Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovas prašė pripažinti 2001 m. gegužės 10 d. atsakovės V. Ž. ir V. B. 2001 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu; perkelti jam pirkėjos V. Ž. teises ir pareigas pagal 2001 m. gegužės 10 d. sutartį ir nustatyti, kad jis, o ne atsakovė V. Ž., iš V. B. nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini): žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškinyje nurodė, kad atsakovė V. Ž. 2001 m. gegužės 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią iš V. B. įgijo nekilnojamąjį turtą sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ 5 skl., (duomenys neskelbtini), 5,34 aro ploto žemės sklypą, ir ten buvusį sodo pastatą bei šiltnamį. Tai buvo apsimestinis sandoris, kadangi tikruoju nekilnojamojo turto pirkėju buvo jis. Tuo metu jau buvo apsisprendęs nutraukti santuoką su G. K.. Nutraukdami santuoką, 2001 m. gegužės 7 d. už 12 800 litų pardavė jiems priklausiusį nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), gautus pinigus pasidalijo po lygiai. Už gautas lėšas jis ketino įsigyti kitą būstą, tačiau jų užteko tik sodo nameliui. Tuo metu jau buvo pradėjęs bendrai gyventi su atsakove V. Ž.. Nors savo ateities planus siejo su atsakove, tačiau, nepaisant to, būstą ketino įsigyti savo asmeninės nuosavybės teise. 2001 m. pavasarį išsirinko nurodytą sklypą su sodo pastatu ir šiltnamiu sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, sutarė su pardavėja V. B. šį nekilnojamąjį turtą pirkti už bendrą 5 000 litų sumą. Perdavė sklypo savininkei sutartą sumą grynais pinigais ir sutarė 2001 m. gegužės 10 d. eiti sandorio tvirtinti pas notarę N. K.. Tačiau, po tam tikro nedarbo laikotarpio, susirado darbą linų fabrike ir kaip tik 2001 m. gegužės 10 d. turėjo pradėti dirbti. Paprašė, kad sandorį už jį sudarytų atsakovė V. Ž., ir ji atsakė sutinkanti jam pagelbėti. Dėl teisinio neišprusimo tada nesuprato, kad nekilnojamojo turto sandorį per atstovą pagal žodinį įgaliojimą sudaryti neįmanoma. Atsakovė buvo nesąžininga ir sandorį sudarė savo vardu, sandorio pagrindu jai buvo registruotos nuosavybės teisės. Po sutarties sudarymo kartu gyveno įsigytame name. Kadangi tuo metu buvo sugyventiniai, toleravo padėtį, kad būstas, kurį ketino įsigyti savo asmeninės nuosavybės teise, registruotas sugyventinės vardu. Apie 2016 m. jo ir atsakovės bendras gyvenimas nutrūko, ji išsikėlė gyventi kitur, ieškovas liko gyventi įsigytame sodo name, kur gyvena iki šiol.

Ieškovas nurodė, kad po 2001 m. gegužės 10 d. sutarties sudarymo, leido atsakovei gyventi įsigytame būste (duomenys neskelbtini), tačiau tik kaip tuometinei sugyventinei. Savo lėšomis mokėjo už elektrą, kas rodo, kad elgėsi kaip turto savininkas. Ir po to, kai nutrūkus bendram gyvenimui, atsakovė išsikėlė, jis liko gyventi ten pat. Yra visi požymiai, kad tikrąja 2001 m. gegužės 10 d. sandorio šalimi buvo jis. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento - šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, todėl ieškinio senaties terminas niekinio sandorio atveju netaikytinas.

Atsakovė V. Ž. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji su ieškovu palaikė artimus santykius nuo 1998 metų. Turtą ji įgijo sau asmeninės nuosavybės teise ir pastaroji aplinkybė ieškovui buvo puikiai žinoma. Tokią sąlygą atsakovė ieškovui ir buvo nurodžiusi šalims kuriant ateities planus ir siejant jų bendrą gyvenimą įsigyjamame gyvenamajame būste. Ji neneigia, kad ieškovas sutiko padėti (prisidėti) tuo tikslu atsakovei dovanotais pinigais (prie atsakovės turėtų santaupų, kurias ji buvo sutaupiusi per visą ilgą savo dirbto darbo laiką), atsakovei įgyjant ginčo turtą, tačiau šalys buvo kategoriškai sutarusios, kad ginčo turtas bus nupirktas atsakovės ir jos vienos asmeninės nuosavybės teise. Tokią sąlygą atsakovė buvo ieškovui iškėlusi, siekdama apsaugoti savo interesus bei tokiu būdu jaustis saugiau. Ieškovas su tokia sąlyga sutiko, todėl ir ginčo turtas buvo įgytas bei nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovės asmeninės nuosavybės teise, teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai išviešinus. Apie tai nuo pat būsto paieškos pradžios, įskaitant ir ginčo sutarties pasirašymo dienos, ieškovas žinojo ir jį tai tenkino, jis šio fakto, sandorio, jo išviešinimo bei nurodytų aplinkybių niekados iki šiol neginčijo. Šalys kartu vyko apžiūrėti net keletą panašių būstų, juos kartu apžiūrinėjo ir kartu tarėsi dėl jų atitikimo abiejų šalių tolesniam kartu bendram gyvenimui, nors „galutinis žodis“ šiame procese (dėl ginčo turto įgijimo) „priklausė atsakovei“. Apie 2002 m. pavasarį įvyko gaisras, kurio metu sudegė visas nurodytas gyvenamasis namas su veranda. Namelis buvo atstatytas bendru šalių darbų, padedant kaimynams, naudojant jos pinigus, iš kurių dalį gavo kaip savivaldybės jai išmokėtą pašalpą (po gaisro), dalį jai davė jos velionio vyro mama O. K. bei sūnus D. Ž.. 2016 metais, dėl kurį laiką besitęsiančio ieškovo smurtavimo prieš ją (net ir prieš jos seserį), ji paliko ieškovą ir išsikraustė gyventi pas seserį. Nuo to momento ji leido ieškovui gyventi ginčo turte, nes jo bijojo, be to, ji nežinojo kaip ieškovą gali iš ten iškraustyti ir, įvertinusi ieškovo amžių, tikėjosi, kad ieškovo mirtis šią situaciją natūraliai išspęs.