Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas, apžvelgęs ABTĮ nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, jog iš pareiškėjo pateiktų skundo priedų nustatyta, kad jis 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merę, kuri Raštu atsakė į kreipimąsi ir nurodė, kad jis nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo (faktinių aplinkybių) ir dalyko (reikalavimo), raštas nenuoseklus ir chaotiškas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. rašte nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nėra nurodomos aplinkybės apie galbūt pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus. Todėl teismas darė išvadą, jog Mažeikių rajono savivaldybės merės Raštu pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos. Taigi, teismas vertino, kad skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas akcentavo, kad nors pareiškimo reikalavimo formuluotės pradžioje pareiškėjas nurodo – pripažinti Mažeikių rajono mero neveikimą / vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus neteisėtu, tačiau iš pareiškimo faktinio pagrindo ir jame pareiškėjo pateiktos dalyko motyvacijos, pvz., įvardinamo ginčo dalyko (reikalavimo), kuriuo pareiškėjas aiškiai įvardina, jog teismo prašo patikrinti, ar institucija (viešojo administravimo subjektas) teisėtai ir pagrįstai priėmė tokį sprendimą (ABTĮ 3 str. 2 d.), o nustačius įstatymų pažeidimus, panaikinti viešojo administravimo subjekto sprendimą, aiškiai matyti, kad į teismą su pareiškimu kreipiasi ne dėl Mažeikių rajono savivaldybės mero neveikimo ar vilkinimo atlikti veiksmus, tačiau dėl šio viešojo administravimo subjekto priimtu Raštu atliktų veiksmų (nesutikdamas su jais), t. y. ginčija Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti Mažeikių rajono merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. jo kreipimąsi dėl sąžiningumo. Tai, jog pareiškėjas nesutinka su viešojo administravimo subjekto atliktais veiksmais, nereiškia jų neatlikimo ar vilkinimo atlikti, todėl teismas konstatavo, kad jis pakartotinai kelia analogišką (pagal pareiškėjo skundus jau yra įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtos nutartys administracinėse bylose Nr. eAS-660-492/2025, Nr. eAS-398-629/2025, Nr. eAS-451-575/2025, Nr. eAS-374-1188/2025, kuriomis jau buvo išspręstas analogiško pareiškimo (dėl to paties dalyko ir faktinio pagrindo) atsisakymo priimti nagrinėti teisme klausimas) ginčą dėl ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėtino Rašto, kuris nėra savarankiškas administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, juo pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, taigi nesukuriamos tiesioginės teisinės pasekmės. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1, 4 p.).

Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti Konstitucinio Teismo nutarimų išaiškinimus neatitinkančiais faktinės tikrovės taip pat nenagrinėtinas administracinių teismų dėl to, jog tai negali būti laikoma savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku.

Kadangi pareiškėjas teikdamas skundą nesumokėjo žyminio mokesčio, teismas nurodė, kad jo grąžinimo klausimas nėra sprendžiamas.