Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys – Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, valstybės įmonė Registrų centras ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja J. S. 2009 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į namą (unikalus (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą, lauko virtuvę, malkinę, esančius (duomenys neskelbtini), kurie yra jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 0,3496 ha žemės sklypas, kuris buvo įsigytas gyvenamojo namo, namų valdos statybai, ką įrodo žemės registro pažyma. Šis namas, namų valda yra pastatyta už gautą banko paskolą ir nuo 1992 metų pareiškėja gyvena su šeima šiame name. Aplinkybę, kad namą, namų valdą nuosavybės teise pareiškėja valdė žymiai daugiau nei 10 metų, pareiškėja įrodinėjo Vilniaus rajono savivaldybės Avižienių seniūnijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. pažyma, kad namas su ūkio pastatais yra įrašytas į ūkio knygą Nr.23, namų ūkio Nr.1986; Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnijos 2008 m. spalio 1 d. pažyma; Vilniaus valstybinio žirgyno 1992 m. balandžio 15 d. pažyma dėl gautos banko 24500 rublių paskolos namo statybai; Taupomojo banko pranešimu Nr. 9801, kad pareiškėja įmokėjo skolos likutį namo statybai; Avižienių apylinkės savivaldybės 1992 m. sausio 30 d. pažyma Nr.69, jog namas yra įregistruotas apylinkės Tarybos ūkio knygoje Nr. 1176.; žemės sklypo su statiniais kadastrinių matavimų byla (duomenys neskelbtini) ir pastatų schemomis; išrašais iš ūkinių Avižienių seniūnijos knygų. Namų valda nėra įregistruota kito asmens vardu. Pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl teisinės registracijos, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus.

Suinteresuotieji asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų centras, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškimu nesutiko, Vilniaus rajono savivaldybės administracija neprieštaravo, kad pareiškėjai būtų nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, jog pareiškėjos teiginį, kad ginčo pastatus ji pastatė, gavusi paskolą iš banko, ir pradėjo name gyventi nuo 1992 metų, patvirtina byloje surinkti įrodymai, t.y. namų ūkio knygose esantys įrašai apie gyvenamojo namo registraciją nuo 1992 metų, duomenys apie paskolos, gautos namo statybai, sumokėjimą. Tačiau 2006 m. rugsėjo 4 d. kadastrinių matavimų bylos duomenimis gyvenamojo namo statybos metai nurodomi 1989-2006. Esant įrodymams apie namo statybą iki 1989 metų, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. leipos 25 d., sąrašo patvirtinimo“, pareiškėja galėtų įregistruoti savo nuosavybę Nekilnojamojo turto registre, remiantis įrašais ūkinėse knygose. Minėto nutarimo 2.2 punkte nurodyta, jog, jeigu statiniai pastatyti nuo 1989 m. sausio 1 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai, jie gali būti registruojami, pateikus savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose ir dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumo faktą. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog pareiškėja statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų nei VĮ Registrų centrui, nei teismui nepateikė. Teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu ieškovė, palaikydama pareiškime nurodytas aplinkybes, pakeitė poziciją ir nurodė, kad gyvenamąjį namą 1991 metais nusipirko iš Vilniaus valstybinio žirgyno, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas konstatavo, kad įgyjamosios senaties institutas gali būti taikomas tuomet, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Kadangi CK 4.47 straipsnio 1 punkte yra numatytas nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius, todėl įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas. Pareiškėja ir jos atstovas atsisakė tikslinti pareiškimą, teikti papildomus įrodymus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad yra CK 4.68 - 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos pareiškimui tenkinti (CPK 178 str.).

Apeliaciniu skundu pareiškėja J. S. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Nurodo, jog pagrindiniai teismo pareiškimo atmetimo motyvai yra teisės normų aiškinimai, o ne faktinių bylos aplinkybių, rašytinių įrodymų tyrimas. Teismo sprendimas prieštarauja CPK 177 straipsniui dėl rašytinių įrodymų vertinimo, teismas nepagrįstai nurodo į CK 4.47 straipsnį, kadangi pareiškėja faktiškai turi nuosavybę į namą, žemę ir ūkinius pastatus, ką įrodo Avižienių seniūnijos pažymos, tačiau negali atlikti teisinės registracijos dėl formalių VĮ Registro centro reikalavimų, susijusių su namo paprastu, nesudėtingu fasado remontu. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 0,3496 ha žemės sklypas, esantis Riešės kaime, kuris buvo įsigytas gyvenamojo namo, namų valdos statybai. Šis namas, namų valda yra rekonstruotas už gautą banko paskolą ir nuo 1991 metų pareiškėja su šeima gyvena šiame name. Rašytiniai dokumentai - Vilniaus rajono savivaldybės Avižienių seniūnijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. pažyma, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnijos 2008 m. spalio 1 d. pažyma, Vilniaus valstybinio žirgyno 1992 m. balandžio 15 d. pažyma; Taupomojo banko pranešimas Nr. 9801, Avižienių apylinkės savivaldybės 1992 m. sausio 30 d. pažyma Nr. 69, žemės sklypo su statiniais kadastrinių matavimų byla (duomenys neskelbtini) ir pastatų schemos, išrašai iš ūkinių Avižienių seniūnijos knygų, įrodo, kad savo namą, namų valdą pareiškėja nuosavybės teise valdo žymiai daugiau nei 10 metų. Pareiškėja šį nekilnojamąjį turtą valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savo, daugiau kaip dešimt metų, namų valda nėra įregistruota kito asmens vardu. Pareiškėja norėtų nuosavybę įregistruoti nekilnojamojo turto kadastre. Ji dėl to keletą kartų kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, tačiau gaudavo prieštaringus neigiamus atsakymus dėl pastato paprasto remonto. Teismas neįvertino, jog pagal Statybos įstatymo 23 straipsnį statybos leidimas nereikalingas tuo atveju, jeigu yra atliekamas statinio paprastas remontas, t.y. kai atliekami statinio išorės ir vidaus konstrukcijų bei kitų statinio elementų darbai bei nežymiai keičiamas statinio fasadas, atnaujinama fasado apdaila. Pareiškėjos name ir buvo atlikti fasado šiltinimo ir pertvarkymo darbai bei ant tų pačių pamatų buvo pastatyta namo konstrukcija, dėl kurios padidėjo namo apimtis, tačiau ne daugiau, kaip leistinų 10 procentų, nekeičiant bendro statinio vaizdo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija neprieštarauja, kad būtų nustatytas prašomas juridinę reikšmę turintis faktas, kadangi ūkinėse knygose egzistuoja įrašai apie pareiškėjai priklausantį namą su ūkio pastatais, be to pareiškėja iš tikrųjų ilgai gyvena šiame name ir jį valdo kaip savą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog byloje nepateikti įrodymai, kad pagalbiniai statiniai buvo sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie, kaip neteisėtos statybos objektai, negali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir jų negalima įgyti privačion nuosavybėn. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnijos 2008 m. spalio 1 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad 1998-2008 m. namų ūkio knygoje Nr.23, asmeninėje sąskaitoje Nr.1286, įrašyta, jog J. S. nuosavybės teise užrašytas gyvenamasis namas, ūkio pastatas, lauko virtuvė, malkinė, yra pirminės ūkinės apskaitos seniūnijose forma, todėl nepatvirtina nuosavybės teisės į minėtus statinius. Vilniaus rajono Avižienių apylinkės savivaldybės 1992 m. sausio 30 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog gyvenamasis namas priklauso J. S. ir įregistruotas apylinkės Tarybos ūkinėje knygoje asmeninėje sąskaitoje Nr. 1176, patvirtina, kad pareiškėja nuosavybės teisę į namą įgijo statybos būdu (pagaminant naują daiktą) ir šią teisę įregistravo ūkinėje knygoje.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas sprendime pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodė, kad asmuo, teisėtai pastatęs statinį, įgyja nuosavybės teisę į jį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Tais atvejais, kai statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Pareiškėja nei VĮ Registrų centrui, nei teismui nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, ginčo pastatai neatitinka CK 4.24 straipsnio, 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl nėra įgyjamosios senaties faktui patvirtinti būtinų sąlygų. Pareiškėjos procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teisme atsispindi nenuosekli ir prieštaringa pozicija, nurodant skirtingus nuosavybės į ginčo statinius įgijimo pagrindus, kas daro pakankamas prielaidas abejoti pareiškimo pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, pareiškimas pagrįstai atmestas kaip neįrodytas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjos (apeliantės) atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai: antstolio Mindaugo Dabkaus 2011 m. liepos 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir dvi fotonuotraukos.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjos J. S. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų dėl galimai neteisėto teismo sprendimo, bet iš esmės atkartojo pareiškime nurodytas aplinkybes, papildomai nurodydama, jog apeliantė turi nuosavybės teisę į namą, ūkinius pastatus ir tai įrodo jos pateikti dokumentai (Avižienių seniūnijos pažymos), tačiau negali atlikti pastato teisinės registracijos dėl formalių VĮ Registrų centro reikalavimų, susijusių su nesudėtingu namo fasado remontu. Apeliantės nuomone teismas neįvertino, jog, sutinkamai su Statybos įstatymo 23 straipsniu, statybos leidimas nereikalingas tuo atveju, jeigu yra atliekamas statinio paprastas remontas. Apeliantės name buvo atlikti fasado šiltinimo ir pertvarkymo darbai, ant tų pačių pamatų buvo pastatyta namo konstrukcija, dėl kurios padidėjo namo apimtis, tačiau ne daugiau kaip leistinų 10 procentų, nekeičiant bendro statinio vaizdo. Nurodyti apeliacinio skundo argumentai taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį instituto taikymo. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t.y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58–4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.).

Pareiškėja prašė nustatyti jai nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamojo turto objektus - namą, ūkinį pastatą, lauko virtuvę, malkinę, esančius Miško g. 1, Riešės sen., Vilniaus rajone (CK 4.2 str. 1 ir 2 d.). Apeliaciniame skunde pareiškėja J. S. nurodo, kad ji jau turi nuosavybę į namą ir žemę, ką įrodo Avižienių seniūnijos pažymos. Tokiu būdu pareiškėjos pozicija nėra nuosekli, nes pirmosios instancijos teisme ji teigė, kad ginčo pastatus ir įsigijo, ir pastatė, o apeliacinės instancijos teismui jau nurodo, kad jos nuosavybės teisę į ginčo pastatus patvirtina į bylą pateikti įrodymai - Vilniaus rajono savivaldybės Avižienių seniūnijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. pažyma, kad pareiškėjos namas su ūkio pastatais yra įrašytas į ūkio knygą Nr. 23, namų ūkio Nr. 1986; Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnijos 2008 m. spalio 1 d. pažyma, Vilniaus valstybinio žirgyno 1992 m. balandžio 15 d. pažyma dėl gautos banko paskolos (24500 rub.) namo statybai; Taupomojo banko pranešimas Nr. 9801, kad pareiškėja įmokėjo skolos likutį namo statybai; Avižienių apylinkės savivaldybės 1992 m. sausio 30 d. pažyma Nr. 69, kad pareiškėjos namas yra įregistruotas apylinkės Tarybos ūkio knygoje Nr. 1176; žemės sklypo su statiniais kadastrinių matavimų byla (duomenys neskelbtini) ir pastatų schemos; išrašai iš ūkinių Avižienių seniūnijos knygų. Taigi pareiškėja iš esmės nurodo kelis galimus nuosavybės teisės įsigijimo būdus: CK 4.47 straipsnio 1 punkto pagrindu, CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, CK 4.47 straipsnio 11 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad nėra visų būtinų CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų bei konstatavo, jog pareiškėja nei VĮ Registrų centrui, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str.). Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 3 d.). Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys kaupiami ir saugomi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, o nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 2 ir 3 d.). Vadinasi, tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektus įgyjamosios senaties būdu, nekilnojamojo turto objektai – statiniai turi būti suformuoti įstatymų nustatyta tvarka (LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir Statybos įstatymo numatyta tvarka).

Iš į bylą pateikto VĮ Registrų centro 2010-06-17 rašto Nr. RA(12.5.1.32)-19589 matyti, kad VĮ Registrų centre nekilnojamieji daiktai – gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4198-9002-1014) ir ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), bei daiktinės teisės į juos teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti (b.l. 93). Neesant įrodymų apie nekilnojamojo turto įregistravimą nekilnojamojo turto registre, konstatuotina, kad nekilnojamasis daiktas nėra suformuotas ir todėl nuosavybės teisė į tokį daiktą negali būti įgyjama įgyjamąja senatimi. Pažymėtina, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, jog gyvenamasis namas yra „neįteisintas nustatyta tvarka“.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja teigė, kad gyvenamąjį namą ji įsigijo iš žirgyno, tačiau nurodė, kad įrodymų, patvirtinančių šį faktą, ji neturi. Apeliaciniame skunde pareiškėja papildomai nurodo, kad namas, namų valda rekonstruoti už gautą banko paskolą, bet pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tokiai namo rekonstrukcijai nebuvo reikalingas statybos leidimas. Tačiau bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėja į bylą pateikė Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą, kurioje nėra visų bylos lapų (b.l. 33-38). Teikdamas teismui atsiliepimą dėl J. S. pareiškimo VĮ Registrų centras pažymėjo, kad pareiškėjos gyvenamojo namo statybos metai kadastro matavimų byloje nurodyti 1989-2006 m., todėl šie statiniai negali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre kaip seni statiniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad jei statiniai pastatyti po 1991 m. liepos 25 d. jų įregistravimui Nekilnojamojo turto registre turi būti pateiktas viešojo administravimo subjekto dokumentas, patvirtinantis statybos teisėtumą. Nagrinėjamoje byloje tokių dokumentų nėra pateikta. Taigi pareiškėja neįrodė, jog ji yra ginčo daiktų savininkė, nes ginčo daiktai nėra suformuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre, o nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (Nekilnojamojo turto registro 13 str. 1 d.). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuojamas, jeigu pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas. Nustačius, kad pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą CK 4.47 straipsnio 1 punkto pagrindu, pasisakytina dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ginčo nekilnojamųjų daiktų statybos teisėtumu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad, jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos tik tada, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Nagrinėjamoje byloje, jau minėta, kad pareiškėja pateikia vienas kitam prieštaraujančius teiginius, o būtent: pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėja teigė, jog ginčo statinius ji pastatė už gautą paskolą ir name pradėjo gyventi nuo 1992 metų; vėliau aiškino – kad namas su ūkiniais statiniais buvo įsigyti iš žirgyno 1991 metais, tačiau name gyventi buvo pradėta jau 1988 metais; apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pareiškėja apskritai turi nuosavybės teisę į namą, ką patvirtina jos pateikti rašytiniai įrodymai, tačiau negali atlikti statinių teisinės registracijos tik dėl formalių VĮ Registrų centro reikalavimų, susijusių su namo paprastu remontu ir nesudėtingiems statiniams priskirtinu priestatu. Tačiau tokie pareiškėjos teiginiai, o taip pat ir naujai pateikti įrodymai - antstolio Mindaugo Dabkaus 2011 m. liepos 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir dvi fotonuotraukos, neįrodo statinių statybos teisėtumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006, kurioje konstatuota, kad asmuo teisėtai pastatęs statinį įgyja nuosavybės teisę į jį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Tais atvejais, kai statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto. Pagal CK 4.24 straipsnį valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo namas ir ūkio pastatai yra sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir yra įteisinti.

Avižienių apylinkės savivaldybės 1992 m. sausio 30 d. pažymoje Nr.69 yra nurodyta, jog gyvenamasis namas priklauso J. S. ir yra įregistruotas apylinkės Tarybos ūkio knygos asmeninėje sąskaitoje Nr. 1176. Šie duomenys pakartoti ir Vilniaus rajono savivaldybės Avižienių seniūnijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje - kad namas su ūkio pastatais yra įrašytas į ūkio knygą Nr.23, namų ūkio Nr.1986. Taigi toks gyvenamojo namo įregistravimas ūkinėje knygoje leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad namas gali būti pastatytas teisėtai. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad J. S. pareiškime dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nurodyti visi statiniai būtų pastatyti teisėtai (CPK 178 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi statiniai pastatyti neteisėtai, yra pagrįsta tik iš dalies. Tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama pripažinti, jog pareiškėja J. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi kaip jau konstatuota, pareiškėjos pageidaujamų įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybėn pastatų valdymas neatitiko CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Kiti pareiškėjos J. S. apeliacinio skundo motyvai, jog teismas nevertino aplinkybių, susijusių su namo rekonstrukcija ir remontu, laikytini teisiškai nereikšmingais ir neįtakojančiais apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.). Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas pareiškėjos J. S. pareiškimą, nuo šios praktikos nukrypo.

Atmetus apeliacinį skundą iš pareiškėjos J. S. valstybei priteistina 15,55 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos J. S. (a/k duomenys neskelbtini) valstybei 15,55 Lt (penkiolika litų ir 55 centus) pašto išlaidų (įmokos kodas 5660).