- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2S-2654-577/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36202-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- AB „YTR grupė“, UAB „ITR grupė“
- Ieškovas
- AB „YIT Kausta“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „YTR grupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo AB „YIT Kausta“ ieškinį atsakovui UAB „ITR grupė“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AB „YIT Kausta“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „ITR grupė“ 74 545,21 Lt nuostolių atlyginimo, 8,4 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Be to, ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui priklausantį turtą ir/ar pinigines lėšas už 74 545,21 Lt, pavedant turto /pinigų suradimą ir areštavimą antstoliui.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 24 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pateikė pakankamai savo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, todėl laikė, jog jis tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Taip pat nurodė, kad skolininko finansinė padėtis nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kreditoriaus reikalavimas nėra užtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis, bei atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimo suma yra pakankamai didelė, konstatavo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui priimto palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „ITR grupė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Apelianto vertinimu, ieškinio reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra pagrįsti, o pirmos instancijos teismas konstatuodamas, jog ieškinio reikalavimai tikėtinai yra pagrįsti, nepateikė jokių argumentų ir motyvų patvirtinančių tokią išvadą. Taip pat apeliantas nurodo, kad ieškovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų sunkią atsakovo finansinę padėtį, todėl skundžiama nutartis yra priimta remiantis aplinkybėmis, kurios teismui nutarties priėmimo dieną nebuvo žinomos, todėl ir dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis yra naikintina. Pasak atsakovo, jo turtinė padėtis yra gera, o tai patvirtina su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai. UAB „ITR grupė“ pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad įmonės grynasis pelnas 2014-10-31 iš viso sudarė 543 924 Lt, o pardavimo pajamos (apyvarta) iš viso 2014 metais sudaro 2 610 215 Lt. Įmonės ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštis patvirtina, kad įmonei laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-10-31 nuosavybės teise priklauso ilgalaikio turto, kurio vertė 296 585 Lt. Iš 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad UAB „ITR grupė“ apyvarta 2013 m. buvo 3 316 490 Lt, o grynasis pelnas sudarė 410 147 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, laikytina, jog jo finansinė padėtis yra gera, todėl nėra jokio pagrindo jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į ankščiau nurodytą jo finansinę padėtį, spręstina, jog pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškinio suma jo atžvilgiu laikytina didele suma, yra visiškai nepagrįsta. Be to, nepagrįstas ir pirmos instancijos teismo teiginys, kad ieškovo reikalavimas nėra užtikrintas jokiomis kitomis priemonėmis. Apeliantas nurodo, kad jis ieškovui yra pateikęs trečiojo asmens „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje 2012-06-22 Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą SĮLD Nr. 063738, kuriuo trečiasis asmuo yra įsipareigojęs mokėti AB „YIT Kausta“ draudimo išmoką dėl patirtų nuostolių, jei UAB „ITR grupė“ tinkamai neįvykdytų savo prievolių, kylančių iš jo įsipareigojimų pagal sutartį per sutartyje numatytą garantinį laikotarpį.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „YIT Kausta“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad nesutinka su atskiruoju skundu, todėl prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas tvirtina, kad įrodymų pakankamumo ir ieškinio pagrįstumas šioje procesinėje stadijoje nėra sprendžiamas, todėl šioje proceso stadijoje pakanka vien teismo įsitikinimo, kad išnagrinėjus bylą galėtų būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Ieškovo nuomone, nepasibaigus finansiniams metams ir nenurodžius laikotarpio, už kurį teikiama pelno (nuostolių) ataskaita, joje nurodyta informacija negali būti laikoma tikslia, todėl ja neturėtų būti remiamasi. Be to, ieškovas pažymi, kad įmonės finansinė būklė negali būti vertinama tik remiantis pelno (nuostolių) ataskaita, o atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė įmonės balanso, kuriame be kitų rodiklių nurodomos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, kurie gali daug kartų viršyti įmonės pelną, todėl iš atsakovo pateiktų duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie įmonės finansinę padėtį. Taip pat ieškovas atkreipia dėmesį, kad iš atsakovo pateikto ilgalaikio turto sąrašo nėra aišku, ar sąraše nurodytas turtas galėtų būti parduotas už balansinę (likutinę) vertę, ar jis apskritai yra likvidus, ar sąraše esantis turtas gali būti laikomas ilgalaikiu turtu. Ieškovas pažymi ir tai, kad iš viešos svetainės www.vmi.lt duomenų matyti, kad atsakovas 2014-11-15 turi 33 725,63 Lt mokestinę nepriemoką. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo nuomone, darytina išvada, kad atsakovo finansinė padėtis yra prasta, o atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų paneigiančių tokią išvadą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kvestionuoja pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Pabrėžtina, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Pažymėtina, kad CPK 144 str. nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Pažymėtina, kad pareiga pagrįsti savo gerą turtinę padėtį tenka būtent atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie atsakovo turimą turtą ir jo santykį su įmonės įsipareigojimais, kurie patvirtintų gerą atsakovo finansinę padėtį ir realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Nors atsakovas su atskiruoju skundu ir pateikė įmonės finansinius dokumentus, iš kurių matyti, kad įmonės grynasis pelnas 2014-10-31 iš viso sudarė 543 924 Lt, pardavimo pajamos (apyvarta) iš viso 2014 metais sudaro 2 610 215 Lt, o 2013 m. UAB „ITR grupė“ apyvarta buvo 3 316 490 Lt, o grynasis pelnas sudarė 410 147 Lt, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima spręsti apie įmonės finansinių įsipareigojimų, kurie yra itin svarbūs nustatinėjant realią įmonės finansinę padėtį, apimtį. Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, atsakovas yra skolingas ženklią sumą, t.y. 33 725,63 Lt, valstybei, o iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog atsakovui šiais metais teismuose buvo reiškiama ir daugiau turtinių reikalavimų dėl piniginių prievolių nevykdymo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau išvardintos aplinkybės ir apelianto su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai nesuteikia objektyvaus pagrindo išvadai, kad atsakovo turtinė padėtis yra pakankamai gera.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms, tikėtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Be to, pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, ieškinyje nurodė faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), pridėjo įrodymus, kuriais įrodinėtų ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.
Atsakovui išaiškintina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.