Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamosios byla Nr. 1A-161-245/2017

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09339-2016-6

2017 m. vasario 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėja baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės ir nukentėjusiosios V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 3 dalies 1 punktu, išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios-civilinės ieškovės V. K. ir nukentėjusiosios-civilinės ieškovės A. K., atstovaujamos V. K., civiliniai ieškiniai dėl 2 000 Eur V. K. ir 3 000 Eur A. K. neturtinės žalos atlyginimo bei 250 Eur V. K. atstovavimo išlaidų palikti nenagrinėtais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

L. D. buvo kaltinama tuo, kad ji 2016 m. vasario 22 d., apie 14.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje tarp ketvirto ir penkto aukšto, smurtaudama, tai yra sugriebus už kairės rankos mažametei A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ją tampė, taip ne mažiau vieno trauminių poveikio pasėkoje padarė nukentėjusiajai A. K. poodinę kraujosruvą kairiajame dilbyje, kas nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kauno apylinkės teismas, 2016 m. lapkričio 24 d. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad nesurinkta nenuginčijamų įrodymų, kad L. D. būtų padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji bei įstatyminė mažametės A. K. atstovė V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį–L. D. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir patenkinti civilinius ieškinius.Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagristas, neteisėtas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų. Tvirtinama, kad nuosprendis keistinas dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir neteisingo BK materialinės teisės normų pritaikymo.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, jog A. K. nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikatos būsenos pokytis, sukeliantis organizmo reakciją nebūdintas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Būtent kaltinamosios veiksmai – paėmimas mažametei už rankos ir jos papurtymas – neišvengiamai sukėlė mažametei fizinį skausmą. A. K. ir liudytoja A. K. patvirtino, kad mergaitė juto skausmą rankoje, kurią jai buvo sugnybusi kaimynė. Kad A. K. jautė skausmą patvirtino ir A. L., kuris net nurodė, kad A. „lūžo ranka“, todėl sprendė, kad A. K. ranką labai skaudėjo. Nesutinkant su teismo išvada, kad patampymas už rankos negalėjo sukelti A. K. realaus fizinio skausmo ir toks skausmas nebuvo nustatytas, pažymima, kad po šio patampymo (purtymo) liko mėlynės, todėl rankos paėmimas turėjo būti stiprus ir dėl fizinio skausmo, kurį nurodė ir pati mergaitė, neturėtų kilti jokių abejonių.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y., poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant arba trumpam susargdinant. Apeliantės tvirtinimu, pagal šį straipsnį užtenka, kad mažametis būtų nežymiai sužalotas. Tai, kad A. K. buvo nežymiai sužalota konstatuota ir specialisto išvadoje, kurią posėdyje patvirtino specialistė. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo ekspertės parodymais, kuri paaiškino, kodėl kraujosruvos galėjo atsirasti tiek ant dilbio, tiek ant žasto, per kiek laiko ir dėl kokių priežasčių viena iš kraujosruvų galėjo išnykti. Teismas taip pat be pagrindo nevertino, kad sužalojimai buvo padaryti smulkiai, mažai mergaitei, o šiuos veiksmus atliko suaugęs asmuo. Ekspertės duoti paaiškinimai buvo nuoseklūs ir išsamūs, jie patvirtino mažamečių vaikų nurodytas aplinkybes. O tai, kad A. K. nuvyko pas gydytoją kitą dieną ar pas ekspertus po 4 dienų, nesudaro pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi BK normose nenumatyta, kada asmuo privalo kreiptis į gydymo įstaigą ar pas ekspertus apžiūrai.Skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog „teismas išnagrinėjęs bylą nenustatė, kaip galėjo atsirasti ant nukentėjusiosios rankos kraujosruva“, tačiau vėliau nurodyta, kad „teismas mano, kad incidento metu fizinis kontaktas tarp kaltinamosios ir mažametės nukentėjusiosios galimai buvo“. Iš tokių teiginių neaišku, ar fizinis kontaktas, kuris galėjo mažametei sukelti fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sukrikdymą, tarp L. D. ir A. K. vis dėl to buvo, ar ne. Pirmosios instancijos teismas prieštarauja savo išdėstytiems argumentams ir nustatytoms aplinkybėms. Teismas skundžiamą nuosprendį grindė tik prielaidomis ir spėlionėmis, nors nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais arba paneigiančiais svarbias bylos aplinkybes.Nesutinkant su apylinkės teismo išvada, kad L. D. veiksmuose nėra visų nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, o būtent kaltės, skunde nurodoma, jog BK 140 straipsnio 3 dalies nusikaltimas yra tyčinis, o L. D., būdama suaugusi, turėjo suprasti, kad paimdama mažametei už rankos ir ją stipriai suspausdama, papurtydama, gali sukelti mažametei fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdyti jos sveikatą. Taigi, L. D., veiksmuose yra netiesioginė tyčia, nes ji sąmoningai leido atsirasti padariniams. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl požymių nebuvimo turėtų būti atmestos kaip nepagrįstos.Anot skundo autorės, iš skundžiamo nuosprendžio galima spręsti, kad A. K. pati išprovokavo konfliktą ir yra kalta, jog jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, jog niekas iš kaimynų jokių nusiskundimų vaikams dėl to, kad žaidžia prie laiptų neturėjo ir neturi. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad vaikai trukdė praėjimui, nes neaišku kokiais duomenimis ir įrodymais remiantis nustatė šias aplinkybes. Skundo autorės manymu, dėl to, jog L. D., laikė pykti ant apeliantės dėl administracinės bylos, kuria buvo nubausta, bei siekė atkeršyti, kaltinamoji išprovokavo konfliktą su A. K. ir pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas bei nežymiai sutrikdyta sveikata.Skunde teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus. Vertindamas įrodymus teismas nepažiūrėjo į patį nusikaltimo faktą, taip pat nenagrinėjo kitų su nusikaltimo padarymu susijusių aplinkybių.Apeliantės tvirtinimu, išteisinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik teismo prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais, kad kaitinamoji nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Cituojamas BPK 20 straipsnis ir nurodoma, kad apylinkės teismas vadovavosi tik L. D. parodymais, kurie akivaizdžiai buvo kaltinamosios gynybos pozicija. Įrodymus teismas įvertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, visiškai nesivadovavo mažamečių vaikų parodymais, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, nes jie neturi jokio tikslo meluoti, apkalbėti kaitinamosios, nesirėmė specialisto išvada ir specialistės parodymais, taip pat kitų liudytojų parodymais. Pagal nurodytą normą būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas būtų pagrįstas išsamiu ir bešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis įstatymu. Teismas, netinkamai išnagrinėjus ir įvertinus įrodymų visumą, priėmė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, nustatydamas, jog nors A. K. ir buvo padarytas nežymus kūno sužalojimas, tačiau nėra pateikta jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad šiuos sužalojimus padarė kaltinamoji, ar kad jos veiksmuose buvo tyčia padaryti sužalojimus. Nesutinkant su teismo išvada, kad A. K. sužalojimai galėjo atsirasti kažkur kitur, skunde pabrėžiama, jog A. K. iš karto po įvykio grįžo į namus apsiverkusi ir viską papasakojo močiutei. Anot apeliantės, A. K. negalėtų prisigalvoti tokių aplinkybių ir tyčia kur nors susižaloti, jog apkaltintų kaltinamąją. Be to, yra liudytojo A. L. parodymai, kurie buvo nuoseklūs ir patvirtino A. K. nurodytas aplinkybes.Skundo autorės nuomone, taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos parodymus. Akcentuojama, kad apeliantės parodymai buvo nuoseklūs, sužinojus visas detalias iš A. K., skundo autorė iš karto apie įvykį informavo policijos pareigūnus, iš ryto užregistravo A. K. pas gydytojus ir į gydymo įstaigą nuvyko gydytojos darbo metu. Tai, kad apeliantė negrįžo iš darbo namo, nėra pagrindas nustatyti, jog ji nėra rūpestinga mama ir jai nerūpi jos vaikas, o siekia tik pakenkti kaimynei. Teismas nenorėjo (negalėjo) suprasti, kad skundo autorė yra viena darbuotoja, kitų darbuotojų nėra ir ji negali savavališkai išeiti iš darbo, nes tada galėtų prarasti pragyvenimo šaltinį. Be to, A. K. buvo ne viena, ji buvo su skundo autorės mama (močiute). Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jog skundo autorė siekė konfliktų su kaimyne ir „naudos“, akcentuojama, kad apeliantė buvo aktyvi ir siekė apginti savo mažametės dukters interesus, kreipdamasi į policiją, gydytojus, ekspertus, psichologus dėl mergaitės psichologinės būsenos. Pažymima, kad skundo autorė jokiais būdais nesiektų naudos savo vaikų sąskaita, jos šeima nėra asociali ir nesiekia naudos, o civilinis ieškinys pareikštas siekiant kuo teisingiau kompensuoti mažametės patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir moralinę skriaudą.Anot apeliantės, apylinkės teismas nesiėmė visų priemonių apginti mažamečio asmens interesus. Akivaizdu, kad šia veika buvo pažeisti mažamečio asmens interesai, atsirado šio nusikaltimo pasekmės – fizinio skausmo sukėlimas mažametei, A. K., todėl nepagrįsta teismo išvada, kad tai yra tik formalus pažeidimas ir baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik už pavojingas veikas. Pagal tokią teismo poziciją, siekiant sulaukti teisingumo ir apginti mažametę dukrą, skundo autorė turėjo laukti, kol kaltinamoji A. K. sunkiai sužalos, kad galėtų parašyti pareikšimą ir kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taip pat darytina išvada, kad, bet kas, gali tampyti A. K. ir už tai nebūti baudžiamas.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė Daiva Brudnienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį– L. D. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, nuteisti ją, paskiriant 9 MGL dydžio baudą, ir tenkinti civilinius ieškinius, atsižvelgiant į teismų praktikoje formuojamus žalos dydžius.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, dėl ko nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nuosprendį grindė aplinkybėmis, kurios tyčios nustatymui reikšmės neturi. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių sumenkino mažametės nukentėjusiosios ir įvykį mačiusio mažamečio liudytojo parodymus. Cituojami nukentėjusiosios A. K. parodymai ir pažymima, kad ji apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją aiškiai, logiškai ir nuosekliai parodė įvykio aplinkybes. Jos parodymus patvirtino įvykį matęs ir iš esmės analogiškai parodęs liudytojas A. L.. Nukentėjusioji ir A. L. parodė, kad kaimynė suėmė už kairės rankos, apklausos metu parodė vietą virš alkūnės. Nors parodymus davę liudytojai yra mažamečiai, tačiau jais netikėti nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat nenustatė, kad liudytojai būtų linkę meluoti, ar kad parodymai nepatikimi. L. D. patvirtino, kad vaikai žaidė ir ji jų prašė išeiti, tačiau neigė fizinį kontaktą. Tai kelia abejones, kadangi vaikų parodymus patvirtino ir kiti byloje esantys duomenys. A. K. matė mergaitę iš karto po įvykio, kai ji parbėgo labai stipriai išsigandusi, verkė ir papasakojo, kad kaimynė buvo suėmusi už rankos ir tempė, vijo iš laiptinės. A. K. girdėjo triukšmą laiptinėje, kas patvirtina, kad buvo ginčas tarp mergaitės ir K. D.. Be to, A. K. pati matė paraudusią ranką, vėliau – kad ryškėja kraujosruvos. Šiuos duomenis patvirtino ir specialisto išvada, kurioje mergaitei nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos dilbyje. Kad mergaitei skaudėjo ir dėl K. D. veiksmų atsirado kraujosruvos patvirtina ir motinos V. K. parodymai. V. K. patvirtino, kad paskambinusi mergaitė buvo labai išsigandusi, mikčiojo, negalėjo net suprasti ką pasakoja, sužinojo, kad kaimynė ją tampė, vijo į namus. Grįžusi iš darbo taip pat matė kraujosruvas, dėl ko mergaitė buvo nuvesta pas gydytojus. Apklausta gydytoja D. V. patvirtino tas pačias aplinkybes ir nors apklausos metu neprisiminė kurioje tiksliai vietoje žaste ar dilbyje buvo kraujosruvos, tačiau patvirtino, kad kraujosruvos iš tikrųjų buvo ir tai pažymėjo medicininiuose dokumentuose. Vienos didesnės kraujosruvos išmatavimai sutampa su gydytojo išraše apžiūrint mergaitę užfiksuota kraujosruva ir su specialisto išvadoje aprašyta kraujosruva. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, anot skundo autorės, neginčytinai galima daryti išvadą, kad mergaitei buvo sužalota kairė ranka. Teismo medicinos ekspertė paaiškino, kad mažesnė kraujosruva jau galėjo būti ir išnykusi nes apžiūra vyko vėliau, be to paaiškino, kad suaugusio žmogaus ranka suimant mažesnio vaiko ranką dalis kraujosruvų gali būti ant dilbio, dalis ant žasto, todėl teismas nepagrįstai suabejojo dėl mergaitei padaryto nežymus sveikatos sutrikdymo. Be to, pabrėžiama, kad BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyti alternatyvūs veiksmai už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y., ne tik už nežymaus sveikatos sutrikdymą, bet ir fizinio skausmo sukėlimą, todėl teismas matydamas kitus veikos požymius gali imtis veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio 2 dalyje. Iš bylos duomenų matyti, kad mažametei padarytas ne tik nežymus sveikatos sutrikdymas bet ir sukeltas fizinis skausmas, todėl bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokuroras prašys atnaujinti įrodymų tyrimą ir prašys pasinaudoti BPK 256 straipsnyje numatyta galimybe. Kad įvykio metu nuo suėmimo už rankos ir tampymo buvo sukeltas fizinis skausmas patvirtina tiek nukentėjusioji, tiek A. L.. Remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl skausmo išreiškimo, t. y., kad aplinkiniai turi suvokti, jog buvo sukeltas fizinis skausmas. Nurodoma, kad analizuojamoje situacijoje mergaitė juto skausmą, tai ji patvirtino ir močiutei, motinai ir kitą dieną pas gydytoją.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir nuosprendį grindė šalutiniais ir įtakos fakto nustatymui neturinčiais duomenimis. Teismas nurodė, kad mergaitė judri, neatmesta galimybė, kad kraujosruva galėjo atsirasti vėliau. Šie motyvai nepagrįsti jokiais duomenimis, nes visi proceso dalyviai patvirtino, kad anksčiau kraujosruvos nebuvo ir jos ėmė ryškėti iš karto po įvykio. Teismas atkreipė dėmesį, kad mergaitė ne iš karto buvo nuvežta pas gydytojus, tačiau data, kada buvo kreiptasi į gydytojus, kada nuvežta pas teismo medicinos ekspertus, įtakos visiškai neturi, juo labiau, kad mergaitė skausmą juto ir kitą dieną po įvykio. Teismas nurodė, jog „Keista tai, kad telefonu sužinojusi iš dukros apie incidentą tarp jos ir kaimynės L. D., V. K. toliau liko dirbti darbe“, tačiau tokie motyvai neturi įtakos nuspręsti, buvo ar nebuvo padaryta nusikalstama veika. Be to, teismas šias aplinkybes ištyrė, V. K. logiškai paaiškino, kad mergaitė namie buvo su suaugusiu žmogumi, kuriuo ji pasitiki. Todėl nesuprantama kodėl teismas nuosprendį grindė ne faktiniais duomenimis, o išvedžiojimais, prielaidomis ir abejonėmis, kurios neturi įtakos veikos sudėties nustatymui. Teismas išvadas grindė daugiau V. K. parodymais ir jos veiksmais nei tiesioginių liudytojų, nukentėjusiosios parodymais. Atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad „K. veiksmai, neadekvačiai reaguojant į dukros incidentą su kaimyne, neįvertinant medicininiuose dokumentuose nustatyto A. padidėjusio jautrumo bei į jos galimai netinkamus veiksmus bendraujant su senyvo amžiaus kaimyne, į būtiną vaikų pagarbą senyvo amžiaus žmonėms ir jų teisėtiems prašymams, daugiau buvo sąlygoti jau iš ankščiau tarp V. K. šeimos ir L. D. susiklosčiusios konfliktinės situacijos, todėl manytina, kad po tiriamo įvykio V. K. dėmesys daugiau buvo sutelktas į konflikto su kaimyne tąsą ir galimą „naudą“ iš šio įvykio, o ne į dukrai A. galimai padaryto sužalojimo gydymą ir santykių su kaimyne tinkamą išsprendimą“. Apeliantės manymu, tokie motyvai be pagrindo, neparemti jokiais duomenimis ir neįrodo, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika ir dėl to asmenį reikia išteisinti. Tvirtinama, kad analizuojamoje situacijoje buvo būtina daugiau atkreipti dėmesį į vaikų parodymus, jų patikimumą, tačiau teismas atmetė prašymą apklausti psichologą, dalyvavusį mažametės apklausoje. Be to, atsižvelgiant, kad mažametės parodymai sutampa su kitų proceso dalyvių parodymais, abejonių dėl jos parodymų patikimumo nėra, teismas turėjo pagrindą tikėti nukentėjusiąją ir pripažinti, kad mergaitei buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Vaiko apklausoje dalyvavo psichologė K. S., kurią atnaujinus įrodymų tyrimą tikslinga apklausti.Anot skundo autorės, iš teismo nuosprendžio nėra galimybių suprasti kaip teismas vertina L. D. parodymus. L. D. neigė suėmusi už rankos, neigė fizinį kontaktą, pripažino tik patį faktą, kad matė vaikus žaidžiančius ir liepė eiti. Tokie jos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kaip kaltinamosios pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant atriboti save nuo įvykio ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamosios paaiškinimus paneigė bylos medžiaga, kuri buvo ištirta teisme. Be to, iš pačios kaltinamosios parodymų, mažametės liudytojos parodymų matyti, kad mergaitė nereagavo į pastabas išeiti iš laiptinės. Kaltinamoji patvirtino, kad ir anksčiau vaikai šiukšlindavo, triukšmaudavo, įvykio metu nereagavo į jos pastabas, todėl tai tik pagrindžia L. D. veiksmų motyvą, jog supykusi ji tikrai galėjo tampyti mergaitę ir taip jai sukelti fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdyti sveiktą. L. D. neigiamą ir konfliktinį požiūrį į vaikus patvirtina ir anksčiau jai taikyta administracinė atsakomybė už tai, kad įžeidžiamai kibo ir išplūdo necenzūriniais žodžiais kiemo vaikus. L. D., būdama socialiai brandi bei psichiškai sveika suaugusi moteris, suvokė, kad paimdama stipriai mažametės smulkios mergaitės ranką bei tampydama už jos gali sukelti jai ne tik fizinį skausmą, bet ir nuo tokių veiksmų gali likti kraujosruvos, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, ji numatė pasekmes ir nors jų galimai nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Būtent toks psichinis santykis su veika atitinka netiesioginės tyčios turinį.Skunde nurodoma, kad teismas manė, jog incidento metu fizinis kontaktas tarp kaltinamosios ir mažametės nukentėjusiosios galimai buvo, tačiau iškėlė abejonę „ar tai buvo tyčiniai kaltinamosios veiksmai sužaloti ar sukelti skausmą nukentėjusiajai A., ar tik patraukti jai nepaklūstančią ir atsikalbinėjančią kaimynų dukrą A. už rankos nuo praėjimo laiptinėje“. Tvirtinama, kad teismas nepagrįstai iškėlė abejonę dėl praėjimo, nes laiptinė nėra tokia siaura, kad nebūtų galima praeiti pro vaiką, be to, laiptinė yra vieša vieta, kurioje vaikams būti nėra draudžiama, kas taip pat parodo, kad L. D. konfliktiška ir priekabi, o tokie jos veiksmai buvo reakcija į jos pastabų, norų nepaisymą. Teismo išvada, kad kaimynė norėjo patraukti vaiką, nepagrįsta jokiais parodymais, net pačios kaltinamosios, todėl ši išvada yra neteisinga ir prieštarauja byloje esantiems duomenims.Skunde teigiama, kad iš pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų galima suprasti jog L. D. veiksmai buvo nepavojingi ir tik formaliai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalies sudėtį. Pabrėžiama, kad nuosprendyje nurodyta, jog „Specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai iš esmės patvirtina mažametės A. paaiškinimus, kad incidento metu kaltinamoji ne tik išsakė žodinius priekaištus, bet ir naudojo prieš ją fizinį smurtą“, taip pat teigiama, kad „nustatydamas L. D. galimai atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, turi realiai įvertinti kaltinamosios galimai padarytos veikos pavojingumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime“. Tačiau tokie motyvai ir išvados nepagrįsti bylos duomenimis ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kur išaiškinta, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, ypač mažamečio asmens. L. D. stipriai suimdama mergaitei už rankos net kelis kartus ją tampė, tai nebuvo vieno veiksmo suėmimas už rankos ar pastūmimas, todėl tokie jos veiksmai vertintini kaip fizinis smurtas.Atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą nukentėjusioji V. K. prašo prokurorės skundą tenkinti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji V. K. pritarė jų apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė skundus atmesti.Prokurorės D. Brudnienės apeliacinis skundas tenkinamas, nukentėjusiosios V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Prokurorė ir nukentėjusioji teigia, kad L. D. atliko veiksmus, atitinkančius BK 140 straipsnio 3 dalies sudėtį, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės bei nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentus, atlikusi byloje įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis dėl L. D. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, tai yra, teismas išvadą, jog byloje nepakanka duomenų, kad L. D., paimdama nukentėjusiajai A. K. už kairės rankos ir patampydama, padarė jai kraujosruvą kairės rankos dilbyje ar sukėlė skausmą, taip pat, jog kaltinamosios nurodyti veiksmai buvo tyčiniai, padarė selektyviai vertindamas įrodymus, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nukentėjusiosios A. K. ir liudytojo A. L. parodymus sumenkino, vertino atskirai nuo kitų įrodymų, nevertino ekspertės parodymų, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą, teismas didesnį dėmesį skyrė nukentėjusiosios V. K. veiksmams, padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Tokiu būdu ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl L. D. kaltės klausimo. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus surinktus įrodymus, tačiau vertindamas nesirėmė jų visuma, skundžiamame nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas dėl BK 140 straipsnio 3 dalies objektyviųjų požymių buvimo L. D. veiksmuose, o išteisintosios kaltės nebuvimą grindė prielaidų pobūdžio teiginiais. Teismas padarė išvadą, kad nenustatyta, kaip atsirado specialisto išvadoje konstatuota kraujosruva ant nukentėjusiosios A. K. kairės rankos dilbio, tačiau vėliau nurodė, jog „incidento metu fizinis kontaktas tarp kaltinamosios ir mažametės nukentėjusiosios galimai buvo <...> Specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai iš esmės patvirtina mažametės A. paaiškinimus, kad incidento metu kaltinamoji ne tik išsakė žodinius priekaištus, bet ir naudojo prieš ją fizinį smurtą“. Teismas išvadą dėl aplinkybių, kaip atsirado A. K. konstatuota kraujosruva dilbyje, nenustatymo grindė tuo, kad pati nukentėjusioji ir įvykį matęs liudytojas A. L. parodė, jog kaltinamoji sugriebė A. K. aukščiau alkūnės (ne už dilbio), o L. D. yra smulkaus kūno sudėjimo, jos rankos nėra tokio dydžio, kad vienu metu paimtų ir už žasto, ir už dilbio. Toks nurodytos išvados pagrindimas neteisingas, kadangi tam prieštarauja ekspertės M. K. parodymai, jog kaltinamoji, būdama suaugusi, imant už vaiko alkūnės, rankos delnu galėjo liesti tiek žastą, tiek dilbį (t. 1, b. l. 158-159). Teismas be pagrindo nesivadovavo nurodytais ekspertės parodymais, kadangi jie patvirtina iš esmės sutampančius A. K. ir įvykį mačiusio liudytojo A. L. teiginius, kad būtent L. D. sugriebė nukentėjusiajai už kairės rankos, suspaudė ir patampė, dėl to A. K. atsirado mėlynės (t. 1, b. l. 55-57, 62-64). Tokias aplinkybes nukentėjusioji ir A. L. iš karto po įvykio papasakojo liudytojai A. K., kuri matė A. K. išsigandusią, verkiančią, su paraudusia ranka, vėliau, kad ryškėja kraujosruvos (t. 1, b. l. 68-70, 136-137). Tai patvirtina ir nukentėjusiosios motinos V. K. parodymai, kad paskambinusi A. K. buvo išsigandusi, mikčiojo, sužinojo, jog ją tampė kaltinamoji, vėliau matė kraujosruvas (t. 1, b. l. 2, 10, 134-136). Kad nukentėjusiajai buvo padarytos kraujosruvos nurodytomis aplinkybėmis patvirtina ir ją apžiūrėjusios gydytojos liudytojos D. V. parodymai bei duomenys, užfiksuoti A. K. asmens sveikatos istorijoje apie A. K. nustatytus sužalojimus ir jų atsiradimo aplinkybes (t. 1, b. l. 153-155, 158). Specialisto išvadose Nr. G532-2016(02) ir Nr. pG888/2016(02) konstatuota, jog nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantis sužalojimas – kraujosruva kairiame dilbyje, padarytas galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis, t. y., A. K. už rankos patampius išteisintajai (t. 1, b. l. 35, 39). Ekspertė patvirtino šias išvadas. Vien tai, jog nukentėjusioji charakterizuojama kaip judrus vaikas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad kraujosruva galėjo atsirasti kitu nei kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. K. nustatytas sužalojimas galėjo atsirasti kitomis nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. O netikėti nukentėjusiosios ir liudytojo A. L. parodymais nėra pagrindo, kadangi juose nėra esminių prieštaravimų, be to, juos patvirtirtina kiti anksčiau minėti liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai.BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos alternatyvios pasekmės, už kurių padarymą kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y., ne tik už nežymaus sveikatos sutrikdymą, bet ir už fizinio skausmo sukėlimą. Skundžiamame nuosprendyje prieštaringai pasisakyta dėl fizinio skausmo sukėlimo, nurodant, kad šis BK 140 straipsnio 3 dalies objektyvusis požymis kaltinamajai neinkriminuotas, tik preziumuojamas, tačiau vėliau konstatuojant, jog „L. D. <…> galimai paėmė nukentėjusiajai A. K. už kairės rankos aukščiau alkūnės ir patampė, <…>, tačiau ar tokie jos veiksmai galėjo jai sukelti realų fizinį skausmą nenustatyta“. Šią išvadą apylinkės teismas padarė, nedetalizuodamas savo motyvų, nors nukentėjusioji parodė, jog po incidento su kaltinamąja ji juto skausmą, o liudytojai A. L., A. K. ir D. V. patvirtino, kad A. K. skaudėjo. Be to, iš specialisto išvados, A. K. medicininės kortelės įrašų matyti, kad jai buvo padarytas kūno sužalojimas, kuris, nesukeliant skausmo, negalėjo atsirasti. Taigi, byloje nustatyta, kad L. D. veiksmais – sugriebimu A. K. už kairės rankos ir patampymu – nukentėjusiajai buvo ne tik padarytas kūnas sužalojimas, bet ir sukeltas fizinis skausmas. Tai, kad kaltinime BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas požymis – fizinio skausmo sukėlimas, tik preziumuojamas kaip nustatyto nežymaus sveikatos sutrikdymo pasekmė, netrukdo bylą baigti priimant nuosprendį. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme buvo gautas prokurorės prašymas kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kuriame kaltinamosios veiksmus – sugriebimą A. K. už kairės rankos, suspaudimą ir patampymą, pagal pasekmes prašoma vertinti ne tik kaip nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą, bet ir kaip fizinio skausmo sukėlimą (t. 2, b. l. 29). 2017 m. vasario 1 d. teisiamajame posėdyje L. D. nurodė, jog su pakeistu kaltinimu susipažino (t. 2, b. l. 35). Taigi nėra procesinių kliūčių, pakeitus kaltinimą, bylą nagrinėti pagal du BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytus alternatyvius objektyviuosius požymius – nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą. Apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios motina V. K. po įvykio elgėsi keistai, iš karto nesikreipė į medikus dėl dukros sveikatos, o parašydama pareiškimą bei duodama parodymus prieš L. D. neadekvačiai reagavo į A. K. incidentą su kaimyne, tokie jos veiksmai buvo daugiau sąlygoti iš ankščiau tarp V. K. šeimos ir kaltinamosios susiklosčiusios konfliktinės situacijos, siekio tęsti konfliktą su kaimyne ir galimai gauti „naudą“ iš tiriamo įvykio, nėra pakankama L. D. kaltei dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo paneigti. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. K. veiksmų po įvykio įtakos fakto dėl kaltinamosios veiksmų – sugriebimo A. K. už kairės rankos, suspaudimo ir patampymo – nustatymui neturi, kadangi šiuos L. D. veiksmus nurodė tiek A. K., tiek A. L., o jų parodymus patvirtina kiti aptarti liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai. Be to, V. K. elgesys po įvykio neturi priežastinio ryšio su nusikalstama veika. Teismo teiginys, kad V. K. galimai siekė iš įvykio gauti „naudos“, yra niekuo nepagrįsta prielaida, o išvadų grįsti prielaidomis negalima. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad L. D. galėjo paimti A. K. už rankos ir patampyti, siekdama patraukti nepaklūstančią ir atsikalbinėjančią kaimynų dukrą A. nuo praėjimo laiptinėje, todėl nėra nustatyta, jog kaltinamosios veiksmuose buvo tyčia nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą ar sutrikdyti jos sveikatą. Teismo teiginiai, kad L. D. norėjo patraukti jai trukdantį praeiti vaiką, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pati išteisintoji tokių aplinkybių nenurodė (t. 1, b. l. 133, t. 2, b. l. 35-38), o iš A. K. ir liudytojo A. L. parodymų matyti, kad L. D. turėjo vietos praėjimui, neprašė vaikų jos praleisti. Priešingai, tiek nukentėjusioji ir A. L., tiek pati kaltinamoji nurodė, kad L. D. norėjo, jog vaikai nežaistų laiptinėje. O aplinkybė, kad A. K. iš karto nepakluso kaltinamosios prašymui nežaisti, nešalina L. D. kaltės dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo ir padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. A. K. galėjo būti laiptinėje, kuri yra vieša, bendro naudojimo patalpa, ir joje būti šios laiptinės butų gyventojams nėra draudžiama. L. D. žinojo, kad nukentėjusioji yra vieno iš laiptinės butų gyventoja, todėl turėjo suprasti, kad reikalaudama paklusti jos prašymui nežaisti ir paimdama A. K. už rankos, ją suspausdama ir papurtydama, elgėsi neteisėtai. Be to, išteisintoji pagal savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, jog tokiais savo veiksmais gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdyti jos sveikatą, kadangi A. K. buvo mažametė, o pati L. D. suaugusi, yra gydytoja, anksčiau dirbo vaikų skyriuje. Taigi, išteisintoji nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdama netiesiogine tyčia, kadangi visos minėtos nusikaltimo objektyviosios pusės aplinkybės išteisintajai buvo žinomos, ir nors nenorėjo, tačiau savo sąmoningais veiksmais ji leido atsirasti padariniams – fizinio skausmo sukėlimui ir nežymaus sveikatos sutrikdymui.Apylinkės teismas nepagrįstai vertino, kad L. D. atlikti veiksmai tik formaliai atitikto baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymius, tačiau nebuvo pavojingi, nurodant, kad „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime“. Tokie motyvai ir išvados nepagrįsti bylos duomenimis ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kurioje išaiškinta, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, ypač mažamečio asmens. L. D., stipriai suimdama mažametei A. K. už rankos, net kelis kartus ją tampė, tai nebuvo vieno veiksmo suėmimas už rankos ar pastūmimas, todėl tokie jos veiksmai vertintini kaip fizinis smurtas.Taigi, apylinkės teismas neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visumą, dėl ko padarė prieštaringas išvadas, tuo pačiu nepagrįstai L. D. išteisino pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs ir įvertinęs įrodymus,

nustatė:

L. D. 2016 m. vasario 22 d., apie 14.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tarp ketvirto ir penkto aukšto, kitaip smurtaudama, t. y., mažametę A. K., gim. (duomenys neskelbtini), sugriebdama už kairės rankos, kurią suspausdama bei tampydama, sukėlė fizinį skausmą mažametei nukentėjusiajai A. K. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl ne mažiau vieno trauminio poveikio pasėkoje padarytos poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje. Padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.Kaltinamoji L. D. kalta neprisipažino ir parodė, kad iki tiriamo įvykio A. K. sėdėdavo laiptinėje ant laiptų arba aikštelėje tarp laiptų ne viena, kaltinamoji kiekvieną kartą turėdavo užlipti laiptais pro vaikus, jai būdavo sudėtinga praeiti, kadangi laiptų plotis 1,17 m., o ji eidavo nešina pirkiniais. Vaikai šiukšlindavo, atsivesdavo šunį, šūkaudavo, tačiau konfliktų su jais nebūdavo. 2016 m. vasario 22 d. A. K. sėdėjo aikštelėje tarp penkto ir ketvirto aukšto su berniuku. Kaltinamoji vaikams du kartus pakeltu balsu pasakė, kad jie eitų žaisti į namus, kad nežaistų ant laiptų, kadangi tai yra ne žaidimo aikštelė. Ji šį kartą gal ir galėjo praeiti, tačiau dėl to, kad vaikai kiekvieną dieną sėdėdavo ant laiptų, pasakė, kad eitų žaisti į namus. Jų valkatomis ir necenzūriniais žodžiais vaikų nevadino. Vaikams tik pasakė, kad jie eitų žaisti į namus ir nuėjo, taigi jokios konfliktinės situacijos tarp jų nebuvo. Negirdėjo, kad A. K. apsiverkė. Ji A. K. netampė, negalėjo sugriebti už kairės rankos, kadangi vienoje rankoje laikė rankinę, kitoje – maišą. Rankine negalėjo užgauti kurį nors iš vaikų, kadangi nebuvo jokio fizinio kontakto. Nežino, kaip atsirado sužalojimas, nustatytas specialisto išvadoje. Jos ir nukentėjusiosios motinos V. K. santykiai yra konfliktiški. V. K. meluoja ir mokina vaikus meluoti. To, ką pasakė vaikai A. K. ir A. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra buvę (t. 2, b. l. 35-38).Nukentėjusioji A. K., apklausos pas tyrėją bei apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, parodė, kad dažnai išeina į laiptinę pažaisti su savo draugais. Jie kalbasi, tyliai palaksto, tačiau niekada niekas jokių priekaištų dėl to jiems neišsakė, išskyrus kaimynę iš 15-o buto L. D., kuri nuolat priekaištauja, kad ji su savo draugais būna laiptinėje. Maždaug prieš dvi dienas nukentėjusioji, grįžusi iš mokyklos ir papietavusi, išėjo į laiptinę su draugu A. L.. Laiptinės aikštelėje tarp penkto ir ketvirto aukšto jie žaidė su telefonais. Tuo metu iš kažkur grįžo L. D., pasakė „ir vėl jūs čia. Eikite ant savo laiptų arba į namus“. Nukentėjusioji jai atsakė, kad kai baigs žiūrėti filmuką savo telefone, pareis į namus arba eis ant savo laiptų. L. D. atsakė, kad ji nukentėjusiajai ne močiutė, ir kad jos klausytų. Nukentėjusioji toliau žiūrėjo filmuką, o L. D. stovėjo ir laukė, kiek palaukusi nepatenkinta paklausė, ar ilgai jai dar reiks laukti. Nukentėjusioji jai atsakė, kad nueis, kai pabaigs žiūrėti filmuką. Tada L. D. sugriebė jai už rankos ir ėmė tampyti. Nukentėjusioji labai išsigando. Imdama ją už rankovės L. D. sugnybo jai ranką. Tuo metu nukentėjusioji skausmo nepajuto, nes labai išsigando, kad nepradėtų jos mušti, kai tik ją paleido ji nubėgo į namus ir ėmė skambinti savo mamai ir papasakojo, kas buvo. Netrukus pradėjo jausti skausmą rankoje, kurią jai buvo sugnybusi kaimynė. Vakare grįžusi mama apžiūrėjo jos ranką, ant kurios buvo likusios mėlynės. Kitą dieną jos močiutė nuvedė ją į Kalniečių polikliniką, kur gydytoja apžiūrėjo jos ranką, t. y., mėlynes ant jos rankos, (t. 1, b. l. 32, 55- 57)Nukentėjusioji V. K. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės davė analogiškus parodymus, kad dirba pardavėja, 2016 m. vasario 22 d. po pietų sulaukė dukros A. K. skambučio. Dukra buvo strese, pasakodama mikčiojo. Sakė, kad kaimynė ją tampė ir vijo namo. Ji iš darbo grįžo vėlai, dukra jau miegojo. Buvo dvi mėlynės jai ant kairės rankos virš alkūnės, mėlynės nebuvo baisios, matėsi, kad tik pirštų antspaudai. Jos buvo pakankamai nedidelės, 1 cm – 1,5 cm. Ryte atsikėlusi dukra papasakojo, kad vakar žaidė laiptinėje, kaimynė grįžo iš kažkur ir liepė eiti namo, tačiau dukra su draugu A. L. norėjo pabaigti žiūrėti filmuką, o kaimynė laukė, kol pasibaigs ir pasakė „A., aš tau ne močiutė, turi manęs klausyti“. Kaimynė A. K. sugriebė už rankos ir patampė. Tada dukra su A. L. parbėgo namo pas juos į butą. Tuo metu namuose buvo nukentėjusiosios mama, A. K. močiutė A. K., kuri išgirdusi triukšmą laiptinėje jau ėjo prie durų pažiūrėti. Nukentėjusioji po dukros skambučio dėl incidento namo negrįžo, nes ji negalėjo užrakinti parduotuvės, kur ji dirba, ir išeiti iš darbo. Todėl pasiskambino A. K., ji papasakojo, kas įvyko. Tą dieną, kai sulaukė dukros skambučio, jai buvo sunku sulaukti darbo pabaigos. Tą pačią dieną po darbo važiavo rašyti pareiškimo į (duomenys neskelbtini) policiją. Ji pati dukros nevedė pas gydytojus, tačiau kitą dieną po įvykio vedė A. K.. Po įvykio taip pat du kartus kreipėsi į psichiatrą, kadangi A. K. bijo išeiti į laiptinę, išvesti šuniuką, jaučia baimę, negali tamsoje miegoti, paaštrėjo mikčiojimas. Mergaitė turi gerti valerijonus, raminančias šaknelės, o taip pat reikalingi vaistai. Jai gydytojas skiria vaistus nuo nerimo, buvo išrašyti stiprūs antidepresantai. Dėl dukros psichologai sakė, jog vaikas pasekmes jaus ilgai. Pati nukentėjusioji pas gydytoją nėjo, savo nuožiūra vaistus geria. L. D. dar prieš įvykį užkabinėjo, o pro nukentėjusiąją nepraeina nepareplikavusi, vartoja rusiškus žodžius. Dėl A. K. gydymo turėjo išlaidų, kainavo psichologai, vaistai (t. 1, b. l. 2, 10, 134-136).Liudytojas A. L., apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, patvirtino A. K. parodymus ir parodė, kad kaimynė pradėjo tampyti A. K., nors jie tik žiūrėjo video. Tempė už kairės rankos. Tampė ir papurtė kokius 4 kartus. A. K. nuėjo namo ir pradėjo verkti. Jis jautėsi blogai, kai kaimynė A. K. tampė. A. K. skaudėjo, kai ją tampė, nes ji sakė, kad jai beveik buvo lūžusi ranka (t. 1, b. l. 62-64).Liudytoja A. K. parodė, kad 2016 m. vasario 22 d. anūkė A. K. paprašė, kad išleistų į laiptinę pažiūrėti kažkokį filmuką. Išleido ir pasakė, kad netriukšmautų. Ji girdėjo, ką vaikai veikia laiptinėje. Iškart nesuprato, kas atsitiko, kai laiptinėje išgirdo triukšmą. Po kažkiek laiko ji norėjo pažiūrėti kas vyksta, pradėjo eiti link lauko durų, tuo metu pro duris į butą atbėgo A. K. su draugu, ji pradėjo verkti, buvo išsigandusi ir pasakojo, kad kažkas nutiko, tačiau liudytoja iš pradžių nesuprato kas, nes vaikas buvo strese. Po 10-15 minučių A. K. nusiramino, papasakojo, bet liudytoja ne viską suprato, kartu su ja buvęs draugas pasakojo, kad kaimynė eidama juos išvadino visaip, liepė nebūti laiptinėje, nežaisti. A. K. verkė, sakė, kad ją mušė, griebė už rankų, tąsė. Kai išėjo draugas iš namų, A. K. skambino mamai papasakoti, kas nutiko. Dukra iš darbo grįžo kažkur po 22 val. Tą pačią dieną ji anūkės niekur nevežė, einant gulti anūkei paskaudėjo rankytę, tai patepė, o kitą dieną jos ėjo pas šeimos gydytoją. Ryte irgi ranką skaudėjo. Virš alkūnės buvo pirštų antspaudai, viena didesnė, kita mažesnė. Viena 5 cm, o kita 2 cm dydžio. Mergaitė po įvykio naktį blogai miegojo, be vaistų negalėjo užmigti. Ji buvo smarkiai išsigandusi, reikėjo ją nuvesti ir į mokyklą. A. K. dabar irgi geria vaistus – valerijonus, raminančią arbatą (t. 1, b. l. 68-70, 136-137).Iš specialisto išvadų Nr. G532-2016(02) ir pG888/2016(02) matyti, kad A. K. konstatuota poodinė kraujosruva kairiame dilbyje padaryta kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 35, 39). Ekspertė M. K. parodė, kad 2016 m. vasario 26 d. pirminės apžiūros metu, kai pas ją atvyko nukentėjusioji A. K., buvo konstatuota poodinė kraujosruva kairiame dilbyje, tai turėtų būti vidinio paviršiaus, esančio viršutiniame dilbio trečdalyje, per trečdalį nuo alkūnės ir peties. Mėlynės buvo su žalsvais ir gelsvais pakraščiais, nes buvo praėjusios keturios paros. Tiriamoji trumpai paaiškino, kas nutiko, kad ji buvo tampoma už kairės rankos. Kraujosruvų spalvos pasikeičia priklausomai nuo organizmo, jei sužalojimas paviršinis, tai jos gali išnykti ir greičiau, jei jis yra ir gilesnis, tai jis gali būti ir kitą dieną toks pats kaip prieš parą. Nukentėjusiosios apžiūros metu ekspertė matė tik vieną kraujosruvą, kurią pamatavo, jos matmenys 5cm x 1,5 cm. Ekspertė, susipažinusi su šeimos gydytojos atsineštais medicininiais dokumentais, nurodė, kad 2015 m. mergaitei buvo daromi kraujo tyrimai, ten yra duomenys apie krešėjimo elementus, duomenų apie jų mažėjimą nėra, kas rodo, jog duomenų, kad greitai gali atsirasti mėlynės, nėra. Kadangi vaiko ranka gana maža, jei imant už alkūnės, tiesiog pagal apimtį, dalis plaštakos gali pereiti į dilbį ir žastą. Mergaitei padaryto sužalojimo mechanizmo ar įrankio nurodyti negali. Galėjo tai būti ir ranka, nes ji yra priskiriama prie kietų bukų daiktų kategorijos, prie žalojančio įrankio (t. 1, b. l. 158-159). Iš A. K. asmens sveikatos istorijos matyti šeimos gydytojos D. V. 2016 m. vasario 23 d. 18.00 val. padarytas įrašas, kad: „Mergaitė atvyko su močiute. Vakar vakare laiptinėje kaimynė užpuolė mergaitę, čiupo už rankos (kairės), papurtė. Mergaitė skundžiasi rankos skausmu, apžiūrint matyti 2 kraujosruvos (5 cm x 1,5 cm ir 2 cm x 2 cm) (t. 1, b. l. 153-155). Liudytoja D. V. parodė, kad ji dirba poliklinikos gydytoja, A. K. žino, kaip savo pacientę. Smulkiau apie mergaitei nustatytų sužalojimų lokalizaciją pasakyti negali, ji per klaidą neužrašė į kortelę, ant kurios A. K. kairės rankos dalies (dilbio ar žasto) buvo kraujosruvos. Jai A. K. sakė, kad kraujosruvos buvo padarytos vasario 22 d. vakare, liudytoja ją apžiūrėjo beveik po paros laiko. Mėlynės nebuvo senos, dar nepageltusios, tačiau smulkiau ji neprisimena. A. K. pagal medicininės kortelės įrašus yra iš jautresnių vaikų kategorijos (t. 1, b. l. 158).Iš 2016 m. vasario 22 d. nukentėjusiosios V. K. pareiškime policijai matyti, kad buvo pranešta, jog 2016 m. vasario 22 d. namo laiptinėje buvo sužalota V. K. 9-erių metų dukrą A. K.. (t. 1, b. l. 3).Iš 2016 m. vasario 25 d. apžiūros protokolo matyti, kad jog buvo apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini) namo laiptinės 5-o aukšto aikštelė, ji tarp laiptų į ketvirtą ir penktą aukštus (t. 1, b. l. 5-7). Iš 2016 m. kovo 14 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, jog nukentėjusioji A. K. atpažino L. D., kaip asmenį, kuris sukėlė jai fizinį smurtą (t. 1, b. l. 43-46).Iš 2016 m. gegužės 12 d. civilinių ieškinių matyti, kad nukentėjusioji V. K. prašo iš L. D. priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 250 Eur proceso išlaidų, taip pat kaip mažametės nukentėjusiosios A. K. įstatyminė atstovė, prašo jos naudai iš L. D. priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 18-22, 24-28). Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius, t. y., kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ar jis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Ši veika gali būti padaroma tik tyčia.Bylos duomenimis nustatyta, jog L. D. pagriebus mažametę nukentėjusiąją A. K. už kairės rankos, ją suspaudus ir patampius, nukentėjusioji ne tik jautė skausmą, bet jai buvo padarytas sužalojimas. Specialisto išvadomis Nr. G532-2016(02) ir pG888/2016(02) konstatuota, kad A. K. padaryta poodinė kraujosruva kairiame dilbyje, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. A. K. nuosekliai ir detaliai nurodė jai sukelto skausmo ir padaryto sužalojimo aplinkybes, kad būnant laiptinėje ir iš karto nepaklusus L. D. reikalavimui nežaisti, kaltinamoji jai griebė už kairės rankos ir patampė, skausmą ji pajuto, kai parbėgo namo, o apžiūrėjus matė mėlynes, kurių iki tol neturėjo. Liudytojas A. L. matė, kad L. D., sugriebusi A. K. už kairės rankos, ją tampė ir papurtė, o namuose nukentėjusioji verkė, jai buvo mėlynės ant rankos. Liudytoja A. K. išgirdo triukšmą laiptinėje, atbėgusi A. K. verkė ir su A. L. liudytojai paaiškino, kad L. D. griebė už nukentėjusiosios rankos ir tąsė, vėliau A. K. skundėsi skausmu rankoje, liudytoja matė ryškėjančias mėlynes. Kad nukentėjusiajai L. D. veiksmais buvo sukeltas skausmas ir padarytas sužalojimas patvirtino ir nukentėjusioji V. K., kuriai paskambinusi A. K., pasakodama apie įvykį, dėl susijaudinimo mikčiojo, vėliau ji taip pat matė mėlynes ant A. K. rankos. Mažametei nukentėjusiajai padarytos mėlynės užfiksuotos ir A. K. medicininiuose dokumentuose, iš kurių taip pat matyti, kad ji pakartojo nurodytas padarytų sužalojimų aplinkybes. Tai patvirtino A. K. apžiūrėjusi gydytoja liudytoja D. V.. Ekspertės M. K. apžiūros metu A. K. taip pat nurodė analogiškas nustatytos kraujosruvos atsiradimo aplinkybes. Pati kaltinamoji patvirtino, kad buvo įvykio vietoje ir bendravo su A. K.. Atsižvelgiant į aptartus įrodymus, kolegija laiko, jog nėra abejonių, kad L. D. pirmiau išvardyti veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu – griebimas jai už rankos, suspaudimas ir patampymas, buvo atlikti tyčia, suvokiant, jog toks elgesys gali sukelti mažametei A. K. skausmą ir sutrikdyti jos sveikatą, tačiau sąmoningai leidžiant nurodytiems padariniams atsirasti.Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad L. D. 2016 m. vasario 22 d., apie 14.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tarp ketvirto ir penkto aukšto, kitaip smurtaudama, t. y., mažametę A. K., gim. (duomenys neskelbtini), sugriebdama už kairės rankos, kurią suspausdama bei tampydama, sukėlė fizinį skausmą mažametei nukentėjusiajai A. K. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl ne mažiau vieno trauminio poveikio padarytos poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje. L. D. veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.L. D. pripažinus kalta, išsprendžiamas dėl jos padarytos nusikalstamos veikos bausmės paskyrimo klausimas, taip pat civilinių ieškinių priteisimo pagrįstumo bei proceso išlaidų klausimai.Individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti, paskyrus L. D. baudą. Atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta L. D. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, ji padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteista, administracine tvarka bausta, tačiau nuobauda negalioja, turi spec. vidurinį išsilavinimą, dirba. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinis reiškinys L. D. gyvenime, tai nebuvo dėsninga jos elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, L. D. skiriama mažesnė už BK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą baudos vidurkį bausmė, t. y., 5 MGL dydžio bauda.Nukentėjusioji V. K. byloje pareiškė civilinius ieškinius, kuriais prašo iš L. D. priteisti jai 2000 Eur ir nukentėjusiajai A. K. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad dėl kaltinamosios nusikalstamų veiksmų A. K. patyrė ne tik fizinį skausmą, fizinį sveikatos sutrikdymą, bet ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinį stresą, išgąstį, besitęsiančius psichologinius išgyvenimus. O pati V. K., būdama A. K. motina, taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinį stresą, išgąsti, nerimą dėl dukters, jos ateities, sveikatos ir psichologinės būsenos.Neturinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnis) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).Nustatant atlygintinos žalos dydį, asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Kaip matyti iš byloje esančių specialisto išvadų, nukentėjusioji A. K. patyrė poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš nukentėjusiosios motinos V. K. ir močiutės A. K. parodymų matyti, kad A. K. po įvykio patyrė fizinį skausmą, jautė baimę išeiti į laiptinę, negalėjo tamsoje miegoti, paaštrėjo jos mikčiojimas, todėl lankėsi pas psichologą, vartojo vaistus. V. K., būdama A. K. motina, taip pat turėjo dvasinių išgyvenimų ir emocinių sukrėtimų dėl dukters sveikatos, ateities. Dėl visų šių aplinkybių tiek nukentėjusioji A. K., tiek jos motina V. K. neabejotinai patyrė neturtinę žalą. Tačiau prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė, remiantis aukštesnės instancijos teismų praktika. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys), kartu atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kuriose nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju nukentėjusiajam paprastai priteisiama nuo 87 Eur iki 463 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-494-677/2015, 2K-299-648/2015, 2K-377/2014) mano, jog V. K. prašymas priteisti jai 2000 Eur ir nukentėjusiajai A. K. 3000 Eur neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl mažintinas A. K. priteisiant 300 Eur, o V. K. – 100 Eur. Šiuo konkrečiu atveju piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistosios turtinę padėtį, jos kaltės laipsnį, nukentėjusiosios patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus.Nukentėjusioji V. K. civiliniu ieškiniu taip pat prašo iš kaltinamosios priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už civilinio ieškinio surašymą. 2016 m. lapkričio 2 d. teisiamajame posėdyje V. K. atstovė advokato padėjėja Kristina Varanavičienė papildomai prašė priteisti proceso išlaidas už atstovavimą pirmosios instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, jog V. K. advokato padėjėjai Kristinai Varanavičienei už atstovimą ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo 250 Eur (t. 1, b. l. 23), už atstovavimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 300 Eur (t. 1, b. l. 123). Kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad nukentėjusiosios A. K., kurios įstatyminė atstovė V. K., atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, todėl nukentėjusioji V. K. turėjo teisę tinkamai atstovaudama savo ir A. K. procesines teises turėti atstovą ir V. K. patirtos atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę, posėdžių skaičių, advokato padėjėjos ruoštus dokumentus, visos atstovavimo išlaidos – 550 Eur priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. D. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir paskirti jai 5 MGL (188,3 Eur) dydžio baudą. Lietuvos Respublikos BVK 22 straipsnio 2 dalies pagrindu, baudą įpareigoti sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Nustatytu laiku savanoriškai nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Nukentėjusiosios V. K. civilinius ieškinius tenkinti iš dalies:

priteisti iš L. D.: nukentėjusiosios A. K. naudai 300 Eur (tris šimtus) neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios V. K. naudai 100 Eur (vieną šimtą) neturtinės žalos atlyginimo, 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt) atstovavimo išlaidų.

L. D. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.