- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-3216-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14759-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.), Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Limstar group“
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „Limstar group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Limstar group“ ieškinį dėl dalies Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčo komisijos sprendimo panaikinimo atsakovei L. P..
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Limstar group“ pateikė ieškinį, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015-03-24 sprendimo Nr. DGKS-1310 dalį, kuria minėta komisija nusprendė išieškoti atsakovės naudai 457,95 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei 457,95 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir atsakovės L. P. 2015 m. kovo 3 d. prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo iš ieškovo šioje dalyje atmesti bei priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 141 straipsnio 3 dalį ir nusprendė išieškoti iš ieškovo atsakovės naudai 457,95 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Ieškovo teigimu, dėl to, kad su atsakove nebuvo atsiskaityta jos atleidimo pagal DK 127 straipsnį dieną (2015-01-16), kalta pati atsakovė, kuri, būdama vienintele ieškovo buhaltere, nepaskaičiavo jai atleidimo dieną priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Ieškovo teigimu, atsakovė pati nurodė, kad ji atliks visus paskaičiavimus ir ieškovui pateiks duomenis apie darbo sutarties nutraukimo dieną priklausančias išmokėti sumas, tačiau atsakovė darbo sutarties nutraukimo dieną nereikalavo jos naudai įvykdyti mokėjimus ir nepateikė paskaičiavimų. Ieškovas nurodė, kad atsakovės tinkamą pareigų neatlikimą jos darbo sutarties nutraukimo dieną patvirtina tai, jog atsakovė darbo pas ieškovą metu tinkamai nevykdė savo funkcijų ir pareigų bei padarė klaidų ieškovo apskaitoje, tinkamai jos nevesdama ir padarydama kitus pažeidimus. Ieškovo teigimu, atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad atsakovei už visą laikotarpį nuo darbo sutarties sudarymo iki nutraukimo turėjo būti išmokėta 462,06 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir minėta suma buvo sumokėta 2015 m. balandžio 8 d. (b. l. 1-5).
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai su ja neatsiskaitė darbo sutarties nutraukimo dieną (2015-01-16), todėl jai kreipusis į Darbo ginčų komisiją, pastaroji priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (b. l. 39-41).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendime konstatavo, kad ieškovo reikalavimas nepagrįstas, todėl ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus bei atsakovės ir liudytojos S. M. parodymus, nustatė, jog 2015-02-17 pažymos duomenys, parengti pagal atsakovės darbo užmokesčio paskaičiavimus, ir 2015-03-05 pažymos, rengtos ieškovo įsakymo perskaičiuoti atsakovės darbo užmokestį pagrindu, sutampa, todėl padarė išvadą, jog atsakovė buvo pateikusi ieškovui duomenis apie jai priklausančias darbo užmokesčio ir kitų išmokų sumas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė atsakovės kaltės, todėl laikė nepagrįstais ieškovo argumentus, jog su atsakove neatsiskaitė dėl jos kaltės. Konstatavo, jog ieškovas neatsiskaitė su atsakove jos atleidimo iš darbo dieną, 462,05 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas atsakovei sumokėjo po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, todėl vertino, jog Darbo ginčų komisija pagrįstai nusprendė išieškoti iš ieškovo ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kurį sumažino iki neišmokėto galutinio atsiskaitymo dydžio, t. y. 457,95 Eur (b. l. 63-65).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė po darbo sutarties 2015-01-16 nutraukimo pretenzijų dėl atsiskaitymo su ja nepareiškė, apie išmokų dydžius darbo sutarties nutraukimo dieną nežinojo, kadangi atsakovė jų neparengė, todėl atsakovei tenka kylančios pasekmės. Nesutinka su teismo argumentu, jog pažymų išrašymas patvirtina atsakovės darbo užmokesčio paskaičiavimus ir jų pateikimą ieškovui, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, jog atleidimo iš darbo dieną pateikė ieškovui duomenis apie paskaičiuotą savo darbo užmokestį ir kitas išmokas. Apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, jog pažyma buvo parengta atsakovės prašymu beveik po mėnesio nuo atsakovės darbo sutarties nutraukimo dienos ir ji nepatvirtina teismo argumento, kad atsakovė atleidimo iš darbo dieną buvo atlikusi reikalingus paskaičiavimus bei pateikusi ieškovui duomenis apie jai priklausantį darbo užmokestį ir išmokas už nepanaudotas atostogas. Apeliantas nurodo, kad atsakovė per 1,5 mėnesio laikotarpį įmonėje padarė daug rimtų buhalterinių klaidų (taip pat skaičiuojant ir savo darbo užmokestį), todėl buhalterei S. M. 2015-02-17 įsakymu buvo pavesta patikrinti buhalterinę apskaitą ir pašalinti atsakovės padarytas klaidas, o nustačius tikrą atsakovei mokėtiną sumą, su ja buvo atsiskaityta 2015-04-08. Atsakovė pateikė prieštaringus duomenis apie tai, kad paskutinę darbo dieną ji pranešė apelianto vadovui apie jai priklausantį darbo užmokestį. Apelianto teigimu, atsakovė pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą atsakovo už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku (minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), tačiau nevykdydama jai įstatyme numatytos pareigos ji yra kalta dėl to, kad nebuvo atsiskaityta su ja atleidimo dieną. Nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kad Darbo ginčų komisija nevertino apelianto elektroniniu paštu pateiktos medžiagos ir nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės argumentais (b. l. 74-77).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo 2015-07-09 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo advokato teisinės pagalbos išlaidas. Nurodo, kad apie ieškovo vadovo pasikeitimą ji informuota nebuvo, o akcininkų susirinkimas, kuriame priimtas sprendimas dėl vadovo pasikeitimo, įvyko paskutinę atsakovės darbo dieną (b. l. 83-85).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Limstar group“, atstovaujamo direktoriaus J. V., ir atsakovės L. P. 2014 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 12, kurios pagrindu atsakovė buvo priimta į vyr. finansinės pareigas. (b. l. 15-18). Minėta darbo sutartis DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukta 2015 m. sausio 16 d. Atsakovė 2015-03-03 pateikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas išieškojimo, kuris patenkintas, priimant 2015 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. DGKS-1310 (b. l. 12-14). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje įrodymus, sprendė, jog apeliantas neatsiskaitė su atsakove jos atleidimo iš darbo dieną ir dėl neatsiskaitymo su atsakove pastarosios kaltės nėra. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės kaltės nebuvimą, todėl priėmė neteisingą sprendimą – paliko galioti Darbo ginčo komisijos sprendimą.
Civilinių bylų nagrinėjimas grindžiamas rungimosi principu, reiškiančiu, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindų (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Kaip matyti iš ieškinio argumentų, apeliantas nesutikimą su Darbo ginčų komisijos sprendimu išieškoti atsakovės naudai iš ieškovo 457,95 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sieja su atsakovės kalte, nurodydamas, jog atsakovė, būdama vyr. buhaltere, nevykdė pareigos paskaičiuoti jai priklausantį išmokėti atleidimo dieną darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
Įstatymas imperatyviai reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotojų tvarką, numatydamas, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (DK 141 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Taigi DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai tenka darbdaviui tuo atveju, jei jis neįvykdė ar netinkamai įvykdė DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu; darbdavio pareiga mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009; 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 350-469/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat savo jurisprudencijoje nurodė, jog darbuotojo kaltei dėl pavėluoto atsiskaitymo taikomos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės ir pareiga įrodyti minėtą aplinkybę tenka ginčo šaliai, kuri šia aplinkybe remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, t. y. darbdaviui, o darbuotojo kaltės faktas teismo turi būti tiriamas ir nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015).
Taigi vadovaujantis Kasacinio teismo praktika, apeliantui tenka pareiga įrodyti, jog dėl pavėluoto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas yra kalta atsakovė (CPK 178 straipsnis). Visų pirma, apeliantas nurodo, jog atsakovė jos atleidimo dieną neparengė duomenų apie priklausantį išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip nevykdydama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme numatytų pareigų. Pareiga atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju paskutinę jo darbo dieną tenka darbdaviui, todėl apeliantas, atleisdamas atsakovę, turėjo pareigą reikalauti, kad atsakovė parengtų jai atleidimo dieną priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas skaičiavimus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas reikalavo atsakovės atlikti minėtus skaičiavimus, o atsakovė atsisakė pateikti darbdaviui jos atleidimo dieną priklausančias išmokėti sumas (CPK 178, 183 straipsnis). Antra, minėtą apelianto argumentą paneigia ir aplinkybė, jog buhalterė S. M. 2015-02-17 pažymas parengė pagal atsakovės atliktus darbo užmokesčio paskaičiavimus bei 2014 m. gruodžio mėn. apskaitos žiniaraštį, kurį pasirašė atsakovė (b. l. 21). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog atsakovės kaltė nenustatyta, kad atsakovė pateikė ieškovui duomenis apie jai apskaičiuotas darbo užmokesčio ir kitų išmokų sumas, o apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų (CPK 12 straipsnis). Kita vertus, net jeigu atsakovė būtų ir neparengusi paskaičiavimų, apeliantas turi pareigą užtikrinti jo įmonėje darbo organizavimą taip, kad nesutriktų atsiskaitymo su darbuotojais tvarka, o jei vis tik apelianto įmonėje nebuvo darbuotojo, atliekančio buhalterio funkcijas, buhalterinių apskaičiavimų neatlikimas neatleidžia darbdavio nuo pareigos atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Tokiu atveju, jei atsakovė vis tik būtų neparengusi reikiamų paskaičiavimų jos atleidimo iš darbo dieną, būtų galima svarstyti darbdavio sankcijos už vėlavimą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju dydžio sumažinimo klausimą, o ne visiško atleidimo klausimą. Kaip matyti iš Darbo ginčų komisijos sprendimo, vidutinis darbo užmokestis už vėlavimą atsiskaityti jau sumažintas remiantis proporcingumo ir protingumo principais.
Nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apelianto argumentas, jog teismas neįvertino 2015-02-17 pažymos parengimo aplinkybių, o minėta pažyma nepagrindžia atsakovės atleidimo iš darbo dieną atliktų skaičiavimų. Apelianto nurodytos pažymos parengimo aplinkybės neeliminuoja darbdavio pareigos atsiskaityti, be to, kaip jau buvo minėta, pažyma parengta remiantis atsakovės paskaičiavimais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors su atsakovės darbo užmokesčiu ir kitomis jai priklausančiomis išmokomis susiję paskaičiavimai buvo atlikti dar 2015 m. vasario mėnesį, tačiau apeliantas atsakovei darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas pervedė tik 2015-04-08, t. y. po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo (b. l. 23). Taigi apeliantas, žinodamas neatsiskaitymo su buvusia darbuotoja faktą, ir turėdamas dar 2015 m. vasario mėnesį kitos savo darbuotojos atliktus paskaičiavimus, nesiėmė priemonių kuo greičiau atsiskaityti su atsakove, be pagrindo delsdamas įvykdyti savo pareigą ir tuo pačiu padidindamas CPK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos darbdaviui sumą.
Apeliantas taip pat teismo sprendimo pagrįstumą grindžia aplinkybe, jog atsakovė per 1,5 mėnesio laikotarpį įmonėje padarė buhalterinių klaidų, dėl ko darbuotojai S. M. pavesta atlikti buhalterinius perskaičiavimus. Aplinkybė, susijusi su atsakovės padarytomis galimomis buhalterinėmis klaidomis nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl nėra pagrindo jos vertinti nagrinėjant kilusį ginčą tarp ieškovo ir atsakovės. Be to, nors apelianto nurodyta darbuotoja ir atliko buhalterinius perskaičiavimus, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė buvo suklydusi ir jos suklydimas turėjo įtakos atsiskaitymo atsakovės atleidimo dieną vėlavimui (CPK 12,178 straipsniai).
Ginčo dėl Darbo ginčų komisijos vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė sumokėjo 100 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (b. l. 86-88). Prašomos priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos atsakovės naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Limstar group“, juridinio asmens kodas 302495001, 100 eurų (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.