Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei I. J., atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovui E. T. P., apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, P. J. (P. J.)), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Trečiasis asmuo neišreiškė aiškios pozicijos ieškinio pagrįstumo klausimu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, 2010 m. vasario 20 d., vairuodamas transporto priemonę, mirtinai sužalojo S. Š. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu pripažino trečiąjį asmenį kaltu, padarius nusikalstamą veiką. Ieškovas pripažino šį įvykį draudžiamuoju įvykiu ir išmokėjo žuvusiosios šeimos nariams (sutuoktiniui ir dviem dukroms) draudimo išmokas, kurių bendra suma – 117 000 Lt. Atsakovė buvo apdraudusi trečiojo asmens, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę.

Socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį apimtis – šio asmens veiksmais padarytos žalos dydis (Civilinio kodekso 6.113 straipsnis, 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis ir 6.290 straipsnio 3 dalis). Ieškovas privalo įrodyti, koks yra nukentėjusiųjų asmenų realiai patirtos žalos dydis. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė realiai patirtos žalos dydžio. Todėl teismas atmetė ieškinį.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė nukentėjusiųjų asmenų patirtos žalos dydžio, yra nepagrįsta. Pirma, ieškovas apskritai neturėjo papildomai įrodinėti patirtos žalos dydžio. Antra, pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos pažymos apie draudžiamąsias pajamas, kurios iš dalies įrodo patirtos žalos dydį;pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio kodekso 6.249 straipsnio ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas. Remiantis šiomis teisės normomis, vienkartinė draudimo išmoka yra priemonė, kuria kompensuojamos negautos (prarastos) pajamos;pirmosios instancijos teismo išvada, jog Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nenustato, kad tais atvejais, kai draudžiamasis įvykis įvyksta dėl trečiųjų asmenų kaltės, šie privalo kompensuoti išmokėtas išmokas, yra nepagrįsta. Tokia prievolė atsiranda pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnį, Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalį ir 6.290 straipsnio 1 dalį;pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią socialinio draudimo įstaiga turi teisę susigrąžinti tiek, kiek yra išmokėjusi socialinio draudimo išmokų pavidalu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).

Atsakovė prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė žalos dydžio. Ieškovas nepaaiškino, kaip jis apskaičiavo negautas pajamas. Ieškovas skaičiuoja negautas pajamas iki žuvusiosios pensinio amžiaus, bet negali būti preziumuojama, kad žuvusioji iki pat savo pensinio amžiaus būtų teikusi dukroms išlaikymą. Be to, ieškovas neįrodė, kad žuvusioji išlaikė savo sutuoktinį;pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, ir pateikė pagrįstą išvadą, jog socialinio draudimo įstaiga turi padarytos žalos dydžio regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį. Šią išvadą pagrindžia ir Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas;nesutampa šios bylos ir ieškovo cituojamos kasacinės bylos faktinės aplinkybės. Todėl negali būti remiamasi ieškovo nurodomais kasacinio teismo išaiškinimais.

Šalys apeliacinės instancijos teisme palaikė argumentus, suformuluotus jų procesiniuose dokumentuose. Be to, pateikė ir papildomus argumentus, kurie bus aptarti ir išanalizuoti, motyvuojant šį procesinį sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, P. J. 2010 m. vasario 20 d., vairuodamas transporto priemonę, sukėlė eismo įvykį, kurio pasekmė – S. Š. mirtis. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu pripažino trečiąjį asmenį kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalyje. Šis įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Žuvusiosios sutuoktiniui ir dviem dukroms buvo skirtos ir išmokėtos lygiavertės vienkartinės draudimo išmokos, pinigine išraiška sudarančios 11 295,18 Eur (39 000 Lt). Apeliantas kreipėsi į atsakovę, kuri buvo apdraudusi trečiojo asmens, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę, prašydamas kompensuoti jo išmokėtas draudimo išmokas. Atsakovė 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu atsisakė kompensuoti apelianto išmokėtas vienkartines draudimo išmokas. Todėl apeliantas pareiškė teisme ieškinį, siekdamas gauti šių išmokų kompensaciją.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu atmetė ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi apeliacinės instancijos teismui, iš naujo peržiūrinėjančiam pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 2 dalis).

Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Bylos šalių ginčo esmė – apelianto regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis. Civilinei atsakomybei taikyti yra būtinos šios sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė (Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniai). Asmuo, reikalaujantis civilinės atsakomybės taikymo, privalo įrodyti šias sąlygas. Tas pats pasakytina ir apie socialinio draudimo įstaigą, nors ji ir nėra deliktinės prievolės šalis. Šiai įstaigai išmokėjus draudimo išmokas, žalos atlyginimo (deliktinė) prievolė, siejanti nukentėjusįjį ir žalą padariusį asmenis, pasibaigia tinkamu įvykdymu (Civilinio kodekso 6.123 straipsnis). Pasibaigus žalos atlyginimo prievolei, atsiranda nauja – regresinė – prievolė, siejanti socialinio draudimo įstaigą ir žalą padariusį asmenį. Nors prievolė ir yra nauja, reikalavimo teisė, perėjusi socialinio draudimo įstaigai, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmenų santykius. Trečiasis asmuo, kuriam regreso tvarka pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (Civilinio kodekso 6.113 straipsnis). Vadinasi, socialinio draudimo įstaiga, siekdama gauti kompensaciją, kuri visiškai padengtų jos išmokėtas draudimo išmokas, privalo, be kitų sąlygų, įrodyti, kad išmokėtos draudimo išmokos yra ekvivalentiškos nukentėjusiųjų asmenų patirtai žalai. Kitoks aiškinimas prieštarautų visiško nuostolių atlyginimo principui (Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Socialinio draudimo įstaigai pateikus jos apskaičiuotos žalos įrodymus, pareiga įrodinėti, jog transporto priemonės valdytojas žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014, 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015). Apelianto sprendimai dėl draudimo išmokų žuvusiosios šeimos nariams išmokėjimo pagrįsti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi. Ši viešosios teisės norma numato, kad, apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1771 numato, jog 2010 metų draudžiamosios pajamos – 1 170 Lt. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusiųjų asmenų patirta žala yra netgi didesnė negu jo išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos. Šiam teiginiui pagrįsti pateikė apeliacinės instancijos teismui savo paties atliktus skaičiavimus. Atsakovė, savo ruožtu, nesutinka su apelianto įrodinėjamu žalos dydžiu. Atsikerta, kad, ji, kaip trečiojo asmens – transporto priemonės valdytojo – civilinės atsakomybės draudikė, privalo atlyginti tik tiek, kiek sudaro nukentėjusiųjų asmenų realiai patirta žala. Teigia, jog periodiniais mokėjimais pagal apelianto pretenzijas kompensuoja ir galiausiai visiškai kompensuos nukentėjusiųjų asmenų (žuvusiosios dukrų) patirtą žalą. Be to, nurodo, kad žuvusiosios sutuoktinis apskritai nepatyrė turtinės žalos.

Žuvusioji buvo susituokusi su J. Š. (J. Š.). Žuvusioji dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini). Žuvusiosios sutuoktinis jos mirties momentu nedirbo, vėliau gavo nedarbo draudimo išmokas, dirbo, bet darbo funkcijų vykdymo laikotarpiu, trukusiu šiek tiek daugiau negu penkis mėnesius, gavo tik 152,78 Lt pajamas (išskaičiavus valstybinio socialinio draudimo įmokas) ir galiausiai buvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas). Žuvusiosios sutuoktinis nuo jo atleidimo iš darbo momento (2011 m. rugsėjo 12 d.) nedirbo (bent jau) iki 2015 m. rugsėjo 21 d. Žuvusiosios sutuoktiniui jos mirties momentu buvo 36 (trisdešimt šešeri) metai ir 7 (septyni) mėnesiai. Apeliantas pateikė Lietuvos statistikos departamento duomenis, patvirtinančius, jog vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė 2010 metais (kaime) – 65,52 metų. Darbinės veiklos pajamos yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektas (Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliantas nurodo, jog sutuoktinis prarado žuvusiosios darbinės veiklos pajamų dalį, kurią jis būtų gavęs iki savo (tikėtinos) mirties ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas išsireikalavo civilinę bylą, pradėtą pagal Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį žuvusiosios sutuoktiniui dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu patenkino ieškinį ir neterminuotai apribojo žuvusiosios sutuoktinio, kaip vaikų tėvo, valdžią. Ieškinys ir prie jo pridėti įrodymai patvirtina, jog dar tada, kai žuvusioji buvo gyva, jos sutuoktinis piktnaudžiavo alkoholiu, nesidomėjo šeimos reikalais, nesirūpino dukrų auklėjimu ir išlaikymu. Situacija dar labiau pablogėjo (ieškinyje nurodyta, jog padėtis tapo tragiška), mirus vaikų motinai. Šios aplinkybės patvirtina, jog sutuoktinis nebuvo lojalus šeimai, neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, netgi veikė priešingai šeimos interesams, faktiškai nusišalino nuo šeimos (vaikų auklėjimo ir išlaikymo), pats neturėjo savo mirusios sutuoktinės išlaikytinio statuso. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad santuoka ir kartu bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė būtų pasibaigusi, ją (netrukus) nutraukus vieno ar abiejų sutuoktinių valia, o ne mirus sutuoktiniui, sulaukusiam statistinio vidutinio amžiaus. Teisėjų kolegija priima ir laiko pagrįstu atsakovės atsikirtimą, jog tikėtina, kad sutuoktiniai, jeigu ir nebūtų išsituokę dėl žuvusiosios sutuoktinio pasirinkto gyvenimo būdo ir nesirūpinimo šeima, galiausiai nebūtų gyvenę drauge bei vedę bendro ūkio ir todėl žuvusiosios sutuoktinis nebūtų faktiškai gavęs žuvusiosios darbo užmokesčio ir / ar kitų pajamų dalies. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, įvertinus trečiojo asmens iš atsakovo gautą draudimo išmoką, konstatuotina, jog nėra įrodytas ir nustatytas sutuoktinio pajamų praradimo mirus žuvusiajai faktas. Todėl apelianto reikalavimas priteisti vienkartinės išmokos, išmokėtos žuvusiosios sutuoktiniui, kompensaciją yra nepagrįstas.

Sutuoktiniai turėjo du nepilnamečius vaikus. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas įstatymo numatytomis sąlygomis turi būti teikiamas ir vaikams, sulaukusiems pilnametystės (Civilinio kodekso 3.192¹ straipsnis). Kaip nustatyta, žuvusiosios sutuoktinis netinkamai vykdė savo, kaip tėvo, pareigas, tarp jų – ir pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus. Išlaikymas vaikams nebuvo teikiamas, tiek esant gyvai vaikų motinai, tiek jai mirus. Nepilnamečius vaikus išlaikė žuvusioji, kuri vienintelė turėjo pastovų pajamų šaltinį. Todėl nepilnamečių vaikų žalos patyrimo mirus motinai faktas yra akivaizdus. Šie neteko motinos teikto išlaikymo, ko visiškai pakanka žalos patyrimo faktui nustatyti (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Siekiant išsiaiškinti, koks yra nepilnamečių vaikų patirtos žalos (netekto išlaikymo) dydis, turi būti nustatyta, kokias pajamas gavo žuvusioji. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti, koks buvo žuvusiosios vidutinis darbo užmokestis (jos mirties dieną), nes nepateikti duomenys, kurie yra būtini šiam rodikliui pagal Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą nustatyti. Bet šios bylos procese nėra taip svarbu nustatyti vidutinio darbo užmokesčio dydį. Apeliantas pateikė įrodymus, pagal kuriuos galima nustatyti žuvusiosios draudžiamųjų pajamų laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. dydį. Draudžiamosios pajamos yra valstybinio socialinio draudimo įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio objektas. Kitaip tariant, draudžiamosios pajamos nėra „grynosios“ pajamos, kurias asmuo faktiškai gauna. Kitaip negu nurodo apeliantas, siekiant nustatyti, kokias pajamas faktiškai gavo žuvusioji ir atitinkamai prarado nukentėjusiosios, turi būti išskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokos ir gyventojų pajamų mokestis. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015). Žuvusioji laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. gavo 5 811,35 Lt draudžiamąsias pajamas. „Grynosios“ pajamos sudaro 4 442,51 Lt. Vadinasi, žuvusiosios mėnesio pajamos – 1 110,63 Lt (321,66 Eur). Šalys nepateikė įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas negali tiksliai nustatyti, kaip buvo naudojamos žuvusiosios pajamos ir kokia jų dalis tekdavo vaikų išlaikymui. Iš kitos pusės, ši aplinkybė nėra šalių ginčo objektas. Todėl apeliacinės instancijos teismas priima ir vadovaujasi šalių teikiamu aiškinimu, kad vieno vaiko išlaikymui tekdavo viena ketvirtoji žuvusiosios pajamų dalis. Vadinasi, vieno vaiko materialiniam išlaikymui buvo skiriama 277,66 Lt (80,42 Eur). Mirus motinai, kiekvienas vaikas individualiai neteko 80,42 Eur pajamų per mėnesį, kurias iki motinos mirties gavo materialinio išlaikymo pavidalu. Apeliantas teigia, jog dukros prarado ne tik materialinį išlaikymą, bet ir išlaikymą natūra (rūpestį ir panašiai), kuris taip pat turi ekonominę vertę. Atsakovė nesutinka su šiuo apelianto teiginiu. Atsikerta, jog išlaikymas natūra neturi ir negali turėti piniginės išraiškos. Savo atsikirtimui pagrįsti nurodo kasacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį (bylos numeris 3K-3-155-684/2015). Apelianto teiginys, priešingai negu atsakovės atsikirtimas, yra pagrįstas. Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog ekonominę vertę turi ir išlaikymas, teikiamas natūra (kasdienis rūpestis ir panašiai) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). Atsakovė netinkamai interpretuoja jos nurodomą kasacinio teismo nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovės nurodomu atveju atmetė kaip teisiškai nereikšmingą argumentą, kad sutuoktinis, mirus sutuoktinei, neteko pajamų, praradęs jos kasdienį rūpestį. Apeliantas teigia, jog išlaikymo natūra praradimas vertintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžiu. Šiam teiginiui pagrįsti nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį (bylos numeris 2A-427-381/2015). Lietuvos apeliacinis teismas nurodomos bylos atveju iš tikrųjų nuolatinį rūpinimąsi vaikų buitimi ir jų priežiūrą įvertino minimaliosios mėnesinės algos dydžiu. Bet toks vertinimas pateiktas tik tos bylos atvejui (ad hoc), todėl šia apeliacinio teismo išvada negalima besąlygiškai remtis, šios bylos procese sprendžiant, kokia yra prarasto motinos rūpesčio piniginė išraiška. Tuo labiau, kad šis klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į žuvusiosios šeimos socialinę padėtį, kurią atspindi Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškiniu dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo nurodomos aplinkybės ir prie ieškinio pridėti įrodymai, šeimos gyvenamąją vietą, kuri buvo kaime, vaikų amžių (vyresniajai dukrai motinos mirties momentu buvo daugiau negu trylika metų, jaunesniajai dukrai – daugiau negu dešimt metų), žuvusiosios, kaip motinos, rūpestį ir priežiūrą, kurios neteko vaikai, vertina 100 Eur per mėnesį (kiekvienam vaikui). Atsakovė sprendžiamu klausimu pagrįstai akcentuoja, kad žuvusiosios vaikams buvo nustatyta globa ir rūpyba, globėja ir rūpintoja buvo paskirta jų teta (žuvusiosios sutuoktinio sesuo). Ieškinyje dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo nurodyta, jog žuvusiosios dukros 2010 m. rugpjūčio mėn. apsigyveno tetos, vėliau tapusios jų globėja ir rūpintoja, šeimoje. Teta 2010 m. rugsėjo 9 d. įsakymais buvo paskirta laikinąja globėja ir rūpintoja, vėliau, kaip nustatyta, neterminuotai apribojus vaikų tėvo valdžią, tapo nuolatine globėja ir rūpintoja. Apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti faktiniai duomenys, patvirtinantys, jog vaikų teta netinkamai įgyvendino savo, kaip globėjos ir rūpintojos, valdžią, tai yra nesirūpino ir neprižiūrėjo vaikų. Todėl laikytina, jog nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. buvo „atkurtas“ išlaikymo natūra vaikams teikimas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog vaikams išlaikymas natūra nebuvo teikiamas nuo 2010 m. vasario 20 d. iki 2010 m. rugpjūčio mėn., tai yra penkis mėnesius. Todėl kiekvienas vaikas šiuo laikotarpiu negavo po 500 Eur. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog žuvusiosios vaikai (individualiai) 5 (penkių) mėnesių laikotarpiu, skaičiuotinu nuo motinos mirties, negavo 180,42 Eur pajamų per mėnesį, vėliau (nuo 2010 m. rugpjūčio mėn.) – 80,42 Eur pajamų per mėnesį.

Žuvusiosios dukroms periodiškai (kas mėnesį) yra mokamos našlaičių pensijos ir draudimo išmokos apdraustajam mirus. Šių išmokų dydžiai nebuvo pastovūs. Bet kuriuo atveju, atskaitos tašku laikant mažiausią bendrą našlaičių pensijos ir periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dydį (130,07 Eur (273,62 Lt + 175,50 Lt)), šios išmokos buvo ir yra gerokai (daugiau negu pusantro karto) didesnės negu žuvusiosios dukrų (individualiai) netekti materialiniai išlaikymai. Šis skirtumas yra toks, jog, net ir neatlikus papildomo skaičiavimo, yra akivaizdus tas faktas, kad iki šiol atsakovės išmokėtos draudimo išmokos yra didesnės už visą žuvusiosios vaikų iki šiol netektą išlaikymą (turint omenyje materialinį išlaikymą ir išlaikymą natūra, kurio piniginis įvertinimas buvo atliktas aukščiau). Šios išmokos bus mokamos, iki kiekviena žuvusiosios dukra sulauks 24 (dvidešimt ketverių) metų amžiaus. Atsakovė teigia, jog ji pagal apelianto pretenzijas kompensuoja periodines išmokas, kurias jis moka žuvusiosios vaikams. Apeliantas pripažįsta šią faktinę aplinkybę. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog žuvusiosios dukrų turtinę žalą, patirtą praradus motinos teiktą išlaikymą, visiškai atlygina joms apelianto mokamos ir šiam atsakovės kompensuojamos periodinės išmokos. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog vienkartinės išmokos, kurias apeliantas išmokėjo žuvusiosios dukroms, visa apimtimi yra skirtos jų turtinei žalai, patirtai dėl motinos teikto išlaikymo praradimo, atlyginti, bet konstatuojama, kad tokios išmokos atliko ir socialinę paramos funkciją. Atsakovė privalo kompensuoti tik tiek, kiek skirta žuvusiosios dukrų realiai patirtai turtinei žalai atlyginti. Todėl apelianto reikalavimas priteisti iš atsakovės vienkartinių išmokų, išmokėtų žuvusiosios dukroms, kompensaciją yra nepagrįstas.

Apelianto ieškinys skundžiamu sprendimu atmestas todėl, kad, teismo vertinimu, apeliantas neįrodinėjo ir neįrodė nukentėjusiųjų asmenų realiai patirtos žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo bylą. Šalims pirmosios instancijos teisme nebuvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus ir atsikirtimus, teismas tinkamai neįvertino realiai patirtos žalos dydžio ir todėl nepagrįstai pats nenustatinėjo žalos dydžio. Tačiau bylos išsprendimo rezultatas, nors įrodinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamas, yra teisingas. Todėl apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą sprendimą iš esmės nepakeistą, jo motyvuojamąją dalį papildydamas šiame procesiniame sprendime išdėstytais teismo argumentais (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.

Atsakovė, reikšdama kasacinį skundą, sumokėjo 725,50 Eur (2 505 Lt) žyminį mokestį. Kasacinis teismas nepaskirstė šių bylinėjimosi išlaidų. Todėl apeliacinės instancijos teismas, apeliantui pralaimėjus bylą, priteisia atsakovei iš apelianto 725,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.

Priteisti akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 725,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.