esančių įrodymų ir paaiškinimų. Liudytojas E. B. nurodė, kad prekes atsakovui užsakinėdavo A. M., kuris domėdavosi prekėmis, jų kainomis tiek pas ieškovę, tiek pas kitus pardavėjus. A. M. taip pat pripažino užsakęs ginčo prekes atsakovui, nurodęs tiek savo, tiek atsakovo prekių poreikį, prekes užsakęs, nes pas ieškovę buvo gera šių prekių kaina, o kiti pardavėjai jų iš viso neturėjo. A. M. taip pat paaiškino, kad už atsakovą pasirašęs ginčo Pasaugos sutartį iškart apie ją pranešė atsakovui. Bylos rašytiniai įrodymai dėl ūkių bendradarbiavimo yra papildomi, patvirtinami tiek liudytojų, tiek pačių atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, todėl teismo padaryta išvada dėl bendro ūkių veikimo yra pagrįsta.

16.2. Liudytojo E. B. paaiškinimai, jų patikimumas teismo buvo įvertinti kartu su kitais bylos įrodymais ir paaiškinimais. Situacija, kai sūnus už tėvą užsakė prekes, pasirašė Pasaugos sutartį, apie tai iškart tėvą informavo, o tėvas vėliau šį sandorį pripažino, pirkimą apskaitė, susigrąžino PVM, jiems buvo visą laiką žinoma ir priimtina, dėl to nereiškė pretenzijų vienas kitam ar ieškovei, ginčo dėl šių aplinkybių nebuvo ir šioje byloje. Šiame kontekste liudytojo E. B. paaiškinimų patikimumas neturi esminės reikšmės, nes jie šios situacijos vertinimo nekeičia, todėl teismas tiek liudytojo paaiškinimus, tiek ekspertizės išvadas įvertino tinkamai, vertindamas ne atskirus faktus o visą įrodymų visumą. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka ir galiojančią teismų praktiką dėl eksperto išvados bei įrodymų visumos vertinimo.

16.3. Nesutinka su atsakovo teiginiais, jog byloje nebuvo surinkta objektyvių ir pakankamų duomenų išvadai, kad prekybos praktikoje trečiajam asmeniui buvo įprasta veikti atsakovo vardu. Byloje įrodyta, kad trečiasis asmuo pats buvo įsitikinęs tuo, jog jam įprasta veikti atsakovo vardu, kad jis gali užsakinėti tėvui prekes, jas rezervuoti, pasirašinėti tėvo vardu dokumentus. Byloje įrodyta, kad ir atsakovui tai yra priimtina, nes sūnus pranešė tėvui apie jo vardu užsakytas prekes, už jį pasirašytą Pasaugos sutartį ir tėvas dėl to neprieštaravo. Šios aplinkybės patvirtintos pačių ūkininkų paaiškinimais ir bylos rašytiniais įrodymais dėl bendro ūkių veikimo, kurie patvirtina ir papildo duotus paaiškinimus.

16.4. Byloje įrodyta, jog atsakovas sandorį pripažino, prekes įtraukė į savo apskaitą ir iš šio sandorio jau gavo materialinę naudą susigrąžindamas PVM. Reikšmingos ir byloje įrodytos aplinkybės, kad atsakovas niekada neginčijo šio sandorio, per visą laiką dėl sandorio anuliavimo nesikreipė nei į ieškovę, nei į Valstybinę mokesčių inspekciją, bendraudamas su ieškove sprendė skolos, o ne prekių atsisakymo klausimą, derėjosi dėl skolos atidėjimo, žemės įkeitimo už skolą, todėl visi nuoseklūs atsakovo veiksmai įrodo, kad atsakovas patvirtino šį ginčo sandorį. Dabar, pasikeitus prekių kainoms, atsakovas nusprendė piktavališkai nebevykdyti savo įsipareigojimų, remdamasis formaliomis teisės aktų nuostatomis atsakovas bando paneigti patį sandorio faktą. Toks atsakovo elgesys, kai iš šio sandorio jau ir gavus naudą, susigrąžinus PVM, atsakovas dar siekia išvengti savo įsipareigojimų vykdymo, siekia dar daugiau naudos sau ir ignoruoja kitų teisėtus interesus negali būti toleruotinas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

18. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

19. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas, ar atsakovui (apeliantui) kyla sutartinė pareiga sumokėti ieškovei už prekes, ar sudarant sandorį atsakovas buvo tinkamai atstovaujamas trečiojo asmens.

Dėl bylos aplinkybių ir ginčo esmės

20. Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl 38 163,40 Eur skolos už ieškovės atsakovui parduotas 38 tonas trąšų „KAS-32“ priteisimo. Ieškovė savo reikalavimus grindė argumentais, kad pagal atsakovo užsakymą pardavė atsakovui prekes, savo reikalavimą grindė Sutartimi ir 2022 m. spalio 28 d. Sąskaita faktūra, kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2023 m. rugsėjo 30 d., tačiau neapmokėjo ir liko skolingas ieškovei. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad jis trąšų neužsakinėjo, savo veiksmais užsakymo nepatvirtino, Pasaugos sutarties nepasirašė, todėl ieškovė neturėjo pagrindo išrašyti Sąskaitos faktūros.

21. Byloje nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 17 d. ieškovė AB „Linas Agro“ ir atsakovas R. M. sudarė Sutartį Nr. PARD_EBA_004194. Minėta Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė, kaip pardavėja, parduoda atsakovui, kaip pirkėjui, augalų apsaugos priemones, trąšas, sėklas, o pirkėjas privalo apmokėti pardavėjui už pateiktas prekes iki datos nurodytos prekių pardavimo sąskaitose faktūrose; pardavėjas įsipareigoja parduoti pirkėjui prekes, nurodant prekių asortimentą PVM sąskaitose faktūrose; prekių faktinių kiekių pristatymas / pirkimas fiksuojamas krovinio gabenimo dokumentuose ir / arba PVM sąskaitose faktūrose (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties sąlygos prekių pirkimui–pardavimui galioja 3 metus nuo Sutarties pasirašymo dienos (Sutarties 1.2 punktas). Sutarties 3.1 punkte numatyta, kad prekių kainos yra nurodomos išrašomose sąskaitose faktūrose. Pirkėjas už patiektas prekes privalo atsiskaityti ne vėliau kaip PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu (Sutarties 3.2. punktas). Sutarties 3.4 punkte numatyta, kad pirkėjas sutinka, kad visas PVM sąskaitas faktūras pardavėjas pirkėjui siųstų tik elektroniniu paštu nurodytu adresu; pirkėjas patvirtina, kad elektroniniu paštu gautos PVM sąskaitos faktūros pirkėjui ir pardavėjui turės juridinę galią, bus privalomos visa apimtimi ir bus traktuojamos kaip finansinės apskaitos dokumentai. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nekilo ginčų dėl aplinkybės, kad 2020 m. lapkričio 17 d. bendroji Sutartis dėl prekių pirkimo–pardavimo buvo galiojanti ir jos pagrindu šalys bendradarbiavo, atsakovas įsigydavo reikalingų prekių.

22. Ieškovė išrašė pirkėjui atsakovui R. M. 2022 m. spalio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LAF_0000785 už prekes – 38 tonas „KAS-32“ trąšų, kurių kaina – 38 163,40 Eur (su PVM). Minėtoje Sąskaitoje faktūroje nurodytas jos apmokėjimo terminas – iki 2023 m. rugsėjo 30 d.

23. Ieškovė bylai pateikė 2022 m. spalio 28 d. Trąšų pasaugos sutartį Nr. LAF_0000785, sudarytą atsakovo R. M., kaip užsakovo, vardu. Minėtoje Pasaugos sutartyje numatytas užsakovo (atsakovo R. M.) patvirtinimas, kad perėmė prekes, pirktas iš AB „Linas Agro“ pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. LAF_0000785 (Pasaugos sutarties 1 punktas). Pasaugos sutartyje numatytas ieškovės įsipareigojimas iki 2023 m. balandžio 30 d. nemokamai saugoti užsakovo (atsakovo) įsigytas prekes (trąšas), taip pat numatytas ieškovės įsipareigojimas, gavus užsakovo prašymą, laiku ir tinkamai atiduoti užsakovui priklausančias prekes (Pasaugos sutarties 2.1 ir 2.3 punktai).

24. Byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi buvo paskirta teismo ekspertizė ir ekspertei pavesti atsakyti į klausimą – ar 2022 m. spalio 28 d. Pasaugos sutartyje po spausdintu įrašu ,,R. M.“ pasirašė R. M. ar kitas asmuo. Bylai pateiktame 2025 m. sausio 21 d. ekspertizės akte Nr. 2101/25 pateikta ekspertės išvada, kad 2022 m. spalio 28 d. Pasaugos sutartyje po spausdintu įrašu ,,M. R.“ pasirašė ne R. M..

25. Iš ieškovės ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, atsakovo ir liudytojo A. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų apie faktines ginčo trąšų užsakymo ir Pasaugos sutarties pasirašymo aplinkybes, matyti, kad sandoriai dėl trąšų pirkimo–pardavimo ir pasaugos buvo sudaryti atsakovo vardu per atstovą – trečiąjį asmenį A. M..

Dėl apeliacinio skundo argumentų

26. Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo susiklostę tariamo atstovavimo santykiai bei kad atsakovas patvirtino prekių įsigijimą, yra nepagrįstos. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas ir padarė nepagrįstas išvadas dėl byloje įrodinėjamų aplinkybių. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą su apelianto argumentais nesutinka ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas dėl tariamo atstovavimo tinkamai įvertino visumą byloje esančių įrodymų ir paaiškinimų, o atsakovo veiksmai įrodo, kad atsakovas patvirtino ginčo sandorį.

27. Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis).

28. CPK 2.133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.); jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. CPK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

29. Taigi CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalyse įtvirtinta išimtis, kai atstovas neturi realių įgaliojimų arba juos viršija, tačiau toks sandoris sukuria pareigas atstovaujamajam. Kasacinio teismo praktikoje ši taisyklė aiškintina taip, kad atstovaujamasis yra saistomas atstovo sudaryto sandorio, jei įrodomos tariamo atstovavimo sąlygos: asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, jog jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu (CK 2.133 straipsnio 2 dalis), o trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, ir pagrįstai tikėjo, kad atstovas veikia tinkamai įgaliotas dėl atstovaujamojo veiksmų ir jo sudarytas sandoris galios (CK 2.133 straipsnio 9 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017 66 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑267‑313/2022 68 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑19-469/2023 26 punktą).

30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisės doktrinoje tokie santykiai, kai trečiasis asmuo turi rimtą pagrindą manyti sudarąs sandorį su kito asmens atstovu, turinčiu teisę veikti jo vardu, nors iš tiesų tas asmuo tokios teisės neturi, vadinami tariamu atstovavimu. Tariamas atstovavimas yra bendrosios taisyklės, kad atstovaujamajam teisinių padarinių sukelia tik įgalioto ir įgaliojimų neviršijusio atstovo atlikti veiksmai, išimtis, kuri grindžiama atstovaujamojo elgesio aplinkybėmis – tokiais atvejais turi būti tikrinama, ar atstovaujamojo veiksmai buvo tokie, kad protingas žmogus analogiškomis aplinkybėmis patikėtų esant atstovavimo santykius, t. y. turi būti aiškinamasi, ar buvo objektyvių aplinkybių, kurios sudarė rimtą pagrindą asmenį laikyti kito asmens atstovu. Taigi tariamam atstovavimui nustatyti turi būti konstatuoti būtent atstovaujamojo veiksmai, suteikę rimtą pagrindą trečiajam asmeniui manyti, kad sandorį jis sudarė su tokią teise turinčiu atstovu. Kitu atveju (kai tokį pagrindą suteikia tik atstovu prisistatančio asmens veiksmai) sandoris atstovaujamajam teisinių padarinių nesukelia, nebent jis tokį sandorį vėliau patvirtina (CK 2.133 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021, 45 punktas).

31. Atstovaujamasis gali nuginčyti viršijusio įgaliojimus atstovo sudarytą sandorį ne visais atvejais, kai atstovas viršija savo įgaliojimus, bet tik tada, jei atstovaujamasis nedavė rimto pagrindo tikėti, kad atstovas įgaliojimus turi ir kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo įgaliojimus. Ši taisyklė išvestina iš CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalių, pagal kurias atstovaujamasis yra saistomas atstovo sudaryto sandorio, jei įrodomos tariamojo atstovavimo sąlygos. Taigi, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, pagrįstai tikėjo, kad atstovas veikia tinkamai įgaliotas dėl atstovaujamojo, toks sandoris galios, nors įgaliojimai ir buvo viršyti (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017 66 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K‑3‑267‑313/2022 67 punktą).

32. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka, kad yra pagrindas konstatuoti tariamo atstovavimo santykių tarp atsakovo ir trečiojo asmens egzistavimą ir nesutinka, kad ieškovė turėjo rimtą pagrindą manyti, jog trąšų užsakymą atlieka ir Pasaugos sutartį atsakovo vardu pasirašo tokius įgaliojimus turintis asmuo.

33. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti liudytojo E. B. parodymų nenuoseklumą, nesuderinamumą su kitais byloje esančiais įrodymais, liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi ir šio liudytojo parodymus turėjo vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Vertinant apelianto argumentus dėl pagrindų nesivadovauti liudytojo E. B. parodymais atsižvelgtina į tai, kad nors apeliantas akcentuoja minėto liudytojo parodymų dėl Pasaugos sutarties pasirašymo aplinkybių nenuoseklumą ir neatitikimą teismo rašysenos ekspertizės akto duomenimis, tačiau apeliantas šiais argumentais nesiremia tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs ekspertizės akto išvadas, tačiau apeliacinį skundą iš esmės grindžia bendro pobūdžio abejone dėl liudytojo duotų parodymų byloje patikimumo.

34. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas minėto liudytojo parodymais neturėjo grįsti konkrečios išvados dėl egzistavusios praktikos, kad trečiasis asmuo visiems ūkiams ir ankščiau užsakydavo prekes. Apeliantas remiasi esminiu argumentu, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių liudytojo E. B. teiginius, t. y. byloje nėra pateikta objektyvių ir pakankamų duomenų išvadai, kad prekybos praktikoje trečiajam asmeniui buvo įprasta veikti atsakovo vardu.

35. Pažymėtina tai, kad ieškovė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, gali įrodinėti ir tiesioginiais, ir netiesioginiais įrodymais (pavyzdžiui, liudytojų parodymais ir kt.) (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia, jie turi silpnesnę įrodomąją galią, o tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti.

36. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą, bet ir byloje sutrinktų įrodymų visumą, ir gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą).

37. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Taigi teismas šalies įrodinėjamas ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

38. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑9‑1075/2024, 28 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 105 punktas).

39. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, maždaug nuo 2015 metų šalims bendradarbiaujant, buvo susiklostę santykiai, kai atsakovas, jo sūnus ir dukra santykiuose su ieškove atstovaudavo vienas kitą ir vienas kito atliktus veiksmus pripažindavo, įvertino ir rėmėsi ne išimtinai vien tik liudytojo E. B. parodymais, tačiau įvertino ir atsakovo paaiškinimus, kaip liudytojo apklausto A. M. parodymus, taip pat byloje pateiktus rašytinius įrodymus, kad tarp šalių buvo susiklostęs ilgalaikis bendradarbiavimas.

40. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino, jog techninio, logistinio pobūdžio bendradarbiavimas tarp atsakovo, trečiojo asmens ir R. M. ūkių, kurį pagrindžia transporto važtaraščiai ir žemės ūkio produkcijos priėmimo aktai, neva sudarė pagrindą ieškovei laikyti trečiąjį asmenį tinkamu atsakovo atstovu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantas pažymi, kad ankstesnėje praktikoje trečiasis asmuo nepasirašinėjo dokumentų atsakovo vardu, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nurodyti rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad atsakovas, jo sūnus ir dukra santykiuose su ieškove kooperuodavosi, veikdavo kartu ir atstovaudavo vienas kitą. Reikšminga įvertinti ir bylos duomenis apie šalių ilgalaikį bendradarbiavimą bei bylos duomenis, jog liudytojas E. B. bendravo su visais trimis ūkininkais (atsakovu, jo sūnumi ir dukra).

41. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, kurioms esant buvo sudaryta Pasaugos sutartis, pagrįstai atsižvelgė ir į paties atsakovo elgesį ir atsakovą su ieškove siejusio sutartinio santykio kontekstą – bendrosios Sutarties nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie paties atsakovo elgesį ieškovės atstovui, atstovavusiam ieškovei dėl ginčo užsakymo ir Pasaugos sutarties sudarymo, galėjo sudaryti rimtą pagrindą manyti, kad atsakovas paskyrė trečiąjį asmenį savo atstovu.

42. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog atsakovui buvo žinoma apie jo sūnaus A. M. atliktą ginčo trąšų užsakymą. Tiek iš atsakovo tripliko ir 2025 m. kovo 21 d. rašytinių paaiškinimų, tiek iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovui buvo žinoma apie 38 tonų „KAS-32“ trąšų užsakymą iš ieškovės. Apeliantas taip pat neginčija aplinkybės, kad jis iš ieškovės gavo Sąskaitą faktūrą. Taigi atsakovui buvo žinomi Sąskaitoje faktūroje nurodyti duomenys (prekių pobūdis, kiekis, kaina, apmokėjimo terminas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovui buvo žinoma tiek apie trečiojo asmens atliktą trąšų užsakymą, tiek apie trečiojo asmens už atsakovą pasirašytą Pasaugos sutartį. Tačiau, remiantis bylos duomenimis, atsakovas nesiėmė veiksmų išreikšti ieškovei, kad ginčo užsakymas, Sąskaita faktūra ir Pasaugos sutartis galbūt neatitinka atsakovo valios. Atsakovas, gavęs Sąskaitą faktūrą, ieškovei pretenzijų dėl jos išrašymo nereiškė, nesikreipė dėl jos anuliavimo. Priešingai, byloje nustatyta, kad atsakovas Sąskaitą faktūrą įtraukė į buhalterinę apskaitą.

43. Apeliantas nurodo, kad jis nesuprato, jog tokia Sąskaita faktūra (už, atsakovo teigimu, neįsigytas prekes) buvo įtraukta į apskaitą, kadangi buhalterijos tvarkymą yra patikėjęs išoriniam paslaugų teikėjui, kuriam persiunčia visas gaunamas ūkio sąskaitas ir, turbūt buhalterei paprašius, persiuntė buhalterei iš ieškovės gautą Sąskaitą faktūrą, jos nekvestionuodamas, kadangi atsakovui nėra pasitaikę, kad kažkas būtų atsiuntęs sąskaitą už neįsigytas prekes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių bendradarbiavimas buvo ilgalaikis, be to, ankstesnio šalių bendradarbiavimo metu analogiška tvarka atsakovas jau buvo įsigijęs iš ieškovės trąšų pagal 2020 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LAI_0017135. Atsakovui, vykdančiam ūkininko ūkio veiklą, taip pat taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai.

44. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis vien iš gautos Sąskaitos faktūros nesuprato, kad bus įpareigotas užsakytą produkciją faktiškai pirkti, kadangi Sąskaitos išrašymo momentu atsakovas trąšų nebuvo priėmęs, o Pasaugos sutarties nepasirašė, nepatvirtino, negavo ir jos turinio nežinojo, be to, užsakymo metu buvo skolingas ieškovei, o jo ūkio finansinė situacija 2022 m. buvo prastesnė nei 2020 m. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi tai, kad tam, jog būtų išvengta nepageidaujamų padarinių, visos santykių šalys turėtų elgtis apdairiai ir rūpestingai. Atstovaujamasis, siekdamas išvengti sau nepageidaujamų padarinių, taip pat turi rūpintis savo interesų apsauga. Apeliantas, manydamas, kad trečiasis asmuo nėra įgaliotas veikti atsakovo vardu, užsakant prekes, sužinojęs apie susidariusią situaciją, turėjo imtis veiksmų ir pranešti apie tai ieškovei, kadangi kitokiu būdu ieškovė – prekių pardavėja negalėjo žinoti ir tikėtis, kad trečiasis asmuo atsakovui neatstovauja. Tačiau apeliantas, gavęs Sąskaitą faktūrą dėl nurodyto kiekio trąšų, žinodamas jų kainą ir apie jo vardu atliktą užsakymą, trečiojo asmens už atsakovą pasirašytą Pasaugos sutartį, į ieškovę dėl užsakymo sąlygų pats nesikreipė, Sąskaitą faktūrą įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, atsakovas neneigia, kad gavo PVM atskaitą. Matyti, kad atsakovo veiksmai ir valia buvo nukreipta pritarti sutarčiai, t. y. sukurti teisinius santykius. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovė turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sandoriai dėl trąšų pirkimo–pardavimo ir pasaugos sudaryti trečiajam asmeniui turint teisę atstovauti apeliantui.

45. Apeliantas nurodo, kad neatsiėmęs prekių Sutartyje nustatyta tvarka atsakovas turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą manyti, kad už Trąšas turės atsiskaityti tik tuo atveju, jeigu nuspręs rezervuotas prekes atsiimti. Apeliantas pažymi Sutarties 2.6 punkto nuostatą, kad prekių perdavimo diena yra laikoma važtaraščio išrašymo diena, bei Sutarties 2.7 punkto nuostatą ir nurodo, kad pagal Sutartį prekių perdavimo momentu yra laikomas faktinis, fizinis prekių perdavimas pirkėjui. Sutarties 2.6 punkte numatyta, kad perduodant prekes pirkėjui yra išrašomas krovinio važtaraštis, kuriame pasirašo krovinio siuntėjas ir gavėjas; važtaraščio išrašymo diena yra laikoma prekių (jų dalies) perdavimo diena. Sutarties 2.7 punkte numatyta, kad jeigu nėra pirkėjo pateikto ir pardavėjo patvirtinto rašytinio užsakymo, laikoma, kad pirkėjas užsakė važtaraštyje nurodytas prekes.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad 2020 m. lapkričio 17 d. Sutarties, kurios pagrindu tarp šalių vyko bendradarbiavimas, 1.1 punkte, be kita ko, buvo numatytas pardavėjo (ieškovės) įsipareigojimas parduoti pirkėjui prekes, nurodant prekių asortimentą PVM sąskaitose faktūrose, taip pat numatyta, kad prekių faktinių kiekių pristatymas / pirkimas fiksuojamas krovinio gabenimo dokumentuose ir / arba PVM sąskaitose faktūrose. Sutarties 3.4 punkte numatytas pirkėjo (atsakovo) patvirtinimas, kad elektroniniu paštu gautos PVM sąskaitos faktūros pirkėjui ir pardavėjui turės juridinę galią, bus privalomos visa apimtimi ir bus traktuojamos kaip finansinės apskaitos dokumentai. Sutarties 2.4 punkte numatyta, kad pirkėjo užsakytos prekės jam perduodamos (parduodamos) pardavėjo nurodytose vietose arba pristatomos pirkėjui į jo nurodytą vietą. Teisėjų kolegija, net ir įvertinusi apelianto argumentus, kad Pasaugos sutartis pasirašyta vėliau nei Sąskaita faktūra, pripažįsta pagrįstais ir pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad esant nurodytoms Sutarties sąlygoms atsakovas negalėjo nesuprasti, kad priimdamas Sąskaitą faktūrą ir įtraukdamas ją į buhalterinę apskaitą atsakovas prisiima pareigą pagal ją apmokėti už įsigyjamas prekes, o ieškovė atitinkamai prisiėmė pareigą prekę perduoti.

47. Apeliantas nurodo, kad jis nematė pagrindo abejoti trečiojo asmens paaiškinimu, jog šis trąšas atsakovo naudai rezervavo, tačiau, ar faktiškai trąšos bus reikalingos, spręs atsakovas. Pastebėtina, kad nurodyti apelianto teiginiai pagrindžia, jog tarp apelianto ir trečiojo asmens buvo susiklostę tariamo atstovavimo santykiai, kadangi apeliantas akivaizdžiai neprieštaravo trečiojo asmens daryboms su ieškove dėl prekių rezervavimo. Nurodyti apelianto teiginiai pagrindžia ir iš esmės buvus atsakovo esminį poreikį užsitikrinti trąšų įsigijimą.

48. Apeliantas kaip pagrindą jam manyti, kad atsakovas nebus įpareigotas mokėti už neatsiimtas trąšas, nurodo 2020 m. gruodžio 17 d. užsakymą, kurį atsakovas atsiėmė ne visą, o ieškovė neatsiimtam kiekiui išrašė kreditinę sąskaitą, nereikalavo pasiimti viso likučio ir už jį sumokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos atsakovo argumentus pirmosios instancijos teismas ištyrė, įvertino ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog ankstesnė šalių bendradarbiavimo praktika paneigia atsakovo teiginius, jog ginčo trąšos buvo tik rezervuotos, o ne parduotos, kadangi bendrosios 2020 m. lapkričio 17 d. Sutarties pagrindu šalių pasirašyta analogiška šiam atvejui 2020 m. gruodžio 17 d. trąšų pasaugos sutartis Nr. LAI_0017135 ir byloje pateikti kliento (atsakovo) sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, jog nurodomu atveju atsakovas pagal 2020 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LAI_0017135 nupirko iš atsakovės 57 tonas „KAS-32“ trąšų, prekes atsakovas iš saugojimo pasiėmė ir su ieškove atsiskaitė. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir atmetė atsakovo argumentus, kad jis tikėjosi, jog galės nepaimti pagal ginčo sutartį įsigytų trąšų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog pagal ankstesnę „KAS-32“ trąšų pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas buvo nusipirkęs 57 tonas, o nepasiėmė tik labai nežymios prekių dalies (0,720 tonos). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ir pritaria pirmosios instancijos teismo įvertinimui.

49. Apeliantas akcentuoja tai, kad nors pagal ankstesnę trąšų pirkimo–pardavimo sutartį neatsiimtas likutis buvo nedidelis, tačiau svarbus principas, kad tai yra taikoma praktika ir yra techniškai įmanoma, net tuo atveju, jeigu išrašyta sąskaita jau yra įtraukta į buhalterinę apskaitą. Pažymėtina, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog pagal ankstesnę sutartį atsakovo nepasiimta tik labai nežymi dalis trąšų (0,720 tonos iš 57 tonų), nes visas kiekis netilpo į atsivežtas talpas, likučio transportavimą įvertinus kaip neekonomišką. Iš bylos duomenų matyti, kad nedidelė trąšų dalis neatsiimta dėl konkrečiu atveju susiklosčiusių aplinkybių, susijusių su prekės transportavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodoma aplinkybė nepagrindžia atsakovo argumento, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą tikėti, jog ir po dvejų metų 2022 m. spalio 28 d. išrašyta Sąskaita faktūra visais atvejais galės būti anuliuota nereikalingam likučiui ar net visam prekių kiekiui.

50. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmai ar neveikimas, gavus ginčo Sąskaitą, yra pakankamas pagrindas teigti, jog atsakovas pritarė prekių įsigijimui ir prekių įsigijimą patvirtino. CK 2.133 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad sandorio patvirtinimui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui. Sandorio patvirtinimas turi būti konkretus, su apibrėžtu dalyku, iš patvirtinimo turinio turi būti akivaizdžiai aišku, koks sandoris yra patvirtinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-701/2019, 50 punktas). Teisėjų kolegija, viena vertus, pažymi tai, kad konstatavus tariamo atstovavimo santykius, CK 2.133 straipsnio 6 dalis tampa neaktuali – tam, kad atsirastų atstovavimo teisinės pasekmės, vėlesnis atstovaujamojo pareikštas sandorio patvirtinimas nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-469/2023, 26 punktas). Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ir pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad net ir tokiu atveju, jeigu trečiasis asmuo A. M. būtų veikęs neturėdamas įgaliojimo užsakyti prekes (trąšas) už atsakovą, atsakovo veiksmai žinant apie trąšų užsakymą ir Pasaugos sutartį, priimant Sąskaitą faktūrą, žinant joje nurodytus duomenis, pateikiant ją buhalterei ir apskaitant, realizuojant teisę į PVM atskaitą, šiuos duomenis byloje nustatytų aplinkybių kontekste vertinant kartu su kitais įrodymais, patvirtina atsakovui atstovavusio A. M. veiksmus ir atsakovo valią dėl prekių įsigijimo.

51. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškovei itin žemą įrodinėjimo standartą ir įrodinėjimo naštą iš esmės perkėlė atsakovui, kuris šioje byloje yra silpnesnioji šalis. Pažymėtina, kad atsakovas yra ūkininkas, besiverčiantis žemės ūkio veikla, ginčo sandoris buvo sudarytas ne vartojimo, o ūkininko ūkio veiklos vykdymo tikslu, todėl nėra pagrindo atsakovą pripažinti silpnesne teisinio santykio šalimi.

52. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės elgesio, (ne)rūpestingumo ir (ne)atidumo laipsnio ginčo užsakymo atveju. Apeliantas remiasi argumentais, kad ieškovė yra pardavėja, savo srities profesionalė, biržinė bendrovė, kuriai taikomi griežtesni apskaitos ir veiklos skaidrumo standartai, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų įsitikinta, ar ginčo užsakymas atitinka atsakovo valią.

53. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tariamo atstovavimo institutas skirtas ginti sąžiningo (t. y. nežinančio ir neturinčio žinoti, kad atstovas neturi teisės sudaryti sandorį) trečiojo asmens interesams. Dėl to sprendžiant, ar taikytinas tariamo atstovavimo institutas, be kitų aplinkybių, turi būti aiškinamasi, ar trečiasis asmuo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvo pakankamai rūpestingas, įsitikindamas, ar asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, ar jis patikrino kito asmens įgaliojimą ir įsitikino suteiktomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021, 47 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-469/2023, 25 punktas).

54. Pažymėtina, kad nors apeliantas nurodo, jog ieškovė neprašė atsakovo patvirtinimo dėl Sąskaitos faktūros gavimo ir neinformavo atsakovo apie ginčo užsakymą, tačiau apeliantas neginčija Sąskaitos faktūros gavimo fakto ir aplinkybės, kad apie trąšų užsakymą jam buvo žinoma.

55. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad siekdamas išsiaiškinti situaciją ir ją išspręsti bendravo su ieškovės atstovais tiek telefonu, tiek susitikus gyvai, tačiau niekada trąšų užsakymo nepripažino. Pažymėtina, kad iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, jog jis, gavęs Sąskaitą faktūrą, skambino vadybininkui situacijai išsiaiškinti, tačiau negalėjo paaiškinti apie ką su vadybininku kalbėjo, taip pat negalėjo paaiškinti, ką kalbėjo susitikimų su ieškovės atstovais 2023 metais metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojo E. B. parodymus dėl aplinkybių, kad atsakovas iki Pasaugos sutartyje nurodyto termino 2023 m. balandžio 30 d. trąšų nepasiėmė, ir liudytojo A. M. paaiškinimus, įvertino, kad labiau tikėtina, jog 2023 metais šalių atstovų susitikimų metu buvo tariamasi dėl trąšų atsiėmimo ir atsikaitymo už jas sąlygų pakeitimo, o tai taip pat patvirtina, kad atsakovas pripažino ginčo trąšų užsakymo, įsigijimo ir pasaugos santykių egzistavimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino ir tai, kad atsakovo paaiškinimai dėl po Sąskaitos faktūros gavimo vykusio bendravimo su ieškovės atstovu turinio nebuvo konkretūs.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo ieškovės elgesį įvertinti kaip nepakankamai atsakingą ir atidų. Ieškovė turėjo rimtą pagrindą manyti ir pagrįstai tikėti, kad sudarant sandorius dėl trąšų užsakymo ir pasaugos trečiasis asmuo veikia atsakovo vardu. Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie tariamo atstovavimo santykių egzistavimą.

57. Apeliantas pažymi, kad šiuo metu trąšų kaina yra gerokai mažesnė. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsamiai ištyrė ir įvertino atsakovo teiginius dėl didesnės trąšų pradavimo kainos ir padarė motyvuotas išvadas, jog konkrečiu metu atsakovui parduotos ginčo prekės (trąšų) kaina buvo mažesnė nei tuo metu rinkoje egzistavusi ir atsakovui naudinga. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis).

58. Apeliantas taip pat pažymi, kad ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad dėl atsakovo atsisakymo įsigyti trąšas ieškovė faktiškai patyrė kokių nors nuostolių. Tačiau šiuo atveju byloje ginčas kilęs dėl sutartinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo ir sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo už pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymą – neatsiskaitymą už įsigytas prekes. Ieškovė neprivalėjo įrodyti, kad dėl atsakovo atsisakymo įsigyti trąšas ji faktiškai patyrė nuostolių, kadangi tokios aplinkybės nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, nenustatė pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Ištyrus ir įvertinus apelianto argumentus, nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktų ir visapusiškai bei išsamiai ištirtų įrodymų visuma, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas nei padarytos priimant skundžiamą teismo sprendimą.

60. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė byloje pakankamais įrodymais pagrindė ieškinio reikalavimus, dėl to pagrįstai ieškinį tenkino ir iš atsakovo ieškovei priteisė 38 163,40 Eur skolą (CK 6.2, 6.38, 6.189, 6.200 ir 6.305 straipsniai).

61. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, vertina, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės galutiniam bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai detaliai nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

62. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą, dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidų, dėl to tokių išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.