Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-07-14 · Administracinė byla Nr. A-1012-822/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-07-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2017-12-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-07-14
Bylos Nr.
A-1012-822/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04868-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1012-822/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04868-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuri vėliau patikslino (I t., b. l. 1–2, 9–10), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 4 923,54 Eur (17 000 Lt) neturtinės žalos bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 868,86 Eur (3 000 Lt) neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2014 m. gegužės mėn. buvo etapuojamas netinkamomis sąlygomis, kurias prilygina kankinimui, etapuojamas buvo perpildytu automobiliu, 1 val. 40 min. turėjo kentėti karštį. 2014 m. gegužės mėnesį LAVL buvo patalpintas į perpildytą kamerą, kurioje tualetas buvo neatskirtas nuo bendros patalpos, nebuvo ventiliacijos, nebuvo stalo, kėdžių, kad galima būtų tinkamai pavalgyti, LAVL nebuvo gydomas, jam buvo išrašyti tik nuskausminamieji vaistai.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė bylą jos atžvilgiu nutraukti (I t., b. l. 22–22, 149–150).

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. birželio 11 d. chirurgijos skyriaus 29 (15,45 kv. m, 8 lovos) kamerų tipo palatoje. Paaiškino, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka reikalavimus. Jokie teisės aktai neįtvirtina, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos, LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolat remontuojamos.

Šalies argumentai

VST su pareiškėjo skundu jos atžvilgiu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 15–17).

VST nurodė, kad ji konvojuoja konvojuojamuosius specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Visas transportas naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Ji besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Ji neturi duomenų apie nežmonišką ar žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą patenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 130 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Skundą dalyje dėl žalos atlyginimo dėl gydymo LAVL paliko nenagrinėtą. Kitą dalį pareiškėjo skundo teismas atmetė kaip nepagrįstą. Išaiškino pareiškėjui, kad dėl žalos atlyginimo dėl gydymo LAVL jis turi teisę kreiptis privaloma ikiteismine tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją.

Atsiliepimas

Dėl laikymo LAVL sąlygų teismas nustatė, kad remiantis LAVL atsiliepime ir gydymo stacionare istorijoje Nr. 1503-720 pateiktais duomenimis – pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. birželio 11 d. buvo gydomas LAVL palatoje Nr. 29, kurios dydis 15,45 kv. m, joje buvo 8 lovos. Bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį, iš pareiškėjo 21 paros praleistos LAVL, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų, nes jam teko apie 1,93 kv. m palatos ploto. LAVL atsiliepime pripažino, kad teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Teismas, įvertinęs esančių byloje įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos. Teismas pabrėžė, kad LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka patalpų remontą. Tai patvirtina LAVL 2013 m. rugsėjo 27 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1038. LAVL yra tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro, taigi stengiamasi gerinti laikymo LAVL sąlygas. Remiantis Lukiškių TI-K teiginiais, nustatyta, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti 1,5 m sienele, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punkto reikalavimus. LAVL patvirtino, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir keičiamas, todėl teismas konstatavo, kad abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Palatose esantys gultai suteikia galimybę asmenims ant jų sėdėti valgant, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra kur atsisėsti valgant. Kitų skunde nurodytų aplinkybių dėl laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl jos teismo įvertintos kaip nepakankamos pažeidimui konstatuoti.

Įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog laikymo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjo sveikatai, priešingai – pareiškėjo sveikata po gydymo LAVL pagerėjo, atsižvelgiant į laikymo LAVL trukmę (21 para), į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, išskyrus tai, kad palatos buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 130 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Dėl gydymo LAVL, teismas sutiko su LAVL teiginiu, jog pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl, jo nuomone, netinkamo gydymo LAVL jis būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri ginčus nagrinėja privaloma ikiteismine tvarka pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalį. Vadinasi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, skundas dalyje dėl žalos atlyginimo dėl gydymo LAVL paliekamas nenagrinėtu. Pareiškėjas turi teisę šiuo klausimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją.

Dėl konvojavimo sąlygų 2014 m. gegužės mėnesį, nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 21 d. buvo konvojuojamas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į LAVL. Teismas pažymėjo, kad VST atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. VST nurodė, kad visose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, VST besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nėra pagrindo. Byloje pateiktos UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės, VĮ „Regitra“ registracijos liudijimai patvirtina, kad automobiliai, kuriais vykdomas konvojavimas, pilnai atitinka techninius reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų.

Atsižvelgęs į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstas. Pažymėjęs, kad kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, teismas jas vertino kaip nepakankamas pažeidimui konstatuoti.

III.

Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo, prašydamas jo skundą tenkinti visa apimtimi (I t., b. l. 184–185).

Pareiškėjas remiasi savo skunde nurodytais argumentais, teigia, kad jo atžvilgiu pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24, 43 straipsniai, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1, 2, 3, 5, 6, 9, 10, 13 ir 14 straipsniai.

Atsiliepimas

VST atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą (I t., b. l. 109–191).

LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 193–194). Palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą poziciją ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų nenurodė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. birželio 11 d., netinkamo gydymo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų 2014 m. gegužės 21 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 21 parą teko mažesnis Ligoninės palatos plotas nei nustatytas minimalus. Kitus pareiškėjo nusiskundimus, taip pat netinkamo konvojavimo sąlygų, teismas atmetė kaip nepagrįstus, o skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjo manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas netinkamai įvertino jo nurodomas aplinkybes ir nepagrįstai nepriteisė viso jo prašomo žalos atlyginimo. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (apeliaciniam procesui aktuali įstatymo redakcija galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik papildo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad ginčas dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009 ir 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš, jo teigimu, nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliaciniame skunde šių aplinkybių pareiškėjas neneigė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis protingumo, racionalumo principais, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Pasisakydama dėl kitos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardyto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas 2014 m. gegužės 21 d. iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į LAVL (b. l. 46, 73–74, 75) vienu iš specialiai tam pritaikytų automobilių, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 90, 94, 95, 101, 102–103, 114, 121). Atsakovo VST pateiktos konvojavimui skirtų automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai (I t., b. l. 92, 93, 99, 100, 105, 106, 108, 109, 111, 112) patvirtina VST naudojamų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilio, kuriuo jis buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodyto bendro pobūdžio teiginio, kad konvojavimo metu transporte trūkdavo vietos, nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Pažymėtina ir tai, kad kelionės žiniaraštyje nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų, teikęs prašymus, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai 2014 m. gegužės 21 d. būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš LAVL prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, jog jis LAVL buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto bei patalpų neatitikimo higienos ir kitiems reikalavimams.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, ventiliacijos ir baldų gyvenamosiose patalpose ir juos įvertino įrodymų bei teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais dėl šių pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų vertinimo, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, pagrįstai atsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent LAVL esantiems subjektams, t. y. vadovavosi ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktu, numatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad gydant pareiškėją LAVL nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. birželio 11 d. visą laikotarpį (21 parą) vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. LAVL atsiliepime šio fakto iš esmės neginčijo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis vertinama, ar buvo laikomasi Taisyklių nustatytų reikalavimų, pagrįstumo, laikotarpio, kai pareiškėjas buvo gydomas LAVL, teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir šiuo aspektu konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – gydymas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė jo skunde nurodomus neigiamus išgyvenimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjo teisės į minimalų plotą pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti minėtus neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias ir sudaro pagrindą konstatuoti sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodyto pažeidimo trukmė neilga (21 para), byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai pareiškėjo sveikatai.

Tačiau atsižvelgusi į anksčiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 4 923,54 Eur, atsižvelgus į jo gydymo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Tačiau įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrindas padidinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą 130 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 170 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, be to, svarbus faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė