Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-55 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.Pareiškėjas nurodė, kad jo prašyme suteikti prieglobstį ir apklausos metu pateiktos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas šias aplinkybes vertino netinkamai. Pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad Baltarusijoje 2013 m. gruodžio 11 d. sudegė jo namas kartu su name buvusiais broliais dėl tyčinio padegimo tautybės motyvu (t. y. dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra žydas), jam nuolat asmenys grasindavo sumušti jį ar nužudyti.Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyręs įrodymus, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių vertinimu ir neatsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai ir (ar) gyvybei iš privačių asmenų dėl jo tautybės, t. y. dėl aplinkybės, kad jis žydas, yra tikimybė, jog išsiuntus jį į Baltarusijos Respubliką, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos, todėl nesant pagrindo tai pripažinti persekiojimu pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui turi būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad jis priėmė teisėtą Sprendimą, nes įvertinęs pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, konstatavo, jog šie veiksmai negali būti laikomi persekiojimu pagal 1951 metų Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija), t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.Atsakovas pažymėjo, kad nusprendė nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjui, nes tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į Baltarusijos Respubliką, t. y. nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Baltarusijos Respublikoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nepateikė jokių aiškių argumentų, dėl kurių Sprendimas turėtų būti panaikintas. Pareiškėjas Migracijos departamentui nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad grąžinus pareiškėją į kilmės šalį jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, arba jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, kad bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė; panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir jos visiems padaliniams (įskaitant Užsieniečių registracijos centrą) išsiųsti A. S. į Baltarusijos Respubliką tol, kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje.Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 2018 m. kovo 14 d. 13.20 val. į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP reisu OS833 iš Vienos buvo grąžintas pareiškėjas A. S., Baltarusijos pilietis, kuris 2018 m. kovo 14 d. 18.00 val. raštu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį ir apklausų metu nurodė aplinkybes, kad jis negali grįžti namo į Baltarusijoje esančią gyvenamąją vietą, nes jo namas sudegė kartu su broliais; kaimynas sakė, kad kažkas padegė dėl to, kad „reikia paskutinį žydą sudeginti“; milicijos pareigūnai jam pasakė, kad namas sudegė dėl rūkymo. Pareiškėjui teko išvažiuoti iš savo kaimo į Žlobiną pas draugą žydą, ten jis įsteigė individualiąją statybos įmonę, vėliau išvyko pagal turistinę vizą per Lietuvą į Berlyną. Pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Vokietijoje, į Lietuvą jis 2018 m. kovo 14 d. grąžintas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (reglamentas „Dublinas III“), keičiantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 343/2003 (reglamentas „Dublinas II“). Pareiškėjo teigimu, jis negali grįžti į Baltarusiją, nes bijo, kad jį ten suras. 2018 m. kovo 14 d. atlikus pareiškėjo pažeidžiamumo pirminį įvertinimą, pareiškėjas nebuvo priskirtas prie pažeidžiamų asmenų. Remiantis Baltarusijos Respublikos tardymo komiteto Gomelio srities valdybos Žlobino rajono skyriaus 2017 m. gegužės 5 d. pažyma, atlikto tyrimo dėl gaisro, įvykusio 2013 m. gruodžio 11 d. (duomenys neskelbtini), po kurio rasti 3 nenustatytų asmenų lavonai su stipriais pažeidimais, metu nustatyta, kad, be kita ko, gaisro priežastis – neatsargus elgesys su ugnimi dėl name gyvenusių asmenų rūkymo. Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. kovo 22 d. išvadoje Nr. (15/6-10)13PR-55RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada) pasiūlyta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, taip pat nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Sprendimu atsakovas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Teismas padarė išvadas, kad Sprendimas yra grindžiamas Išvada, kurioje itin išsamiai ir argumentuotai nustatyta, jog pareiškėjas nėra persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, todėl Sprendime pareiškėjui pagrįstai atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog persekiojant jį buvo sudeginti namai, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, o grindžiami tik kaimynų išsakytomis prielaidomis. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad jo ir jo brolių namai sudegė dėl galbūt neatsargaus elgesio su ugnimi. Vienintelė pareiškėjui kylanti grėsmė yra privačių asmenų (ne valstybės pareigūnų), kurie jį vadina „žydu“, grasinimai. Teismas pabrėžė, kad Baltarusijoje nėra masinio žydų persekiojimo. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjo namas sudegė 2013 m. gruodžio 11 d., tačiau jis iš Baltarusijos išvyko tik 2017 m. rugpjūčio 31 d., t. y. tik praėjus beveik ketveriems metams po gaisro. Teismas sprendė, jog pareiškėjui kylanti grėsmė nėra tokia intensyvi, kad būtų teisinis pagrindas jam suteikti papildomą apsaugą, o kitų faktų apie grasinimus pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui, kaip prieglobsčio prašytojui, jo kilmės šalyje negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais.

III.

Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes atliko tyrimą formaliai, tinkamai neišsiaiškinęs visų svarbių aplinkybių, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo.Pareiškėjo nuomone, apklausų metu jis nuosekliai paaiškino atsakovui, kodėl bijo dėl savo gyvybės ir sveikatos, t. y. iš esmės dėl tautinės neapykantos apraiškų. Pareiškėjas taip pat pateikė Žlobino rajono Tyrimų skyriaus pažymą apie gaisrą (duomenys neskelbtini) r., t. y. pareiškėjo nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjo pasakojimas apie sistemingą asmenų persekiojimą dėl turimos tautybės yra nuoseklus ir detalus, dėl ko turėjo būti vertinamas pareiškėjo naudai. Pareiškėjui kylančią grėsmę patirti persekiojimo veiksmus taip pat patvirtina jo brolių žūtis gaisro metu, taigi grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam gresia toks pats likimas. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo vertinimu, jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą, ir papildomai pažymi, kad tiek jis, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas atidžiai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes ir pritaikė teisės normas, t. y. priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Teismas atliko išsamią įrodymų visumos analizę pagal įrodymų vertinimo taisykles ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas.Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nepateikė jokių faktinių aplinkybių ar duomenų, kurie pagrįstų jo teiginį, kad Migracijos departamentas pareiškėjo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai. Abstraktūs jo argumentai, iš kurių matyti, kad pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas taip pat nesutinka su sprendimu atsisakyti suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau skunde nepateikia jokių šio nesutikimo motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. S. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-55, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2018 m. kovo 14 d. prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apklausų duomenis, 2018 m. kovo 14 d. atliktą pareiškėjo pažeidžiamumo pirminį įvertinimą, Baltarusijos Respublikos tardymo komiteto Gomelio srities valdybos Žlobino rajono skyriaus 2017 m. gegužės 5 d. pažymą, pareiškėjo išsakytus argumentus ir nurodytus faktus, kad jam grasino su broliais konfliktavę asmenys, kurie sudegino jo namą kartu su name buvusiais broliais, kad 2013 m. gruodžio 11 d. jo namas buvo padegtas, jog pareiškėjui kaimynas sakė, kad ir juo domėjosi, grasindami jį sudeginti kaip „paskutinį žydą“, nustatė, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomų privačių (ne valstybės pareigūnų) asmenų galimas persekiojimas negali būti nei prielaida, nei sąlyga suteikti prieglobstį pareiškėjui. Taip pat pabrėžta atsakovo nustatyta aplinkybė, kad Baltarusijoje nėra masinio žydų persekiojimo, įvertinta tai, kad namas sudegė 2013 m. gruodžio 11 d., o pareiškėjas iš Baltarusijos išvyko tik 2017 m. rugpjūčio 31 d.Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundas turėjo būti tenkintas dėl jame nurodytų aplinkybių, nes pareiškėjas nuosekliai paaiškino, jog bijo dėl savo gyvybės bei sveikatos, t. y. iš esmės dėl tautinės neapykantos apraiškų, o kylančią grėsmę patirti persekiojimo veiksmus patvirtina pareiškėjo brolių žūtis gaisro metu (jų mirties priežastis – padegimas), t. y. deportavus pareiškėją į kilmės valstybę, jam gresia toks pat likimas (sudegins „paskutinį žydą“). Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos aplinkybės atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su namo sudegimu, brolių žūtimi, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo tautybės (žydas)) yra priežastinis ryšys. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui dėl jo tautybės. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.