Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

15. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas iš VASA gavo mokėjimo pranešimus už komunalinių atliekų surinkimą nekilnojamojo turto objektui, esančiam adresu: (duomenys neskelbtini): 2018 m. birželio 6 d. pranešimą už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., prašomos sumokėti rinkliavos dydis 52 Eur (kintamoji dalis 26,63 Eur) ir 2019 m. vasario 8 d. pranešimą už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., prašomos sumokėti rinkliavos dydis 78 Eur (kintamoji dalis 39,95 Eur).

17. Pareiškėjas dėl galimai neteisėtų VASA veiksmų kreipėsi į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri tačiau persiuntė pareiškėjo skundą nagrinėti Administracijai. Administracija, išnagrinėjusi skundą priėmė Sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo skundo.

18. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, taip pat prašydamas įpareigoti Administraciją perskaičiuoti mokėtiną vietinę rinkliavą, su skundu kreipėsi į teismą.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 121 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normoje nustatyta, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Aiškinant paminėtas konstitucines nuostatas, pažymėtina, kad savivaldybės, priimdamos taisykles, reglamentuojančias rinkliavų už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo santykius, yra saistomos įstatymų, t. y. nagrinėjamu atveju komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentuojančio Rinkliavų įstatymo nuostatų, principų, inter alia įstatyme nustatytų rinkliavos objekto, rinkliavos mokėtojų (subjektų), taip pat kitų kriterijų, įtvirtintų įstatymuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose.

20. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba, be kita ko, turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).

21. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato vietinės rinkliavos dydį, jos mokėjimo tvarką, rinkliavos lengvatas, rinkliavos grąžinimo atvejus, taip pat delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus. Vyriausybė, vadovaudamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 3 dalimi, 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kuriose įtvirtinti bendrieji vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo reikalavimai, kuriais savivaldybės vadovaujasi tvirtindamos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius.

22. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtinti Nuostatai (2018 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-1450 redakcija) nustato vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo ir administravimo principus, rinkliavos mokėtojus, rinkliavos mokėjimo, lengvatų teikimo ir permokų grąžinimo tvarką. Nuostatų 3 punkte įtvirtinta, kad rinkliava nustatoma visiems Vilniaus miesto savivaldybės (toliau ? savivaldybė) komunalinių atliekų turėtojams, savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdantiems nekilnojamąjį turtą, kurio rūšių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir kuriam savivaldybė yra nustačiusi mišrių komunalinių atliekų susikaupimo normas, o 6 punkte – kad rinkliavos apskaičiavimą, apskaitą, surinkimo kontrolę ir nepriemokų išieškojimą vykdo savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (VASA). Nuostatų 7.5 papunktyje pateikiama rinkliavos mokėtojo sąvoka: juo laikomas fizinis ir juridinis asmuo – atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti rinkliavą. Rinkliavos apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Rinkliavos nuostatų IV skyriuje. Rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų (20 punktas); pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų dydžiai nustatomi 1 (vienam) apmokestinamajai kategorijai priskirto nekilnojamojo turto bendro ploto kvadratiniam metrui eurais (apvalinama iki keturių skaitmenų po kablelio) už kalendorinius metus (21 punktas); apmokestinimo rinkliava objektas (vienetas) yra 1 (vienas) nekilnojamojo turto bendro ploto kvadratinis metras (22 punktas); rinkliava mokama už kiekvieną apmokestinamajai nekilnojamojo turto objektų kategorijai priskirtą nekilnojamojo turto objektą (24 punktas). Nuostatų 34 ir 35 punktuose nustatyta, kad pastovioji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą visiems atliekų turėtojams pagal bendrą apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto plotą, o kintamoji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą visiems atliekų turėtojams atsižvelgiant į jų valdomų nekilnojamojo turto objektų kategorijas, pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą. Taigi, iš aptartų teisės nuostatų matyti, kad atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Paminėtas teisinis reglamentavimas ir minėta teismų praktika patvirtina, kad pareiškėjas, kaip nekilnojamojo turto, adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas privalo mokėti Vilniaus miesto savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą.

23. Taisyklių 19 punkte įtvirtinta, kad nustatant įmokos dydį, pagal kiekvienos rūšies ir kategorijos nekilnojamojo turto objektus atskirai įvertinama, kiek gali susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų. Tų pačių Taisyklių 20 punktas numato, kad Savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas. Pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, atsižvelgdamos į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį. Įgyvendinant šią nuostatą, Nuostatuose nekilnojamojo turto objektai skirstomi į kategorijas, kurioms nustatomos konkrečios MKA susikaupimo normos.

24. Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Pagal Taisyklių 24 punktą, pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Atitinkamai ir Nuostatų 34 punkte nustatyta, kad pastovioji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą visiems atliekų turėtojams pagal bendrą apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto plotą. Taisyklių 29 punkte nurodoma, kad kintamąją įmokos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga. Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas iš nekilnojamojo turto objekto savininko. Nuostatų 21 punkte nustatyta, kad pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų dydžiai nustatomi 1 (vienam) apmokestinamajai kategorijai priskirto nekilnojamojo turto bendro ploto kvadratiniam metrui eurais (apvalinama iki keturių skaitmenų po kablelio) už kalendorinius metus. Nuostatų 35 punkte nustatyta, kad kintamoji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą visiems atliekų turėtojams atsižvelgiant į jų valdomų nekilnojamojo turto objektų kategorijas, pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą.

25. Pareiškėjas prieštarauja, kad jis, adresu: (duomenys neskelbtini), neturėjo mišrių komunalinių atliekų konteinerio ir komunalinių atliekų tvarkymo paslauga jam nebuvo teikiama. Neteikiant mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslaugos, atitinkamai nebuvo galimybės apskaičiuoti faktinį susidarančių mišrių komunalinių atliekų kiekį.

Pagal Rinkliavos nuostatų 36 punktą, kintamoji rinkliavos dedamoji neskaičiuojama atliekų turėtojams (išskyrus į sodininkų bendrijų teritoriją patenkančių žemės sklypų kategoriją ir garažų bendrijas), kurie deklaruoja, kad komunalinių atliekų surinkimo paslauga jiems bus nereikalinga, nes apmokestinamas nekilnojamasis turtas yra arba bus nenaudojamas tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip trys mėnesiai per tuos pačius kalendorinius metus ir ne ilgesnį kaip vieni metai), ir pateikia prašymą bei dokumentus, įrodančius nesinaudojimo nekilnojamuoju turto objektu laikotarpį. Pagal Rinkliavos nuostatų 37 punktą, atliekų turėtojai, deklaruodami nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu faktą, taip pat turi patvirtinti raštu, kad naudojimosi šiuo nekilnojamojo turto objektu teisės nėra ir deklaruotą laikotarpį nebus perleistos tretiesiems asmenims, nurodytu laikotarpiu nekilnojamojo turto objekte nėra ir deklaruotą laikotarpį nebus gyvenama arba vykdoma ūkinė veikla. Nuostatų 38 punkte nustatyta, kad pasibaigus deklaruotam nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu laikotarpiui, per 30 kalendorinių dienų tokio nekilnojamojo turto objekto savininkas arba jo įgaliotas asmuo, deklaravęs, kad nesinaudos nekilnojamuoju turtu, už deklaruotą nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu laikotarpį pateikia Administratoriui šiuos dokumentus, įrodančius, kad nekilnojamojo turto objektu nesinaudota: 1) elektros tiekėjo išduotą pažymą apie per mėnesį sunaudotą elektros energiją (sunaudota elektros energija neturi viršyti 10 kWh); 2) vandens tiekėjo pažymą apie per metus sunaudotą vandens kiekį (jei yra miesto vandentiekis, sunaudotas vandens kiekis neturi viršyti 1 m3); 3) kitus dokumentus, pagrindžiančius paslaugos teikimo poreikio nebuvimą / nekilnojamojo turto nenaudojimo faktą. Rinkliavos nuostatų 39 punktas nustato, kad nepateikus šių dokumentų ar jų kopijų, Administratorius už deklaruotą nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu laikotarpį priskaičiuoja kintamąją Rinkliavos dalį ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išsiunčia tokio nekilnojamojo turto objekto savininkui pranešimą apie prievolę sumokėti rinkliavą.

26. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį. Todėl „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka asmeniui, kuriam paskaičiuota vietinė rinkliava (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).

27. Teismo vertinimu, pareiškėjas jokiais įrodymais neįrodė, jog jis (duomenys neskelbtini) neturėjo mišrių atliekų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų deklaravęs Nuostatų nustatyta tvarka, kad komunalinių atliekų surinkimo paslauga, prie ginčo objekto, jam bus nereikalinga, nes apmokestinamas nekilnojamasis turtas yra arba bus nenaudojamas tam tikrą laikotarpį, taip pat nepateikė Nuostatų 38 punkte nurodytų dokumentų. Todėl administratorius neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti Nuostatų 39 punktu ir pareiškėjui neskaičiuoti kintamosios rinkliavos dalies. Vien tik pareiškėjo nurodyti teiginiai (namas nėra nuolat gyvenamas, namo baigtumas 80 proc., prie namo nėra konteinerio, atliekos šalinamos kitu adresu ir pan.) neįrodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui priklausančiame name, adresu: (duomenys neskelbtini), nesusidarė mišriosios komunalinės atliekos. Taigi, byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjas nelaikytina „atliekų turėtoju“ Nuostatų prasme.

28. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014 yra išaiškinusi, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų, atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu.

29. Taigi, pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Šias aplinkybes yra konstatavęs taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A556-334/2014). Teismas pateikė išaiškinimus, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis; vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu); vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka; tokios aplinkybės, kaip galimas konteinerių nepastatymas, nesinaudojimas nekilnojamuoju turtu, vietinės rinkliavos įmokos nepaneigia.

30. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, atsižvelgus į teismų praktiką, darytina išvada, kad Administracija tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl skundžiamas atsakovės raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamą raštą pripažinus teisėtu, atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl įpareigojimo Administraciją iš naujo svarstyti pareiškėjo 2019 m. liepos 27 d. prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą perskaičiavimo bei įpareigoti Administraciją vykdyti Vilniaus savivaldybės tarybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-1450 2 punktą ir perskaičiuoti kintamą įmokos dalį, nekilnojamojo turto objektui, esančiam adresu: (duomenys neskelbtini), priklausomai nuo faktiškai ankstesnį ketvirtį atiduotų komunalinių atliekų svorio. Pareiškėjui teisė kreiptis į teismą, siekiant ginant savo teises, nebuvo sutrukdyta, todėl sutiktina su atsakovės argumentais, kad pareiškėjui nekilo tokio masto pasekmių, kad dėl vėliau gauto atsakovės atsakymo pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės. Tokių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl, kaip nepagrįstas, atmestinas ir reikalavimas dėl pripažinimo, kad Administracija pažeidė pareiškėjo teisę laiku ir tinkamai gauti atsakymą į prašymą. Papildomai pažymėtina, kad šiuo reikalavimu pareiškėjas prašo pripažinti faktą, tačiau fakto pripažinimas negali būti administracinio ginčo dalyku.

Pažymėtina, jog teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, pirmiausia pažymėtina, kad tokio pobūdžio reikalavimas neatitinka konkretumo reikalavimo. Nėra aiškiai suformuluota, kokia konkreti Nuostatų teisės norma prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, kita vertus, jau aptartų argumentų kontekste (pareiškėjas nėra įrodęs, kad, pagal Nuostatus, jis turi teisę būti atleistas nuo rinkliavos mokesčio mokėjimo; pareiškėjas laikytinas „atliekų turėtoju“ Rinkliavos įstatymo prasme; konteinerių nepastatymas, nesinaudojimas nekilnojamuoju turtu, vietinės rinkliavos įmokos nepaneigia ir kt.) pareiškėjo išdėstyti teiginiai dėl jo teisės nemokėti rinkliavos kintamosios dalies, jei atliekų išvežimo paslauga nebuvo suteikta, teismui nesudaro pagrindo abejoti Nuostatų teisėtumu.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.