- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-01
- Bylos Nr.
- e2S-728-618/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00639-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Šimanskienė
- Atsakovas
- I. P.
- Ieškovas
- J. V.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei I. P. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. V. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – prašė nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus N. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu ir priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui N. V., gim. (duomenys neskelbtini), po 100 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo priėmimo dienos, paskirti ieškovą išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise.
2. Atsakovė I. P. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – prašė nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus N. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove ir priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui N. V., gim. (duomenys neskelbtini), po 100 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo priėmimo dienos, paskirti atsakovę išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi ieškovo J. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino:
3.1. priteisė iš atsakovės I. P. laikinąjį materialinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui N. V., gim. (duomenys neskelbtini), po 100 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio padavimo dienos (2021 m. balandžio 16 d.) iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, paskiriant ieškovą J. V. uzufrukto teise tvarkyti nepilnamečiam vaikui N. V. skirtas lėšas;
3.2. nustatė nepilnamečio vaiko N. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu J. V. iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.
3.3. Atsakovės I. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas nurodė, kad nustatė, kad, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų yra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 3.65 straipsnyje. Šios priemonės tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko interesams konkrečioje byloje. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.
5. Teismas pažymėjo, kad išvadą byloje teikiančios institucijos specialistai apsilankė tiek ieškovo, tiek atsakovės gyvenamojoje vietoje. Abiejų šalių gyvenamosiose vietose yra nepilnamečio vaiko gyvenimui, buičiai tinkamos sąlygos. Pateiktame vaiko nuomonės išklausymo akte, nepilnametis N. V., gim. (duomenys neskelbtini), aiškiai neišreiškė nuomonės, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Specialistų nuomone, vaikas kol kas nesupranta šeimoje susidariusios situacijos.
6. Teismas nurodė, kad atsakovė šiuo metu gyvena nuomojame bute kartu su sugyventiniu S. G. Iš ieškovo pateikto susirašinėjimo su atsakove matyti, kad S. G. yra ūmaus būdo, gali turėti žalingų įpročių, smurtauti ir būti linkęs į suicidinius veiksmus. Minėtose žinutėse atsakovė nurodė ieškovui, kad du kartus išgelbėjo S. G. nuo savižudybės, o teismui pateiktuose paaiškinimuose atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Atsakovė taip pat nepaneigė aplinkybės, jog nepilnametis N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), 2020 m. gruodžio 31 d. pabėgo iš namų Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismui kyla pagrįstų abejonių, ar nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, nebus pažeista vaiko teisę būti apsaugotam nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos, ar atsakovės gyvenimo sąlygos yra tinkamos nepilnamečio vaiko fizinei, psichologinei bei socialinei raidai.
7. Teismas konstatavo, kad nepilnamečio vaiko N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatytina su ieškovu, kadangi nėra duomenų, kliudančių nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą su tėvu. Nepilnametis N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), nuo gimimo iki 2021 m. sausio mėn. gyveno su motina (atsakove). Nors atsakovės teigimu, ieškovas apie 3 metus su nepilnamečiu sūnumi nebendravo, jo nelankė, tačiau byloje pateikto šalių susirašinėjimo, nuotraukų, Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados duomenimis, šalių santykiams iširus, ieškovas nuolat bendravo sūnumi. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nepilnamečio vaiko N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), ryšys su tėvu (ieškovu) nutrūkę nebuvo. Nuo 2021 m. sausio mėn. nepilnametis vaikas gyvena kartu su ieškovu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovo gyvenamoji aplinka būtų nesaugi, nebūtų sudarytos tinkamos sąlygos vaiko sveikam vystymuisi.
8. Teismas nurodė, kad įstatymas imperatyvia forma nustato tėvų pareigą teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams (CK 3.192 straipsnis). Nepilnamečiams vaikams tėvų teikiamas išlaikymas turi būti nuolatinis ir reguliarus. Laikinas išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas yra speciali įstatymo numatoma laikinoji apsaugos priemonė (CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Šios laikinosios apsaugos priemonės tikslas – apsaugoti nepilnamečio vaiko teises ir interesus iki teisminio ginčo tarp šalių, vaiko tėvų, išsprendimo iš esmės. Kiekvienu atveju, kai nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, vadovaujamasi prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, CPK 376 straipsnio 2 dalis). Išlaikymą vaikui privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas dirba, yra dirbantis, gauna nuolatines pajamas, atsakovė – gauna išmokas iš darbdavio dėl COVID-19 pandemijos. Atsakovė nepateikė duomenų, kokias išmokas gauna vaiko išlaikymui iš Jungtinės Karalystės, taip pat nepateikė ir duomenų, kad nuo 2021 m. sausio mėn. teiktų išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Teismas konstatavo, kad Atsižvelgiant į tai, kad abu tėvai privalo teikti vaikui išlaikymą, o atsakovė duomenų, kad teiktų išlaikymą nepateikė, siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje yra pagrindas taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – iš atsakovės priteisti laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 100 Eur kas mėnesį iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Atskiruoju skundu atsakovė (apeliantė) I. P. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove ir priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), po 100 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo priėmimo dienos, paskirti atsakovę išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog, atsižvelgus į atsakovės sugyventinio S. Grudzinsko galbūt suicidinius veiksmus, nustačius nepilnamečio vaiko N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove gali būti pažeista vaiko teisė būti apsaugotam nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Minėtas aplinkybes teismas grindė šalių susirašinėjimu 2019 m. rugsėjo mėn., t. y. susirašinėjimu, kuris vyko prieš dvejus metus, tačiau sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti vertinamos ne praeityje buvusios aplinkybės, o aktualios šiuo metu susiklosčiusios faktinės aplinkybės.
9.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas dėl savo finansinės padėties neturi galimybės užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Nors ieškovas nurodo, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) ir gauna stabilias pajamas, tačiau nepateikė duomenų apie gautą darbo užmokestį. Be to, ieškovas minėtoje darbovietėje dirba tik keletą savaičių, todėl tikėtina, kad dar nėra gavęs jokio darbo užmokesčio, t. y. šiuo metu neturi jokių pastovių pajamų. Be to, ieškovas gyvena su sugyventine ir trimis nepilnamečiais vaikais, todėl akivaizdu, kad jo darbo užmokestis nėra pakankamas nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašo duomenų matyti, kad ieškovas nuo 2021 m. sausio mėn. iki šiol gavo pinigines lėšas iš savo giminaičio S. V. . Kitų pajamų ieškovas negavo.
9.3. Teismas neįvertino to, kad ieškovas, kaip nepilnamečio vaiko tėvas, vengė pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką. Tuo metu, kai nepilnametis vaikas N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), gyveno kartu su atsakove gyveno Jungtinėje Karalystėje, ji viena pati išlaikė sūnų.
9.4. Šalių nepilnametis sūnus N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), yra prisirišęs prie atsakovės, su ja gyveno nuo pat gimimo, ji turi vaikui gyventi tinkamas sąlygas, atsakovės finansinė padėtis yra stabili, ji gaunamas išmokas iš Jungtinės Karalystės. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai nustatė, kad atsakovės gyvenamojoje vietoje yra nepilnamečio vaiko gyvenimui, buičiai tinkamos sąlygos. Atsakovė nurodė, kad 2021 m. sausio mėn. ji kartu su nepilnamečiu sūnumi grįžo į Lietuvą. Atsakovė sutiko, kad ieškovas pasimatytų su sūnumi, kadangi su juo kelerius metus nebendravo, tačiau pastarasis sūnaus atsakovei nebegrąžino. Taigi, šalių nepilnametis sūnus N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), su ieškovu pradėjo gyventi ne abiejų tėvų susitarimu, o vienašaliu ieškovo sprendimu. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas nuolat ir piktybiškai trukdo atsakovei bendrauti su sūnumi.
Atsiliepimas
10. Ieškovas J. V. atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
10.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi byloje esančių duomenų visuma, t. y. vertino ne tik byloje pateiktus duomenis apie atsakovės sugyventinį. Nors ieškovo pateiktas susirašinėjimas, patvirtinantis atsakovės sugyventinio S. Grudzinsko žalingus įpročius ir netinkamą gyvenimo būdą, vyko 2019 m. rugsėjo mėn., tačiau atsakovė nepateikė duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, taip pat duomenų, patvirtinančių, kad šios aplinkybės yra pasikeitusios.
Atsiliepimas
10.2. Atsakovės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės apie ieškovo finansinę padėtį yra vertintinos kaip nepagrįstos. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas dirba (duomenys neskelbtini), jo darbo užmokestis sudaro 742 Eur per mėnesį. Atsakovė, priešingai, nedirba, pastovių pajamų, išskurus išmokas iš Jungtinės Karalystės, neturi. Nors atsakovė nurodo, kad ieškovas gyvena su sugyventine ir trimis nepilnamečiais vaikais, todėl neturi pakankamai pajamų visiems nepilnamečiams vaikams išlaikyti, tačiau ieškovo sugyventinė yra darbinga, turi pastovias pajamas ir prisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Atsakovas pažymi, kad grįžęs į Lietuvą jis turėjo santaupų iš darbo Jungtinėje Karalystėje, gavo išmokas iš darbdavio dėl COVID-19 pandemijos, pardavė jam priklausiusias transporto priemones.
10.3. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai nustatė, kad ieškovas turi nepilnamečio vaiko gyvenimui tinkamas sąlygas. Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje išvadoje taip pat nustatyta, jog priešingai nei teigia atsakovė, ieškovas nuolat bendravo su sūnumi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
13. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepilnamečio vaiko N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, iš atsakovės priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam vaikui N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), po 100 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio padavimo dienos (2021 m. balandžio 16 d.) iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
14. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
15. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas pateikė naujus įrodymus, t. y. nuotraukas ir mokėjimo pavedimus. Ieškovas nurodo, kad minėti duomenys paneigia atsakovės nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis apie 3 metus su nepilnamečiu sūnumi nebendravo, neteikė jam išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo į bylą pateikti nauji įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl darytina išvada, jog yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
16. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su jos sugyventiniu S. Grudzinsku, savo išvadas grindė šalių susirašinėjimu 2019 m. rugsėjo mėn., t. y. susirašinėjimu, kuris vyko prieš dvejus metus, ir neatsižvelgė į šiuo metu susiklosčiusią situaciją. Apeliantės teigimu, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad šalių nepilnametis sūnus N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), yra prisirišęs prie apeliantės, su ja gyveno nuo pat gimimo, o su ieškovu sūnus pradėjo gyventi dėl to, kad pastarasis pasiėmė sūnų, kad galėtų su juo pabendrauti, tačiau vėliau sūnaus apeliantei negrąžino, nuolat ir piktybiškai trukdo jai bendrauti su sūnumi. Be to, ieškovas, kaip nepilnamečio vaiko tėvas, vengė pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, t. y. tuo metu, kai nepilnametis vaikas N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), gyveno kartu su atsakove Jungtinėje Karalystėje, ji viena pati išlaikė sūnų, o šiuo metu ieškovas dėl savo finansinės padėties neturi galimybės užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 2, 4 punktuose numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011 ir kt.).
18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 376 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai; teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ši įstatymo nuostata yra viena iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir gali būti aiškinama kaip suteikianti teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Taip teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nurodytų asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė. EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas teisės kreiptis į teismą kontekste, yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines proceso teisės normas, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodami asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuotais kriterijais (žr., pvz., EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje N. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, par. 45; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje M. prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, par. 21). EŽTT praktikoje, be kita ko, laikomasi nuomonės, kad, taikydami procesines taisykles, nacionaliniai teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų asmens teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje H. T. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr.19074/05, par. 32–33).
20. Pažymėtina, kad EŽTT, vertindamas nacionalinių teismų sprendimų, kuriais ribojamos asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, priėmimo proceso teisingumą, atsižvelgia į tai, ar nacionaliniai teismai visapusiškai ištyrė visos šeimos situaciją ir kitas – faktines, emocines, psichologines, materialines ir medicinines – aplinkybes ir tinkamai įvertino kiekvieno asmens interesus, nuolat rūpindamiesi, kuris sprendimas vaikui būtų pats geriausias (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje N. ir S. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, par. 139; 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje L. prieš Rusiją, peticijos Nr. 77180/11, par. 64). EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, ypač sprendžiant globos klausimus, tačiau kartu ir pabrėžiama, jog Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad nacionalinės valdžios institucijos užtikrintų teisingą vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą, šiame procese ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją, peticijos Nr. 70135/14). Taip pat EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje H. prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).
21. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio.
22. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kai vaikas savo nuomonę išreiškia žodžiu, teismas gali duoti vaikui pasirašyti sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras) (2 dalis). Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus su juo susijusiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų sėkmingai įgyvendintas, geriausia, kai jam pritaria visos suinteresuotos šalys, o ypač vaikas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018 33 punktą).
24. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, ar tėvai buvo pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir ar vaikas buvo išklausytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015; 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017).
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės sugyventinis S. G. yra ūmaus būdo, gali turėti žalingų įpročių, smurtauti ir būti linkęs į suicidinius veiksmus, atsakovė taip pat nepaneigė aplinkybės, jog nepilnametis N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), 2020 m. gruodžio 31 d. pabėgo iš namų Jungtinėje Karalystėje, todėl teismui kyla pagrįstų abejonių, ar nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, nebus pažeista vaiko teisę būti apsaugotam nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos, ar atsakovės gyvenimo sąlygos yra tinkamos nepilnamečio vaiko fizinei, psichologinei bei socialinei raidai. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė byloje pateiktu šalių susirašinėjimu vykusiu 2019 m. rugsėjo mėn.
26. Vertindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, atsižvelgus į tai, kad teismui pateiktas susirašinėjimas vyko beveik prieš dvejus metus, o atsakovė rašytiniais paaiškinimais ginčija savo siųstose žinutėse nurodytas aplinkybes, teigdama, kad jos neatitinka tikrovės, minėtas žinutes ji siuntė vedama emocijų, tuo metu, kai buvo susipykusi su S. Grudzinsku ir tikėjosi gauti dėmesio iš ieškovo, pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus, imtis veiksmų šioms aplinkybėms nustatyti ir šiuo metu šeimoje susiklosčiusiai išsiaiškinti, tačiau šių veiksmų neatliko. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė rašytinio proceso tvarka, t. y. nesudarė galimybės šalims pateikti žodinių paaiškinimų dėl byloje susiklosčiusių aplinkybių, nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis nepilnametis N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi kartu su ieškovu, nepasinaudojo galimybe apklausti šalis ir, esant poreikiui, S. Grudzinską, kaip liudytoją, dėl aplinkybių, kurios nurodytos atsakovės 2019 m. rugsėjo mėn. žinutėse, nesiaiškino, kodėl ieškovas, jau 2019 m. rugsėjo mėn. žinodamas apie S. Grudzinsko elgesį, nesiėmė veiksmų nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su juo, nesiaiškino aplinkybių, susijusių su nepilnamečio N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), pabėgimu iš namų Jungtinėje Karalystėje, t. y. kokiomis aplinkybėmis nepilnametis pabėgo, kur jis buvo rastas ir pan.
27. Byloje pateikta Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. išvada, kurioje nurodyta, kad abi šalys turi tinkamas sąlygas nepilnamečio vaiko gyvenimui ir buičiai. Nepilnametis N. V. , gim. (duomenys neskelbtini), aiškiai neišreiškė nuomonės, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, jis šiuo metu nesupranta šeimoje susidariusios situacijos. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti, kokie nepilnamečio vaiko santykiai su atsakovės sugyventiniu S. Grudzinsku ir atitinkamai su ieškovo sugyventine, nors šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ginčo šalys iki grįžimo į Lietuvą gyveno Jungtinėje Karalystėje, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų nustatyti, ar šalys toliau ketina gyventi Lietuvoje, ar planuoja netrukus grįžti į Jungtinę Karalystę. Ieškovas nepilnametį sūnų užregistravo į Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos priešmokyklinę ugdymo grupę, tačiau nėra aišku, kokie atsakovės planai dėl sūnaus ugdymo. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas dirba (duomenys neskelbtini), atsakovė nurodo, kad ji gauna išmokas iš Jungtinės Karalystės, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų nustatyti, kokias pajamas atsakovė planuoja gauti ateityje, t. y. ar ji siekia įsidarbinti Lietuvoje, ar ketina dirbti užsienyje ir pan. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl šeimos bylose laikinųjų apsaugos priemonių klausimas turėtų būti sprendžiamas įvertinant kiek įmanoma daugiau vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimui reikšmingų aplinkybių.
28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad ieškovas trukdo jai matytis ir bendrauti su nepilnamečiu sūnumi. Kaip jau minėta, šios kategorijos bylose teismas turi būti aktyvus, imtis priemonių nepilnamečių vaikų teisėms ir teisėtiems interesams nustatyti. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
29. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
30. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus, išaiškinti, ar nepilnametis vaikais, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų šiuo metu gyvena, turi galimybę matytis ir bendrauti su abiem tėvais, ir nustačius, kad ši nepilnamečio vaiko teisė nėra užtikrinta, įvertinus abiejų šalių nuomones, spręsti klausimą dėl laikinos bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad šis klausimas taip pat gali būti aktualus sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, ypač, jei atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, šalys susitaria dėl bendravimo tvarkos, pagal kurią nepilnametis vaikais, su kiekviena iš šalių praleidžia iš esmės vienodai laiko.
31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neišklausęs šalių paaiškinimų, nesiėmęs pakankamai veiksmų byloje svarbioms aplinkybėms nustatyti, netinkamai taikė procesinės teisės normas, nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl galėjo priimti teisiškai nepagrįstą nutartį, skundžiama nutartis naikintina.
32. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį dėl procesinių pažeidimų, kiti apeliantės argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama nutartis naikintina, šalių prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžintini nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti, ieškovo J. V. ir atsakovės I. P. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.