Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nukentėjusiajai bei įstatyminei mažametės A. K. atstovei V. K. ir jos atstovei advokato padėjėjai Kristinai Varanavičienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

L. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, ištekėjusi, išsilavinimas – spec. vidurinis, dirba (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), deklaruota – ten pat, neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamoji L. D. buvo kaltinama tuo, kad ji 2016-02-22, apie 14.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje tarp ketvirto ir penkto aukšto, smurtaudama, tai yra sugriebus už kairės rankos mažametei A. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., ją tampė, taip ne mažiau vieno trauminių poveikio pasėkoje padarė nukentėjusiajai A. K. poodinę kraujosruvą kairiajame dilbyje, kas nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra šiais savo veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.

Kaltinamoji L. D. teisme pagal jai pareikštus kaltinimus kalta neprisipažino ir paaiškino, kad 14 metų gyvena bute (duomenys neskelbtini), jos butas penktame aukšte, nukentėjusios V. K. šeima gyvena apie 9-10 metų ketvirtame aukšte po jos butu. Kaltinamoji su kitais namo kaimynas bendrauja ir sutaria, o su V. K. visiškai nebendrauja, net nesisveikina. Jos susipažino prieš 6-erius metus, kai kartą ji dėl nepaliaujamo triukšmo pabarškino šepečiu į grindis, ko pasekoje vėlų vakarą pas ją atėjusi nukentėjusioji V. K. ją iškoliojo, po teprasidėjo jų nesutarimai. K. bute būdavo pastoviai triukšmaujama, nes V. K. sutuoktinis geriantis, todėl į butą buvo kviečiama policija, beto V. K. bute gyveno iš viso 7 žmonės, tai yra jos šeima, motina ir jos vyro sesuo su vyru, tik šiuo metu gyvena ji, jos vyras, dukra, sūnus ir motina, todėl dėl triukšmo L. D. tekdavo į darbą eiti nemiegojusiai. Ji pati į policiją dėl kaimynų triukšmavimo nėra kreipusis, tik kartą su šluota 2009-09-15 yra pabeldusi į grindis, bet dėlto ji nukentėjo, nes buvo nubausta teismo įspėjimu. Tą kartą policijai V. K. tada sakė, kad baladodama ji triukšmauja ir tokiu būdu sukėlė mikčiojimą jų dukrai Augustei. V. K. pastoviai rašydavo ant kaltinamosios pareiškimus, todėl prieš šešerius metus policija pas ją ėjo kaip į darbą. Kaltinamoji bute gyvena kartu su savo sena mama, todėl žiūrėdamos televizorių kartais pagarsina jį, nes jos mama neprigirdi, nei ji, nei jos motina alkoholio nevartoja, yra tikinčios. Kaltinamoji su nukentėjusiosios motina ankščiau sveikindavosi, tačiau po šio konflikto – nebesisveikina. Dėl kaltinime nurodyto 2016-02-22 įvykio neturi ko prisiminti, nes to nebuvo, kaimynės vaiko ji netampė, Auguste yra manipuliuojama kaip įrankiu, nes jos motinai tik reikalingi pinigai. Nukentėjusioji A. K. dažnai žaisdavo jų laiptinėje ant laiptų, todėl kaltinamajai sunku būdavo praeiti į 5 aukštą, nes vaikų būdavo 3-4, laiptinėje būdavo kažkas, dar atsivesdavo šunį, triukšmaudavo, šiukšlino. 2016-02-22 ji grįžo iš darbo ir aikštelėje tarp 4-o ir 5-o aukšto pamatė žaidžiančius vaikus. Kaimynų vaikai žaisdavo kiekvieną dieną, kai ji grįžta iš darbo, o taip pat ir savaitgaliais, jie su ja nesisveikina, nes ji ir anksčiau perspėdavo, kad jie netriukšmautų, nešiukšlintų, netrukdytų praeiti namo gyventojams. Žaidė kaimynė A. su berniuku A., kurį matė pirmą kartą, ji juos perspėjo, kad jie nenukristų nuo laiptų, kad baigtų žaisti, netrukdytų jai praeiti, jie nereagavo ir toliau žaidė mobiliais telefonais, A. K. jai pasakė, kad kai baigs žaisti, tada jie nueis namo. Tada ji dar kartą į abu vaikus kreipėsi, kad jie baigtų žaisti, pakartojo, kad laiptinė yra bendra, kad tai ne žaidimų aikštelė, kad laiptinė yra žmonėms vaikščioti, ji paprašė kad jie leistų jai praeiti. Jokių necenzūrinių ar įžeidžiančių žodžių vaikų atžvilgiu nevartojo. Kol ji negavo šaukimo iš tardytojos, ji nežinojo kad yra kaltinama 2016-02-22 laiptinėje smurtavus prieš mažametę. Ji neigia tyčia sužalojus nukentėjusiąją A. K., ji mano, kad A. nustatytos ekspertų mėlynės galėjo atsirasti kitu laiku, nei 2016-02-22 kai ji ėjo pro vaikus, nes V. K. dukra A. yra judrus vaikas, pastoviai žaidžia su berniukais, todėl vaikas galėjo ir mokykloje užsigauti, o ji tiesiog tapo atpirkimo ožiu. Kaltinamoji mano, kad laiptinėje buvusių vaikų parodymai yra melagingi ir mano, kad tam buvo pravesta suaugusiųjų pamoka. Žodžių „valkatos“ vaikų atžvilgiu nenaudojo. Kas teisme buvo pasakyta nukentėjusiosios V. K. yra melas, nes jos tikslas yra pinigai, o jos vaikas yra kaip įrankis jiems gauti. V. K. ją susitikus laiptinėje, vadina įvairiais necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, kaimyne niekada nepavadino, jos seniai konfliktuoja. Byloje pareikštų civilinių ieškinių nepripažįsta. Nori, kad teisme nugalėtų teisybė.

Bylą su kaltinamuoju aktu perdavus į teismą kaltinimas L. D. buvo grindžiamas nukentėjusiosios mažametės A. K. (b. l. 32, 53-57), jos įstatyminės atstovės ir nukentėjusiosios V. K. (b. l. 10, 11-12), mažamečio A. L. (b. l. 62-64), liudytojos A. K. (b. l. 68-70) parodymais, specialisto išvada Nr. G532-2016(02) (b. l. 35, 39), 2016-03-14 asmens parodymo atpažinti protokolu (b. l. 43-46), 2016-02-25 V. K. protokolu-pareiškimu apie nusikalstamą veiką (b. l. 2, 3) ir 2016-02-25 įvykio vietos apžiūros protokolu (b. l. 5-7).

Teisminio nagrinėjimo metu ištyrus byloje surinktus įrodymus, šis kaltinimas nepasitvirtino.

Teismas posėdžio metu, BPK 276 str. nustatyta tvarka susipažino su nukentėjusiosios A. K. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui bei tyrėjai, peržiūrėjo CD su nufilmuota mažametės nukentėjusiosios A. K.. Nukentėjusioji A. K. parodė, kad gyvena kartu su savo tėvais. Ji dažnai išeina į laiptinę pažaisti su savo draugais. Kartais pas ją ateina vienas draugas, kartais – du. Jie kalbasi, tyliai palaksto, tačiau niekada niekas jokių priekaištų dėl to jiems neišsakė, išskyrus vieną kaimynę iš penkto aukšto. Ji gyvena bute Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame virš jų buto. Ji nuolat jai priekaištauja, kad ji su savo draugais būna laiptinėje. Ji išeina iš savo buto ir sako, kad ji neturi namų ir panašiai. Tai jau tęsiasi keletą mėnesių. Maždaug prieš dvi dienas, tiksliai laiko neprisimena, ji grįžo iš mokyklos, papietavo ir išėjo į laiptinę su draugu Arnu. Laiptinėje jie žaidė su telefonais. Jie buvo laiptinės aikštelėje tarp penkto ir ketvirto aukšto. Tuo metu iš kažkur grįžo kaimynė iš 15-o buto. Ji pasakė: „Ir vėl jūs čia. Eikite ant savo laiptų arba į namus“. Ji jai atsakė, kad kai baigs žiūrėti filmuką savo telefone, pareis į namus arba eis ant savo laiptų. Ji atsakė, kad ji jai ne močiutė ir kad jos klausytų. Ji toliau žiūrėjo filmuką, o ji stovėjo ir laukė. Kiek palaukusi ji nepatenkinta paklausė, ar ilgai jai dar reiks laukti. Ji jai atsakė, kad nueis kai pabaigs žiūrėti filmuką. Tada ji sugriebė jai už rankos ir ėmė tampyti. Ji labai išsigando, nes imdama jai už rankovės, ji sugnybo jai ranką. Tuo metu ji skausmo nepajuto, nes labai išsigando, kad nepradėtų kaimynė jos mušti, kai tik ją paleido ji nubėgo į namus ir ėmė skambinti savo mamai ir papasakojo kad buvo. Netrukus pradėjo jausti skausmą rankoje, kurią jai buvo sugnybusi kaimynė. Vakare grįžusi mama apžiūrėjo jos ranką, ant kurios buvo likusios mėlynės. Kitą dieną jos močiutė nuvedė ją į Kalniečių polikliniką, kur gydytoja apžiūrėjo jos ranką, tai yra mėlynes ant jos rankos (b. l. 32, 53-57).

Nukentėjusioji V. K. teisme parodė, kad su kaltinamąja konfliktuoja seniai, nuo tada kai 2009 m. ji kreipėsi į policiją, nes kaltinamoji belsdavo į savo buto radiatorių, ir to pasėkoje A. K. ėmė mikčioti, seniau dukra nemikčiojo, dėl to ji. Prieš tai su L. D. dar pasisveikindavo. Seniau kaltinamoji triukšmavo dėl to, kad jos vaikai žaisdavo namuose. Pas juos bute girtaujama tikrai nebūdavo. Kiekvienoje šeimoje būna kivirčų, bet tai, ką pasakoja šiuo metu kaltinamoji, netiesa. Nukentėjusioji dirba pardavėja, vyras – (duomenys neskelbtini) transportuotoju. 2016-02-22 po pietų sulaukė dukros skambučio. Dukra buvo strese, pasakodama vis dar labiau mikčiojo. Sakė, kad kaimynė ją tampė ir vijo namo. Ji dukrai pasakė, kad kai ji nurims, tada jos ir pakalbės, buvo kažkur 13 valanda. Ji iš darbo grįžo vėlai ir dukra jau miegojo, tai jos apie jos incidentą su kaimyne pasikalbėjo kitos dienos ryte. Buvo dvi mėlynės jai ant kairės rankos virš alkūnės, mėlynės nebuvo baisios, matėsi, kad tik pirštų antspaudai. Jos buvo pakankamai nedidelės, 1 cm – 1,5 cm. Vyro dukters sužalojimo metu nebuvo namuose, gal buvo kaime. Ryte atsikėlusi dukra papasakojo, kad vakar žaidė laiptinėje, kaimynė grįžo iš kažkur ir liepė eiti namo, tačiau jie norėjo pabaigti žiūrėti filmuką, o kaimynė laukė, kol pasibaigs ir pasakė „(duomenys neskelbtini), aš tau ne močiutė, turi manęs klausyti“. Kaimynė ją sugriebė už rankos ir patampė. Tada dukra su draugu A. parbėgo namo pas juos į butą. Tuo metu namuose buvo jos mama, A. močiutė, kuri išgirdusi triukšmą laiptinėje jau ėjo prie durų pažiūrėti. Po dukros skambučio dėl incidento namo negrįžo, nes ji negali užrakinti alkoholinių gėrimų parduotuvės, kur ji dirba ir išeiti iš darbo. Iki jos namų nuo darbo pėsčiomis trys minutės kelio. Todėl pasiskambino mamai ir ji papasakojo, kas įvyko. Tą dieną, kai sulaukė dukros skambučio, jai buvo sunku sulaukti darbo pabaigos. Tą pačią dieną po darbo važiavo rašyti į Žaliakalnio policiją, galėjo būti 22.30 val., pareiškimo. Ji pati dukros nevedė pas gydytojus, o vedė kitą dieną jos mama. Į psichiatrą kreipėsi po to du kartus, gali būti, kad pas psichiatrą kreipėsi tik po dviejų savaičių, nes turėjo suderinti viską su savo darbu. Ji pati pas gydytoją nėjo, nes jos darbo valandos pakankamai ilgos, tai savo nuožiūra vaistus geria. Dėl dukros tai psichologai sakė, jog vaikas pasekmes jaus ilgai. Mergaitei paaštrėjo mikčiojimas, ji turi gerti valerijonus, raminančias šaknelės, o taip pat reikalingi vaistai. Su dukra šios temos nebeliečia. Laiptinėje dukrai liepė dabar nebežaisti, bet būna, kad dukra į laiptinę išeina, būna, kad paklausia, ar gali atsivesti draugą į namus. Lankėsi su dukra pas psichologą ir iki šio įvykio, nes dukra jautri mergaitė, jai turi būti mažiau streso, tada ir mikčiojimas gali išnykti. Jai gydytojo skiriami vaistai nuo nerimo, po to įvykio ji jaučia baimę, negali tamsoje miegoti. Iki įvykio viskas buvo surišta tik su mikčiojimu. Dukra judri, būna, kad ir nugriūva, susižaloja, kaip dažnai – negali pasakyti. Dukrai mokslai sekasi vidutiniškai, draugų klasėje turi. Po to su A. lankėsi pas psichologą, nes dukra bijo išeiti į laiptinę, šuniuką išvesti. Vaikui buvo išrašyti stiprūs antidepresantai. Ji savo vaikų niekada nemuša, nėra net jų purčiausi, nes geriausia bausme vaikams laiko apribojimą naudotis telefonu ar kompiuteriu. Kaimynė dar prieš įvykį užkabinėjo, o pro ją nepraeina nepareplikavusi, vartoja rusiškus žodžius, visa jų šeima į tai bando nekreipti dėmesio. Kiekvienas žmogus nori ramiai gyventi. A. po įvykio tapo labai jautri, jai psichologai kainuoja nemažai, vaistus reikia pirkti. Ją reikėjo gydyti, turėjo išlaidų, todėl pareiškė byloje ieškinį dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo, vaistų čekių išsaugotų neturi, nes kai juos pirko, rūpėjo tik dukros sveikata ir apie čekių rinkimą net nepagalvojo. Jos ir dukros patirtą neturtinę žalą sudaro jos psichologiniai išgyvenimai, stresas. Po įvykio kaltinamoji pas ją nebuvo atėjusi atsiprašyti. Galvojo, kad ateis ir paaiškins. Pati pas kaltinamąją nėjo, nes nenorėjo veltis į konfliktą. Nukentėjusioji nurodė, kad byloje pareikštus civilinius ieškinius palaiko, ji ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 2000 Eur ieškinį dėl jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo bei prašymą priteisti turėtas 250 Eur bylinėjimosi išlaidas (b.l. 18-22), ji, kaip mažametės nukentėjusiosios A. K. įstatyminė atstovė pareiškė 3000 Eur ieškinį dėl dukrai padarytos neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 24-28, 135-136).

Liudytoja A. K. parodė, kad ji yra V. K. mama ir nukentėjusios A. močiutė. Kaltinamąją žino iš matymo, ji gyvena virš jų buto. Jos nebendrauja ir nesisveikina. Apie aštuonerius metus gyvena kartu su dukros šeima (duomenys neskelbtini). Pas juos butas dviejų kambarių. Ji su vaikais turi kambarį, o dukra su vyru kitame kambaryje gyvena. Vaikai žaidžia namuose, o mažesnė išeina į lauką, kai būna geras oras. Apie 2016-02-22 ji tvarkėsi virtuvėje. Parėjo anūkė iš mokyklos, paprašė, kad išleistų į lauką, o po to į laiptinę pažiūrėti kažkokį filmuką. Išleido ir pasakė, kad netriukšmautų. Žento tuo metu namuose nebuvo. Anūkas žaidė prie kompiuterio. Ji girdėjo, ką vaikai veikia laiptinėje. Iškart nesuprato, kas atsitiko, kai laiptinėje išgirdo triukšmą. Po kažkiek laiko ji norėjo pažiūrėti kas vyksta, pradėjo eiti link lauko durų, tuo metu pro duris į butą atbėgo anūkė su draugu, ji pradėjo verkti, buvo išsigandusi ir pasakojo, kad kažkas nutiko, tačiau močiutė iš pradžių nesuprato kas, nes vaikas buvo strese. Nors po 10-15 minučių nusiramino, papasakojo, bet ne viską suprato, kartu su ja buvęs draugas pasakojo, kad kaimynė eidama juos išvadino visaip, liepė nebūti laiptinėje, nežaisti. Anūkė verkė, sakė, kad ją mušė, griebė už rankų, tąsė. Kai išėjo draugas iš namų, anūkė skambino mamai papasakoti, kas nutiko. Dukra iš darbo grįžo kažkur po 22 val., ji dirba nuo 8 val. Tą pačią dieną ji anūkės niekur nevežė, einant gulti anūkei paskaudėjo rankytę, tai patepė, o kitą dieną po pamokų jos ėjo pas šeimos gydytoją, ji dirbo po pietų. Ryte irgi ranką skaudėjo. Virš alkūnės buvo pirštų antspaudai, viena didesnė, kita mažesnė. Viena 5 cm, o kita 2 cm dydžio. Mergaitė po įvykio naktį blogai miegojo, be vaistų negalėjo užmigti. Ji buvo smarkiai išsigandusi, reikėjo ją nuvesti ir į mokyklą, nes broliui su A. į mokyklą nepakeliui. Jai atrodo, kad A. yra per daug jautri. Anūkė dabar irgi geria vaistus – valerijonus, raminančią arbatą. (b.l. 136-137)

L. V. K. parodė, kad nukentėjusioji A. K. jo dukra. Jis dirba (duomenys neskelbtini) logistikos skyriuje kroviku. 2016-02-22 prieš darbą ryte buvo išvykęs pas tėvus į kaimą, prieš 13 valandą grįžo namo, pasiėmė pietus, dukra tuo metu buvo lauke ir išėjo į darbą. Naktį, jau po 22 valandos, jam telefonu žmona paskambino į darbą ir pasakė, kas atsitiko, kad ji vyksta į policiją. Jis dukros sužalojimo metu jau buvo darbe, nors oficialiai darbas jam buvo tik nuo 16 valandos, nes darbe turi atlikti tam tikrus darbus ir po to gali eini namo. Dabar žino, kad laiptinėje įvyko konfliktas tarp kaimynės ir jų dukros A., kad po to parėjo vaikas verkdamas namo. Kodėl dukra verkė jis nežino. Nelabai ką apie tą įvykį iš viso žino, jam tepasakė, kad kaimynė už rankos tampė dukrą, tačiau už kurios rankos tampė, nežino. Nors jo santykiai su dukra geri, tačiau kitą dieną dukra jam nerodė savo sužalojimų. Jis grįžęs iš darbo ryte miegojo (b.l. 159-160).

Vadovaujantis BPK 276 str., teismas posėdžio metu pagarsino nepilnamečio A. L. apklausos pas ikiteisminį teisėją protokolą, iš kurio matyti, kad mažametis A. L., patvirtino A. K. parodymus, papildydamas, jog kaimynė pradėjo tampyti A., nors jie tik žiūrėjo video. Tempė už kairės rankos. Tampė ir papurtė kokius 4 kartus. A. nuėjo namo ir pradėjo verkti. Jis jautėsi blogai, kai kaimynė A. tampė. A. skaudėjo kai ją tampė, nes ji sakė, kad jai beveik buvo lūžusi ranka (b. l. 62-64). Iš vaizdo įrašo matyti, kad liudytojas nurodė, kad kaimynė A. paėmė ranka už kairios rankos virš alkūnės.

Ekspertė M. K. paaiškino, kad pirminės apžiūros metu, kai pas ją mažametė nukentėjusioji atvyko 2016-02-26, buvo konstatuota poodinė kraujosruva kairiame dilbyje, tai turėtų būti vidinio paviršiaus, esančio viršutiniame dilbio trečdalyje, per trečdalį nuo alkūnės ir peties. Mėlynės buvo su žalsvais ir gelsvais pakraščiais, nes buvo praėjusios keturios paros. Tiriamoji trumpai paaiškino, kas nutiko, kad ji buvo tampoma už kairės rankos. Kraujosruvų spalvos pasikeičia priklausomai nuo organizmo, jei sužalojimas paviršinis, tai jos gali išnykti ir greičiau, jei jis yra ir gilesnis, tai jis gali būti ir kitą dieną toks pats kaip prieš parą. Jie nefotografuoja gyvų asmenų. Nukentėjusiosios apžiūros metu ekspertė matė tik vieną kraujosruvą, kurią pamatavo 5cm x 1,5cm matmenys. Ekspertė, susipažinusi su šeimos gydytojos atsineštais medicininiais dokumentais, nurodė, kad 2015 metais mergaitei buvo daromi kraujo tyrimai, ten yra duomenys apie krešėjimo elementus, duomenų apie jų mažėjimą nėra, kas rodo, jog duomenų, kad greitai gali atsirasti mėlynės, nėra. Kadangi vaiko ranka gana maža, jei imant už alkūnės, tiesiog pagal apimtį, dalis plaštakos gali pereiti į dilbį ir žastą. Mergaitei padaryto sužalojimo mechanizmo ar įrankio nurodyti negali. Galėjo tai būti ir ranka, nes ji yra priskiriama prie kietų bukų daiktų kategorijos, prie žalojančio įrankio (b.l. 159).

Iš specialisto išvados Nr. G532-2016(02) matyti, kad A. K. konstatuota poodinė kraujosruva kairiame dilbyje padaryta kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 39).

Liudytoja D. V. parodė, kad ji dirba poliklinikos gydytoja, A. K. žino, kaip savo pacientę. Gydytoja teisme smulkiau apie mergaitei nustatytų sužalojim lokalizaciją pasakyti negalėjo, ji per klaidą neužrašė į kortelę, ant kurios A. K. kairės rankos dalies (dilbio ar žasto) buvo kraujosruvos. Jai mergaitė sakė, kad kraujosruvos buvo padarytos vasario 22 dieną vakare, gydytoja ją apžiūrėjo beveik po paros laiko. Mėlynės nebuvo senos, dar nepageltusios, tačiau smulkiau ji neprisimena. Mergaitė pagal medicininės kortelės įrašus yra iš jautresnių vaikų kategorijos (b.l. 158).

Iš A. K. asmens sveikatos istorijos matyti šeimos gydytojos D. V. 2016-02-23 18.00 val. padarytas įrašas, kad: „Mergaitė atvyko su močiute. Vakar vakare laiptinėje kaimynė užpuolė mergaitę, čiupo už rankos (kairės), papurtė. Mergaitė skundžiasi rankos skausmu, apžiūrint matyti 2 kraujosruvos (5 cm x 1,5 cm ir 2 cm x 2 cm) (b. l. 153-155).

Iš 2016-02-25 apžiūros protokolo matyti, kad jog buvo apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini) namo laiptinės 5-o aukšto aikštelė, ji tarp laiptų į ketvirtą ir penktą aukštus (b. l. 5-7).

Iš 2016-03-14 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, jog mažametė nukentėjusioji A. K. atpažino L. D., kaip asmenį, kuris sukėlė jai fizinį smurtą (b. l. 43-46).

Iš 2010-01-19 Kauno miesto apylinkės teismo nutarimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-99-667/2010 matyti, kad L. D. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str., už tai, kad padarė nedidelį chuliganizmą, o būtent: 2009-09-15, apie 11.30 val., viešoje vietoje — (duomenys neskelbtini), įžeidžiamai kibdama bei išplūsdama necenzūriniais žodžiais V. K. bei kiemo vaikus, tokiu būdu ji savo priešinga teisei veika pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, todėl jai buvo skirta administracinė nuobauda — įspėjimas. (b. l. 144).

N. V. K. 2016-02-22 pareiškime policijai nurodė, kad 2016-02-22 namo laiptinėje buvo sužalota jos 9-erių metų dukrą A. K.. (b. l. 3).

Pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

BK 140 str. numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra tyčiniu poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. BK 140 str. 3 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko prieš mažametį asmenį. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 3 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą ir tai padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.).

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad L. D. kaltinama fizinio smurto panaudojimu prieš mažametę A. K., ko pasekoje A. K. buvo padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. L. D. kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., padarymu. Nukentėjusiajai A. K. sužalojimas - vienos poodinės kraujosruvos atsiradimas kairiame dilbyje pasireiškė tyčiniais kaltinamosios veiksmais, ne mažiau kaip vieno trauminio poveikio pasekoje. Kaltinimas neinkriminavo kaltinamajai kito BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos alternatyvaus objektyvaus požymio – fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai, kuris tik kaltinime galimai preziumuojamas, kaip nustatyto nežymų sveikatos sutrikdymo pasekmė. Teismas išnagrinėjęs bylą nenustatė, kaip galėjo atsirasti ant nukentėjusiosios A. K. rankos dilbio kraujosruva, nes pagal bylos medžiagą kaltinamoji įvykio metu galimai paėmė nukentėjusiajai už kairės rankos žasto ir ją papurtė, ko pasekoje padarė kraujosruvas, kurias tą patį vakarą matė tiek nukentėjusioji A. K., tiek jos močiutė. Tai, kad kaltinamoji savo ranka paėmė nukentėjusiajai A. K. už kairės rankos aukščiau alkūnės nurodė tiek pati nukentėjusioji, tiek kartu su ja buvęs draugas A. L., nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris vykdė mažamečių apklausas (vaizdo įrašas - b.l. 55-57, 62-64).

Ekspertės M. K. teismo posėdyje išreikšta prielaida, kad kaltinamoji galėjo savo rankos delnu kartu paimti 9 metų nukentėjusiajai A. K. tiek už kairės rankos dilbio, tiek kartu ir už žasto - negali būti byloje neginčijamas įrodymas, nes būtina įvertinti ir tai, kad kaltinamoji yra smulkaus sudėjimo 66 metų moteris, kurios rankos nėra tiek didelės, kad ji taip plačiai paimtų, kad po to ant A. rankos žasto atsiradusios dvi kraujosruvos 5x1,5 cm ir 2x2 cm po kelių dienų transformuotųsi į vieną viena kraujosruvą 5x1,5 cm ant nukentėjusiosios dilbio vidurinio trečdalio, ką objektyviai užfiksavo ekspertė savo specialisto išvadoje apžiūrėdama nukentėjusiąją A. K. (b.l. 35). Ekspertė nurodė, kad ji, skirtingai nuo kitų ekspertų, nefotografuoja apžiūrų metu tiriamų objektų – gyvų žmonių, todėl dabar tiksliai negali nurodyti tikslios kraujosrūvos lokalizacijos vietos, tai yra kokioje konkrečioje vietoje ji matė sužalojimus ant A. K. ant kairės rankos dilbio. Ekspertė mano, kad viena iš dviejų kraujosruvų, 2x2 cm, kurios nerado ekspertė, bet kurią užfiksavo mergaitę apžiūrėjusi gydytoja D. V., per 4-turias paras po įvykio galėjo išnykti, nes iš medicininių dokumentų nenustatyta, kad E. K. būtų objektyviai padidėjęs kraujo krešamumas, kas būtų leidę greičiau ir ilgesniam laiko tarpui likti kraujosruvoms ant tiriamos A. K. kairės rankos.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių L. D. kaltę padarius BK 140 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, tai yra byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jos veiksmuose esant visus būtinus nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymiams. Bylos nagrinėjimo metu nesurinkta įrodymų, kad būtų galima pagrįsti kaltinamosios tyčią nežymiai sutrikdyti mažametei A. K. sveikatą. Viso proceso metu kaltinamoji kalta neprisipažino. Ji neneigė tarp jos ir mažametės A. K. namo laiptinėje įvykusio žodinio incidento, tačiau tvirtino šio vaiko įvykio metu iš viso nelietusi ir už rankos netempusi. Teismas, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu apklausto kartu su A. laiptinėje žaidusio mažamečio A. L. parodymus, jog A. kaimynė - kaltinamoji tampė ir purtė A., kuri po to nuėjo namo ir pradėjo verkti, konstatuoja, kad šie A. L. parodymai iš dalies sutampa su liudytojos A. K. parodymais, todėl teismas mano, kad incidento metu fizinis kontaktas tarp kaltinamosios ir mažametės nukentėjusiosios galimai buvo, tačiau ar tai buvo tyčiniai kaltinamosios veiksmai sužaloti ar sukelti skausmą nukentėjusiajai A., ar tik patraukti jai nepaklūstančią ir atsikalbinėjančią kaimynų dukrą A. už rankos nuo praėjimo laiptinėje, nenustatyta, nes įvykusio konflikto aplinkybes iš esmės panašiai pasakoja tiek kaltinamoji, tiek nukentėjusioji pusė. Kitų liudytojų, tiesiogiai mačiusių šį įvykį, be pirmiau minėtų mažamečių vaikų, nėra. Aplinkybės, kieno iniciatyva prasidėjo konfliktas, sprendžiant L. D. kaltės pagal BK 140 str. 3 d. klausimą, esminės įtakos neturi, kadangi jos tyčios turiniui nustatyti esminė aplinkybė yra ta, kaip faktinę situaciją suvokė pati kaltinamoji ir kokios aplinkybės galėjo sąlygoti atitinkamų jos fizinių veiksmų panaudojimą prieš mažametę A. K.. Specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai iš esmės patvirtina mažametės A. paaiškinimus, kad incidento metu kaltinamoji ne tik išsakė žodinius priekaištus, bet ir naudojo prieš ją fizinį smurtą. Todėl tik formaliai tokie L. D. veiksmai iš esmės atitiktų BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo kaltu gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo veiksmuose nustatomi visi būtinieji nuskalstamos veikos sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Būtent subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Tai yra byloje nėra nustatyta, jog L. D. veiksmuose buvo tyčia mažametei A. K. sukelti fizinį skausmą ar sutrikdyti jos sveikatą, tai yra nėra įrodyta, kad kaltinamoji incidento metu siekė BK 140 str. 3 d. numatytų padarinių, nes specialisto išvada, kuria konstatuoti kūno sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, pati savaime L. D. kaltės neįrodo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš karto po įvykio 2016-02-22 apie 13.00-13.30 val. dėl mažametės Augustės sveikatos būklės iš artimųjų į medikus pagalbos niekas nesikreipė, pas šeimos gydytoją su mergaite buvo apsilankyta tik sekančios dienos vakare – 2016-02-23 18.00 val. (b. l. 154-155), o specialisto tyrimas buvo atliktas praėjus 4-oms paroms po įvykio. Iš bylos aplinkybių matyti, kad A. K. charakterizuojama kaip judrus vaikas, todėl teismui taip pat lieka nepaneigta kaltinamosios iškelta abejonė, kad A. kraujosruva galėjo atsirasti ir kitu, nei kaltinime nurodytu, metu jai būnant tiek namuose, tiek lauke. Teismas atkreipia dėmesį į mažametės A. motinos nukentėjusiosios V. K. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus ir jos pareiškime policijai surašytus skirtingus parodymus apie įvykį ir dukrai A. padarytus sužalojimus. Keista tai, kad telefonu sužinojusi iš dukros apie incidentą tarp jos ir kaimynės L. D., V. K. toliau liko dirbti darbe, nors darbo vieta alkoholinių gėrimų parduotuvėje buvo šalia jos namų, nedaugiau iki namų pėstute 3 minutės kelio. Nors jos dukra galimai buvo sužalota, verkė, net kukčiojo, jos kalboje buvo padidėjęs jos mikčiojimas, ji daugiau neskambino į namus ir nesiteiravo, kaip jaučiasi mažametė dukra, neprašė savo motinos nuvežti pas gydytoją, ir tik po 22.00 val. baigusi darbą ji grįžo namo ir radusi A. miegančią, jos net neapžiūrėjo, o iš karto nuvažiavo į policiją rašyti pareiškimo, kuriame paminėjo savo su kaimyne konflikto priešistorę, bei tai, kad jos dukra įvykio metu buvo ne tik sužalota, bet ir iškoliota negražiais žodžiais. Savo pareiškime V. K. nurodė, jog dukra jautė ir tebejaučia skausmą rankoje, už kurios ją tampė kaimynė (b. l. 3), nors objektyviai dėl šių aplinkybių nesitikrino, o su dukra apie įvykį kalbėjo tik kitą dieną. Prieštaravimų yra ir tarp nukentėjusiosios A. K. bei jos močiutės parodymų. Teismo vertinimu, tokie V. K. veiksmai, neadekvačiai reaguojant į dukros incidentą su kaimyne, neįvertinant medikiniuose dokumentuose nustatyto A padidėjusio jautrumo bei į jos galimai netinkamus veiksmus bendraujant su senyvo amžiaus kaimyne, į būtina vaikų pagarba senyvo amžiaus žmonėms ir jų teisėtiems prašymams, daugiau buvo sąlygoti jau iš ankščiau tarp V. K. šeimos ir L. D. susiklosčiusios konfliktinės situacijos, todėl manytina, kad po tiriamo įvykio V. K. dėmesys daugiau buvo sutelktas į konflikto su kaimyne tąsą ir galimą „naudą“ iš šio įvykio, o ne į dukrai A. galimai padaryto sužalojimo gydymą ir santykių su kaimyne tinkamą išsprendimą.

Teismas daro išvadą, kad ištirtų įrodymų visuma duoda pagrindą manyti, kad kaltinamoji L. D., nukentėjusiajai A. K. nereaguojant į pagyvenusios kaimynės prašymą ją praleisti ir nežaisti laiptinėje, nes kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų jos mama K. jai liepė nereaguoti į kaimynės prašymus ir veiksmus, galimai paėmė nukentėjusiajai A. K. už kairės rankos aukščiau alkūnės, ir patampė, kaip teigiama jos mamos pareiškime policijai, tačiau ar tokie jos veiksmai galėjo jai sukelti realų fizinį skausmą nenustatyta. Teismas daro išvadą, kad nustatydamas L. D. galimai atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, turi realiai įvertinti kaltinamosios galimai padarytos veikos pavojingumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka valstybiniam kaltintojui – prokurorui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės byloje turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad nesurinkta nenuginčijamų įrodymų, kad L. D. būtų padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 3 d.. Esant tokai situacijai, o byloje esančias abejones aiškinant kaltinamosios naudai, L. D. išteisintina pagal BK 140 str. 3 d., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

L. D. išteisinus, jai paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 77-78), naikintina.

Nukentėjusiosios - civilinės ieškovės V. K. ir nukentėjusiosios - civilinės ieškovės A. K., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. K., pareikšti civiliniai ieškiniai (b. l. 18-22, 24-27) paliktini nenagrinėtais (BPK 115 str. 3 d. 2 p., 106 str. 2 d.).

Daiktai turėję reikšmės šiai nusikalstamai veikai nagrinėti teisme – CD su mažamečių nukentėjusiosios A. K. ir liudytojo A. L. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, prisegti voke prie bylos užpakalinio viršelio, palikti prie bylos kaip įrodymai. (BPK 94 str. 1 d. 3 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 298, 303 str.5 d. 1 p., 307 str. 4 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

L. D., kaltinamą pagal BK 140 str. 3 d., išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiosios - civilinės ieškovės V. K. ir nukentėjusiosios - civilinės ieškovės A. K., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. K., pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

L. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Daiktus turinčius reikšmės šiai nusikalstamai veikai nagrinėti teisme – CD su nepilnamečių A. K. ir A. L. apklausa, palikti prie bylos kaip įrodymus.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.