Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Č. prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019-03-14 nuosprendžio dalį, kuria tenkintas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys, ir dėl tos dalies priimti naują sprendimą, juo netenkinti civilinio ieškovo Tauragės apskrities VPK civilinio ieškinio reikalavimų. Su skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nesutinka dėl tokių argumentų:

2.1. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Iš minėto įstatymo reglamentavimo matyti, jog Aukščiausiojo Teismo priimti procesiniai sprendimai yra teismų precedentai, o iš to išeina, jog tai yra teisės šaltiniai. Be to, teismai nagrinėdami bylas turi vadovautis naujausia teismų praktika, nes teismų praktika kinta kintant socialiniams santykiams, teisėkūrai ir esant kitoms aplinkybėms. Tokios pozicijos dėl teismų precedentų laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) aiškindamas, kas yra teismų precedentai, kaip jie turi būti taikomi ir visa kita, kas su tuo susiję.

2.2. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „<...> teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga <...>“ (2007 m. spalio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. 26/07). Bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas“ (2007 m. spalio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 26/07; 2006 m. kovo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje 33/03).

Šalies argumentai

2.4. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju nei civilinis ieškovas, nei pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį (tenkindamas civilinį ieškinį) nesirėmė teismų praktika. Skunde nurodoma, kad analogiškose bylose yra suformuota teismų praktika, kurios ištakos yra Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013, po kurios keitėsi formuojama praktika tokio pobūdžio bylose. Aukščiausiajam Teismui priėmus minėtą nutartį ir panaikinus Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012-06-12 nutartį, perdavus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, Klaipėdos apygardos teismas 2013-05-24 nutartimi civilinėje byloje pakeitė Plungės rajono apylinkės teismo 2011-12-27 sprendimą ir beveik per pusę sumažino iš atsakovo A. B. ieškovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) priteistą žalos atlyginimą (iki 8000 Lt, kai buvo prašoma 15 658,55 Lt). Minėtoje byloje ieškovas vadovaudamasis tomis pačiomis teisės normomis kaip ir R. Č. byloje reikalavo priteisti iš atsakovo 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio žalos atlyginimą, kuris buvo išmokėtas policijos pareigūnui kaip kompensacija dėl jo patirto sveikatos sutrikdymo. Klaipėdos apygardos teismas 2013-05-24 nutartyje konstatavo, kad nustatydamas ieškovui priteistino žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė atsižvelgęs į Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartį, kurioje išdėstyta: „Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnį, socialinio draudimo išmoką dėl sveikatos sutrikdymo sutapatino su žala sveikatai civilinės atsakomybės prasme, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl Policijos departamento atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo apimties ir sąlygų. Policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Byloje nustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, išskyrus žalos dydį. Kitų atsakomybės sąlygų atsakovas kasaciniu skundu neginčija, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojamas CK 6.283 straipsnyje, taigi atsakovo civilinės atsakomybės apimtis nustatytina vadovaujantis šio straipsnio normomis. Pirmiau nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad policijos pareigūnui išmokėta jo aštuonių mėnesių atlyginimo dydžio kompensacija apskaičiuota vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais ir nesiejant kompensacijos dydžio su realiu pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, už kurį jis negavo pajamų. Atsakovas nurodė, kad pareigūnas buvo nedarbingas penkiasdešimt dvi dienas. Ši aplinkybė kelia abejonių, ar jam išmokėta draudimo išmoka atitinka jo realiai patirtą žalą ir jos neviršija, bei paneigia kompensacijos atitikties realiai patirtai žalai prezumpciją. Tačiau teismai, konstatavę, kad pagal CK 6.290 straipsnį atsakovui kyla pareiga atlyginti tokio dydžio žalą, kokią kompensaciją pareigūnui išmokėjo Policijos departamentas, realios žalos dydžio nenustatinėjo ir atsakovo nurodytų aplinkybių pagrįstumo neanalizavo, nepasiūlė šalims (taip pat ir ieškovui) pateikti papildomų žalos dydį patvirtinančių įrodymų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad žalos dydis yra esminė šioje byloje nustatinėtina aplinkybė, nes sprendžiant Policijos departamento pareikšto regresinio reikalavimo pagrįstumo klausimą turi būti nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų ir padarytos žalos dydis.“

2.5. Apeliantas teigia, jog minėtoje byloje buvo konstatuota, kad pareigūnas realiai patyrė žalą nuo 2010-07-17 iki 2010-09-07, kai buvo nedarbingas ir gydėsi, o tai iš viso sudarė 52 dienas. Kartu nurodyta, jog nustatydama padarytos žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgė į bylos aplinkybes – į pareigūno sužalojimo laipsnį, gydymo trukmę, turėjusią įtakos negautoms pajamoms, taip pat aplinkybes, kad nukentėjęs asmuo patiria su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas, be to, į tai, kad jam priklausytų neturtinės žalos atlyginimas. Būtent dėl šių aplinkybių (nes nei ieškovas, nei atsakovas, nei nukentėjęs pareigūnas nenurodė konkretaus žalos dydžio) teismas nusprendė, jog žalos atlyginimo suma turi būti mažinama beveik per pusę. Teismas taip pat nurodė, kad žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad ją patyrė. Pareiškusi išmokėtos sumos dydžio reikalavimą žalą padariusiam asmeniui policijos įstaiga turi tokią įrodinėjimo pareigą, nes, išmokėjusi kompensaciją žalą patyrusiam policijos pareigūnui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius.

2.6. Skunde kaip pavyzdys pateikiama Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-23-538/2017. Šioje byloje ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui 8078,89 Eur žalos atlyginimą, ieškovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) 3234,61 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Minėtoje byloje nurodyta, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-19 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-437-462/2014 buvo konstatuota, jog atsakovas pasipriešino valstybės tarnautojams ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje. Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatavo, kad būtent pasipriešinus teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams buvo nesunkiai sutrikdyta pareigūnų R. V. ir E. M. sveikata, taip pat teismas atsisakė tenkinti nukentėjusiųjų R. V. ir E. M. ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovai dėl šio įvykio patyrė nuostolių išmokėdami žalos atlyginimą policijos pareigūnams. Ieškovas Policijos departamentas nuostolių patyrė išmokėdamas nukentėjusiesiems draudimo sumą ir kompensaciją, apskaičiuotas ir išmokėtas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės 1991-12-05 nutarimą Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, Vyriausybės 2004-08-02 nutarimu Nr. 1130 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašą. Ieškovas Klaipėdos apskrities VPK nuostolių patyrė pagal Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalį išmokėjęs nukentėjusiesiems darbo užmokesčio išmokas už laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje laikotarpį. Dėl minėto įvykio R. V. turėjo nedarbingumą nuo 2013-01-22 iki 2013-03-07, jam buvo apskaičiuotas ir išmokėtas už laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje laikotarpį darbo užmokestis – 831,11 Eur, taip pat Klaipėdos apskrities VPK sumokėjo privalomą socialinio draudimo įmoką į „Sodros“ Klaipėdos skyriaus sąskaitą – 227,73 Eur. Dėl nurodyto įvykio E. M. turėjo nedarbingumą nuo 2013-01-22 iki 2013-03-22, jam buvo apskaičiuotas ir išmokėtas už laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje laikotarpį darbo užmokestis – 1707,83 Eur, taip pat Klaipėdos apskrities VPK sumokėjo privalomą socialinio draudimo įmoką į „Sodros“ Klaipėdos skyriaus sąskaitą – 467,94 Eur. Klaipėdos apskrities VPK taip pat turėjo sumokėti 200,70 Eur draudimo išmoką R. V. ir 537,17 Eur draudimo išmoką E. M.. Taip pat nurodyta, kad ieškovas Policijos departamentas pervedė lėšas Klaipėdos apskrities VPK, kad šis išmokėtų R. V. 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 2241,56 Eur ir R. M. išmokėtų 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 5099,46 Eur. Klaipėdos apskrities VPK šias lėšas išmokėjo nukentėjusiems pareigūnams. Byloje nurodyta, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų Policijos departamentas patyrė 8078,89 Eur turtinę žalą, o Klaipėdos apskrities VPK – 3234,61 Eur turtinę žalą. Buvo prašoma ieškinį tenkinti. Klaipėdos apylinkės teismas 2016-07-13 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo S. K. 8078,89 Eur žalos atlyginimą ieškovo Policijos departamento naudai. Priteisė iš atsakovo S. K. 3234,61 Eur žalos atlyginimą ieškovo Klaipėdos apskrities VPK naudai. Priteisė iš atsakovo S. K. 339 Eur žyminį mokestį valstybei. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad policijos įstaigos specialiųjų įstatymų pagrindu vykdo socialinio draudimo funkciją, Policijos departamentas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina CK 6.290 straipsnio, reglamentuojančio socialinio draudimo išmokų įskaitymą į žalos atlyginimą ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisę, nuostatomis. Byloje nurodyta, kad šiuo atveju CK 6.1015 straipsnis netaikytinas, nes policijos įstaigos regreso teisė kyla ne iš sutartinių draudimo santykių, bet iš viešosios teisės aktais reglamentuojamos socialinio draudimo funkcijos. Kasacinio teismo jurisprudencija paneigia atsakovo argumentus, kad nagrinėjamu atveju policijos įstaigos neturi pagrindo reikalauti iš jo regreso tvarka piniginių sumų, išmokėtų sužalotiems pareigūnams. Padarė išvadą, kad ieškovai, patyrę išlaidas kompensacijai ir kitoms išmokoms tarnybos metu sužalotiems pareigūnams išmokėti, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, kaip atsakingą už žalą asmenį. Byloje pažymėta, kad deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu. Ieškovų į bylą pateikti rašytiniai dokumentai patvirtina, jog pareigūnams R. V. ir E. M. buvo išmokėtos kompensacijos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat išmokėtos nedarbingumo išmokos, draudimo sumos ir sumokėtos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai su jomis susijusios socialinio draudimo įmokos. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje ne ieškovai, o atsakovas S. K. turėjo procesinę pareigą paneigti prezumpciją, kad išmokėtos pareigūnams kompensacijos viršija patirtos žalos dydį. Išmokėtos kompensacijos dydis, jo nepaneigus, savaime nereiškia, jog sužaloti pareigūnai nepatyrė tokio dydžio žalos. Teismas sprendė, kad atsakovas S. K. nepaneigė ieškovų pateiktų įrodymų dėl nuostolių dydžio, t. y. neįrodė, jog realus nukentėjusiųjų patirtos žalos dydis yra mažesnis nei išmokėta socialinio draudimo išmoka (kompensacija) ar tokios žalos apskritai nepatirta. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą teismui abejoti, kad pareigūnams išmokėta piniginė kompensacija, draudimo suma, nedarbingumo išmokos ar „Sodrai“ sumokėtos socialinio draudimo įmokos buvo išmokėtos neteisėtai ar jų dydis apskaičiuotas pažeidžiant specialiųjų teisės aktų reikalavimus, todėl padarė išvadą, kad ieškovų Policijos departamento ir Klaipėdos apskrities VPK ieškinys yra įrodytas ir pagrįstas.

2.7. Skunde cituojama ir Klaipėdos apygardos teismo 2017-01-02 nutartis, kurioje nurodyta, kad „apeliantas iš esmės nesutinka su priteistu žalos dydžiu ir argumentuoja, kad nors teismas savo išvadas grindė kasacinio teismo 2013-01-18 nutartimi, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje ne ieškovai, o būtent atsakovas S. K. turėjo procesinę pareigą paneigti prezumpciją, kad išmokėtos pareigūnams kompensacijos viršija patirtos žalos dydį. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija sutinka“. Toliau nurodoma, kad „žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Pareiškusi reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalos padariusiam asmeniui policijos įstaiga turi taip pat tokią įrodinėjimo pareigą, nes išmokėjusi kompensaciją žalos patyrusiam policijos pareigūnui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius. Jeigu atsakovas nesutinka su ieškovo nurodytu žalos dydžiu, tai turi įrodyti šią aplinkybę, kadangi pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Policijos departamentas pervedė Klaipėdos AVPK lėšas, kad šis išmokėtų R. V. 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 2241,56 Eur, bei R. M. 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 5099,46 Eur, apskaičiuotą vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais ir nesiejant kompensacijos dydžio su realiu pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, kurio metu jis negavo pajamų. Ieškovas ieškiniu prašomos priteisti patirtos žalos dydį grindė specialių teisės aktų pagrindu pareigūnui išmokėtos kompensacijos dydžiu. Ieškovai ir atsakovas papildomų realios žalos dydį pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikė (CPK 178, 185 straipsniai). Remiantis Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktu, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Ši teisės norma aiškintina taip, jog valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, CK 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojamas CK 6.283 straipsnyje, taigi atsakovo civilinės atsakomybės apimtis nustatytina vadovaujantis šio straipsnio normomis. CK 6.283 straipsnio 1 dalis numato, kad atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Tokiais atvejais nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, sužaloto asmens priežiūros išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama. Pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas“.

Šalies argumentai

2.9. R. Č. teigia, kad skundžiamą nuosprendį byloje priėmęs pirmosios instancijos teismas minėtos teismų praktikos neanalizavo ir netaikė. Skundžiamu nuosprendžiu teismas netenkino apelianto prašymo netenkinti civilinio ieškinio arba jį tenkinti iš dalies. Tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad R. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, todėl jam netaikytinos CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatos ir nemažintinas priteisiamo žalos atlyginimo dydis. Tačiau, kaip matyti iš apelianto cituotos Klaipėdos apygardos teismo 2017-01-02 nutarties, joje civiliniai ieškiniai (kaip ir R. Č. byloje) kilo iš delikto ir dėl to paties dalyko, t. y. kaltinamųjų pasipriešinimo valstybės pareigūnams ir pastarųjų sužalojimo tarnybos metu. Abiem atvejais pareigūnai sužaloti, jiems nustatytas lengvas sveikatos sutrikdymas. Pareigūnams išmokėtos piniginės kompensacijos remiantis tais pačiais teisės aktais, t. y. Vidaus tarnybos statutu, Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1130 ir kt. (kadangi skiriasi teisės aktų redakcija, nesutampa tik straipsnių numeriai, anksčiau minėtoje civilinėje byloje nurodyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis, o R. Č. atveju – Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalis). Pareigūnui A. A. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas 90 dienų (nuo 2018-06-08 iki 2018-09-05) kaip dėl lengvo sveikatos sutrikdymo pagal Vidaus reikalų ministro 2009-04-02 įsakymo Nr. 1V-125 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas. Jų 4.9 punkte nustatyta, kad pareigūnui, kuriam laikinas nedarbingumas trunka nuo 84 iki 92 dienų, išmokama 9 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Tuo vadovaudamasis civilinis ieškovas nukentėjusiajam A. A. išmokėjo 10 264,59 euro piniginę kompensaciją.

2.10. Skunde teigiama, kad teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, jo dydžio, turi atsižvelgti į teismų precedentus, kuriuose priteisiamas žalos atlyginimas eiliniams Lietuvos piliečiams už panašius sveikatos sužalojimus. Apelianto manymu, už tokio pobūdžio sužalojimus (sąnarių raiščių įtrūkimas, 3 mėnesius trunkantis nedarbingumas, jokių liekamųjų reiškinių) teismai vidutiniškai priteisia iki 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu pareigūnui buvo priteista gerokai didesnio dydžio kompensacija, kurią išmokėjo ieškovas vadovaudamasis ieškinyje nurodytais specialiaisiais teisės aktais, o tai pažeidžia teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir visų asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymus principus. Atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žalos atlyginimas priteistas iš atsakovo ieškovui (kuris, pažymėtina, negali įgyti daugiau teisių nei nukentėjusysis), darytina išvada, jog pareigūnų sveikata yra kelis kartus brangesnė palyginti su eiliniais žmonėmis vien todėl, jog jie pareigūnai. Nukentėjusysis buvo nedarbingas 90 dienų arba 3 mėnesius, tačiau gavo 9 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, o tai trigubai viršija pareigūno darbo užmokestį, jeigu jis būtų dirbęs 90 dienų arba 3 mėnesius. Todėl priteisto žalos atlyginimo dydis visiškai neatitinka patirtos žalos. Pareigūnas po patirtų sužalojimų visiškai pasveiko, neįgalumo neturi, toliau dirba. Be to, nepateikė jokių turtinių reikalavimų (buvo pateikęs tik ieškinį dėl 2000 Eur neturtinės žalos, kurio teismas netenkino).

2.11. Apeliantas teigia, kad ieškovo atstovas negalėjo paaiškinti, kokią konkrečią žalą dėl sužalojimo patyrė pareigūnas, kuo ji pasireiškė (kokiais negalavimais, apribojimais), tiesiog nurodė, kad pareigūnų patirtos žalos dydis lygus išmokėtos kompensacijos dydžiui, to visiškai nepagrįsdamas jokiais įrodymais, kaip reikalaujama CPK 178 straipsnyje.

2.12. Skunde nurodoma, kad Aukščiausiasis Teismas 2013-01-18 nutartimi pritarė Aukščiausiojo Teismo 2008-11-07 nutartimi nustatytai prezumpcijai, tačiau 2013-01-18 nutartimi papildė prezumpcijos paneigimą tuo aspektu, jog ieškovui būtina įrodyti pareigūnų patirtos žalos dydį vadovaujantis ne tik specialiųjų viešosios teisės aktų nustatyta tvarka išmokamos pareigūnams kompensacijos dydžiu, tačiau ir vadovaujantis CK bei CPK normomis. Kasacinės instancijos teismas 2013-01-18 nutartyje pasisakė, jog policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 str.).

2.13. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju civilinis ieškovas ieškinį grindė tik specialiaisiais teisės aktais ir neįrodė, kad nukentėjusiajam išmokėta piniginė kompensacija, jos dydis atitinka nukentėjusiojo patirtus sužalojimus. Nurodo, kad nukentėjusiajam neliko jokių liekamųjų reiškinių, kiek yra žinoma, nukentėjusysis dirba apsaugininku, jis buvo ambulatoriškai gydomas 90 dienų (3 mėnesius), duomenų, kad būtų patyręs turtinės žalos, į bylą nepateikė. Todėl, apelianto manymu, už lengvą sveikatos sutrikdymą išmokėta 10 264,59 euro kompensacija (vidutiniškai po 3421,53 Eur per mėnesį) yra gerokai per didelė. Tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas, pagal teismų praktiką, eiliniams Lietuvos piliečiams priteisiamas patyrus sunkų sveikatos sutrikdymą, ir tai ne visais atvejais. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis negali pasipelnyti iš tokios situacijos, o teisę į regresą įgijusi institucija negali turėti daugiau teisių ir reikalavimų nei pirminis kreditorius (šiuo atveju nukentėjusysis).