- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-66/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Svajūnas Knizleris (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- E. Z.
- Nukentėjusysis
- G. S.
- Advokatai
- Henrikas Oseckis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu iš E. Z. priteista 150 000 litų neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajai G. S. ir 2900, 53 litų laidojimo išlaidų. Dalyje dėl paminklo pastatymo už 10000 litų G. S. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Taip pat šiuo nuosprendžiu A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Z. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. sausio 26 d. apie 23 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, Šiaulių m. Sodų bendrijoje „Žalgiris“, adresu (duomenys neskelbtini) esančiame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė L. S. rankomis, kojomis, medine kėde ir jos nuolaužomis ne mažiau kaip 24 smūgius į galvą, 5 smūgius į kaklą ir sprandą, 12 smūgių į liemens sritį, 10 smūgių į dešinę ranką, 10 smūgių į kairę ranką, 3 smūgius į kojas, su kėdės koja sužalojo išangę, padarydamas L. S. muštines žaizdas dešiniame antakyje, kairės akies vokuose, dešinės akies apatiniame voke, viršutinės lūpos kairėje pusėje, kairės ausies lezgelyje, išangėje, kraujosruvas abiejų akių obuolių odenoje, abejų akių vokuose, lūpose, kairiame skruoste, smakre, krūtinės dešinėje pusėje, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, abiejose blauzdose, kairiame petyje, abiejose alkūnėse, plaštakose, dilbiuose, dešiniame žaste, nubrozdinimus dešiniame ir kairiame momenyje, veide, sprande, krūtinėje, pilvo srityje, nugaroje, kairiame ir dešiniame sėdmenyse, dešinio klubikaulio sparno projekcijoje, dešiniame petyje, kairiame žaste, abiejose plaštakose, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, bei galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, trauminę kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu, muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą dešiniame momenyje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu, L. S. dėl padaryto galvos smegenų sumušimo 2009 m. sausio 27 d. 7 val. 33 min. mirus, E. Z. tyčia jį nužudė, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad sąmoningų ir tyčinių nusikalstamų veiksmų prieš L. S. jis nedarė ir nusikalstamų pasekmių nesiekė. Tuo tarpu A. B. yra grasinęs L. S. bei dėl savo ūmaus būdo, apsvaigęs nuo alkoholio yra jį sumušęs viešoje vietoje. Apelianto teigimu, jis matė, kaip A. B. po žodinio konflikto su L. S. , pastarajam į įvairias kūno vietas kumščiais bei kėde sudavė keliasdešimt smūgių. Tuo tarpu jis bandė nukentėjusiajam padėti įsibraudamas į jų tarpą, mėgindamas išskirti, tačiau A. B. ir jam sudavė ne mažiau kaip du smūgius kėde per rankas ir kojas. Todėl nuteistasis pasitraukė, prašydamas A. B. nusiraminti. Kai viskas nurimo, manydamas kad A. B. nebemuš draugo, nuteistasis nuėjo į kitą kambarį, nes buvo apgirtęs, kur nenusirengęs pamiegojo apie porą valandų ant vienos iš lovų. Po to nulipo žemyn ir rado ant sofos be sąmonės L. S. ir šalia A. B. , kuris tvarkė kambarį, degino židinyje kėdės likučius. Kalbantis apie L. S. , A. B. pasakė, kad bandė mobiliuoju telefonu iškviesti medikus, tačiau nepavyko, todėl jie abu nutarė kviesti medicininę pagalbą. Kadangi neturėjo kaip paskambinti, ėjo į degalinę, kur iškvietę taksi norėjo L. S. išvežti į ligoninę. Taksi vairuotojas atsisakė vežti, bet padėjo iškviesti greitąją medicinos pagalbą, kuri išgabeno L. S. į ligoninę. Apie L. S. mirtį, nuteistasis sužinojo iš tyrėjo tik kitą dieną areštinėje. Apie nuteistojo ir A. B. pastangas padėti nukentėjusiam teisingai parašyta teismo nuosprendyje, tačiau apeliantas mano, kad yra nepagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio nužudymo ir jam nepelnytai skirta griežta laisvės atėmimo bausmė, nes tokiu atveju jis turi atlikti kito nusikaltusio asmens bausmę.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes suteikė privilegijų A. B. , jo parodymus vertindamas kaip objektyvius ir teisingus, o nuteistojo parodymus atmesdamas, kaip neteisingus ir kaip gynybos versiją. Teismas neatsižvelgė į teisme apklaustų asmenų parodymus apie A. B. priešiškus santykius su L. S. . Nuteistojo nuomone, šiuo atveju jis nuteistas už tai, kad pirmas prabilo apie tikras nusikalstamos veikos aplinkybes ir A. B. padarytus veiksmus. Apelianto nuomone, teismas pripažindamas jį kaltu pasinaudojo tuo, kad jis matė ne visus veiksmus, kuriuos jam išėjus darė A. B. ir nenorėjo tiek meluoti teismui, kiek pastarasis melavo. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas.
Nuteistasis E. Z. mano, kad teismas ignoravo jo nurodytas faktines aplinkybes ir vadovavosi tik kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neva bendrininkavus su A. B. kartu padarant nusikalstamą veiką tik todėl, kad reikėjo nustatyti vieną kaltą asmenį pagal vieną L. S. suduotą mirtiną smūgį. Tokiu būdu, kruopščiai ir objektyviai neišnagrinėjęs bylos duomenų, ypač nuteistojo ir A. B. prieštaringų parodymų, nenuoseklių liudytojų N. J. , R. S. , tendencingų A. G. parodymų, neobjektyviai bei nepagrįstai nusprendė, kad mirtiną smūgį sudavė būtent nuteistasis E. Z. . Apelianto nuomone, teismas neišsiaiškino, o barmenės R. S. ir N. J. sąmoningai nutylėjo tai, kokiomis aplinkybėmis pažįsta baro lankytoją A. B. . Dėl šių aplinkybių abi barmenės teigė, jog būtent jis (E. Z. ) sakė jų nurodytas frazes, kai tuo tarpu šias frazes sakė būtent A. B. . Nuteistojo manymu, apygardos teismas nepašalino prieštaravimų tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktų duomenų, todėl nebuvo objektyvus ir nešališkas taip pažeisdamas BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog neginčija L. S. mirties priežasties ir jo kūne esančių sužalojimų buvimo fakto. Nuteistojo teigimu, dalis sužalojimų nukentėjusiojo kūne atsirado tuomet, kai jis su A. B. nukentėjusįjį nešė iš sodo namelio iki automobilio, bandant įkelti į automobilį, paskui laikant ant žemės kol atvyko greitoji medicinos pagalba. Tačiau apelianto manymu, tai nėra tyčiniai smūginiai poveikiai nukentėjusiam, nes jie padaryti norint suteikti pagalbą. Todėl nuteistasis mano, kad teismo medicinos specialisto ikiteisminio tyrimo pradžioje suskaičiuoti smūginiai poveikiai turėjo būti patikslinti išskaičiuojant nurodytus netyčinius nubrozdinimus. Be to, teismo posėdžio metu teismo medicinos specialistas tvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateiktas tyrimo išvadas. Aiškino, jog nukentėjusiojo kūne nebuvo fiksuotų kritimui ar vilkimui būdingų sužalojimų. Tokios išvados prieštaravo bylos duomenims, todėl teismo medicinos specialistui buvo užduoti papildomi klausimai dėl nukentėjusiam suduotų smūgių, sužalojimų padarymo ir mirtį sukėlusių poveikių nustatymo, dėl galėjimo padaryti sužalojimus nešant nukentėjusįjį ir paleidžiant iš rankų ant grindų, ant žemės grunto, nešant į kiemą vieno asmens jėgomis, pastatant prie automobilio kėbulo, nukentėjusiam suklumpant ant žemės prie automobilio ir t. t. Specialistas parodė, kad tokiu atveju galėjo būti padaryta daug sužalojimų nukentėjusiojo kūne, taip pat patvirtino, kad mirtį sukėlė vienas smūginis poveikis, o kiti iš suduotų neva 24 smūgių į galvos sritį, buvo pasunkinantys nukentėjusiojo sveikatos padėtį. Specialistas negalėjo pasakyti, ar į vieną ir tą pačią vietą galėjo būti suduota daugiau nei vienas smūgis, negalėjo pasakyti kokiais konkrečiai daiktais L. S. buvo mušamas smūgiuojant į galvą. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad teismo medicinos specialisto išvados nedavė visiškai aiškių atsakymų į klausimus, ar teisingai yra nustatytas tik vienas smūginis poveikis sukėlęs mirtį, nes neįmanoma atriboti kelių suduotų smūgių į vieną ir tą pačią vietą užfiksavus vieną kraujosruvą, kuri būna ir kelis kartus suduodant į tą pačią vietą. Be to, medicinos specialistas atmetė galimybę suduoti smūgį sportiniu bateliu apauta koja, kaip parodė A. B. bei nuosprendyje konstatavo teismas. Ekspertas nurodė, kad turėjo būti kietas daiktas su briauna. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog jis parodė, kad būtent A. B. mušė L. S. per galvą su kėde, o kai ji sulūžo - mušė kėdės koja. Todėl, jo manymu, nustačius kad ikiteisminio tyrimo metu duota teismo medicinos specialisto išvada prieštarauja specialisto teismo posėdžiuose duotiems parodymams, teismas negalėjo priimti galutinį sprendimą, o turėjo spręsti klausimą dėl papildomo medicininio tyrimo. Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas šį klausimą turi nagrinėti iš naujo.
Nuteistasis E. Z. mano, kad teismas priimdamas nuosprendį, daugiausia rėmėsi A. B. , liudytojų A. G. , R. S. , N. J. parodymais ir kitais duomenimis, nepatvirtinančiais jo kaltės. Liudytojas A. G. teismo posėdyje parodė, kad dirbdamas sunkių nusikaltimų Šiaulių AVPK vyriausiuoju tyrėju, atliko įvykio vietos apžiūrą L. S. nužudymo byloje. Apžiūros metu sodo namelio antrame aukšte matė dvi lovas, tačiau tik viena užfiksuota fotonuotraukoje. Tyrimo metu buvo kilęs klausimas, ar kas nors vyko namelio antro aukšto patalpose, tačiau neradus akivaizdžių grumtynių pėdsakų, matant kad lovos buvo paklotos, todėl jų detaliai neapžiūrinėjo. Apelianto nuomone, tokie tyrėjo samprotavimai nėra objektyvūs, nes teisme jisai parodė, kad tose lovose galėjo būti gulėta, jei buvo atsigulta su rūbais, kitaip tariant nurodė būtent tokią aplinkybę, kurią nuteistasis patvirtino pats, t. y. kad jis gulėjo nenusirengęs drabužių. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad gulėjo ant raudonos spalvos užkloto, kurį vėliau naudojo nešant L. S. iš namelio, juo buvo užkloję pastarąjį pasodinę ant žemės laukdami greitosios medicinos pagalbos automobilio. Apeliantas mano, kad tai, jog ne visa patalpa užfiksuota ir tie fiksavimo duomenys neįdėti į bylą, neturėtų būti vertinama jo nenaudai. Tokie liudytojo A. G. parodymai negali paneigti fakto, kad jis miegojo nurodytoje lovoje, nes jie su A. B. prieš išeidami kviestis pagalbos visas patalpas aptvarkė. Tai patvirtina ir tyrėjo teiginiai, kad sienos pirmo aukšto kambaryje buvo bandomos nuvalyti laikraščiais. Taigi teismas tokių parodymų dėka padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis nemiegojo ant paminėtų lovų. Be to, nuteistasis mano, jog tyrėjo spėlionės, kad pirmas buvo apklaustas A. B. , o antras buvo apklaustas apeliantas, arba, kad jis ir A. B. buvo apklausti vieną dieną, neatitinka tikrovės, nes yra apklausų protokolai su datomis bei laiku. Nuteistojo teigimu, jis nuo pirmos apklausos sakė tiesą ir tyrėjui nedavė tokių parodymų, kuriuose nesakė apie L. S. sužalojimą. Byloje nėra A. B. apklausos su parodymais prieš jį, atliktos tą pačią dieną, kaip ir jo apklausa. Apklausa, kurioje A. B. davė parodymus prieš jį padaryta vėliau, t. y. jau gavus teismo medicinos eksperto žodinę informaciją apie nukentėjusiam padarytus sužalojimus bei mirties priežastį. Tik tada A. B. parodė, kad būtent nuteistasis (E. Z. ) mušė nukentėjusįjį. Apelianto nuomone, tokie šio liudytojo aiškinimai turėjo būti teisme vertinami kritiškai. Teismas naudojo fragmentą pateiktų duomenų iš jo parodymų, tačiau nevertino kitos liudytojo nuostatos, t. y. kad jis teisme nurodė esąs iš tyrimo medžiagos įsitikinęs, jog mušamas nukentėjusysis buvo abiejų kaltinamųjų. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas netyrė visų šių aukščiau nurodytų aplinkybių, kaip ir aplinkybės, kad pagulėjus lovoje, jos užtiesalas galėjo būti sutvarkytas.
Be to, nuteistasis kritikuoja ir liudytojos R. S. parodymais paremtas pirmosios instancijos teismo išvadas. Vienas esminių argumentų, kuriuos paminėjo ši liudytoja, yra tai, kad apelianto bateliai buvo permirkę krauju. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu jis paaiškino, jog nešant nukentėjusįjį iš patalpų į automobilį, L. S. sukniubo jam kojų ties automobilio durelėmis, tada ir buvo sukruvinti bateliai, ir apeliantas to neneigia, todėl tai negali būti vienu iš pagrindinių argumentų pripažįstant jį kaltu. Be to, apelianto teigimu, draugų tarpe A. B. visada vadinamas „Ciucius", o jo niekas nevadina „Geniuku", jis neturi tokios pravardės, nes draugų ir šeimos narių, giminaičių ir pažįstamų asmenų visada yra vadinamas „Eugenijumi" arba „Gena", todėl neatitinka tikrovės liudytojos parodymai, kad ji atpažino nuteistąjį kaip asmenį pravarde „Geniukas“. Nuteistasis nurodo, kad paskutinį kartą iki minėto momento, kavinėje, kurioje dirba liudytoja R. S. jis buvo beveik prieš 9 - 10 mėnesių. Taip pat nuteistasis teigia, kad liudytoja negalėjo girdėti jo ir A. B. kalbant apie L. S. mirtį, nes nė vienas iš jų iki sulaikymo ir apklausų pradžios nežinojo apie L. S. mirties faktą, todėl nekalbėjo, nesakė jokių žodžių apie draugo mirtį ar jo užmušimą, kaip nurodo paminėta liudytoja. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatkreipė dėmesio. Tuo metu, kai jie atėjo 6 val. gerti alų, L. S. dar buvo gyvas ligoninėje. Nuteistojo manymu, šios liudytojos parodymai duoti atskirose proceso stadijose nenuoseklūs, tačiau to teismas neįvertino. Todėl išvados apie šios liudytojos teiginių teisingumą nepagrįstos. Visgi ši liudytoja teisingai teisme parodė, kad būtent nuteistasis nesakė žodžių apie mušimą ar nužudymą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nesutinka ir su liudytojos N. J. parodymais. Ši liudytoja parodė, kad girdėjo kaip kavinėje sėdėjęs aukštesnis vaikinas žemesniam sakė, kad „jeigu jis būtų pasakęs, kad tiek smūgių į galvą neatlaiko, būčiau tiek nedavęs", o žemesnis vaikinas jį tildė, sakė, kad „prisikalbėsi". Ji iš jų pokalbio suprato, kad jie kalba apie kažkokį vaikiną, kurį sumušė. Po to aukštesnis vaikinas jai pasakė „įsivaizduoji, užmušiau geriausią draugą". Iš kalbų suprato, kad nužudytasis vaikinas buvo skolingas aukštesniajam vaikinui. Liudytoja teisme kalbėjo, jog neva pokalbio metu jis (E. Z. ) su A. B. kalbėjo, kad nukentėjusiam buvo suduota smūgių į galvą, paskui sakė, kad buvo spardoma į galvą. Visgi nuteistojo nuomone, nors teismas iš bylos medžiagos aiškiai žinojo, kad tokie liudytojos teiginiai nesutampa su realia situacija, tačiau tokiais parodymais rėmėsi nustatydamas jo kaltę. Nuteistasis vėlgi nurodo, kad būdami kavinėje jie nė vienas nežinojo apie tai, kad L. S. mirė, todėl negalėjo būti kalbama šia tema. E. Z. teigia, kad apie L. S. mirtį R. S. sužinojo iš televizijos ir kitą dieną šias aplinkybes papasakojo N. J. . Abi šios liudytojos prisiminė nuteistųjų buvimą kavinėje ir kažkokias neblaivių asmenų kalbas, taigi jų parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo įtakoti žiniasklaidos. Nuteistasis mano, kad atsižvelgiant į liudytojos N. J. apklausos laiką, ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai nuteistojo atžvilgiu yra neobjektyvūs, neteisingi ir neatitinkantys faktinių aplinkybių. Be to nuteistasis mano, kad šios liudytojos pažinojo A. B. , tačiau teismas šių aplinkybių nepatikrino. Apeliantas teigia, kad būnant kavinėje A. B. jam sakė, jog skauda dešinę ranką nuo mušimo, kad ji sutinusi, tačiau nei viena liudytoja nepasakoja kad buvo girdėjusi tokius žodžius. Tuo tarpu abi jos teigia, kad girdėjo tokius žodžius, kurių nesakė nei jis, nei A. B. . Todėl apeliantas mano, kad šiuo atveju nuosprendyje ne visos aplinkybės nurodytos ir ištirtos.
Nuteistasis taip pat nesutinka su nuosprendžio išvada, kad jo parodymus dėl nukentėjusiojo mušimo eigos paneigia liudytojų R. S. ir N. J. parodymai. Šiuose parodymuose nėra duomenų apie objektyvią įvykio eigą, o remtis perpasakojamais neva girdėtais žodžiais yra neteisinga praktika.
Nuteistojo E. Z. manymu, A. B. parodymai, kuriais grindžiamas jam pareikštas kaltinimas, yra kerštas už tai, kad po susitarimo meluoti ir nesakyti tiesos apie L. S. sužalojimo aplinkybes, jis tyrėjui pasakė visą tiesą. Apklausos metu tyrėjas detaliai neklausinėjo, sakydamas, kad dar nėra teismo medicinos specialisto išvados, kur būtų visi sužalojimai surašyti. Tuo tarpu A. B. nesakė tiesos ilgą laiką, nes turėjo apgalvoti bei pasitarti, kaip jį (E. Z. ) apkaltinti. Net tokia svarbi aplinkybė, kaip muštynių laikas jo parodymuose nurodytas melagingai - jos vyko po 23 valandos, nes iš byloje esančių A. B. mobilaus ryšio telefono skambučių matyti, kad jis skambino daug anksčiau, nei pats teigia. Ši aplinkybė patvirtina jo parodymų melagingumą, tačiau nuosprendyje į šias esmines aplinkybes nebuvo atkreiptas dėmesys. Apelianto teigimu, jis nebuvo skolingas L. S. už kompiuterį ir girtavimo metu tarp jų nebuvo kalbos apie piniginę skolą. Kai L. S. nupirko lizingu kompiuterį, nuteistasis būdamas dar nepilnamečiu, dirbo, gaudavo atlyginimą, kurio dalis būdavo skirta lizingui mokėti. Būtent dėl nepilnametystės su nuteistuoju nebuvo sudaroma lizingo sutartis. 2008 metų pabaigoje, parvykęs iš užsienio užsidirbęs pinigų, tik jis vienintelis turėjo pinigų, vaišindavo savo draugus, todėl jeigu būtų skolingas vienam ar kitam - neabejotinai būtų atsiskaitęs. Taigi A. B. ir kiti liudytojai meluoja, kad konfliktas kilo dėl skolos. Taip pat A. B. meluoja sakydamas apie tai, kad L. S. kėsinosi jį mušti su tuščiu buteliu. Nuteistojo teigimu, L. S. jo nemušė ir nebuvo pargriovęs. L. S. buvo lėto būdo, nebuvo agresyvus ir niekada nepuldavo muštis, priešingai - nukentėdavo nuo kitų agresyvių asmenų. Taip pat nuteistasis teigia, kad jis nemoka muštis kojomis pasišokinėdamas bei apsisukdamas, kaip teigia A. B. . Be to, sodo namelyje nebuvo vietos tokiems „pasišokinėjimams", nes patalpa yra maža, apstatyta baldais. Ta aplinkybė, kad ant A. B. kūno nebuvo rasta sužalojimų, rodo, kad jam nebuvo suduota smūgių, o būdamas agresyvus ir ūmaus būdo, sugebėjo juos suduoti kitam. Nuteistasis teigia, kad jis niekada nesimušdavo dar ir todėl, kad jo ranka buvo sulaužyta, operuota ir ilgą laiką gydyta (tai patvirtina byloje esantis medicininis dokumentas), šia ranka jis vengia ir sunkiai dirbti, jau nekalbant apie muštynes. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nebuvo atlikti DNR ir mikrodalelių tyrimai pagal paimtus jo ir A. B. lyginamuosius panagių turinio, plaukų ir kt. pavyzdžius ir nebuvo nustatyta, kuris iš jų kontaktavo su L. S. suduodamas smūgius jam į galvą ir kitas kūno vietas. Jo nuomone, tokį tyrimą turėtų atlikti apeliacinės instancijos teismas.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pagal jo pirminius parodymus A. B. pareiškus įtarimą bei jį suėmus, jis sužinojo E. Z. parodymus. Sužinojęs jo parodymus A. B. Šiaulių tardymo izoliatoriuje akistatoje be advokatų (kuri byloje neužfiksuota), atsisakė duoti parodymus ir pasakė, kad jam (E. Z. ) teks už tokius parodymus kentėti. Būtent todėl, nuteistojo nuomone, A. B. duoda parodymus, jog neva jis mušė nukentėjusįjį. Be to, jo parodymai apie suduotus smūgius L. S. įtartinai sutapo su teismo medicinos eksperto išvadoje surašytais kūno sužalojimais. Nuteistasis nurodo, jog susipažindamas su bylos medžiaga, pastebėjo, kad jau 2008 m. sausio 28 d. dieną tyrėjams buvo žinoma kokie ir kokios vietose kūno sužalojimai padaryti L. S. , žinoma jo mirties priežastis. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad A. B. parodymus įtakojo kiti proceso dalyviai. Išvada apie nesąžiningą ikiteisminį tyrimą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas suformavo tendencingą ekspertinį tyrimą, pavesdamas teismo medicinos specialistui atsakyti ar galėjo būti L. S. sužalotas taip, kaip teigia A. B. . Nuteistojo nuomone, gavus atsakymą, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas A. B. nurodytais būdais, teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi šiais teiginiais nustatydamas būtent jo kaltę. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad būtent asmuo, kuris pats suduoda smūgius, gali tiksliausiai juos nurodyti, papasakoti apie jų sudavimo aplinkybes, tiktai belieka pasakyti, kad tuos smūgius sudavė kitas asmuo. Be to, nežiūrint į tai, kad A. B. kelnių apžiūros protokole nurodyta, kad jos kruvinos, tačiau teismas į tą aplinkybę neatkreipė jokio dėmesio, dėl to net neapklausė A. B. . Dėl šių aplinkybių, apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai A. B. parodymus vertino, kaip vienintelius teisingus, o jo parodymus vertino, kaip melagingus. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, nuteistasis pastebi, kad teismo medicinos specialistas nustatė L. S. mirties priežastį sukėlusius sužalojimus. Teismo posėdyje paaiškino, jog kelios grupės sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno atsirado šį asmenį pernešant iš namelio patalpų į kiemą, kur stovėjo automobilis, taip pat laikant kieme iki atvyko medicinos greitoji pagalba. Tačiau nuosprendyje šie duomenys neįvertinti, teismas nepašalino šių sužalojimų iš kaltinimo. Nuosprendyje nurodyta tiek sužalojimų ir smūgių, kiek jų nustatyta specialisto išvadoje, neva visi padaryti apelianto tyčiniais veiksmais. Nuteistojo nuomone, tai reiškia, kad teismas padarė išvadas neatitinkančias faktinių aplinkybių, t. y. teismas ne visas aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir objektyviai.
Taip pat, E. Z. manymu nepagrįstai atmesti A. B. nenaudingi poligrafo tyrimai bei rezultatai, tuo tarpu jo tyrimo rezultatai neįvertinti. Šio tyrimo apeliantas teigia siekęs tam, kad įrodyti, jog parodymuose apie L. S. sužalojimo aplinkybes jis kalba tiesą. Teismas be pagrindo nurodė, jog poligrafo tyrimo rezultatais negalima remtis, nors specialistas paaiškino, kad tyrimui buvo naudojami duomenys iš bylos, susiję su faktinėmis aplinkybėmis. Nuosprendyje nurodytas subjektyvus argumentas, jog poligrafo tyrimą atliekant antrą kartą, galima gauti kitokį rezultatą. Teismas suvokia, kad atliekant antrą kartą tą patį tyrimą, kai tai susiję su gyvu mastančiu organizmu, galimi ne tapatūs tyrimai, tačiau tokią aplinkybę vertina, kaip pagrindą atmesti tyrimo rezultatus vieno iš asmenų naudai, o kito nenaudai. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, jog teismas ne netinkamai ir neobjektyviai vertino įrodymus, daugiau rėmėsi kaltinimo pozicija bei suteikė nepagrįstų privilegijų A. B. , todėl yra netinkamai taikytos ir pažeistos BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.
Be to, kai kurios nuosprendyje nurodytos aplinkybės ne visiškai atitinka nuteistojo parodymus. Apeliantas teigia, kad jis parodė, jog konflikto metu, kai bandė išskirti besimušančius draugus, A. B. jam sudavė smūgius kėde. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vieną kartą į ranką, kitą kartą į koją. Tačiau iš tikro konflikto metu suduodamas kėde A. B. neabejotinai pataikė ne tik į koją ir ranką, tačiau ir į kitas kūno vietas, nes kėdė yra tokios konstrukcijos, kad jos detalės palietė kelias kūno vietas. Be to, būnant girtam įvykio vietoje, kontaktuojant su tenai buvusiais daiktais tiek konflikto metu, tiek tvarkant patalpas, tiek išnešant nukentėjusįjį prie automobilio, buvo visos galimybės užkliudyti namelio ar baldų konstrukcijas ir patirti nubrozdinimus ar taip įgyti kraujosruvas, kurios vėliau užfiksuotos teismo medicinos specialisto išvadose. Nuteistojo teigimu, jis pats visų tokių poveikių pėdsakų objektyviai nepamena. Teismas nuosprendyje nurodė tiktai tas aplinkybes, kuriomis jo atžvilgiu būtų galima patvirtinti kaltinimą. Taigi, šiuo atveju yra pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Nuteistojo nuomone, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad pirminiai jo parodymai paneigia vėlesnius parodymus. Visų pirma, teismas neatkreipė dėmesio į tyrėjo A. G. parodymus, jog jisai pradžioje smulkiai neapklausė visų detalių. Tai reiškia, kad jisai nežinojo pats tų detalių bei teismo medicinos eksperto išvadų ir tai nėra nuteistojo kaltė dėl tyrimo eigos. Be to, teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodo, kad jo pirminiai parodymai paneigia vėlesnius. Priešingai, vėlesni parodymai papildo pirmus parodymus. Tuo tarpu teismas taip nevertina A. B. parodymų, nors jo papildomi parodymai prieštarauja pirminiams. Tačiau jų teismas nepripažįsta prieštaringais, o vertina kaip vienintelius teisingus.
Nuteistojo nuomone, nors jo kaltė nėra tinkamai įrodyta, jam nepagrįstai buvo paskirta labai griežta laisvės atėmimo bausmė ir iš dalies patenkintas civilinis ieškinys.
Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teises į teisingą ir objektyvų teismo procesą, ir visa tai sukliudė teismui objektyviai, išsamiai, nešališkai išnagrinėjus bylą priimti jo atžvilgiu teisingą – išteisinamąjį, nuosprendį.
Nuteistasis A. B. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio atmesti.
A. B. nuomone, nuteistojo E. Z. apeliacinis skundas yra jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nuteistasis E. Z. tendencingai keičia byloje nustatytas faktines aplinkybes, bei iškreipia byloje surinktus įrodymus.
Nuteistasis A. B. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes ir dar kartą dėsto savo parodymus. A. B. teigimu, tiesą E. Z. sako tik apie tai, kad jis ant peties nešė L. S. . Apeliaciniame skunde E. Z. teigia, kad A. B. nekartą sakė L. S. , kad jis kada nors gaus mušti, buvo sumušęs, nes yra ūmaus būdo ir moka gerai muštis. Tačiau A. B. atsikirtime į apeliacinį skundą teigia, kad L. S. buvo jo draugas, jis kiek galėdavo jam padėdavo, be to, nėra ūmaus būdo ir mėgėjas muštis. Priešingai pats E. Z. yra grasinęs L. S. tėvui susidorojimu, turėjęs problemų su Ispanijos teisėsauga. Tai, kad E. Z. grasino L. S. tėvui teisme apklaustas patvirtino ir pats nukentėjusysis H. S. . Nuteistasis E. Z. byloje daug kartų keitė parodymus apie įvykio aplinkybes. 2009 m. sausio 28 d. apklausoje jis nebuvo užsiminęs apie tai, kad būtų lipęs į antrą aukštą ir ten miegojęs. Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu E. Z. taip pat nenurodė, kad būtų ėjęs miegoti į antrą namelio aukštą. Apklaustas papildomai 2009 m. gegužės 4 d. E. Z. teigia, kad A. B. su L. S. ėmė dėl kažko ginčytis, po to ėmė vienas kitą įžeidinėti necenzūriniais keiksmais ir taip žodis po žodžio konfliktas peraugo į muštynes. Šioje apklausoje jis jau nurodo kad pamatęs, jog su A. B. yra beviltiška susikalbėti, be to pats buvo girtas, nuėjo į antrą namelio aukštą ir atsigulė miegoti, palikęs A. B. pirmame aukšte, o L. S. gulintį lovoje. Taip pat šioje apklausoje E. Z. nurodė, kad A. B. senai pyko ant L. S. už tai, kad šis pasakydavo jo draugei kur jis leisdavo laiką be jos, be to, L. S. A. B. nepadėjo per močiutės laidotuves ir jo manymu, kad dėl tų faktų A. B. susikaupė pyktis ant L. S. . Daugiau priežasčių dėl kurių galėjo kilti konfliktas tarp A. B. ir L. S. , jis nežinojo. A. B. atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nuteistasis E. Z. dar kitaip aiškina įvykio aplinkybes nurodydamas, jog bandė pagelbėti įsibraudamas į besimušančiųjų A. B. ir L. S. tarpą, bandė išskirti, tačiau pats gavo ne mažiau dviejų smūgių nuo A. B. su kėde, todėl patyręs du - tris smūgius kėdės detalėmis, pasitraukė šalin, sakydamas A. B. nusiraminti. Kai triukšmas nurimo, manydamas kad jisai nebemuš draugo, nuėjo į kitą kambarį, nes buvo apgirtęs, kur pamiegojo gal porą valandų ant vienos iš lovų su drabužiais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme E. Z. teigė, kad A. B. buvo nesukalbamas jis bandęs skirti besimušančiuosius, tačiau gavo du smūgius į dešinę ranką ir dešinę koją, bei pamatęs, kad beviltiška susikalbėti nuėjo miegoti. Tokiu būdu, A. B. nuomone, E. Z. parodymai aiškinant tas pačias aplinkybes skiriasi. Nuteistojo E. Z. parodymai neatitinka, taip pat kitų byloje surinktų įrodymų. Jis savo parodymuose teigia, kad bandant išskirti L. S. su A. B. , pastarasis jam su turimu pagaliu sudavęs į dešinę ranką ir dešinę koją. A. B. teigimu, E. Z. jis nesudavė jokių smūgių, konfliktas buvo tarp E. Z. ir L. S. ir tik jie vienas kitam sudavė smūgius. Taip pat visiškai išgalvota E. Z. versija, kad jis (A. B. ) pyko ant L. S. , nes tarp jų nebuvo jokių nesutarimų. Priešingai, konfliktas kilo tarp E. Z. ir L. S. dėl jų tarpusavio skolų už L. S. nupirktą kompiuterį ir tą faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai.
Specialisto išvadoje Nr. G 183/09(04) nurodyta, kad E. Z. sužalojimai padaryti septyniais smūginiais poveikiais, o specialisto išvadoje Nr. G 182/09(04) nurodyta, kad A. B. kūne sužalojimų nėra. Dėl šių aplinkybių A. B. atsikirtime į apeliacinį skundą teigia, kad nuteistojo E. Z. parodymai, jog jis (A. B. ) sudavė E. Z. po vieną kartą į koją ir ranką, prieštarauja specialisto išvadai. Toks E. Z. padarytų sužalojimų skaičius pagrįstas logiškai, nes konfliktui kilus tarp E. Z. ir L. S. , kuris peraugo į muštynes, logiška, kad abiejų jų kūnuose rasti sužalojimai. Kita vertus, A. B. mano, kad nelogiški nuteistojo E. Z. teiginiai, jog konflikto metu būtų sumušti du vaikinai ir jam inicijavusiam muštynes, nebuvo jokio pasipriešinimo, nes jo kūne nėra rasta jokių sužalojimų.
A. B. manymu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas neteisingai išnagrinėdamas bylą pažeidė BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. Tai yra, kad teismas ignoravo E. Z. parodymus ir suteikė privilegijas kitam teisiamam asmeniui – A. B. , nes rėmėsi jo parodymais priimdamas nuosprendį, o E. Z. parodymus atmetė. Nuteistojo A. B. manymu, teismas nepažeidė anksčiau paminėtų BPK nuostatų, nesuteikė šioje byloje niekam jokių privilegijų, teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą bei tuo remdamasis nustatė faktines aplinkybes, bei padarė išvadas dėl nusikalstamų veikų padarymo. Parodymai buvo įvertinti atsižvelgus į kitus byloje surinktus įrodymus. A. B. teigimu, jis tik pačioje pradžioje davė neteisingus parodymus, nenorėdamas išduoti draugo. Tačiau galvodamas apie draugo netektį, toliau tylėti nebegalėjo, neleido sąžinė, todėl jau kitoje apklausoje nurodė visas žinomas įvykio aplinkybes bei savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nutarė neapsunkinti ikiteisminio tyrimo bei padėti tyrimui išsiaiškinti visas aplinkybes. Nuteistasis E. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas kruopščiai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos duomenų, nenuoseklių liudytojų N. J. , R. S. , tendencingų A. G. parodymų, nesiaiškino kokiomis aplinkybėmis pažįsta A. B. barmenės N. J. ir R. S. . A. B. nuomone, tokie nuteistojo teiginiai paneigti R. S. ir N. J. parodymais. Be to šių barmenių jis asmeniškai nepažįsta, apie jas sužinojo tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Apie tai, kad buvo kavinėje A. B. teigia nurodęs antroje apklausoje, tuo tarpu pats E. Z. apie tai nurodė tik 2009 m. gegužės 4 d. apklausoje. A. B. manymu, šių aplinkybių E. Z. nenorėjo nurodyti, nes bare plovėsi kruvinas rankas, buvo kruvinais sportiniais bateliais. A. B. teigimu, jis po įvykio neslėpė jokių daiktinių įrodymų, savo asmeninių rūbų, batų su kuriais buvo įvykio metu. Tuo tarpu E. Z. sąmoningai ar nesąmoningai savo rūbus ir sportinius batus išskalbė, siekdamas nuslėpti šiuos įrodymus.
A. B. iš dalies sutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad dalis sužalojimų nukentėjusiojo L. S. kūne galėjo atsirasti ir atsirado tuomet, kai jis buvo nešamas iš namelio atvažiavus taksi automobiliui, taip pat bandant nuketėjusįjį įdėti į automobilį, paskui laikant ant žemės iki atvyko greitoji medicinos pagalba. Atskiri smūginiai poveikiai (nubrozdinimai) nukentėjusio kūne, nebuvo tyčinės veikos pasekmė, nes jie galimai padaryti norint suteikti pagalbą. Tačiau A. B. visiškai nesutinka su apeliaciniame skunde nuteistojo E. Z. išsakyta nuomone, kad medicinos specialistas atmetė galimybę suduoti smūgį sportiniu bateliu apauta koja, nes nurodė, kad turėjo būti kietas daiktas su briauna. A. B. teigimu, jis parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kaip E. Z. sudavė nukentėjusiajam L. S. ir niekur neteigė taip kaip nurodo skunde E. Z. . Be to, teismo medicinos specialistas išvadoje Nr. KM 5-70/09(04) patvirtino, kad tikėtina, kad L. S. sužalojimai galėjo būti padaryti A. B. nurodytu būdu. A. B. teigia, kad parodė, jog E. Z. spyrė į L. S. kairę veido pusę, tuomet L. S. nuo smūgio trenkėsi dešine galvos puse į sekcijos kampą, kuri stovėjo prie lovos. Todėl jis nesutinka, kad teismo medicinos specialisto išvados yra prieštaringos ir teismas jomis negalėjo remtis priimdamas nuosprendį.
Šalies argumentai
A. B. nesutinka su apeliaciniame skunde nuteistojo E. Z. pateiktu jo, liudytojų A. G. , R. S. , N. J. parodymų vertinimu ir mano, kad teismo posėdyje šie liudytojai davė objektyvius parodymus. Jo teigimu, apie šių liudytojų parodymus jis sužinojo tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, šių liudytojų nepažinojo, visą ikiteisminio tyrimo laiką buvo suimtas, todėl neįsivaizduoja kaip ir kas galėjo padaryti jiems kokią nors įtaką. Apie, tai, kad jis neva sakė, kad jam skauda dešinę ranką, A. B. teigia sužinojęs tik iš apeliacinio skundo, to anksčiau nebuvo nurodęs ir pats E. Z. . Šią aplinkybę paneigia byloje esantis objektyvus įrodymas teismo medicinos specialisto išvada, kad jo kūne sužalojimų nėra. Todėl, A. B. mano, kad apeliaciniame skunde paminėtos aplinkybės, teismo posėdyje buvo ištirtos, teismas dėl šių įrodymų pasisakė nuosprendyje, bei motyvavo priimtą sprendimą.
Taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde E. Z. teigia, kad jis (A. B. ) papasakodamas visas įvykio aplinkybes kerštauja. A. B. teigimu, tuo metu, kai jis davė parodymus, jam nebuvo žinoma ar sulaikytas E. Z. , kokius jis duoda parodymus, nebuvo žinoma apie liudytojus, E. Z. parodymus išgirdo tik akistatos metu. Iki šio įvykio nei su E. Z. , nei su L. S. susipykęs nebuvo, todėl nuteistojo nurodomas motyvas - kerštas, yra jo gynybinė pozicija. A. B. teigimu, dėl sumušimo laiko savo parodymuose jis galėjo klysti, tačiau nurodė, kad po L. S. sumušimo bandė mobiliuoju telefonu kviesti greitąją pagalbą, todėl tikslų laiką galima nustatyti pagal skambučius, nes konfliktas tarp E. Z. ir L. S. įvyko prieš skambinant pagalbos numeriu 112. Tikslaus laiko neįsidėmėjo ir dėl to, kad išsikrovė telefonas, o laikrodžio neturėjo.
Aplinkybę, kad E. Z. buvo skolingas už kompiuterį, iš dalies patvirtina ir duomenys gauti iš banko, kad L. S. nebuvo pilnai atsiskaitęs pagal išperkamosios nuomos sutartį kai įsigijo kompiuterį, kurį perdavė E. Z. . Jei E. Z. būtų sumokėjęs pinigus, L. S. juos būtų iškarto įnešęs banke. Taip pat A. B. teigia, kad niekad nesakė, jog L. S. kėsinosi mušti jį tuščiu buteliu. Jo parodymuose nurodyta, kad L. S. pasiėmė ant grindų buvusį tuščią litrinį butelį nuo degtinės ir ėmė juo mojuoti, tada jis tą butelį ir atėmė, liepė nusiraminti, bei pasodino atgal į sofą.
Nuteistojo A. B. teigimu, nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad jis apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus iš kažkur sužinojo ir todėl jo parodymai sutapo su teismo medicinos specialisto išvadomis. Jo teigimu, parodymus jis davė apie įvykio aplinkybes, kurias matė pats. Be to, tarnybiniame pranešime, kurį mini E. Z. nėra nurodyta kas, kur konkrečiai padaryta (kuri ranka, koja, ar veido pusė sužalota) nukentėjusiajam.
Nuteistasis E. Z. nurodo, kad apžiūrint A. B. kelnes, užfiksuota, kad jos yra kruvinos. Tačiau A. B. nuomone, kelnes jis galėjo susitepti įvairiomis aplinkybėmis, nes visur buvo pilna nukentėjusiojo kraujo.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl atlikto psichofiziologinio tyrimo rezultatų A. B. mano, kad teismas aiškiai nurodė motyvus, kodėl nesiremia šio tyrimo metu gautais duomenimis. Teismas byloje priimdamas nuosprendį vertino visumą įrodymų ir tuo pagrindu darė išvadas. BPK tokio tyrimo rezultatų nereglamentuoja kaip įrodymo, tokių tyrimo rezultatų nėra galimybės patikrinti BPK numatyta tvarka. Be to, užsienio šalių praktika dėl šio tyrimo rezultatų naudojimo baudžiamajame procese taip pat nėra vieninga.
A. B. nuomone, pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą ir priėmęs nuosprendį išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir rėmėsi surinktų įrodymų visuma. Teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. Z. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam E. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo E. Z. padarytos nusikalstamos veikos sudėties, dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis.
Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. Z. kaltę neigė ir parodė, kad su L. S. ir A. B. 2009 m. sausio 26 d. begirtaujant A. B. sodo namelyje, A. B. su L. S. susiginčijo ir jų konfliktas peraugo į muštynes. A. B. sudavė smūgius L. S. pradžioje į veidą rankomis, dėl to L. S. nugriuvus ant sofos A. B. ėmė mušti L. S. su medine kėde, spardė. E. Z. matant A. B. nukentėjusiajam L. S. sudavė nuo 20 iki 30 smūgių. Nuteistasis E. Z. bandė skirti besimušančius, bet A. B. sudavė kėde ir jam į dešinę ranką ir dešinę koją po vieną kartą. Tada jis atsitraukė ir nuėjo į antrą aukštą miegoti. Kai nuėjo miegoti, L. S. buvo be sąmonės, kruvinas. Miegodamas sušalo, todėl grįžo į pirmą aukštą. Jis siūlė iškviesti medicininę pagalbą, tačiau A. B. pasakė, kad išsikrovė jo telefonas, todėl abu išėjo pėsčiomis į degalinę. Atvažiavus taksi automobiliui, nešė L. S. ant pečių, tačiau taksi vairuotojui atsisakius vežti, L. S. paliko ant žemės, kol atvažiavo greitoji medicininė pagalba. Greitosios pagalbos darbuotojams pasakė, kad L. S. kažkas užpuolė. Nešant nukentėjusįjį į automobilį, jis buvo nukritęs, todėl mano, jog tada galėjo susižaloti nugarą. Iki šio įvykio buvo paprašęs L. S. paimti kompiuterį išsimokėtinai, jam būtų atitekę 33 procentų kompensacija. L. S. per kelis kartus padavė 600 litų, išvyko į Ispaniją, skolingas nebuvo. Mano, kad kivirčo priežastis galėjo būti tai, kad L. S. buvo pasakęs A. B. merginai, kad pastarasis būna su kitomis merginomis. Jis su L. S. nekonfliktavo, jo nemušė, jam nesudavė nei vieno smūgio. Batus sukruvino benešant tiesiai jam ant kojų išslydęs L. S. .
Kolegijos nuomone, tokia nuteistojo E. Z. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pateikta versija buvo išsamiai patikrinta bylą nagrinėjant apygardos teisme bei paneigta nuteistojo A. B. , liudytojų R. S. , N. J. , A. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, kitais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis E. Z. .
Nuteistasis A. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2009 m. sausio 26 d. jam su E. Z. ir L. S. girtaujant sode, E. Z. ir L. S. pradėjo kalbėti apie kompiuterį, kurį L. S. savo vardu išsimokėtinai buvo nupirkęs ir perdavęs naudotis E. Z. , nes pastarasis oficialiai niekur nedirbo ir pats išsimokėtinai kompiuterio nusipirkti negalėjo, E. Z. sumokėjo kažkiek pinigų L. S. už kompiuterį, tačiau liko skolingas. Iš L. S. kalbos jis suprato, kad E. Z. dar skolingas jam apie 800 Lt, dėl to jie ėmė aiškintis. L. S. paklausė E. Z. , kada šis atiduos likusius pinigus, E. Z. jam atsakė: „užmiršk tuos pinigus“. Tuo metu, atsistojęs L. S. nustūmė E. Z. nuo kėdės, sudavė nuteistajam smūgį į kūną, o pastarasis jam sudavė penkis smūgius į veidą. Nukentėjusysis L. S. trenkė atgal į krūtinę, ir E. Z. nukrito ant kėdės. Nuteistasis A. B. pradėjo juos raminti. Jiems nurimus toliau gėrė degtinę. Netikėtai nukentėjusysis L. S. atsistojęs pačiupo tuščią degtinės butelį ir pradėjo juo mojuoti. A. B. atėmęs iš L. S. tuščią butelį, ranka trenkė pastarajam į dešinę koją ir liepė nurimti. Nurimęs L. S. atsisėdo ant sofos ir užmigo. Tada E. Z. pasakė, kad L. S. apsišlapino ir priėjęs trenkė pastarajam kumščiu į dešinę veido pusę. Šiam pabudus, E. Z. apsisukdamas spyrė iš kojos sėdinčiam L. S. į galvą. Nuo smūgio L. S. sukniubo ir galva atsitrenkė į sekcijos kampą ir prarado sąmonę. Po to E. Z. pasakė „žiūrėk, jis dar ir apsišiko“ ir su kėdės koja trenkė L. S. per galvą ir pastarasis nukrito ant žemės. Nuteistasis E. Z. nebuvo nuėjęs miegoti į antrą aukštą. A. B. bandė skambinti į greitąją pagalbą, tačiau išsikrovė telefonas, todėl pėsčiomis nuėjo iki degalinės apie 4 - 5 kilometrus. Atvažiavęs taksi vairuotojas atsisakė vežti kruviną L. S. , bet iškvietė greitąją medicininę pagalbą. L. S. išvežus į ligoninę, jis su E. Z. nuvažiavo į kavinę, kur pastarasis nupirko du litrus alaus. E. Z. kavinėje nusiplovė rankas, nes jos buvo kruvinos. Kavinėje E. Z. sakė, kad L. S. dar mažai gavo, kad neatlaiko smūgių į galvą (t. 3, b. l. 62).
Kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo A. B. parodymai, priešingai nei nuteistojo E. Z. parodymai, sutampa su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, juos patvirtina ir detalizuoja kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai.
Visų pirma, pastebėtina, kad A. B. nurodytos L. S. sužalojimo aplinkybės sutampa su L. S. kūne nustatytų sužalojimų lokalizacija bei jų padarymo pobūdžiu. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 70/09(04) matyti, kad L. S. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo. L. S. galvos smegenų sumušimas, povoratinklinė kraujosruva, trauminė kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu, muštinė žaizda ir poodinė kraujosruva dešiniame momenyje, muštinės žaizdos dešiniame antakyje, kairės akies vokuose, dešinės akies apatiniame voke, viršutinės lūpos kairėje pusėje, kairės ausies lezgelyįe, išangėje, kraujosruvos abiejų akių obuolių odenoje, abiejų akių vokuose, lūpose, kairiame skruoste, smakre, krūtinės dešinėje pusėje, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, abiejose blauzdose, kairiame petyje, abiejose alkūnėse, plaštakose, dilbiuose, dešiniame žaste, nubrozdinimai dešiniame ir kairiame momenyje, veide, sprande, krūtinėje, pilvo srityje, nugaroje, kairiame ir dešiniame sėdmenyje, dešinio klubikaulio sparno projekcijoje, dešiniame petyje, kairiame žaste, abiejose plaštakose galėjo būti padaryti apytikriai 12 valandų bėgyje iki mirties kontaktuojant su bukais kietais paviršiais. Gyvam asmeniui tokie sužalojimai sukelia sunkų sveikatos sutrikdymą dėl galvos smegenų sumušimo. Rastiems sužalojimams padaryti reikėjo 66 smūginių poveikių su bukais kietais daiktais. Visi L. S. kūne rasti sužalojimai padaryti prieš mirtį, keliais daiktais ar įrankiais. L. S. kūne rastų sužalojimų visuma nėra būdinga griuvimo traumai, nes sužalojimai išsidėstę keliuose kūno paviršiuose (t. 1, b.l. 80-85).
Aplinkybę, kad nuteistojo A. B. parodymuose nurodytos L. S. sužalojimo aplinkybės sutampa su nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis patvirtina specialisto išvada Nr. KM 5-70/09(04), kurioje nurodyta, kad tikėtina, jog L. S. išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti A. B. nurodytu būdu. L. S. kūne rastiems sužalojimams padaryti iš viso reikėjo 66 smūginių poveikių su bukais kietais daiktais, iš jų: 24 poveikių į galvą, 5- į kaklą ir sprandą, 12- į liemens sritį, 1- į išangę, 10- į dešinę ranką, 10- į kairę ranką, 4 poveikių į kojas (t. 1, b. l. 88-89). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu specialistas J. S. parodė, kad L. S. mirtį sukėlusiam sužalojimui sukelti užteko vieno smūginio kontakto dešinio momens sritimi su buku kietu paviršiumi. Į tai nurodo lavono tyrimo metu dešiniame momenyje rasta muštinė žaizda, kontuzinis židinys smegenų dešinio pusrutulio smilkininėje skiltyje, povoratinklinė kraujosruva smegenų paviršiuje. Tikėtina, kad kiti suduoti smūgiai į galvą galėjo pasunkinti L. S. sveikatos būklę ir pagreitinti mirtį (t. 1, b. l. 90). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme specialistas J. S. patvirtino duotą specialisto išvadą ir parodė, kad nėra medicininių duomenų, kurie leistų teigti, jog į tą pačią galvos vietą, dėl kurios sužalojimo įvyko L. S. mirtis, būtų suduota daugiau nei vienas smūgis (t. 3, b. l. 117). Taigi, iš minėtų specialisto išvadų bei specialisto parodymų matyti, kad L. S. mirė dėl galvos smegenų sumušimo, kuriam padaryti reikėjo tik vieno smūgio. Visi kiti L. S. kūne rasti sužalojimai esminės įtakos mirčiai neturėjo, jie vertinami tik kaip sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą. Kolegijos nuomone, apygardos teismas įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad specialisto išvada patvirtina A. B. parodymus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. B. parodymus bei faktą, kad būtent nuteistasis E. Z. smurtavo prieš nukentėjusįjį L. S. patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 183/09(04) iš kurios matyti, kad E. Z. padaryti šie sužalojimai: kraujosruvos kairiame dilbyje, dešinėje plaštakoje, dešiniame dilbyje, dešinėje alkūnėje sulenkiamajame ir ištiesiamajame paviršiuje, dešiniame žaste, dešinėje šlaunyje, epidermio nubrozdinimai kairėje blauzdoje. Sužalojimai atitinka įvykio aplinkybes ir laiką. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais (t. 1, b. l. 92). Todėl, kolegija mano, kad apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp E. Z. ir L. S. kilo muštynės, kurių metu E. Z. ir buvo padaryti sužalojimai. Kartu ši specialisto išvada paneigia E. Z. parodymus, kad jam A. B. sudavė po vieną kartą į koją ir į ranką, nes iš specialisto išvados matyti, kad E. Z. kūne nustatyti 7 smūginiai poveikiai. Taigi nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad tokia įvykių seka yra logiška, nes konfliktas kilęs tarp dviejų girtų vaikinų, peraugo į muštynes, ir tokį konfliktą patvirtina dviejų asmenų kūnuose rasti sužalojimai. Atmetama nuteistojo E. Z. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde iškelta versija, kad konflikto metu jį ir L. S. sumušė A. B. . Kolegijos nuomone, abejotina situacija, kad A. B. galėjo sumušti du asmenis, o jam, kaip muštynes inicijavusiam, nebuvo visiškai pasipriešinta, nes jo kūne nėra rasta jokių sužalojimų, ką patvirtina specialisto išvada Nr. G 182/09(04), kurioje nurodyta, kad A. B. kūne sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 94).
Žemesnės instancijos teismas
Antra, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. B. parodymus apie įvykių seką patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Liudytojas P. M. parodė, kad jis dirba degalinėje, esančioje Bačiūnų gatvėje. 2009 m. sausio 27 d. apie 4 val. jis dirbo, kai prie degalinės priėjo du jam nepažįstami vaikinai, kurie nusipirko cigarečių ir jo paprašė iškviesti taksi. Jiems iškvietė taksi automobilį. Už 5 min. atvažiavo taksi automobilis ir vaikinai nuvažiavo (t.3, b. l. 57). Liudytojas G. L. parodė, kad 2009 m. sausio 27 d. jis dirbo taksi automobiliu. Iš dispečerio gavęs pranešimą nuvyko į Bačiūnų gatvėje esančią kolonėlę. Ten du vaikinai paprašė nuvežti į sodus pasiimti draugą. Kažkuris iš jų paklausė, ar galėtų vežti jų draugą automobilio bagažinėje, nes jis neva labai smirdi. Nuėjęs vienas vaikinas ant pečių, kaip maišą, atnešė kruvinu veidu gargaliuojantį vaikiną. Nieko nesiaiškinęs skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Jam atsisakius vežti, vaikinai sutiko, kad būtų iškviesta medicininė pagalba (t. 3, b. l. 91-92).
Iš liudytojos R. S. parodymų seka, kad ji dirba barmene „Dubijos svetainėje“. 2009 m. sausio 27 d. apie 6 val. ryto į svetainę užėjo du iš matymo žinomi, kaip svetainės klientai, vaikinai. Vieną iš jų vadina Andriumi, kito vardo nežino, tačiau žino, kad vadino „Geniuku“. Jie atrodė pagiringi, nusipirko alaus ir ėmė gerti. Vaikinas „Geniukas“ paprašė leisti jam nusiplauti rankas virtuvėje. Ji jam leido įeiti į tarnybines patalpas ir nusiplauti rankas. Atkreipė dėmesį į jo batus, nes jie buvo tiesiog permirkę krauju. Kad tai kraujas ji suprato iš spalvos. Jie gėrė alų toliau ir girdėjo kaip jie tarpusavyje garsiai kalbėjosi, sakydami, kad buvo sode, esančiame „Žalgirio“ sodų bendrijoje ir ten kažką „padėjo į pavėsį“ (t. 3, b. l. 57-58). Liudytoja R. S. atpažino E. Z. ir A. B. kaip svetainėje buvusius vaikinus (t. 1, b. l. 48-52).
Iš liudytojos N. J. parodymų seka, kad ji dirba barmene „Dubijos svetainėje“, o 2009 m. sausio 27 d. dirbo nuo 8 val. 30 min. Ji pakeitė iki jos dirbusią R. S. . Matė, kad svetainės patalpose sėdi du jai iki tol nepažįstami vaikinai, kurie gėrė alų. Kadangi daugiau klientų nebuvo, ji girdėjo ką vaikinai kalbėjo tarpusavyje. Vienas vaikinas buvo aukštesnis, liesesnio kūno sudėjimo, kitas vaikinas buvo žemesnis, pilnesnio kūno sudėjimo. Girdėjo kaip aukštesnis vaikinas žemesniam sakė, kad „jeigu jis būtų pasakęs, kad tiek smūgių į galvą neatlaiko, būčiau tiek nedavęs“, o žemesnis vaikinas jį tildė, sakė, kad „prisikalbėsi“. Ji iš jų pokalbio suprato, kad jie kalba apie kažkokį vaikiną, kurį sumušė. Po to, aukštesnis vaikinas jai pasakė „įsivaizduoji, užmušiau geriausią draugą“, ji jam nieko neatsakė, galvojo, kad vaikinai išgėrę juokauja arba šiaip šneka nesąmones. Iš kalbų suprato, kad nužudytasis vaikinas buvo skolingas aukštesniajam vaikinui. Žemesnis vaikinas (nurodė A. B. ) jai siūlė važiuoti į sodą (t. 3, b. l. 58-59). Liudytoja N. J. ikiteisminio tyrimo metu atpažino E. Z. ir A. B. kaip svetainėje buvusius vaikinus (t. 1, b. l. 55-59).
Atmetamas nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo teiginys, kad N. J. ir R. S. nurodytas frazes, kurias abi liudytojos teigia girdėjusios sakant kavinėje buvusius vaikinus, sakė ne jis, o nuteistasis A. B. . Kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad abi liudytojos galėjo suklysti, iš jų parodymų matyti, kad jos aiškiai skyrė vaikinus, tai jos patvirtino parodymų metu bei juos atpažindamos ikiteisminio tyrimo metu. Pastebėtina, kad šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas prieštaringas, nes pats nuteistasis E. Z. apeliacinio skundo pradžioje teigia, kad liudytojų paminėtas frazes sakė nuteistasis A. B. , tuo tarpu apeliacinio skundo pabaigoje teigia, jog tokių frazių apskritai nė vienas iš nuteistųjų nesakė.
Taigi, kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. liudytojų R. S. ir N. J. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados dėl sužalojimų padarytų L. S. ir E. Z. , taip pat specialisto išvada, kurioje nenustatyta sužalojimų A. B. , pagrįstai leidžia remtis būtent nuteistojo A. B. parodymais, kaip patikimais ir atspindinčiais realią įvykių eigą bei daryti išvadą, kad būtent E. Z. sumušė L. S. .
Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad aukščiau paminėti įrodymai leidžia motyvuotai atmesti nuteistojo E. Z. parodymus ir konstatuoti, kad nėra pagrindo jais remtis kaip patikimais ir objektyviais dėl jų nenuoseklumo bei neatitikimo kitų byloje surinktų įrodymų bei faktinių aplinkybių visumos. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės visų apklausų metu nuteistasis E. Z. nurodė skirtingas faktines įvykio aplinkybes. Apklausiamas 2009 m. sausio 28 d. E. Z. parodė, kad dėl nežinomų priežasčių L. S. susiginčijo su A. B. ir jų konfliktas peraugo į muštynes, kurios truko 5 minutes, jam A. B. taip pat sudavęs pagaliu vieną kartą į dešinę ranką ir dešinę koją. A. B. mušęs L. S. iki sąmonės netekimo. Pamatę L. S. esantį be sąmonės, norėjo skambinti greitajai medicininei pagalbai, tačiau išsikrovęs telefonas. Tada nuėjo į degalinę, išsikvietė taksi, kurio vairuotojas atvykęs atsisakė vežti nukentėjusįjį ir iškvietė greitąją pagalbą, o jie abu nuvyko namo (t. 1 b. l. 185). Apklausiamas 2009 m. gegužės 4 d. E. Z. parodė, kad A. B. sumušus L. S. , jis nuėjęs miegoti į antrą aukštą, tačiau po kelių valandų atsikėlęs pamatė, kad L. S. dar labiau sumuštas, galvoje matėsi dar labiau sumušimų nei prieš nueinant miegoti. A. B. nukentėjusįjį sumušė dėl to, kad pastarasis A. B. merginai pasakė, kur jis laika leidžia be jos, be to nepadėjo A. B. per močiutės laidotuves. Iškvietę taksi, o vėliau greitąją pagalbą jie su A. B. nuėjo į kavinę (t. 1 b. l. 197-198). Apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad tokie E. Z. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisme apklaustas tyrėjas A. G. parodė, kad jis atliko įvykio vietos apžiūrą, kurios metu apžiūrėjo ir sodo namelio antrame aukšte buvusias lovas, tačiau neužfiksavo jokių požymių, kurie duotų pagrindą teigti, kad jose būtų gulėta (t. 3, b. l. 92-93). Taigi, nuteistojo E. Z. parodymai, kad jis miegojo antrame sodo namelio aukšte pagrįstai atmesti, nes jie prieštarauja ne tik nuteistojo A. B. bei liudytojo A. G. parodymams, bet ir paties E. Z. pirminiams parodymams, kuriuose jis nurodė, kad A. B. sumušus L. S. , išėjo į degalinę išsikviesti taksi automobilį, ir nenurodė apie kelių valandų miegą sodo namelio antrame aukšte.
Aukščiau išdėstytais motyvais atmetamas nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes suteikė privilegijų A. B. , jo parodymus vertindamas kaip objektyvius ir teisingus, o nuteistojo E. Z. parodymus atmesdamas, kaip neteisingus ir kaip gynybos versiją. Kolegija konstatuoja, kad iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, jog pirmosios instancijos teismas A. B. parodymais tikėjo ir juos vertino kaip objektyvius, o E. Z. parodymus atmetė, išanalizavęs bylos faktinių aplinkybių bei kitų byloje surinktų įrodymų visumą, kuri patvirtino būtent A. B. parodymus bei paneigė nuteistojo E. Z. parodymus. Vien ta aplinkybė, kad teismas patikėjo ne nuteistojo E. Z. parodymais, o kito nuteistojo parodymais, negali būti vertinama, kaip BPK 6 straipsnio 2 ar 3 dalių pažeidimas.
Kolegija taip pat konstatuoja, kad būtent E. Z. turėjo motyvą smurtauti prieš nukentėjusįjį. Iš nuteistojo A. B. parodymų matyti, kad nuteistasis E. Z. buvo skolingas nukentėjusiajam pinigų už išsimokėtinai nupirktą kompiuterį. Tokius A. B. parodymus iš dalies patvirtina byloje esanti informacija iš Ūkio banko lizingo, iš kurios matyti, kad L. S. galutinai neatsiskaitęs pagal išperkamosios nuomos sutartį (t. 1, b. l. 125-126). Be to, liudytoja E. Z. parodė, kad jos sūnus paprašė L. S. paimti išsimokėtinai kompiuterį, davė 800 litų ir L. S. sutiko lizingu pirkti kompiuterį, kuriuo naudojosi sūnus ir mokėjo pinigus (t. 3, b. l. 59-60). Pastebėtina, kad ir liudytoja N. J. parodė, jog girdėjo, kaip kavinėje buvę vaikinai kalbėjo, kad nukentėjęs vaikinas buvo sumuštas dėl skolos (t. 3, b. l. 58-59). Konstatavus, kad konflikto, kurio metu E. Z. nužudė nukentėjusįjį, priežastis buvo skola už kompiuterį, kolegija atmeta nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo argumentą, kad tarp nuteistojo A. B. ir nukentėjusiojo L. S. anksčiau buvo priešiški santykiai, nes A. B. buvo sumušęs nukentėjusįjį ir jo brolį.
Kolegija atsižvelgdama į aukščiau paminėtus pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus daro išvadą, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. Z. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su L. S. metu, suduodamas ne mažiau kaip 24 smūgius į galvą bei kitas kūno dalis jį nužudė. Jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes jis suduodamas smūgius nukentėjusiajam L. S. suvokė, kad naudoja smurtą prieš pastarąjį, numatė, kad tokiais savo veiksmais gali atimti nukentėjusiajam L. S. gyvybę, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti, t. y. nuteistasis E. Z. veikė netiesiogine tyčia. Tai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad E. Z. , kaip ir A. B. , pamatę, jog L. S. neteko sąmonės, siekė suteikti pagalbą, pėsčiomis ėjo kelis kilometrus iki artimiausios degalinės, norėdami iškviesti taksi ir su juo nuvežti L. S. į ligoninę.
Atmetami nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo argumentai, kuriais abejojama liudytojų R. S. ir N. J. parodymų patikimumu. Liudytoja R. S. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad abu nuteistuosius pažinojo iš matymo, liudytoja N. J. parodė, kad nė vieno vaikino nepažinojo. Pats nuteistasis A. B. taip pat neigė, kad pažinojo šias liudytojas. Bylos medžiagoje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad šios liudytojos pažinojo nuteistąjį A. B. ir galėjo būti suinteresuotos duoti jam palankius parodymus. Nuteistasis E. Z. apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų jo teiginius apie tariamą minėtų liudytojų pažintį su A. B. ir verstų suabejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu ir patikimumu. Taip pat nenurodė, kodėl liudytojos turėjo būti suinteresuotos jį apklabėti. Šiuo atveju, kolegijos nuomone, tai neturi esminės įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei kitų bylos aplinkybių nustatymui, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl jo pravardės. Apeliantas iš dalies teisus teigdamas, kad liudytojų R. S. ir N. J. parodymuose nėra duomenų apie objektyvią įvykio eigą, nes jos įvykio tiesiogiai nematė. Išties, remiantis išskirtinai tik šių liudytojų parodymais, nebūtų galima neginčijamai konstatuoti, kad buvo tam tikros faktinės bylos aplinkybės. Tačiau kolegijos manymu, šių liudytojų parodymus vertinant kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visumoje, galima daryti išvadą, kad šios liudytojos patvirtino nuteistojo A. B. nurodytas faktines bylos aplinkybes.
Šiuo atveju taip pat esminės reikšmės neturi nuteistojo nurodoma aplinkybė, kad jis niekada nesimušdavo, nes jo ranka buvo sulaužyta, operuota ir ilgą laiką gydyta, šia ranka jis vengia ir sunkiai dirbti. Kolegijos atkreipia dėmesį, jog aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama suduodant smūgius ne tik rankomis, bet ir kojomis, kėde bei jos nuolaužomis, taigi vien ta aplinkybė, kad nuteistojo E. Z. ranka buvo anksčiau operuota, šiuo atveju nepaneigia fakto, kad įvykio metu nuteistasis galėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį L. S. . Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo E. Z. agresyvumą patvirtino ir nužudytojo tėvas, liudytojas H. S. , kuris parodė, kad kartą E. Z. , būdamas girtas, jam pačiam grasino susidorojimu, nors nieko nepadarė (t. 3, b. l. 61).
Kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, kuriais abejojama teismo medicinos specialisto išvada, nes teismo medicinos specialistas negalėjo pasakyti, ar į vieną ir tą pačią vietą galėjo būti suduota daugiau nei vienas smūgis, negalėjo pasakyti kokiais konkrečiai daiktais L. S. buvo mušamas smūgiuojant į galvą, neatsakė ar teisingai yra nustatytas tik vienas smūginis poveikis sukėlęs mirtį, nes neįmanoma atriboti kelių suduotų smūgių į vieną ir tą pačią vietą užfiksavus vieną kraujosruvą, kuri būna ir kelis kartus suduodant į tą pačią vietą. Be to, medicinos specialistas atmetė galimybę suduoti smūgį sportiniu bateliu apauta koja ir nurodė, kad turėjo būti kietas daiktas su briauna. Visų pirma konstatuotina, kad aukščiau aptartais, pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo tik nuteistasis E. Z. (išskyrus A. B. vieną smūgį, suduotą ranką nukentėjusiajam į koją). Taigi, apelianto nurodomi argumentai dėl kelių smūgių suduotų į tą pačią galvos vietą, šiuo atveju esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Net ir nustačius, kad į tą pačią galvos vietą, kur buvo suduotas mirtinas smūgis, nuteistasis sudavė dar ir antrą smūgį, ši aplinkybė jo teisinės padėties nepakeis. Antra, nuteistasis iš dalies teisus teigdamas, kad specialistas atmetė galimybę, jog mirtinas smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas sportiniu bateliu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš nuteistojo A. B. parodymų matyti, kad E. Z. spyrė į L. S. kairę veido pusę, tuomet L. S. nuo smūgio trenkėsi dešine galvos puse į sekcijos kampą, kuri stovėjo prie lovos. Tai iš dalies patvirtina ir 2009 m. sausio 27 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos. Iš nuotraukos Nr. 29 matyti, kad išties, ant įvykio vietoje esančios sekcijos kampo yra į kraują panaši dėmė (t. 1, b. l. 9-22). Be to, teismo medicinos specialistas išvadoje Nr. KM 5-70/09(04) patvirtino, kad tikėtina, jog L. S. sužalojimai galėjo būti padaryti A. B. nurodytu būdu. Taigi šios aplinkybės paneigia nuteistojo E. Z. apeliacinio skunde nurodytas abejones dėl teismo medicinos specialisto išvados. Kolegijos nuomone, esminės įtakos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi ir ta aplinkybė, kad dalis nukentėjusiojo kūne rastų sužalojimų buvo padaryti nešant jį į taksi automobilį. Jau anksčiau minėta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo vieno smūgio į galvą. Bylos duomenimis nustatyta, kad visus smūgius į galvą sudavė nuteistasis E. Z. . Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad teismo posėdyje ekspertas atsakydamas į gynėjo klausimus nurodė, kad dalis sužalojimų galėjo būti padaryti nešant jį į taksi automobilį, šiuo atveju nėra esminiai ir negali būti pagrindu naikinti nuosprendį. Pastebėtina, kad specialistas nurodė tik sužalojimus, kurie galėjo būti padaryti krūtinėje, pilvo srityje, kryžkaulio projekcijoje, juosmenyje, tačiau nenurodė, kad transportuojant nukentėjusįjį jam galėjo būti padaryti mirtini sužalojimai galvoje (t. 3 b. l. 115, 117).
Atmetami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad be pagrindo neatlikti DNR ir mikrodalelių tyrimai pagal paimtus jo ir A. B. lyginamuosius panagių turinio, plaukų ir kitus pavyzdžius, todėl nenustatyta kuris iš jų kontaktavo su nukentėjusiuoju. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokį tyrimą iš esmės nebuvo prasmės atlikti, nes tiek nuteistasis E. Z. , tiek nuteistasis A. B. kontaktavo su nukentėjusiuoju, taigi nukentėjusiojo DNR ir mikrodalelių buvo galima rasti tiek pas vieną tiek pas kitą nuteistąjį. Taip pat atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu nuteistiesiems atlikto psichofiziologinio tyrimo poligrafu. Konstatuotina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato tokio tyrimo, kaip savarankiško įrodymo šaltinio, tokio tyrimo išvadomis galima būtų remtis tik patikrinant kitų byloje surinktų įrodymų objektyvumą. Šiuo atveju kolegija konstatuoja, apygardos teismas pagrįstai šio tyrimo rezultatus atmetė, konstatuodamas nors specialistas V. S. parodė, kad tyrimo metu daugiau melavo nuteistasis A. B. , tokios specialisto išvados yra grįstos prielaidomis, tuo labiau, kad jo išvadų nėra galimybės patikrinti, nes specialisto teigimu, atliekant pakartotinį tyrimą, rezultatai būtų visiškai kitokie. Taigi, apygardos teismas pagrįstai nesirėmė prielaidomis grįstomis poligrafo išvadomis, kurios negali būti patikrintos BPK numatyta tvarka.
Nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojo A. B. parodymus galėjo įtakoti kiti proceso dalyviai, t. y. tyrėjai leidę A. B. susipažinti su preliminarinis teismo medicinos specialisto išvadomis. Bylos medžiagoje šią aplinkybę patvirtinančių duomenų kolegija nenustatė, todėl tokius nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo argumentus vertina, kaip prielaidas ir subjektyvius samprotavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek E. Z. , tiek A. B. kaltinimai buvo pareikšti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tiek vienam, tiek kitam nuteistajam inkriminuotas tas pats suduotų smūgių nukentėjusiajam kiekis. Taigi, kolegijos nuomone, bylos tyrėjams nebuvo naudinga leisti nuteistajam iš anksto susipažinti su teismo medicinos specialistų išvadomis, nes tokiu atveju būtų jis parengtų gynybinę versiją ir jam tokį pat kaltinimą pareikšti būtų sudėtinga.
Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam E. Z. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, lygią sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.
Skirdamas bausmę teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str.), bei į tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir trys atsakomybę lengvinančios aplinkybės - iš dalies atlygino padarytą žalą, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo, elgesys (nukentėjusysis pirmas konflikto metu sudavė smūgius E. Z. į veidą) bei kad aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p., 3 p., 6 p). Taip pat teismas įvertino kaltės formą – netiesioginę tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę - anksčiau neteistas, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą. Kolegijos manymu, apygardos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai E. Z. skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, lygią BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistajam E. Z. paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir iš esmės neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežta. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, kolegija byloje nenustatė.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiųjų civilinį ieškinį. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių motyvų, kodėl nukentėjusiųjų ieškinys nepagrįstas. Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam, kaltinamajam ar už šių asmenų veikas materialiai atsakingiems asmenims. Šiuo atveju, dėl L. S. nužudymo kaltu pripažintas būtent nuteistasis E. Z. , todėl jis privalo nukentėjusiesiems atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiosios G. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Toks ieškinys pagrįstas ir įrodytas iš dalies, todėl pagrįstai tenkintas tik dalyje, t. y. iš E. Z. priteista 2900,53 Lt laidojimo išlaidų nukentėjusiajai G. S. , tuo tarpu dėl paminklo pastatymo išlaidų, nukentėjusiajai pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes nukentėjusioji nepateikė dokumentų apie planuojamo paminklo užsakymą ir jo išlaidas. Kolegija taip pat konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Atsižvelgė į tai, kad dėl sūnaus nužudymo nukentėjusioji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, įvertino, kad jos sūnų nužudė draugu laikytas E. Z. ir remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, pagrįstai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį – 150000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad žala nukentėjusiajai padaryta dėl sūnaus mirties, kas buvo nuteistojo E. Z. nusikalstamos veikos pasekmė, ši suma pagrįstai priteista būtent iš šio nuteistojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad iš nuteistojo E. Z. nukentėjusiajai G. S. priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė ir neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribų.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą atmesti.