- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-01
- Bylos Nr.
- I-389-643/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06866-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (tomas I, b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus, 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jo pateiktus 2011-01-13, 2011-01-17, 2011-01-19, 2011-01-24 skundus Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išnagrinėjo neišsamiai ir neatidžiai, nepateikė prašomos jo informacijos, neįtraukė į ekspertų sudėtį prašomo narkologo, neatliko tarnybinio patikrinimo dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus (toliau – ir Skyrius) darbuotojų netinkamų veiksmų, eksperto A. G. nušalinimo. Pareiškėjas nurodo, jog Skyriaus pareigūnai su juo elgėsi šališkai, nebendravo, neužmezgė su juo pokalbio kontakto (skyrė laiko tik 5-7 minutes), ekspertai iš jo juokėsi, įžeidinėjo jį, vadino „cirkininku ir melagiu“. Pasak pareiškėjo, Tarnyba privalėjo atlikti tarnybinį tyrimą, išsireikalauti filmuotą 2011-01-12 – 2011-01-19 pokalbių medžiagą ir ją įvertinti, gauti iš ekspertų paaiškinimus, tačiau to nepadarė.
Pareiškėjas nurodo, jog žalą patyrė ir dėl to, jog 2011-01-12 jį atvežus iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) į Skyrių, jam nebuvo duotas maistas, jis buvo nevalgęs ir alkanas 12 valandų, kadangi jį išvežant iš Lukiškių TI-K, jis taip pat buvo nepamaitintas. Tarnyba dėl to taip pat neatliko tyrimo, nenustatė kaltininkų ir jų nepatraukė atsakomybėn.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Tarnybai skundėsi dėl Skyriaus patalpų, kuriose jis buvo laikomas, jose trūkdavo oro, langai neatsidarinėjo, būdavo karšta į pasivaikščiojimo kiemą žiemą vesdavo su šlepetėmis, be šiltų drabužių, ir dėl jis būdamas lauke persišaldydavo.
Pareiškėjas pažymėjo ir tai, jog moralinę žalą patyrė ir dėl to, kad Skyrius neįgyvendina suimtųjų teisės į telefoninius pokalbius, t.y. neįrengia taksofonų. Pareiškėjas nurodo, jog neturėjo galimybės paskambinti savo vaikui, žmonai, mamai ir kitiems artimiesiems laikotarpiu nuo 2011-01-12 iki 2011-01-19, nors leidimą skambinti turėjo, tačiau priemonių (telefono aparatų) nebuvo.
Pareiškėjo teigimu, Tarnyba elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai, negerbdama pareiškėjo ir su juo nesiskaitydama, tokiu būdu jį žemindama. Dėl to, padidėjo jo nepasitikėjimas valstybės tarnautojais, jis kentėjo fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Atsižvelgiant į tai prašo teismo priteisti jam 10000 Lt neturinės žalos atlyginimo, o priteistus pinigus paaukoti D.K.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teismo psichiatrijos, atsiliepime į skundą (tomas I, b. l. 21–22) prašė pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutinka, jog šioje byloje atsakovo atstovu turėtų būti laikoma Tarnyba, taip pat Skyrius, nes jis yra Tarnybos padalinys, neturintis juridinio asmens teisių. Nurodo, jog yra nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinė įstaiga, kurios pagrindinė paskirtis yra teisės aktų nustatyta tvarka atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes, teikti specialisto išvadas pagal prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotis. Teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimas yra asmens sveikatos priežiūros paslauga, kuriai vykdyti įstaiga turi turėti licenciją. Paaiškino, jog vykdant Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-17 nutartį, G. K. buvo patalpintas į Utenos ekspertinį skyrių, kur jam buvo atliekama stacionarinė teisino psichiatrijos ekspertizė. Tarnybos nuomone, žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, pagal kurio 24 str. pacientas, turintis teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir norintis jį gauti, turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 13 str. numatyta, kad atlikdamas teismo ekspertizę, ekspertas turi būti nepriklausomas, savo išvadas jis teikia remdamasis tik specialiomis žiniomis ir atliktų tyrimų rezultatais. Valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar kitiems asmenims kištis į teismo eksperto darbą draudžiama. Tai užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę.
Dėl pareiškėjo skunde nurodytų, anot jo, teisių pažeidimų, Tarnyba paaiškino, kad atlikdamas ekspertizę, teismo ekspertas turi teisę savarankiškai pasirinkti atliekamų tyrimo būdus. G. K. atveju ekspertai vadovavosi tik medicinos (konkrečiai psichiatrijos) žiniomis, jokie genetiniai tyrimai teismo psichiatrijos ekspertizės metu nėra atliekami, nes tai nėra teismo psichiatrų kompetencijoje, o kompiuterinė tomografija bei kiti neurologiniai tyrimai atliekami rekomenduojant gydytojui neurologui. Per klinikinio stebėjimo laikotarpį (2011-01-12 – 2011-01-19) medicinos personalo stebėjimo lapuose, aprašant G. K. elgesį, skundų dėl patalpų tvankumo, jų nepakankamo vėdinimo, drabužių stygiaus nebuvo užfiksuota. G. K. į Utenos ekspertinį skyrių atvyko 2011-01-12 ir skyriuje buvo apžiūrėtas 14 val. 40 min, o pietus tiriamieji gauna 12 val., todėl G. K. tą dieną jų ir negavo. Dėl G. K. prašymo įtraukti narkologą į ekspertų komisiją, paaiškino, kad ekspertas neturi teisės savarankiškai kviestis kitus asmenis dalyvauti darant jam pavestą ekspertizę. Be to, ekspertas, o ne tiriamasis asmuo turi nuspręsti, ar reikia prašyti papildomai įtraukti į komisiją kitą specialistą. Dėl prašymo nušalinti ekspertą A. G., pagrindo tam nebuvo. Dėl prašymo rast galimybę telefonu pasikalbėti su sūnumi pareiškėjas buvo informuotas, kad suimtųjų asmenų poskyryje, kuriame jis buvo patalpintas telefono-automato nėra. Be to, pažymi, jog pareiškėjo spec. byloje nebuvo leidimo skambinti sūnui. Tai jam buvo paaiškinta žodžiu. Kitų galimybių G. K. sudaryti sąlygas paskambinti nebuvo galimybės, nes jis kreipėsi dėl to 2011-01-17, o 2011-01-19 jau buvo perkeltas į Lukiškių kalėjimą-tardymo izoliatorių.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovių atstovai su pareiškėjo skundu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti. Papildomai paaiškino, kad vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 141 str., pareiškėjui buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą. Šiame Skyriuje yra atliekamos stacionarios ekspertizės tiek suimtiems, tiek ir nesuimtiems asmenims. Pažymėjo, jog poskyryje, kuriame laikomi suimtieji, tarp jų ir pareiškėjas, yra nustatyti padidinti apribojimai, specifinės laikymo sąlygos, tam tikrų teisių suvaržymai, poskyris yra saugomas policijos. Nurodė, jog Tarnyba buvo gavusi apie 20 pareiškėjo skundų ir atsakė į juos visus tinkamai. Pažymėjo, jog kol jis buvo laikomas Skyriuje, oficialių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų administracija iš pareiškėjo nebuvo gavus. Pripažino, kad pareiškėjo atvežimo į Skyrių dieną (2011-01-12), jam nebuvo išduoti pietūs, nes jis į Skyrių buvo atvežtas po pietų, tačiau paaiškino, kad medicinos personalas pamaitino jį. Dėl narkologo įtraukimo į ekspertų komisiją, nurodė, jog jį skiria teismas, o ne Tarnyba, o patys ekspertai nematė reikalo savo iniciatyva įtraukti jį į komisiją. Dėl eksperto A. G. nušalinimo paaiškino, kad nebuvo pagrindo jį nušalinti, pareiškėjas galėjo pats kreiptis su tokiu prašymu į ekspertizę paskyrusį teismą. Nurodė ir tai, kad telefonų aparatų paskambinti šiame poskyryje, kuriame buvo laikomas ir pareiškėjas, nėra, kadangi čia taikomi tam tikri apribojimai. Be to, nurodė, jog pareiškėjas neturėjo ir išduoto leidimo skambinti giminėms, tame tarpe ir sūnui. Pareiškėjas buvo laikomas Skyriuje trumpą laiką – savaitę, todėl nebuvo galimybių suderinti šio klausimo. Dėl pareiškėjo žeminimo, paaiškino, kad personalas, ekspertai su pareiškėju elgėsi mandagiai, pagarbiai. Atkreipė dėmesį į tai, kad dauguma pareiškėjo skundų buvo gauti jau po jo išvykimo iš įstaigos.
Pareiškėjas G. K. teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jis buvo informuotas tinkamai (tomas II, b. l. 58). Byloje yra pateiktas pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (tomas II, b. l. 56). Administracinė byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
2011-01-17 Sveikatos apsaugos ministerijoje gautas ir persiųstas nagrinėti Tarnybai pareiškėjo G. K. 2011-01-13 skundas, kuriuo prašo jį informuoti, kokiais moksliniais tyrimais remiantis atliekama jam psichiatrinė ekspertizė, ar atliekami genetiniai tyrimai, smegenų kompiuterinė tomografija, nes tokios informacijos iš Skyriaus jis negavo. Taip pat skunde nurodė, jog su juo Skyriaus pareigūnai elgėsi provokuojančiai, įžeidžiančiai, skundėsi ir kameroje-palatoje esančiu karščiu, oro trūkumu, prasta ventiliacija, taip pat, kad buvo atimti iš jo šilti drabužiai, o į pasivaikščiojimų kiemą jis vedamas vienomis šlepetėmis (tomas I, b. l. 5–7).
2011-01-17 Skyriuje gautas pareiškėjo prašymas leisti paskambinti sūnui (tomas I, b. l. 3).
2011-01-19 Skyriuje gautas pareiškėjo 2011-01-17 skundas dėl eksperto A. G. nušalinimo ir prašymas įtraukti į ekspertų grupę narkologą (b. l. 4).
2011-01-19 Tarnyboje gautas pareiškėjo 2011-01-17 skundas dėl Skyriaus gydytojų veiksmų, kurie stengiasi nuslėpti jo sveikatos istorijos įrašus ir neduoda susipažinti su jais jį gydančiam gydytojui (tomas I, b. l. 8).
2011-01-21 Tarnyboje gautas pareiškėjo 2011-01-19 skundas dėl provokuojančio, nepagarbaus Skyriaus pareigūnų elgesio (tomas I, b. l. 9).
2011-01-27 Sveikatos apsaugos ministerijoje gautas ir persiųstas nagrinėti Tarnybai pareiškėjo 2011-01-24 skundas dėl maisto negavimo atvykus jam į Skyrių, dėl pernelyg trumpo ekspertų jam skiriamo laiko, tyčiojimosi iš jo. Pareiškėjas skunde prašė ištirti jo pokalbių su ekspertais filmuotą medžiagą (tomas I, b. l. 10).
2011-02-08 Tarnyba raštu Nr. 1S-48 atsakė pareiškėjui į visus jo skundus ir informavo, kad pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė (tomas I, b. l. 11). Taip pat 2011-02-08 Tarnyba raštu Nr. 68U-13 pateikė pareiškėjui ir prašomą informaciją bei atsakė į jo klausimus (tomas I, b. l. 26).
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 10000 Lt neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl tinkamo atsakovo šioje byloje
Kaip minėta Tarnyba, nesutinka jog šioje byloje atsakovės Lietuvos valstybės atstovais būtų Tarnyba ir Utenos ekspertinis skyrius. Sutiktina su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais, jog Skyrius negali būti laikomas atsakovės atstovu, kadangi jis yra tik struktūrinis Tarnybos padalinys, neturintis juridinio asmens teisių. Tačiau nesutiktina, jog Tarnyba nagrinėjamu atveju negali būti laikoma atsakovės atstovė. Tarnybos nurodytas argumentas, kad ji, atlikdama pareiškėjui teismo paskirtą stacionarią psichiatrijos ekspertizę, nevykdė viešojo administravimo funkcijų, vertintinas kritiškai. Teismo nuomone šioje byloje neturtinės žalos padarymo klausimas yra keliamas ne dėl nekokybiškų medicininių paslaugų suteikimo pareiškėjui, o dėl Tarnybos veiksmų viešojo administravimo srityje (pareiškėjo skundų nagrinėjimo, informacijos suteikimo, tinkamų laikymo sąlygų sudarymo ir kt.). Todėl, tokia Tarnybos veikla laikytina viešojo administravimo veikla, o žala padaryta vykdant šią veiklą, laikytina žala, padaryta viešojo administravimo srityje. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba yra tinkama atsakovės Lietuvos valstybės atstovė šioje byloje.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Primintina, jog pareiškėjas neturtinės žalos padarymo faktą kildina iš kelių dalykų, t.y. dėl netinkamų laikymo sąlygų Skyriuje laikotarpiu nuo 2011-01-12 – 2011-01-19 (neišduoto maitinimo, negalėjimo paskambinti, patalpų prastos būklės, vėdinimo, oro trūkumo), neišsamaus atsakinėjimo į jo pateiktus skundus ir dėl eksperto A. G. netinkamų veiksmų (per trumpo kontakto užmezgimo, nepagarbaus elgesio su juo), eksperto nenušalinimo nuo pareigų, narkologo neįtraukimo į ekspertų komisijos sudėtį.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LAVT 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).
Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardintos ABTĮ 15 straipsnyje. Ginčai, kurių administraciniai teismai nesprendžia, nurodyti to paties įstatymo 16 straipsnyje. Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinio veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.
Taigi, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėtini tik tokie viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai, veiksmai (neveikimas), kuriuose aiškiai bei imperatyviai yra suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.
Iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su jo ekspertizei sudaryta ekspertų komisijos sudėtimi, narkologo neįtraukimo į ekspertų komisijos sudėtį, eksperto A. G. nenušalinimo nuo pareigų.
Kaip matyti 2010-11-17 Panevėžio apygardos teismo nutartimi (tomas I, b. l. 24–25) pareiškėjui G. K. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-66/2010 buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, ją pavesta atlikti Tarnybos Utenos ekspertini skyriaus ekspertams. Taigi, ekspertizė pareiškėjui buvo paskirta remiantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis: 141 str., 270 str., 286 str. Stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė Skyriuje pareiškėjui buvo atlikta vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu (toliau – ir Įstatymas) bei „Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais“ (toliau – ir Nuostatai), patvirtintais 2003-08-18 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V- 499 (Žin., 2003, Nr.82-3767). Nuostatų III ir IV dalyse yra išsamiai reglamentuota teismo ekspertizių organizavimas ir darymas, ekspertų paskyrimas, ekspertų komisijų sudarymas, ekspertizių rūšys. Pagrindas teismo ekspertizei daryti yra ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis (Nuostatų 16 p.). Kol nėra gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis ekspertizei daryti, ekspertai nevykdo jokių ekspertinių tyrimų, kitų veiksmų, susijusių su ekspertize (ekspertinės medžiagos priėmimo, tiriamojo asmens priėmimo į ekspertinį skyrių stacionarinei ekspertizei ir kt.) (Nuostatų 18 p.). Jei teisėjas ar teismas nenurodo konkrečios ekspertų komisijos sudėties, ekspertus į komisiją skiria tarnybos vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Ekspertų komisija priklausomai nuo iškeltų ekspertizės klausimų suderina numatomų tyrimų tikslus, jų atlikimo eiliškumą, apimtį. Kiekvienas komisijos ekspertas savarankiškai atlieka tyrimus, įvertina savo ir kitų komisijos ekspertų rezultatus, savo kompetencijos ribose formuluoja išvadas pagal pateiktus klausimus (Nuostatų 40 p.). Ekspertizės aktą pagal savo vidinį įsitikinimą vertina teismas. Teismas įvertinęs, esant nepakankamai išsamiam ar nepakankamai ar pagrįstai ekspertizės aktui, gali paskirti naują ekspertizę (BPK 20 str. 5 d., 286 str. 7 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, matyti, jog ekspertizių skyrime, ekspertų komisijos sudėties sudaryme, ekspertizės rezultatų vertinime dalyvauja teismas. Pažymėtina ir tai, jog BPK nuostatos suteikia ir pareiškėjui tam tikras teises šiame procese, t.y. pasinaudoti BPK 57-58 str. įvirtinta nušalinimo teise, kuri taikoma ir ekspertų atžvilgiu, taip pat nesutikti su ekspertizės akto išvadomis. Tačiau kaip matyti iš pareiškėjo skundo argumentų ir kitų byloje esančių duomenų, pareiškėjas, nesutikdamas su jo ekspertizei paskirta ekspertų komisija, jos sudėties neginčijo ir teismui prašymo dėl to neteikė, kaip ir nesikreipė į teismą su prašymu paskirti byloje naują ekspertizę.
Įstatymo 13 straipsnyje numatyta, kad atlikdamas teismo ekspertizę, ekspertas turi būti nepriklausomas, savo išvadas jis teikia remdamasis tik specialiomis žiniomis ir atliktų tyrimų rezultatais. Valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar kitiems asmenims kištis į teismo eksperto darbą draudžiama.
Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog klausimai dėl ekspertizės skyrimo byloje, ekspertų komisijos sudarymo, konkrečių ekspertų (šiuo atveju narkologo) įtraukimo į komisijos sudėtį, ekspertų (šiuo atveju A. G. ) nušalinimo, klausimų suformulavimo ekspertams yra priskirtini spręsti bendrosios kompetencijos teismui (ikiteisminio tyrimo teisėjui ar bylą nagrinėjančiam teismui) remiantis BPK normomis ir tai nėra laikytina administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (nes nėra ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje).
Pareiškėjas G. K. skunde taip pat nurodė, jog Tarnyba neatliko tarnybinio patikrinimo dėl netinkamo ekspertų elgesio jo atžvilgiu, t.y. jo įžeidinėjimo, tyčiojimosi, kontakto neužmezgimo. Pažymėtina, jog remiantis Įstatymo 3 str. 3 d., teismo ekspertas – asmuo, turintis teismo eksperto kvalifikaciją ir įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašomi teismo eksperto kvalifikaciją turintys ir šio Įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka prisiekę asmenys (Įstatymo 8 str. 1 d.). Ekspertus prisaikdina ir į sąrašą įrašo teisingumo ministras (Įstatymo 8 str. 4 d.). Iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo ekspertus išbraukia tai pat teisingumo ministras, esant Įstatymo 9 str. 1 d. numatytiems pagrindams. Teismo psichiatro, teismo psichologo etikos kodekso 9 punkte nustatyta ekspertų atsakomybės institutas, kuriame nurodyta, jog atsakomybė už eksperto etinių principų pažeidimą nustato Tarnybos vadovybė ir ekspertų taryba. Išaiškinus etikos pažeidimus, Tarnybos vadovybė gali: 1) rekomenduoti taikyti ekspertui drausminę nuobaudą; 2) rekomenduoti atimti galimybę dirbti teismo psichiatru, teismo psichologu ekspertu; 3) pateikti svarstyti eksperto veiklą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai. Atlikus teisės aktų analizę, nenustatyta tiriamojo (šiuo atveju G. K.) iniciatyvos teisės dėl ekspertų drausminės atsakomybės. Todėl, teismo vertinimu Tarnyba, veikdama pagal teisės aktų suteiktą diskreciją, neteisėtų veiksmų neatliko.
Toliau pasisakytina dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, kuriais remiantis jis grindžia neturtinės žalos atlyginimą: informacijos nepateikimas jam, neišsamus atsakinėjimas į jo skundus, maitinimo nesuteikimas, netinkamos laikymo sąlygos Skyriuje ir negalėjimas paskambinti.
Asmenų skundų, prašymų nagrinėjimo, jų aptarnavimo tvarka nustatyta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktoriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 12 P-38 patvirtintose ,,Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų ir skundų nagrinėjimo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos taisyklėse” (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 28 punkte nustatyta, jog asmenų prašymai (skundai) turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio ir pridėtų dokumentų, jis į Tarnybą kreipėsi keletą kartų su 2011-01-13, 2011-01-17, 2011-01-19, 2011-01-24 skundais (tomas I, b. l. 3, 4, 5–7, 8–9, 10). Pažymėtina, jog dauguma pareiškėjo teiktų skundų Tarnybai buvo dėl teismo ekspertizės rezultatų, ekspertų komisijos sudėties, ekspertų elgesio. Į šiuos pareiškėjų skundus Tarnyba, nepraleisdama Taisyklėse nustatyto termino, laiku atsakė pareiškėjui 2011-02-08 raštu Nr. 1S-48 (tomas I, b. l. 11). Teismo vertinimu, Tarnyba išsamiai atsakė pareiškėjui į jo keliamus klausimus, nurodė teisinį reglamentavimą, išaiškino jam teisę, nesutinkant su atliktos ekspertizės akto išvadomis, kreiptis su prašymu į teismą dėl naujos ekspertizės paskyrimo. Kaip matyti, pareiškėjas G. K. su skundais į Tarnybą kreipėsi ir vėliau, jam jau išvykus iš Skyriaus (tomas I, b. l. 12–13). Tarnyba, ir toliau laikydamasi Taisyklių nuostatų, suteikė pareiškėjui prašomą informaciją, tinkamai ir objektyviai atsakė į iškeltus klausimus (tomas I, b. l. 14–16). Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumo šiuo atveju nenustatyta.
Kaip matyti pareiškėjas G. K. Tarnybai skundėsi ne tik dėl ekspertizės rezultatų, ekspertų elgesio, bet ir dėl jo laikymo sąlygų Skyriuje, jo nemaitinimo, negalėjimo paskambinti sūnui (tomas I, b. l. 35 A, 36, 38).
Tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-425 nurodyta, jog Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra Lietuvos Respublikos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinė įstaiga, kurios pagrindinė paskirtis yra teisės aktų nustatyta tvarka atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes, teikti specialisto išvadas pagal prokurorų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų užduotis. Pagrindiniai Tarnybos tikslai yra atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes ir teikti specialisto išvadas pagal prokurorų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų užduotis.
Bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjui teismo nutartimi (tomas I, b. l. 24–25) buvo paskirta stacionari psichiatrijos ekspertizė, kuri pavesta atlikti buvo Tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams. Šiame Skyriuje yra 2 poskyriai: 1-ajame daromos ekspertizės suimtiesiems asmenims, 2-ajame – nesuimtiesiems asmenims. Pareiškėjas G. K., būdamas nuteistasis, teismo ekspertizei atlikti laikotarpiu nuo 2011-01-12 iki 2011-01-19 buvo laikomas Skyriaus 1-ame poskyryje. Tai patvirtino ir teismo posėdžio metu dalyvavę Tarnybos atstovai. Be to, jie paaiškino, kad šiame poskyryje nuolatos budi ir policininkai, siekdami užtikrinti tiek personalo, tiek esančių pacientų saugumą. Natūralu, jog šiame poskyryje laikomiems asmenims yra taikomi didesni apribojimai, teisių suvaržymai, nei nesuimtiesiems asmenims. Bylos duomenis nustatyta, jog Tarnyba 2011-02-08 raštu Nr. 68U-13 informavo pareiškėją, jog jį laikant Skyriuje negalėjo jam suteikti galimybės paskambinti sūnui, kadangi telefono-automato tame poskyryje nėra (tomas I, b. l. 42). Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas G. K. Skyriuje klinikiniam stebėjimui buvo laikomas trumpai, t.y. tik 7 paras, todėl taip greitai sudaryti galimybę pareiškėjui paskambinti, gauti leidimus iš atitinkamų institucijų, nespėjo. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, konstatuotina, jog ir šiuo atveju Tarnybos neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Pareiškėjas skunde teismui reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindžia ir prastomis laikymo sąlygomis Skyriuje (langai neatsidarydavo, oro trūkdavo, šiltų rūbų nedavė einant į lauką žiemą). Teismo vertinimu, sutiktina su Tarnybos argumentais, jog pareiškėjui būnant nuteistuoju ir ekspertizės atlikimo laikotarpiu laikomam teisėsaugos pareigūnų saugomame poskyryje, galimi tam tikri nepatogumai, laikymo sąlygų suvaržymai, kaip šiuo atveju neatsidarinėjantys langai. Byloje objektyvių duomenų nėra, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui tikrai nebuvo išduodami šilti rūbai jo laikymo laikotarpiu, ar nebuvo vėdinamos patalpos. Tačiau net jeigu ir pasitvirtintų, jog jo laikymo sąlygos Skyriuje buvo prastos, to neužtektų konstatuoti neturtinei žalos kilti. Iš pareiškėjo G. K. asmens sveikatos istorijos Nr. 312 (tomas I, b. l. 59-119, tomas II, .b. l. 1–40) matyti, jog jokių didesnių sveikatos sutrikimų, negalavimų pareiškėjas nepatyrė, jam atliekant psichiatrinę ekspertizę Skyriuje. Atsižvelgiant į tai, bei į pareiškėjo laikymo trukmę (7 paros), darytina išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip ilgalaikių ar tęstinių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala.
Kaip teigia skunde pareiškėjas ir teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjas G. K. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Skyrių buvo atvežtas 2011-01-12 po pietų, t.y. kai pietų išdavimo laikas Skyriuje laikomiems asmenims jau buvo pasibaigęs. Atsakovės įgaliotas atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog pareiškėjas oficialiai tą dieną pietų Skyriuje negavo, tačiau pasak jo, „medicinos personalas jį pamaitino“. Akivaizdu, jog šiuo atveju pareiškėjo teisė būti į maitinimą buvo pažeista, ir tokie Tarnybos veiksmai, nesugebant užtikrinti jam šios teisės, vertinti neigiamai. To neginčijo ir Tarnybos atstovas teismo posėdyje. Todėl, šiuo atveju darytina išvada, esant atsakovės atstovės neteisėtiems veiksmams.
Primintina, jog pareiškėjas reikalauja 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistas teises. Tačiau pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).
Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas pareiškėjo atžvilgiu tik vieną kartą neužtikrinant jam maitinimo atvežus jį į Skyrių, darytina išvada, jog dėl to pareiškėjui sukelti fiziniai ir psichologiniai nepatogumai nebuvo esminiai. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad vieno maitinimo (pietų) neišdavimas pareiškėjui būtų neigiamai paveikę jo sveikatą, spręstina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į maitinimą pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 2011 m. sausio 12 d. buvo pažeista pareiškėjo G. K. teisė į maitinimą (pietus).
Pareiškėjo G. K. reikalavimą dėl 10000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.