- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-03
- Bylos Nr.
- I3-508-362/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01515-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius (pirm.), Virginijus Stankevičius, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- T. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijaus Stankevičiaus,
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atstovei L. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. pareiškimą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas T. Š. teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V. V. (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, pateikti; atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į Z. V. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, pateikti; atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V. (V.) V. (V.) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, pateikti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. Š. pareiškime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad būdamas Z. V. (V.) testamentinis įpėdinis, 1999 metais kreipėsi dėl nuosavybės teisiu į V. (Z. V., jos tėvams V. ir Z. V. bei broliui V. V. (V.) iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę atkūrimo. 1999 m. vasario 18 d. Radviliškio rajono Baisogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą. Nuvykus pateikti minėtą prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teises, bei tai, jog jis yra Z. V. (V.) testamentinis įpėdinis, taip pat nurodė, jog Z. V. (V.) buvo paveldėjusi savo tėvų V. ir Z. V. bei brolio V. (V.) V. (V.) palikimus ir yra jų teisių perėmėja, taip pat pateikė tuo metu turėtus dokumentus, pagrindžiančius jiems (V.) iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę. V. (V.) V. (V.) (Z. V. (V.) brolis) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 39,3139 ha žemės. V. V. (Z. V. (V.) tėvas) (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 27,77 ha žemės, ir Z. ir V. V. (Z. V. (V.) tėvai) nuosavybės teise valdė 132,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jį aptarnavusi specialistė liepė rašyti prašymą dėl tetos Z. V. (V.) turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo, tuo tarpu dėl Z. V. (V.) tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sakė, jog vėliau bus matyti, kaip bus su šių nuosavybės teisių atkūrimu. Buvo pateiktas Prašymo grąžinti žemę blankas, kurį užpildė minėtai specialistei diktuojant ką rašyti. Buvo priimti tik tetos Z. V. (V.) nuosavybės teises į žemę pagrindžiantys dokumentai bei testamento kopija, tuo tarpu dokumentai, pagrindžiantys Z. V. (V.) tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teises į žemę, buvo grąžinti.
Pagal Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 71-5622 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 71-16527-17404 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 40,00 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 59,40 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), lygiavertį turėtajam (duomenys neskelbtini). Visą laiką kol vyko nuosavybės teisių atkūrimas į minėtą žemę, pareiškėjas nurodo vis keldavęs klausimą dėl nuosavybės teisių į likusią V. žemę atkūrimo, tačiau jokio konkretaus atsakymo nesulaukdavo.?
Šalies argumentai
Pareiškėjas pabrėžė, kad siekė nuosavybės teisių atkūrimo, 1999 m. vasario 18 d. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į V. žemę atkūrimo, tačiau išskirtinai dėl jį aptarnavusios specialistės nurodymo (buvo padiktuota ką rašyti) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisiu atkūrimo į jo tetai Z. V. (V.), kurios testamentinis įpėdinis yra, priklausiusią iki nacionalizacijos žemę.
Dar kartą dokumentus, pagrindžiančius Z. V. (V.) tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. (V.) V. (V.) nuosavybės teises į žemę, pateikė 2003 metais. 2003 m. gruodžio 2 d. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė prijungti papildomai prie jo 1999 m. vasario 18 d. prašymo dėl Z. V. žemės gražinimo V. V., Z. V. ir V. V. nuosavybės teises į iki turto nacionalizacijos jų valdytą žemę pagrindžiančius dokumentus. 2005 metais dar karta kreipėsi Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių, 2005 m. kovo 17 d. pateikė Pareiškimą dėl nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų pateikimo. Tik 2005 m. gegužės 12 d. buvo gautas Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus Informacinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad „atsižvelgiant i 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. kovo 17 d. gautus laiškus, informuojame, kad atsiųstos dokumentų kopijos yra įsegtos į Z. V. žemės gražinimo bylą.“
2011 metais telefonu ir elektroniniu paštu pradėjo minėtais klausimais bendrauti su advokate A. K.. 2011 m. lapkričio 27 d. advokatė A. K. pateikė konsultaciją dėl nuosavybės atkūrimo bei prašymo dėl termino atnaujinimo. Kartu su minėta konsultacija buvo pateiktas advokatės A. K. parengtas Prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo, kuriuo Šiaulių apygardos administracinio teismo buvo prašoma pripažinti, kad T. Š. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir šį terminą atnaujinti. Šis prašymas 2011 m. gruodžio 30 d. advokatės A. K. buvo pateiktas Šiaulių apygardos administraciniam teismui. 2012 m. kovo 8 d. Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą pareiškėjo T. Š. prašymą atmesti kaip nepagrįstą. 2012 m. spalio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad apie tai, jog pateikto prašymo ir pateiktų dokumentų nepakanka įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į V. V., Z. V. ir V. V., kurių teisių perėmėja yra Z. V., valdytą žemę, jam buvo paaiškinta (ir tai tik gana abstrakčiai) tik 2005 m. gegužės 16 d. Radviliškio žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 1198. Tuo metu jau buvo praleisti LR piliečiu nuosavybės teisiu i išlikusi nekilnojamai i turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai. Taigi, tokiu būdu jis nebuvo tinkamai (iki įstatymo nustatyto termino pabaigos) informuotas apie esamus trūkumus ir reikalingus atlikti veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią V. nuosavybės dalį. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančių institucijų, jų darbuotojų veiksmai, t. y. teikiami atsakymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiuo atveju nebuvo savalaikiai, išsamūs, informatyvūs, nebuvo tinkamai paaiškinta kokių veiksmų reikia imtis, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų sklandžiai, o žemėtvarkos institucijų atsakymai buvo klaidinantys, prieštaringi.
Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužės 16 d. Rašte dėl žemės Nr. 1198 nurodoma, kad „pagal 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. kovo 17 d. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui Baisogalos seniūnijoje pateiktus dokumentus atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusius V., Z. ar V. V., negalime, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui nepateiktas atskiras prašymas grąžinti šių savininkų žemę ir iki 2003 m. gruodžio 31d. nepateikti giminystės ryšį įrodantys dokumentai.“ Tame pačiame rašte taip pat buvo informuotas, jog „mano 2005 m. balandžio 25 d. prašymas dėl V., Z., V. ir K. V. (duomenys neskelbtini) turėto išlikusio nekilnojamojo turto susigrąžinimo Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje užregistruotas 2005 m. balandžio 27 d., t. y. praleidus įstatymu nustatytą terminą prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti“. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 30 d. Raštu Nr. (1.38./60)-20-1250 buvo informuotas, kad „T. Š. 2005 m. balandžio 25 d. prašyme, adresuotame Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui, nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į dėdės V. V. valdytą žemę. Pažymime, jog aukščiau minėto įstatymo nenustatyta, kad piliečiai turi teisę atkurti nuosavybės teises į dėdės žemę. T. Š. turėtų kreiptis į teismą dėl praleisto prašymo atnaujinti terminą bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo (juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti).“ Šiaulių apskrities viršininko administracija 2005 m. birželio 9 d. Raštu dėl žemės Nr. 13-111-(1.22.) informavo, jog „atkurti nuosavybės teisių į Z. V. (V.) tėvų ir brolio turėtus žemės sklypus negalima, kadangi teisės aktuose tai nėra numatyta.“ Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 16 d. iki 2005 m. birželio 9 d. gavo tris žemėtvarkos institucijų raštus, kuriuose pateikta skirtinga informacija. Pareiškėjas nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančių institucijų, jų darbuotojų veiksmai, teikiami atsakymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiuo atveju nebuvo savalaikiai, išsamūs, informatyvūs, priešingai, buvo klaidingi, prieštaringi, jam nebuvo tinkamai paaiškinta kokių veiksmų jis turi imtis, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų sklandžiai. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog tam tikrų valstybės institucijų pareigūnai netinkamai atlieka savo pareigas, negali sukelti neigiamų padarinių į šias institucijas besikreipiančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog teikiamas prašymas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, jog jam teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių į Z. V. žemę atkūrimo ir teikiant nuosavybės teises pagrindžiančius dokumentus, nesuteikta informacija, nepaaiškinta, kad turi pateikti atskirus prašymus ne tik į tetos žemę, bet ir į tetos Z. V. tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. V. (V.) nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, taip pat nebuvo paaiškinta, kad turi kreiptis dėl juridinių faktų nustatymo, kad pareiškėjo teta Z. V. (V.) priėmė savo tėvų V. ir Z. V. palikimą, nors jis aiškiai, teikdamas pirminį prašymą, specialistei tuomet išdėstė, kad kreipiasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą V. šeimos žemę, prašymas buvo surašytas minėtai specialistei diktuojant ką rašyti, pareiškėjui buvo liepta prašyme nurodyti tik tetos Z. V. (V.) žemę, tuo tarpu teikiami dokumentai dėl kitų V. žemių buvo nepriimti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius atsiliepime ir atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjas 1999 m. vasario 18 d. pateikė prašymą tuometinei Radviliškio rajono Baisogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės Z. V. (V.) iki nacionalizacijos valdytą 40 ha žemę (duomenys neskelbtini) Kėdainių apskrityje. Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 71-16527-17404 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės Z. V. iki nacionalizacijos valdytą 40 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 59,4 ha žemė sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. kovo 17 d. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė dokumentus, liudijančius, jog V. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 39,3139 ha žemės, V. V. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 27,77 ha ir Z. bei V. V. nuosavybės teise valdė 132,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). Šie nuosavybės teises į žemę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti praleidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 straipsnyje nustatytą terminą nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat, pareiškėjas iki Įstatymo nustatyto termino - 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nurodytą žemę. Todėl nuosavybės teisės į nurodytą V., Z. ir V. V. žemę jam nebuvo atkurtos. Nuosavybės teisės į šią žemę niekam nėra atkurtos. Šiuo metu ši žemė nėra laisva ir nuosavybės teisės natūra buvusioje vietoje negali būti atkurtos.
Šalies argumentai
Savo pareiškime teismui pareiškėjas nurodo, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises į aukščiau nurodytą V., Z. ir V. V. žemę pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Šiame Įstatymo straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Įstatymo 2 straipsnyje yra išvardinta kokiems Lietuvos Respublikos piliečiams yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šis asmenų ratas yra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-178/2007) yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte vartojamą sąvoką „nuosavybės teisių perėmėjai“ būtina aiškinti atsižvelgiant į šio specialiojo įstatymo tikslus ir prasmę. Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės perėmėjo institutas skiriasi nuo Civiliniame kodekse įtvirtinto įpėdinių instituto. Nuosavybės teisių perėmėjai specialiojo įstatymo prasme suprantami tik kaip asmenys, nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A63 - 1024/2010) taip pat pažymėjo, kad nuosavybės teisių perėmėjais laikytini asmenys, nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose. Pareiškėjas savo pareiškime teigia, kad jis yra savo tetos Z. V. įpėdinis pagal testamentą. Nurodo aplinkybes apie tai, kad Z. V. priėmė savo tėvų Z. ir V. bei savo brolio V. V. palikimą po jų mirties. Ir nurodo, kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, Z. V. turėtų būti ne tik savo tėvų ir brolio nuosavybės teisių perėmėja, bet ir pretendentė pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktą. Tačiau pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktus nuosavybės tesės į brolių žemę neatkuriamos. Todėl faktas, kad Z. V. buvo savo brolio V. nuosavybės teisių perėmėja nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, nes nuosavybės teisės į V. V. žemę jam nebus atkurtos. Dėl tos pačios priežasties ir prašymas atnaujinti pareiškėjui terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V. V. žemę nesukels jam teisinių pasekmių.
Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl terminų paduoti prašymams į aukščiau nurodytą Z. ir V. bei V. V. žemę atnaujinimo pareiškėjui reikėtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartimi (administracinė byla A438-2420/2012), nes šioje nutartyje padalyta teismo išvada apie tai, kad pareiškėjas laikotarpiu iki terminų pabaigos nebuvo pakankamai aktyvus ir terminą praleido be svarbių priežasčių liečia ne tik termino paduoti nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, bet ir termino paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo T. Š. prašymas netenkintinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenes interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).
Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą J. prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą K. prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997 m. liepos 1 d. galiojusį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018).
Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).
Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014).
Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti pagrįstumo klausimas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 1999 m. vasario 18 d. padavė prašymą Radviliškio rajono Baisogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. V. (V.) 40,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į minėtą prašymą ir pateiktus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 71-16527-17404 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į Z. V. (V.) (duomenys neskelbtini) turėtą 40 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 59,40 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. kovo 17 d. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui pateikė dokumentus, liudijančius, kad V. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 39,3139 ha žemės, V. V. (duomenys neskelbtini) – 27,77 ha ir Z. ir V. V. – 132,56 ha žemės (duomenys neskelbtini), bei paprašė šiuos dokumentus prijungti prie Z. V. (V.) nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Tačiau pareiškėjas nei 2003 m., nei 2005 m. nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į minėtas žemes.
Kaip prašyme nurodo pareiškėjas, jis laiku nepateikė prašymų dėl to, jog buvo suklaidintas 1999 m. iš jo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. V. žemę priėmusios darbuotojos, jam nebuvo suteikta informacija, nepaaiškinta, kad turi pateikti atskirus prašymus ne tik dėl atkūrimo į tetos žemę, bet ir dėl tetos Z. V. tėvų V. ir Z. V. ir brolio V. V. (V.) nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Taip pat argumentuoja, jog 2011 metais, kreipiantis į Šiaulių apygardos administracinį teismą, pasitikėjo advokate ir jos formuluojamu reikalavimu teismui, nežinojo, kad reikia prašyti atnaujinti terminą ne tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, bet ir atnaujinti terminą prašymams atkurti nuosavybės teises į V. ir Z. V. ir V. V. (V.) turėtas žemes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-109/2014, 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018 ).
Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė piliečiams realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą.
Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmiau nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.
Kaip minėta, vertinant faktines aplinkybes, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, svarbu nustatyti jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nežinojo įstatymų, galvojo, kad jo pateiktų dokumentų užtenka, pasitikėjo advokate) yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pripažintomis svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, aplinkybėmis. Vertintina, kad pareiškėjas visą įstatymų nustatytą laikotarpį pateikti atitinkamiems dokumentams ar prašymams žinojo apie V. ir Z. V., V. V. (V.) turėtas žemes. Teismas kartu akcentuoja, kad administracinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina privataus asmens naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Gero administravimo principas suponuoja, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog žemėtvarkos specialistė, iš jo priėmusi prašymą 1999 metais, suklaidino bei nepriėmė prašymo dėl nuosavybės teisių į V. ir Z. V., V. V. (V.) turėtų žemių atkūrimo, gal būt turėjo įtakos, kad pareiškėjas laiku nepateikė prašymo, tačiau tuo pačiu pabrėžtina, kad tokiose bylose vertintinas ir pareiškėjo elgesys po termino pasibaigimo, t. y. ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino.
Pažymėtina, kad pats pareiškėjas nurodo, jog 2005 metais (2005 m. gegužės 16 d. Radviliškio žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 1198) jam buvo paaiškinta, kad pateiktų dokumentų neužtenka įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į V. V., Z. V. ir V. V., taip pat pareiškėjas jau 2011 metais teikdamas prašymą Šiaulių apygardos administraciniam teismui galėjo suformuluoti reikalavimą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Be to, gavęs teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį tik 2019 m. liepos mėnesį vėl kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V. V., Z. V. ir V. (V.) V. (V.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, pateikti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jie tiek metų savarankiškai studijavo dokumentus, nepripažintina svarbia termino praleidimo priežastimi.
Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje konstatuojama, kad procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Taigi dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, kompetentingai institucijai turi būti būtinas ir apskritai reikalingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą. Priešingu atveju teismo procesas dėl termino atnaujinimo būtų beprasmiškas, tokiu būdu nepateisinamai naudojant ribotus teismo ir visuomenės, iš kurios surenkamų mokesčių ir yra iš esmės išlaikoma teismų sistema, resursus (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444 – 2093/2010). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. atmetė pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, paliko nepakeistą.
Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo T. Š. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.