Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Atsakovas K. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Atsakovas K.V. tripliko nepateikė.

Ieškovė teigia, kad atsakovas V. M., ne darbo metu, pasinaudojęs įmonei nuomos pagrindu priklausančia transporto priemone Opel Vivaro-B, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), aplankęs savo bendradarbius ir pavartojęs alkoholinių gėrimų, negalėjo transporto priemonės vairuoti nei pats, nei perduoti kitiems neblaiviems asmenims, tačiau transporto priemonę Opel Vivaro-B, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė vairuoti neblaiviam K. V., o atsakovas K. V., būdamas neblaivus ir paimdamas vairuoti transporto priemonę, jos valdytoju tapo neteisėtai. Dėl tokio neteisėto transporto priemonės užvaldymo yra atsakovo V. M. kaltė, nes jis, pasiėmęs asmeniniams poreikiams transporto priemonę, neturėjo teisės perduoti jos kitam neblaiviam asmeniui vairuoti. Todėl šie atsakovai dėl padarytos žalos atlyginimo atsako abu solidariai.

Atsakovas V. M. teigia, kad ginčo transporto priemonės valdytoja yra ieškovė, todėl, kaip transporto priemonės valdytoja, ji elgėsi nerūpestingai, neužtikrindama, kad ginčo transporto priemone negalėtų pasinaudoti ne darbo metu (neįrengta GPS sistema), nuo alkoholio apsvaigę asmenys (neįrengtas alkoblokas), o jis nėra ginčo transporto priemonės valdytojas, nes transporto priemonės nevairavo, neperdavė jos K. V. ir nesukėlė autoįvykį, be to nėra duomenų, kad automobilį vairavo atsakovas K. V., todėl nėra pagrindo teigti, kad K. V. ginčo transporto priemonės valdytoju tapo neteisėtai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.270 straipsnio normos reglamentuoja didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra griežtoji (be kaltės). CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kas eismo įvykio metu laikytinas faktinis transporto priemonės valdytojas CK 6.270 straipsnio taikymo aspektu. Nors atsakovas V. M. atsiliepime teigia, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas V. M. ginčo transporto priemonę vairavo, tačiau rašytinė bylos medžiaga bei teismo posėdžio metu atsakovo V. M. duoti paaiškinimai patvirtina, kad turėdamas ieškovės leidimą naudotis transporto priemone ne darbo metu, ja kartu su kolega E. R. nuvyko pas kitus kolegas, taigi atsakovas V. M. pripažįsta ginčo transporto priemonę paėmęs savo iniciatyva ir ją vairavęs. Sutiktina su atsakovo V. M. pozicija, jog byloje nėra duomenų, jog jis ginčo transporto priemonę pasiėmė ir vairavo ją neblaivus bei sukėlė eismo įvykį. Priešingai, remiantis ieškovės Darbo tvarkos taisyklių 4.5 punktu darbuotojas gali pasinaudoti transporto priemone savo asmeninėms reikmėms, gavęs darbdavio sutikimą. Tuo tarpu tose pačiose taisyklėse nurodyta, kad už saugų tokios priemonės naudojimą savo reikmėms, laikantis visų nustatytų saugumo ir kitų reikalavimų bei naudojimosi metu padarytus materialinius nuostolius atsako darbuotojas. Analogiškas nuostatas įtvirtina Pastolių statytojo pareiginių nuostatų 3.1.2 ir 3.1.3 punktai. V. M. su šiomis Darbo tvarkos taisyklėmis ir Pastolių statytojo pareigybiniais nuostatais buvo supažindintas priimant į darbą 2019-08-16. Taigi įvertinus šias faktines aplinkybes, t.y. jog atsakovas V. M., remdamasis ieškovės jam suteikta teise naudotis ginčo transporto priemone, laikantis visų saugumo reikalavimų, ją pasiėmė ne darbo metu ir ją vairavo, darytina išvada, kad V. M. laikytinas didesnio pavojaus šaltinio – ginčo transporto priemonės, valdytoju CK 6.270 straipsnio 2 dalies prasme, todėl V. M. laikytinas tinkamu atsakovu šioje byloje.

Dėl K. V. atsakomybės, visų pirma, nors atsakovas K. M. nenuosekliai teigia, kad transporto priemonės K. V. neperdavė, tačiau tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ir paties V. M. paaiškinimai teismo posėdžio metu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas K. M. perdavė transporto priemonę vairuoti atsakovui K. V.. Transporto priemonę vairuoti atsakovas V. M. perdavė K. V. prie baro, kai K. V. dėl nežinomų priežasčių atsisakė ten eiti su kitais. K. V. transporto priemonę atsakovas V. M. perdavė manydamas, jog K. V. yra blaivus. Atsakovui V. M. ir K. V. susitarus, jog K. V. vairuos, pastarasis persėdo į vairuotojo vietą. Antra, atsakovo teiginys, jog byloje nėra įrodymų, jog K. V. padarė eismo įvykį, kurio metu nepataisomai buvo sugadinta ginčo transporto priemonė, taip pat vertintinas kritiškai. Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ir atsakovo parodymai teismo posėdžio metu patvirtina, jog eismo įvykio naktį transporto priemonėje važiavo ir visą laiką kartu buvo keturi asmenys – atsakovas V. M., K. V., E. R. ir Ž. S.. Policijos surašytoje įvykio ataskaitoje nurodyta, kad gale rasti trys miegantys asmenys: V. M., Ž. H. Š., E. R., jie buvo neblaivūs, o po 15 min. nuo pareigūnų atvykimo į įvykio vietą prie automobilio grįžo K. V., kuris stipriai kraujavo ties dešine ausim bei jam skaudėjo kaklą. Įvertinus šias faktines aplinkybes, jog visą vakarą ieškovės keturi darbuotojai praleido keturiese, tai jog trys iš jų rasti gale miegantys bei tai, jog K. V., kuriam V. M. perdavė vairuoti automobilį, grįžo į įvykio vietą silpnai sužalotas eismo įvykio metu, o byloje nesant jokių duomenų apie penktą asmenį, galėjusį vairuoti ginčo transporto priemonę, darytina išvada, jog transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo būtent K. V.. Teismas taip pat vertina ir tą aplinkybę, jog K. V. byloje nėra pateikęs atsiliepimo, t.y. neišreiškė jokių prieštaravimų ir nesutikimo su jam siekiama pritaikyti civiline atsakomybe už padarytą žalą ieškovei, todėl laikytina, jog K. V. su ieškovės dėstomomis aplinkybėmis bei reikalavimais sutinka, jų neginčija. Įvertinus šias faktines aplinkybes, darytina išvada, jog būtent K. V. vairavo ginčo transporto priemonę eismo įvykio metu, todėl vadovaujantis CK 6.270 straipsniu K. V. laikytinas ginčo transporto priemonės valdytoju eismo įvykio metu, todėl ir atsakovu CK 6.270 straipsnio 2 dalies prasme.

Taigi šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar V. M., būdamas neblaivus ir perduodamas ginčo transporto priemonę K. V., žinojo ar galėjo žinoti, jog K. V. yra neblaivus. Atsakovas teigia, jog perduodamas transporto priemonę vairuoti K. V. buvo įsitikinęs, jog jis yra blaivus, kadangi nematė jokių girtumo ženklų. Tačiau teismas šiuos atsakovo V. M. parodymus vertina kritiškai, kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t.y. ieškovės darbuotojų M. Š., V. M. ir Ž. Š. paaiškinimų, jog eismo įvykio vakarą E. R., K. V., Ž. S. ir V. M. buvo išvykę į miestą pasilinksminti, ėjo per įvairias pasilinksminimo vietas, vartojo alkoholį; V. M. ir K. V. apie transporto priemonės perdavimą diskutavo tiek prieš V. M. paliekant K. V. automobilyje, tiek ir grįžus iš baro ir nusprendus važiuoti namo, taigi darytina išvada, kad V. M. jau grįžęs iš baro, būdamas neblaivus, tinkamai neįvertino K. V. būsenos ir gebėjimo vairuoti; taip pat atsakovas V. M. teismo posėdžio metu paaiškino, jog automobilyje alkoholio nebuvo, todėl K. V. neturėjo galimybės, pasilikęs automobilyje gerti vienas; taip pat vertintina ir ta aplinkybė, jog alkoholio koncentracija K. V. kraujyje po eismo įvykio buvo 1,66 prom. (vidutinis girtumas), o tokia alkoholio kiekio koncentracija negali susidaryti per trumpą laiko tarpą. Taigi įvertinus šių aplinkybių visetą darytina išvada, kad V. M. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, perduodamas automobilį vairuoti K. V.. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis, didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi. Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 16 d. Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje Nr. AC-48-1. Teismų praktika. 2018, 48, p. 409–454). Taigi įvertinus byloje paminėtas faktines aplinkybes bei aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovai - ginčo transporto priemonės valdytojai V. M. ir K. V., yra atsakingi solidariai už ieškovei priklausiusiai transporto priemonei padarytą žalą (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).

Atsakovas V. M. teigia, jog būtent ieškovė yra ginčo transporto priemonės valdytoja, todėl ji turėtų būti solidariai atsakinga su atsakovu K. V. už ginčo transporto priemonei padarytą žalą, kadangi kaip transporto priemonės valdytoja, elgėsi nerūpestingai neužtikrindama, kad automobiliu „Opel Vivaro-B“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), negalėtų pasinaudoti ne darbo metu (neįrengta GPS sistema), nuo alkoholio apsvaigę asmenys (neįrengtas alkoblokas).

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti esant šioms sąlygoms: asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo (CK 6.248 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-148-248/2019, e3K-352-421/2019). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-189/2010, 3K-3-1089-701/2019, e3K-3-352-421/2019).

Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. O šio CK straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškovė pagal šį straipsnį galėtų būti laikoma didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.), t.y. ieškovė buvo ginčo transporto priemonės nuomininke.

Ieškovė yra įmonė, kuri teikia pastolių montavimo - išmontavimo ir techninio izoliavimo darbų paslaugas Lietuvoje bei įvairiose užsienio valstybėse. Tuo tikslu ieškovė komandiruoja savo darbuotojus minėtoms paslaugoms suteikti. Dėl šios priežasties ieškovė 2019-10-25 su UAB „Autoblikas“ sudarė transporto priemonės Opel Vivaro-B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį Nr. 11217 laikotarpiui nuo 2019-10-25 iki 2020-10-25, t.y. ilgalaikė nuoma – vieneriems metams. Taigi ieškovė laikytina šios transporto priemonės nuomininke. Transporto priemonę nuomininkė/ieškovė naudojo darbuotojų nuvykimui į Vokietiją bei parvykimui ir kelionėms po Vokietiją darbdavio/ieškovės nurodymų vykdymui.

Be to, kaip minėta anksčiau, pagal ieškovės Darbo tvarkos taisyklių 4.5 punktą darbuotojas gali pasinaudoti transporto priemone savo asmeninėms reikmėms, gavęs darbdavio sutikimą. Už saugų tokios priemonės naudojimą savo reikmėms, laikantis visų nustatytų saugumo ir kitų reikalavimų bei naudojimosi metu padarytus materialinius nuostolius atsako darbuotojas. Analogiškas nuostatas įtvirtina Pastolių statytojo pareiginių nuostatų 3.1.2 ir 3.1.3 punktai. V. M. su šiomis Darbo tvarkos taisyklėmis ir Pastolių statytojo pareigybiniais nuostatais buvo supažindintas priimant į darbą 2019-08-16, o K. V. - 2019-10-03. Pagal komandiruojamo darbuotojo atmintinę, su kuria pasirašytinai supažindinti atsakovai V. M. ir K. V., visos komandiruotės metu draudžiama vartoti alkoholį ir psichotropines medžiagas („Alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų patikra“ 3 punktas), taip pat darbuotojas įpareigojamas tinkamai eksploatuoti suteiktą transportą, perduoti tik turintiems vairuotojo pažymėjimą, laikantis eksploatavimo taisyklių („Kelionė“ 3-4 punktai). Taigi galutiniais transporto priemonės valdytojais laikytini transporto priemonės nuomininkės/ieškovės darbuotojai, kadangi nuomininkė/ieškovė yra įmonė, užsiimanti komercine veikla, turinti ne vieną išsinuomotą transporto priemonę, kurias valdymui perduoda savo darbuotojams, vadovaudamasi darbo vidaus tvarkos taisyklėmis.

Taigi šiuo atveju transporto priemonės nuomininkės (šiuo atveju ieškovės) solidarioji atsakomybė su transporto priemonės valdytoju, kuriam transporto priemonė buvo perduota naudotis, remiantis darbo vidaus tvarkos taisyklėmis, galutiniam transporto priemonės valdytojui (šiuo atveju atsakovui V. M.) galima tik tada, jei nuomininkė/ieškovė savo neteisėtais veiksmais taip pat padarytų deliktą, kuriuo tam pačiam nukentėjusiajam padaroma žala. Šiuo atveju atsakovas V. M. ieškovės žalos padarymą kildino iš generalinio delikto, t. y. CK 6.263 straipsnyje įtvirtintos bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimo, kadangi ieškovė pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą - neužtikrino, kad jos pagal darbo vidaus tvarkos taisykles perduotą transporto priemonę vairuotų tik blaivus asmuo ir tik darbo reikalais. Tačiau kasacinis teismas vienoje naujausių savo nutarčių yra išaiškinęs, jog toks reikalavimas prasilenktų su bendrosios rūpestingumo pareigos samprata, kadangi pats žodis „bendroji“ parodo, kad šia pareiga siekiama užtikrinti įprasto protingo elgesio standarto, kuris nesukeltų kitam asmeniui žalos, laikymąsi. Antialkoholinių variklio užraktų įrengimą automobiliuose, vairuotojų važiavimo trajektorijos ir greičio stebėjimą GPS priemonėmis nedera su bendrosios rūpestingumo pareigos laikymusi, nes tokiais išaiškinimais aiškinama ne bendroji rūpestingumo pareiga, o sukuriamas itin aukštas, praktikoje vargu ar įgyvendinamas protingo elgesio standartas, kuris iš esmės reiškia, kad transporto priemonių nuomotojas arba šioje byloje nuomininkė, tačiau transporto priemonę perdavusi galutiniam valdytojui (jos darbuotojams), remdamasi darbo vidaus tvarkos taisyklėmis, visada turi nepertraukiamai kontroliuoti, kad nuomininkas (šiuo atveju galutinis transporto priemonės valdytojas – atsakovas) būtų blaivus. Tokia pareiga yra iš principo nereali ir sunkiai suderinama su bendrąja rūpestingumo pareiga. Nors bendroji rūpestingumo pareiga yra pakankamai plati, jos negalima aiškinti kaip beribės, nustatančios nerealų ir praktiškai sunkiai įmanomą elgesio standartą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. liepos 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2021). Taigi transporto priemonės faktinė nuomininkė - ieškovė, kuri transporto priemonę buvo išsinuomojusi darbuotojų nuvykimui į Vokietiją bei parvykimui ir kelionėms po Vokietiją darbdavio nurodymų vykdymui, nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos, todėl nėra ieškovės neteisėtų veiksmų – vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų solidariajai atsakomybei ieškovei taikyti. Kaip jau minėta anksčiau, ieškovės darbuotojai prieš jiems perduodant transporto priemones, buvo supažindinti su Darbo taisyklėmis, kuriose buvo nustatyta, jog galutinis transporto priemonės valdytojas atsako už saugų tokios priemonės naudojimą savo reikmėms, laikantis visų nustatytų saugumo ir kitų reikalavimų, taigi būtent galutinis transporto priemonės vairuotojas turi pareigą nesėsti prie vairo ir nevairuoti neblaivus. Taigi įvertinus šias faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei panašiose bylose susiklosčiusią teismų praktiką, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo ieškovę pripažinti solidariai atsakinga už atsakovų V. M. ir K. V. padarytą turtinę žalą šioje byloje.

Dėl padarytos žalos dydžio.

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovų solidariai jos patirtą 16 695,38 Eur žalą, kurią sudaro: 1) ginčo transporto priemonės (turto) vertinimas, kurios metu ieškovė įmonei UAB „Autosigma“ už vertinimo paslaugas sumokėjo 160 Eur; 2) 2020-01-17 ieškovė su UAB „Autoblikas“ sudarė susitarimą dėl 14 380,17 Eur žalos atlyginimo; 3) ieškovė taip pat patyrė nuostolių dėl transporto priemonės pargabenimo 950 Eur sumokėdama UAB „Keliauk“; 4) mokėjo 514,25 Eur už Opel Vivaro-B nuomą nuo 2019-12-15 iki 2020-01-01 bendrovei UAB „Autoblikas“; 5) taip pat ieškovė užsakė ir apmokėjo susirašinėjimo su Vokietijos policija bei prokuratūra vertimus bei iš policijos gautos bylos medžiagos vertimo išlaidas bendrovei UAB „Baltijos vertimai“ 690,96 Eur.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą – ieškovas.

Solidariai už atsiradusią žalą atsako asmenys, bendrai padarę žalos, tai yra solidarioji atsakomybė ir atsiranda iš tų asmenų bendrų veiksmų, su pasekmėmis susijusių tiesioginiu priežastiniu ryšiu (CK 6.279, 6.296 straipsniai). Šioje byloje jau konstatuota, jog atsakovų atsakomybė dėl įvykusio autoįvykio, kurio metu buvo apgadinta ieškovės išsinuomota transporto priemonė, yra sąlygota abiejų atsakovų, kaip galutinių transporto priemonės valdytojų, neteisėtų veiksmų, esančių tiesioginiame priežastiniame ryšyje su susidariusia ieškovės patirta žala, todėl sutiktina su ieškovės pozicija, jog atsakovai solidariai ir turi atlyginti žalą ieškovei.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė ir turto vertintoja UAB „Autosigna“ Turto vertinimo sutartį Nr. 20012001 sudarė 2020-01-20. Kilnojamojo turto vertinimo atskaitoje Nr. A20012001 matyti, kad vertinimo objektas – lengvasis automobilis Opel Vivaro-B, kurio registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Vertinimas atliktas užsakovo UAB „Globalita“ užsakymu. Vertinimo tikslas – nustatyti nuostolius, taikant individualų vertinimą nustatyti turto rinkos vertę, atkūrimo kaštų vertę ir likutinę vertę. Ataskaitoje nurodyta, kad vertinimo data – 2019-12-14, o ataskaitos surašymo data – 2020-01-24. Kilnojamojo turto vertinimo išvadoje Nr. A20012001 taip pat nurodyta, kad turto vertinimo data yra 2019-12-14. Vertinamo turto savininkas UAB „Swedbank lizingas“; turto vertinimo užsakovas – ieškovė. Vertinamas objektas – lengvasis automobilis Opel Vivaro-B, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt. Turto vertinimo išvada: 1) transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo 18 560,00 Eur; 2) transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai – 46 490,00 Eur (su PVM) ir 38 420,00 Eur (be PVM); 3) transporto priemonės likutinė vertė – 2 379,00 Eur (su PVM).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovų solidariai 14 380,00 Eur už tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Autobilikas“ sudarytą susitarimą dėl 14 380,00 Eur žalos atlyginimo, tačiau atsakovas teigia, kad iš ieškovės atliktų bankinių pavedimų trečiajam asmeniui UAB „Autoblikas“ nėra aišku, už ką piniginės perlaidos buvo atliktos – už minėtą susitarimą, ar kitus galimai tarp šalių buvusius susitarimus. Be to eismo įvykio metu, kai buvo sugadinta ginčo transporto priemonė, ji nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“, kuri buvo apdrausta tiek civilinės transporto priemonės valdytojų, tiek ir KASKO draudimu. Tad įvertinus tai, jog žalą dėl autoįvykio administruoja Ergo draudimas, transporto priemonei padaryta žala galimai jau yra išmokėta trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“.

Dėl atsakovo argumento, jog eismo įvykio metu ginčo transporto priemonė priklauso UAB „Swedbank lizingas“, teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniai įrodymais, nurodo, kad ginčo transporto priemonė trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybės teise priklausė nuo 2017-07-15 iki 2020-02-03. 2020-02-03 UAB „Swedbank lizingas“ Pabaigos aktu (priedas prie lizingo sutarties Nr. LT133457) nurodė, kad lizingo sutartis Nr. LT133457 laikoma pasibaigusia UAB „Autoblikas“ tinkamai ir visiškai sumokėjus visas sutartyje numatytas įmokas, todėl UAB „Swedbank lizingas“ perleido UAB „Autoblikas“ nuosavybės teisę į ginčo transporto priemonę. Taigi sutiktina su atsakovo pozicija, jog eismo įvykio metu (2019-12-15) ginčo transporto priemonė nuosavybės teise priklausė UAB „Swedbank lizingas“. Tačiau UAB „Swedbank lizingas“ nurodė, kad nors UAB „Autoblikas“ nuo 2019-05-22 iki 2020-05-21 buvo apdraudusi ginčo transporto priemonę KASKO draudimu Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, tačiau jokia draudimo išmoka dėl ginčo transporto priemonės (Opel Vivaro-B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo išmokėta. Tai patvirtino ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialas. Taigi atsakovo argumentas, jog draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo draudimo išmoką yra atmestinas, kaip nepagrįstas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti patirtą 950,00 Eur žalą už nepataisomai sugadintos ginčo transporto priemonės pargabenimą iš Vokietijos į Lietuvą; 514,25 Eur už transporto priemonės nuomą iš UAB „Autobilikas“ laikotarpiu nuo 2019-12-15 iki 2020-01-01; bei 690,96 Eur už dokumentų vertimus. Šių išlaidų atsakovai neginčija, o ieškovė pagrindžia šias išlaidas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė prašo priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 45 punktas).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pripažinus, jog ieškovės ieškinys pagrįstas ir jį tenkinus visiškai, iš atsakovų solidariai priteistinos įstatyme numatytos penkių procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 16 695,38 Eur sumos nuo 2021 m. kovo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).