Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-30 nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-30 nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2016-02-08, apie 18.23 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Fiat 500“ (v. n. (duomenys neskelbtini)) ir paliko jį stovėti neįsitikinęs, kad tai bus saugu. Automobilis nuriedėjo ir atsitrenkė į stovintį automobilį „Volvo V40“ (v. n. (duomenys neskelbtini)). Taip buvo apgadintos abi transporto priemonės. Iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeisdamas KET reikalavimus.

Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį jam paskirta 28 Eur bauda. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį jam paskirta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudas subendrintos, griežtesne nuobauda apimant švelnesnę nuobaudą, ir V. V. paskirta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Atsiliepimas į skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

V. V. apeliaciniame skunde iš esmės neneigia protokole nurodytu laiku ir vietoje vairavęs automobilį Fiat 500 (v. n. (duomenys neskelbtini)) ir sukėlęs eismo įvykį. Nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Taip pat prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Pagal KET 222 punkto reikalavimus, įvykus eismo įvykiui, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015, 2AT-57-139/2015).

Pirmosios instancijos teismas V. V. parodymus, kad smūgio nejautė vertino kritiškai, atsižvelgęs į V. V. nurodytas aplinkybes, kad automobilis buvo avarinėje situacijoje, t. y. riedėjo nuokalne ir V. V. įšokęs į jį skubiai užtraukė rankinį stabdį bei į tai, kad jis buvo išlipęs apžiūrėti automobilių.

Apeliantas nurodo, kad jis pastatė savo vairuojamą automobilį, išlipo iš jo ir tada pastebėjo, kad automobilis rieda. Staiga šoko į automobilį ir užtraukė rankinį stabdį. Automobilis pariedėjo apie 1 metrą. Automobilius apžiūrėjo du kartus, pirmą kartą po rankinio stabdžio užtraukimo, antrą kartą, pastatęs automobilį į buvusią vietą šalia Volvo automobilio, apgadinimų nematė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. V. tyčios yra pagrįsta, nes ją patvirtina byloje esantys įrodymai. Apelianto poziciją, kad jis nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės paneigia pati eismo įvykio situacija, automobilių sužalojimai, nukentėjusio asmens parodymai ir paties apelianto parodymai, kiek jie neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Iš eismo įvykio vietos schemos ir automobilių sugretinimo fotonuotraukų matyti, kad V. V. vairuotas automobilis priekine dalimi (apgadinimai padaryti ant priekinio buferio ir sparno dešinėje pusėje) kliudė stovinčio automobilio Volvo V40 (v. n. (duomenys neskelbtini)) galinį buferį ir stikliuką kairėje pusėje. Kaip pagrįstai nurodo apylinkės teismas, automobilių išsidėstymas eismo įvykio metu, pati avarinė situacija leido apeliantui suprasti galimai įvykus eismo įvykį, būtent todėl apeliantas ir apžiūrėjo abu automobilius du kartus. Aukštesnės instancijos teismas netiki apelianto versija, kad jis automobilių apgadinimų nematė. Pažymėtina, kad nors buvo tamsus paros metas, tačiau automobilio Fiat apgadinimai, nors ir nedideli, tačiau aiškiai matomi, o pašvietus (mobiliuoju telefonu, prožektoriumi ar pan.) matomi ir automobilio Volvo apgadinimai. Tai patvirtino teisme ir nukentėjęs asmuo. Tai, kad apelianto automobilis buvo paliktas stovėti šalia apgadinto Volvo automobilio, kad Volvo automobiliui buvo padaryta nežymi žala, nepašalina apelianto atsakomybės, nes būtent jis jokiais galimai būdais (rašteliu ar pan.) neinformavo nukentėjusio asmens apie eismo įvykį ir apie eismo įvykį nepranešė policijai. Be to, į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, apeliantas jau buvo išvažiavęs iš jos. Iš eismo įvykio schemos matyti, kad įvykio vietoje buvo likęs tik Volvo automobilis.

Visos paminėtos aplinkybės, tamsus paros metas, nežymūs apgadinimai, sudaro pagrindą pritarti teismo išvadai, kad V. V. tyčia apie eismo įvykį niekam nepranešė ir iš jo pasitraukė.

Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažinti, kad V. V. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra teisingas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į eismo įvykio aplinkybes paskirta nuobauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas – neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir sumažinti baudą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas baigiamuosiuose aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatyme numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį iš esmės savo pavojingumu labai skirtingose situacijose: tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejais, kai žala yra nedidelė. Taigi, parenkant nuobaudos rūšį ir dydį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, būtina vertinti visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų jos paskirtį bei administracinės atsakomybės principus (LAT nutartis Nr. 2AT-21-648/2016).

Nagrinėjamu atveju, pagal nustatytas bylos aplinkybes, apelianto padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra šiurkštus – jis padarytas ne judrioje gatvėje esant intensyviam eismui, o automobilių stovėjimo aikštelėje, taigi nebuvo keliama didelė grėsmė transporto eismo ir jo dalyvių saugumui, be to, pažeidimas nesukėlė sunkių padarinių, aikštelėje stovėjusiam automobiliui padaryti apgadinimai nėra itin žymūs. Apeliantas administracinė tvarka buvo baustas tik tris kartus (vienas baustumas nebegalioja), anksčiau padaryti pažeidimai savo pobūdžiu taip pat nebuvo šiurkštūs, piniginės nuobaudos sumokėtos. Apeliantas darbdavio charakterizuojamas teigiamai, apibūdinamas kaip atsakingas ir pareigingas darbuotojas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. V. elgesį nagrinėjamu atveju galima laikyti atsitiktiniu. Visa tai rodo, kad apylinkės teismo V. V. paskirta minimali ATPK 130 straipsnio 1 dalyje piniginė nuobauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams yra aiškiai per griežta ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, jo sukeltoms pasekmėms ir pažeidėjo asmenybei, taigi neatitinka ir ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuobaudos tikslų. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenines savybes, padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, yra linkęs mažinti, taikant ATPK 30¹straipsnio nuostatas, skiriamas nuobaudas, sutrumpinant teisės vairuoti atėmimo terminą arba panaikinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013, 2AT-37-2013, 2AT-53-2014, 2AT-34-507/2015).

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apygardos teismo vertinimu, minėti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, todėl 2016-06-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas dalyje dėl nuobaudos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskyrimo keistinas, pažeidėjo atžvilgiu taikytinos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta bauda mažintina, nustatant ją mažesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta minimali šios nuobaudos riba, taip pat nustatant trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėja

nutaria:

V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-30 nutarimą pakeisti.

Vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio 1 dalimi, V. V., padariusiam ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, paskirti 450 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, subendrinti šia nutartimi paskirtą nuobaudą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį su skundžiamu nutarimu paskirta nuobauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir paskirti galutinę administracinę nuobaudą – 460 (keturių šimtų šešiasdešimties) Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.