- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-29
- Bylos Nr.
- 1A-547-193-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00042-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas
- Nuteistasis
- T. M.
- Advokatai
- Algimantas Pakarklis
Teisėja Gražina KazilionienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-547-193/2013Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00042-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.; 1.2.14.13.
2013 m. liepos 29 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-27 nuosprendžio, kuriuo T. M. a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal BK 189 ¹ str. 1 d., ir nubaustas 100 MGL (13000) Lt dydžio bauda. Vadovaujantis LR BK 72 str. 2 d., 3 d., konfiskuotas T. M. nuosavybės teise priklausantis turtas už 350.000 Lt sumą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. M. nuteistas už tai, kad jis, 2011-02-02 Panevėžyje, nenustatytoje vietoje, pagal pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN Nr. 055001, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į.k. (duomenys neskelbtini), buvusi UAB „(duomenys neskelbtini)“) gavęs 350.000 Lt, kuriuos pagal 2008-12-16 paskolos sutartį Nr. 2008/12/16/1 buvo paskolinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į.k. (duomenys neskelbtini)), turėjo nuosavybės teise didesnį, nei 500 MGL vertės turtą – 350.000 Lt, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo panaikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad jis nepadarė inkriminuoto nusikaltimo, todėl nuosprendis yra nepagrįstas bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Visus 2008-12-16 bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolintus pinigus jis T. M. įgijo teisėtai, skolintos lėšos negali būti prilygintos pajamoms, už skolintas lėšas jis asmeniškai jokio turto neįgijo, todėl neteisingai kvalifikuoti jo veiksmai. Tokius santykius reguliuoja ne baudžiamosios, o civilinės teisės normos. Pajamų tyrimo specialistų išvados yra prielaidinės. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad jis paskolą gavo iš užsieniečių, todėl paskolintos lėšos nėra nei jo turtas nei pajamos. Mokesčių administratorius privalėdamas faktus grįsti objektyviais duomenimis, rėmėsi tik prielaidomis, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl paskolos sutarčių nebuvimo. Dėl to pagal paskolas gautos sumos buvo neteisėtai įtrauktos į neapmokestinamąsias pajamas.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 str., apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
I-osios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje atlikęs įrodymų vertinimą, padarė išvadą, kad T. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ str. 1 d., todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu jį pripažino kaltu dėl neteisėto praturtėjimo.
Žinia, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti dėl neteisėto praturėjimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį yra būtinos keturios sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė yra daugiau nei 500 MGL (65.000 Lt); 3) asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise jis turi po 2010-12-11 (įsigaliojus įstatymui buvo kriminalizuotas neteisėtas praturtėjimas, iki tol nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai buvo reguliuojami tik civilinių įstatymų normomis (CK 6.237-6.242 str.)).
Inkriminuojant BK 189¹ str. 1 d., būtina nustatyti nusikalstamos veikos baigtumo momentą. Atveju, kuomet BK numatytų nusikalstamų veikų, kurių sudėtys aprašytos apibūdinant tik veiką, t. y. padariniai nenurodomi ir nėra būtinas objektyvusis požymis (formali sudėtis), atvejais nusikalstama veika laikoma baigta nuo įstatymo dispozicijoje nurodytos veikos padarymo momento. Formalios sudėties nusikalstamos veikos padarymas reiškia teisinį visos nusikalstamos veikos baigtumo momentą, kuris su faktiniu jos baigtumu gali ir nesutapti. Trunkamoji formalios sudėties nusikalstama veika teisiškai laikoma baigta nuo veikos padarymo momento, tačiau veika, neteisėti veiksmai gali tęstis tam tikrą laiką. Tokios baigtos nusikalstamos veikos stadijoje toliau realizuojama jos sudėtis kaltininkui net ir neatliekant jokių pakartotinių ar papildomų veiksmų. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-452/2012).
Byloje nustatyta, kad 2011-02-02 P. T. M. gavo 350.000 litų iš bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ( buvusi UAB „(duomenys neskelbtini)“) (pinigų išmokėjimo kvitas, serija BLN Nr. 055001). Tokiu būdu jis susigrąžino visą skolą- 350.000 litų, t.y. didesnį nei 500 MGL (65.000 Lt) vertės turtą, kurį jis 2008 metais paskolino minėtai bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2008-12-16 paskolos sutartis Nr. 2008/12/16/1) -. T. M. žinojo, kad šis jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Be to minėtus pinigus jis susigrąžino po 2010-12-11. Todėl nuo 2008-12-16 pinigų skolinimo momento iki 2010-12-11 BK 189l str. normos įsigaliojimo, iš nuteistojo T. M. nėra pagrindo reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio. Dėl to laikytina, kad inkriminuojamo nusikaltimo dalyką – turtą jis įgijo 2011-02-02. Todėl nuo šio momento įrodinėtina jam inkriminuota nusikalstama veika.
Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad nusikaltimo sudėtis, esanti kaltinamojo T. M. veikoje, visiškai įrodyta, jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 189¹ str. 1 d., nes T. M., žinodamas, turėdamas ir galėdamas žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010-12-11 įstatymo XI-1199 įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį, negu 500 MGL vertės turtą–350000 litų grynųjų pinigų, kuriuos, neturėdamas teisėtų pajamų, įgijo 2011-02-02 pagal pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN Nr. 055001, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į.k. 148100869, buvusi UAB „(duomenys neskelbtini)“).
T. M. kaltu neprisipažino. Jis nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad minėti pinigai buvo gauti teisėtai. T. M. parodymus apie pinigų įsigijimo aplinkybes ir to teisėtumą, apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip nenuoseklius, neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo proceso metu T. M. davė nenuoseklius parodymus: 2011-06-27 T. M. parodė, kad dirbo nuo šešiolikos metų ir tuos pinigus jis užsidirbo bei susitaupė. 2011-08-24 T. M. parodė, kad jis negali pasakyti, iš kur pas jį tokia suma. Specialistui atliekant patikrinimą, T. M. tyrimui nepateikė pinigų atsiradimą pagrindžiančių dokumentų. Vėliau, jau esant specialisto išvadai, T. M. 2011-09-26 apklausos metu parodė, kad jis, pagal 2008-04-16 neprotestuotiną paprastąjį vekselį bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ paskolino savus 350.000 litų, kuriuos buvo susitaupęs, o dalį pasiskolinęs iš fizinių asmenų, kurių pavardžių neįvardijo. Vėliau T. M. pareiškė, kad minėtą pinigų sumą jam paskolino užsieniečiai, kurie jam suteikė paskolą. Pasak T. M., minėtus pinigus jis 2008 pabaigoje įgijo teisėtai - juos jam paskolino užsieniečiai A. A. ir D. T.. Jie įvertinę perspektyvas dėl S. ir R. R. statomo pastato, sutiko paskolinti prašomus pinigus. 2008-12-07 T. M. sudarė paskolos sutartį su D. T. dėl 32000 EUR paskolos, o su A. A. buvo sudaryta sutartis dėl 55000 EUR paskolos. Paskola buvo įforminta sutartimi (be notaro). Sutarties turiniu jis nesidomėjo. Iš užsieniečių jis gavo litus grynais pinigais. Gautus pinigus jis paskolino - investavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastato statybą. Šį pastatą bendrovės savininkai R. jam perleido kaip garantą pinigų grąžinimui. Pastatas nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas jo vardu. Iš minėto sandorio jis jokios naudos negavo. 2011-02-02, pagal pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN Nr. 055001, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ T. M. gavo 350000 Lt, kuriuos pagal 2008-12-16 paskolos sutartį Nr. 2008/12/16/1 buvo paskolinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“. Gautus pinigus, jis atidavė A. A. ir D. T.. Apie šiuos asmenis daugiau nieko nežino (t. 2 b.l. 107-108). Paskolos nedeklaravo dėl nežinojimo.
Tokius T. M. parodymus paneigia byloje apklaustų specialistų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga. Specialistė D. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad, atlikusi tyrimą, nustatė, jog T. M. turėjo tik ribotas galimybes įsigyti 350000 Lt ir suteikti bendrovei kreditą. Jis yra paėmęs ne vieną paskolą, kurias sunkiai grąžina. Sutarčių, pagal kurias T. M. iš fizinių asmenų gavo paskolas, nevertino. T. M. buvo suteikta galimybė pateikti visus dokumentus, kad galėtų pagrįsti savo pajamas, tačiau kaltinamasis to nepadarė. Reiškia jis neturėjo kuo pagrįsti tos pinigų sumos. Iš 2011-08-29 specialisto išvados Nr. 5/5/-72 dėl T. M. pajamų tyrimo matyti, kad, tyrimo metu išnagrinėjus pateiktų dokumentų ir aplinkybių visumą, buvo nustatyta, jog T. M., laikotarpiu iki 2008-12-16, t.y. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kreditavimo dienos, neturėjo dokumentais pagrįstų finansinių galimybių realiai suteikti bendrovei 350000 Lt kreditą, nes: UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2008-12-16 įforminti T. M. vardu dokumentai–paprastasis neprotestuotinas vekselis ir kasos pajamų orderis neįrodo realaus paskolos suteikimo ir tokiu būdu gautų piniginių lėšų buvimo fakto ir neleidžia vienareikšmiškai pagrįsti T. M. nurodytą pinigų įsigijimo šaltinį; T. M. turėti darbiniai santykiai su darbdaviais prasidėjo 2002-06-13 d., tačiau nebuvo ilgalaikiai; T. M. laikotarpiu nuo 2002-06-13 iki 2008-12-16 iš viso uždirbo 35188 Lt. T. M. darbinės pajamos neviršijo pragyvenimui skirtų vidutiniškų išlaidų ir jis negalėjo su darbo santykiais uždirbtomis pajamomis kredituoti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 350000 Lt suma; T. M. iš 3 kredito įstaigų turėjo paėmęs ilgalaikes paskolas, kurias jam padėjo grąžinti artimieji. 2007 m. T. M. pasiėmė dar vieną 1998 Lt kreditą. Paskolų naudojimas ir apsunkintas grąžinimas, rodo, kad jis neturėjo finansinių galimybių spręsti didesnius asmeninius poreikius. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ neįvykdė paprastajame neprotestuotiname vekselyje nurodytos sąlygos–grąžinti T. M. 350000 Lt iki 2009-06-16. Tačiau T. M., 2008-12-16 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įformintais dokumentais suteikęs 350000 Lt kreditą bendrovei, negalėjo nurodyti konkrečių priežasčių, kodėl nesikreipė dėl paskolos grąžinimo nei į bendrovę, nei į atitinkamas teisėtvarkos institucijas. T. M. nedeklaravo VMI iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų ir turto. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kredito suteikimo 2008-12-16 dienai T. M. ilgalaikio ar trumpalaikio turto, transporto priemonės, registruotos savo vardu, neturėjo. T. M. neturėjo turto, kuris galėjo būti panaudotas, kredituojant UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus ir T. M. parodymus apklausų protokoluose, vadovaujantis LR Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 Nr. IX-2112) 70 straipsnio nuostatomis, T. M. įsigytos 350000 Lt piniginės lėšos tyrimo metu pripažįstamos iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, nes T. M. tyrimui nepateikė pajamų kilmę pagrindžiančių dokumentų (t. 1 b.l. 150-157). Teismo posėdžio metu specialistė E. G. paaiškino, kad reikėjo atlikti mokestinį patikrinimą, siekiant įsitikinti, ar T. M. galėjo buvusiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolinti 350000 Lt. Kaltinamojo buvo paprašyta pateikti dokumentus. T. M. parašė, kad bendrovei suteikė 350000 Lt, kad 50000 Lt jis susitaupė, o likusius 300000 Lt pasiskolino iš fizinių asmenų, ir, kad dokumentų, patvirtinančių apie pasiskolinimą iš fizinių asmenų, neturi. Mokestinio tyrimo pabaigoje T. M. dar pateikė porą sutarčių, kad pasiskolino pinigus iš dviejų užsienio piliečių. Iš pradžių T. M. pateiktos sutartys buvo tik su spausdintais tekstais, bet nebuvo jokių rankraštinių įrašų. Sutartys buvo sudarytos anglų kalba. Pati paprašė minėtas sutartis išversti ir identifikuoti ir tų sutarčių neėmė. Tik paskui kaltinamasis vėl atnešė tas pačias atspausdintas sutartis, tik ranka dar buvo prirašytos tų užsienio piliečių pavardės ir adresai. Buvo prierašas, kad vienas piliečių gyvena Liuksemburge, kitas–Andoroje. Pirmąja sutartimi buvo skolinama 32000 eurų su 600 eurų palūkanomis, kita sutartimi–55000 eurų su 1000 eurų palūkanomis. Iš viso gaunasi 1600 eurų palūkanų. Grąžinimas nebuvo numatytas. Sutartys su fiziniais asmenimis buvo sudarytos dar ir su palūkanomis, o kaltinamasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolino be palūkanų. T. M. privalėjo deklaruoti paskolos sumą. Tačiau kaltinamasis deklaracijų visai neteikia. Kadangi pinigai buvo skolinti eurais, T. M. paprašė pateikti pinigų keitimo dokumentus, nes į UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo įnešti litai. T. M. šių dokumentų nepateikė. Be to, Muitinės departamentui pateikė paklausimą dėl Andoros piliečio. Gavo atsakymą, kad gryni pinigai į Lietuvą įvežti nebuvo. Patikrinimo metu užklausė ir Liuksemburgą dėl skolinimų ir gavo atsakymą, kad jokių duomenų apie tokį asmenį neturi. Viską įvertinusi, padarė išvadą, kad tie pinigai nebuvo skolinti ir minėtas sutartis atmetė, kaip niekines. Tokius specialistės E. G. parodymus patvirtina ir Panevėžio AVMI patikrinimo aktas Nr. PAR-8 dėl fizinio asmens T. M. mokestinio patikrinimo (b.l. 43-47, t. 2). Liudytojų S. R. ir R. R. parodymus, kad kaltinamasis pinigus pasiskolino iš užsienyje gyvenančių asmenų tam, kad galėtų paskolinti įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, teismas PAGRĮSTAI vertino kritiškai, kaip neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, t.y., kaip siekimą padėti savo pusbroliui–kaltinamajam T. M.–išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokius liudytojų parodymus paneigia aukščiau aptarti specialisčių paaiškinimai bei rašytinė bylos medžiaga. Nustatyta, kad 2011-12-09 buvo išsiųstas Muitinės departamento prie LR FM Muitinės informacinių sistemų centrui raštas Nr. (36.3)-6-10631 dėl informacijos, ar A. A. laikotarpiu 2008.10.01-2010.12.31 deklaravo įvežamas pinigų sumas, viršijančias 10000 EUR. 2011.12.15 gautas raštu Nr.(11.1)1S-2266 atsakymas, kuriame nurodyta, kad duomenų apie 2008-2011 metais Lietuvos piliečio T. M. ir A. A. deklaruotus grynuosius pinigus ir prekes, neužfiksuota. Pagal į mokestinio tyrimo metu išsiųstą paklausimą dėl informacijos apie T. D. paskolos suteikimą gyventojui 2012-01-20 gautas iš VMI prie LR FM atsakymas Nr. (25.8-09)-Rl-293, kuriame nurodyta jog Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės mokesčių administratorius informavo, kad asmuo D. T. jiems nėra žinomas (t.2b.l.43-47). T. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje negalėjo nieko konkretaus ir įtikinamo pasakyti apie užsienyje gyvenančius asmenis, su kuriais tariamai sudarė paskolų sutartis. Be to, jis negalėjo teismui paaiškinti, ir kur šiuo metu yra pinigai-350000 Lt, kuriuos jam, kaip skolą, grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į.k. 148100869, buvusi UAB „(duomenys neskelbtini)“).
Dėl šių priežasčių apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kreditavimo 2008-12-16 dienai T. M. realiai kredito įstaigose ar teisėtais būdais įgytų grynų pinigų 350000 Lt negalėjo turėti. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus ir T. M. parodymus apklausų protokoluose, vadovaujantis LR Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 Nr. IX-2112) 70 straipsnio nuostatomis, T. M. įsigytos 350000 Lt piniginės lėšos tyrimo metu pripažintos iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, nes T. M. tyrimui nepateikė pajamų kilmę pagrindžiančių dokumentų (t. 1 b.l. 150-157).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad I-osios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir T. M. nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 189l str. Netikėti specialisto išvada ir kitais byloje surinktais ir patikrintais įrodymais, nėra jokio pagrindo. Įsigaliojus inkriminuotai įstatymo normai, jis turėjo nuosavybės teise didesnės, negu 500 MGL vertės turto, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Žinojimas pasireiškė tuo, kad kaltinamasis neturėjo teisėtų pajamų didesnės, negu 500 MGL vertės turto įsigijimui. Tokiu būdu T. M. neteisėtai praturtėjo.
T. M. skunde nurodytos aplinkybės (pinigus jis įgijo teisėtai, skolintos lėšos negali būti prilygintos pajamoms, nepaneigta aplinkybė, jog paskolą jis gavo iš užsieniečių, todėl skolintos lėšos nėra nei jo turtas nei pajamos, pagal paskolas gautos sumos buvo neteisėtai įtrauktos į neapmokestinamąsias pajamas, nuosprendis yra grįstas abejonėmis, todėl nuteistasis nepadarė inkriminuoto nusikaltimo), - neatitinka apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrįstos. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinio skundo tenkinti nėra jokio pagrindo.
Skirdamas bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, į veikos padarymo būdą, nusikaltimo tikslus ir motyvus, į tai, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir į kaltinamojo asmenybę ir pagrįstai paskyrė švelniausią bausmės rūšį–baudą, savo dydžiu mažesnę, nei šios bausmės rūšies už apysunkius nusikaltimus, vidurkis.
Pripažinus T. M. nuosavybės teise turėtus 350.000 Lt, kad jie negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis, jie konfiskuoti pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. T. M. apeliacinį skundą atmesti.