Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-130-856/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-10
Bylos Nr.: 2A-130-856/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas: Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, A. P., R. P., J. G., L. N., N. G., D. Š.

Kategorijos

2.1.1.3.10Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai
2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.1.2.6Sandorio ar jo dalies negaliojimo teisiniai padariniai
2.6.7Restitucija
2.4.2.12.1Vindikacinis ieškinys (rei vindicatio)
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 2A-130-856/2020Teisminio proceso Nr. nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorijos 2.1.1.3.10; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7; 2.4.2.12.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Simonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-77-632/2019 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, A. P., R. P., J. G., L. N., N. G., D. Š., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, S. D. ir J. V., dėl administracinių aktų, sutarčių, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies panaikinimo, žemės sklypų valstybės nuosavybėn išreikalavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002-10-22 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003-07-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004-05-26 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. G., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei suteikiant neatlygintinai 0,60 ha žemės; 4) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-04-30 privačios žemės panaudos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), panaudos pagrindais; 5) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinto Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G., A. P., L. N., V. G. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėto turto pasidalijimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 7) taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. G. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 8) taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės R. P. 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr., esantį (duomenys neskelbtini); 9) priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas (VI t., 181-189 b. l.).

2. Ieškovas nurodė, kad valstybė, t. y. savininkė, prarado nuosavybės teises į ginčo sklypus ne tik dėl pažeistų imperatyviųjų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų, bet ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje (sukčiavimas), 228 straipsnyje (piktnaudžiavimas), 300 straipsnyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), t. y. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų V., O., J., J., J. D. ir E. D. valdytą 10,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai pagal suklastotą asmens prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat panaudojus suklastotus giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinančius dokumentus – nesant būtinų dokumentų, įrodančių, kad V. K. yra įstatyminis buvusių žemės savininkų V., O., J., J., J. D. ir E. D. įpėdinis, į administracinius aktus buvo įrašomi melagingi duomenys apie nuosavybės teisės turėjimą į buvusių žemės savininkų valdytą žemės plotą, taip apgaule buvo įgyta turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį buvusių žemės savininkų V., O., J., J., J. D. ir E. D. valdytą 10,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), kuri buvo realizuota atkuriant nuosavybės teises P. G. į 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir R. P. į 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Tai yra konstatuota ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendime.

3. Teigė, jog atsakovai P. G. ir R. P. neturi teisės naudotis didesnėmis teisėmis, negu pats teisės perleidėjas V. K., nes teisė iš neteisės neatsiranda, todėl sandorio, neatitinkančio įstatymų reikalavimų, pagrindu priimti administraciniai aktai - Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002-10-22, 2003-07-15 ir 2004-05-26 sprendimai, priimti suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio. Administracinius aktus pripažinus niekiniais ir negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija.

4. Nurodė, jog 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), į kurį neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės P. G., neatlygintiniais sandoriais buvo perleistas kitiems asmenims (prašomų panaikinti 2013-07-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis ir 2013-07-24 paveldėto turto pasidalijimo sutarties dalis), todėl šie žemės sklypo perleidimo sandoriai taip pat turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, kadangi remiantis imperatyviąja CK 4.48 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Šiuo atveju savininkės – valstybės – ir ginčo žemės įgijėjos – J. G. – nesiejo ir nesieja jokie prievoliniai santykiai, atsakovė faktiškai valdo žemės sklypą, o valstybė yra praradusi šio nekilnojamojo turto faktinę ir teisinę valdymo galimybę dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pasak ieškovo, ši situacija visiškai atitinka vindikacijos sąlygas, todėl taikytina neribota vindikacija ir iš atsakovės J. G. išreikalautinas valstybės nuosavybėn 5,2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)

Žemesnės instancijos teismas

5. Tokiais pačiais nusikalstamais veiksmais valstybės institucijos atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypus R. P., jie jai perleisti neatlygintinai, todėl prašo taikyti vienašalę restituciją natūra: grąžinti valstybei 1,85 ha, 1,06 ha ir 1,21 ha žemės sklypus. Akcentuoja, kad R. P. ir J. G. žemės sklypus įgijo neatlygintinai, todėl valstybei nekyla pareiga išmokėti kompensacijas už išreikalautą turtą. Kadangi atsakovės R. P. ir J. G. nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo ne tik pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, bet ir dėl padarytų kitų asmenų nusikalstamų veikų valstybei, todėl savininkams praradus žemės sklypus, nebus pažeistas proporcingumo principas ir teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių bei atsakovių R. P. ir J. G. pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Pažymėjo, jog ginčo žemės sklypai daugiau kaip 13 metų areštuoti, visą šį laiką jie buvo ginčo dalyku, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad toks atsakovių ginčo žemės sklypų valdymas suformavo teisinių santykių stabilumą, be to, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui prioritetas negali būti teikiamas.

6. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovo atstovė pabrėžė šias aplinkybes, jog: 1) R. P. ir P. G., neatlygintinai įsigydami sklypus, buvo nesąžiningi, nes R. P. buvo Žemėtvarkos skyriaus vedėja, o P. G. – ūkininkas, abu žinojo, kad tokie sandoriai sudaromi pas notarą, o ne žemėtvarkos skyriuje, dalyvaujant pašaliniams asmenims, suprato, kad sandorius sudaro pažeisdami teisės aktų reikalavimus; 2) rašytiniai įrodymai – 2001-05-21 notaro patvirtinta sutartis dėl 5 ha ir 2001-06-11 notaro patvirtinta sutartis dėl 5,24 ha patvirtina, jog sandoriai buvo neatlygintiniai, tai nurodyta ir viršininko administracijos sprendimuose; 3) valstybės ir galutinio žemės sklypų savininko - J. G. - nesieja jokie prievoliniai santykiai, turtas įgytas neatlygintinai, todėl, siekiant valstybei grąžinti prarastą turtą, turi būti taikoma neribota vindikacija dėl 5,2 ha sklypo; 4) R. P. nuosavybės teisė atkurta neteisėtai, jos su valstybe nesieja jokie prievoliniai santykiai, turtą ji valdo iki šiol, todėl taikytina vienašalė restitucija dėl 1,85 ha, 1,06 ha ir 1,21 ha žemės sklypų.

Atsiliepimas

7. A. N. žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad dėl ieškovo reikalavimų prieštaravimų nereiškia, mano, jog jie pagrįsti, todėl tenkintini (V t., 118 b. l., VI t., 49 b. l., VII t., 36-37 b. l.).

8. A. R. P., J. G., A. P. ir L. N. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog su ieškinio reikalavimais nesutinka (V t., 129-134 b. l., VI t., 17-24 b. l., VII t., 27-35 b.l.). Prieštarauja ieškovo pozicijai, kad atsakovė R. P. ir P. G. buvo nesąžiningi, be to, šią prezumpciją (dėl sąžiningumo) privalo įrodyti ieškovas, tačiau neįrodė. Ikiteisminiame tyrime įrodyta, kad atsakovė R. P. ir P. G. turtą įgijo atlygintinai, tą patvirtina liudytojų parodymai ikiteisminiame tyrime ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Nurodė, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sąžiningi asmenys, kurie, laikydamiesi įstatymų, sudarė sandorį, apie kurio prieštarą imperatyvioms įstatymo normoms nežinojo ir negalėjo žinoti, įgyja teisėtus lūkesčius į tokių sandorių pagrindu įgytų teisių išsaugojimą ar proporcingą kompensaciją dėl šių teisių grąžinimo pritaikius vindikaciją ar restituciją.

Žemesnės instancijos teismas

9. Atkreipė dėmesį į tai, jog tiek P. G., tiek R. P. nusipirko iš V. K. turtines teises į nuosavybės teisių atkūrimą išimtinai dėl to, kad jis pateikė Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-01 ir 2001-05-21 pažymas, kuriose valstybę atstovaujančios institucijos buvo patvirtinta V. K. teisė į nuosavybės teisės atkūrimą. Atsižvelgiant į tai, nei vienas iš jų neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad V. K. turėjo pažymose nurodytą turtinę teisę. A. P. G. ir R. P. turėjo teisėtą lūkestį, kad, realizavus šią turtinę teisę ir įgijus nuosavybės teises į turtą, galės neribotą laiką ir nevaržomai naudotis turtu. Tokius pačius lūkesčius po P. G. mirties turėjo ir jo teisių perėmėjos.

10. Atsakovių įsitikinimu, būtų itin neteisinga ir nesąžininga, kad valstybė, nesugebėjusi užtikrinti, kad ją atstovaujantys asmenys savo funkcijas atliktų įstatymų ribose ir dėl jų neteisėtų veiksmų praradusi turtą, taisydama šių asmenų neteisėtų veiksmų pasekmes, iš atsakovių atimtų turtą, kurį jos įgijo sąžiningai, gera valia, turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius jį valdyti neribotą terminą. Atsakovių manymu, ieškovas turėtų reikalauti žalos atlyginimo iš neteisėtai veikusių ir žalą padariusių valstybės tarnautojų ir jų bendrininkų, o ne siekti perkelti visas neigiamas pasekmes sąžiningiems piliečiams, atsidūrusiems šioje situacijoje išimtinai dėl pasitikėjimo valstybe. Jei visgi būtų sprendžiama grąžinti atsakovėms priklausančius žemės sklypus valstybei, mano, jog valstybė, prisiimdama savo klaidų neigiamas pasekmes, turėtų kompensuoti atsakovių teisėtus lūkesčius ir atlyginti paimamų žemės sklypų dabartinę rinkos vertę.

Atsiliepimas

11. Atsakovė V. Š. atsiliepime į patikslintą ieškinį (V t., 95 b. l.) nurodė, jog yra mirusiojo V. K. dukterėčia ir teisių perėmėja pagal testamentą. Susipažino su iš teismo gauta medžiaga, tačiau nei paneigti, nei patvirtinti nieko negali.

12. Trečiasis asmuo S. D. atsiliepime į patikslintą ieškinį (V t., 97-101 b. l., VII t., 22-26 b. l.) nurodė, jog dirbdama Radviliškio seniūnijos žemėtvarkos tarnyboje žemėtvarkininke ir vyresniąja specialiste, jokiose sandorių konsultacijose bei dalybose su piliečiais V. K. ir J. V. nedalyvavo, nėra prašiusi suklastoti kokius nors nuosavybės į žemę atkūrimo dokumentus ar surasti pretendentus į svetimos žemės pardavimą ir pinigų pasidalinimą. Teigė, kad piliečių pateiktų giminystės dokumentų tikrumo bei teisėtumo neturėjo galimybės patikrinti. Akcentavo, jog jos darbą tikrindavo, pažymas bei išvadas pasirašydavo, sprendimus priimdavo Radviliškio žemėtvarkos skyriaus viršininkas, pavaduotoja bei aukštas pareigas užimantys specialistai. Pabrėžė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla jos atžvilgiu buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, todėl teismas S. D. inkriminuojamų nusikalstamų veikų įrodymų netyrė ir kaltės klausimo nesprendė.

13. Trečiasis asmuo J. V. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

14. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002-10-22 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini); 2) panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003-07-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) panaikino ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004-05-26 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. G., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei suteikiant neatlygintinai 0,60 ha žemės; 4) pripažino ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-04-30 privačios žemės panaudos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), panaudos pagrindais; 5) pripažino ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinto Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G., A. P., L. N., V. G. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6) pripažino ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėto turto pasidalijimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 7) taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš atsakovės D. Š. valstybei 2 840 Eur. Taipogi iš D. Š. priteisė 42,60 Eur žyminio mokesčio valstybei. Laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartimi, taikė iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (VIII t., 54-66 b. l.).

15. Teismas nurodė, jog apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas jau pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. valdytą žemės plotą buvo pradėtas neteisėtai, asmens, neturinčio teisės į buvusio minėtų žemės savininko nuosavybės teisių atkūrimą, suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-01 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2001-05-21 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose pažymėta, kad V. K. turi nuosavybės teisę į buvusių savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. Š. apskrityje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdytą žemę (pradžioje 10,24 ha, vėliau dalį perleidus – 5,24 ha) panaikintos kaip prieštaraujančios imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2, 11, 14 punktų nuostatoms (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalis redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.), nes parengtos suklastoto, tikrovės neatitinkančio dokumento pagrindu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis numato, kad nuosavybės teisę gali perleisti tik savininkas, o V. K., neturėdamas teisių į buvusių žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo jų ir perleisti. Tuo pačiu tarp V. K. ir R. P. 2001-06-11 sudaryta teisės perleidimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į D. V., O. J. 10,24 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir 2001-05-21 teisės perleidimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria 5 ha V. K. perleido P. G., apeliacinės instancijos teismo jau pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio, priimtos suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, prieštaraujančios imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos sąlygoms, ir neatitinka patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2, 11, 14 punktų nuostatoms (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalis, redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.). Taip pat panaikintos neteisėtai priimtų dokumentų pagrindu išduotos išvados – Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-06-28 išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2001-06-28 išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog V. K. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. valdytą žemės plotą buvo pripažinta nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismas jau konstatavo, jog R. P. ir P. G. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio tokios teisės perleisti, todėl padarė išvadą, jog ir vėlesnės šių naujųjų teisių turėtojų vardu išduotos pažymos, išvados ir sprendimai negali būti pripažinti teisėtais, nes yra parengti, išduoti ir įgyti be teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, jog bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi, todėl sprendė, kad yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog pažymų, patvirtinančių egzistuojančią V. K. teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, išdavimo neteisėtumas ir nepagrįstumas tiesiogiai lėmė vėlesnių šiomis pažymomis patvirtintų teisių perleidimą atlygintiniais sandoriais bei administracinių aktų nepagrįstą išdavimą, todėl, remdamasis šiais motyvais, teismas visiškai tenkino ieškinio 1-6 punktų reikalavimus.

17. Nustatęs, kad V. K. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų V., O., J. D. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, ir konstatavęs, jog R. P. ir P. G. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio teisės tokių teisių perleisti, teismas sprendė, kad šiuo atveju nagrinėtinas CK 4.96 straipsnio nuostatų taikymas. Teismas padarė išvadą, jog nors ieškovo atstovė tvirtina, kad R. P. ir P. G. teises į žemės sklypus įgijo neatlygintinai, toks tvirtinimas prieštarauja įrodymams, ir teismas jį vertino kaip nelogišką, o pirkėjų atžvilgiu dar ir neprotingą. Konstatavo, jog R. P. ir P. G. nebuvo pažįstami nei su V. K., nei su J. V. ar S. D., ir vienas, ir kitas pirkėjas norėjo įsigyti žemės, tai, kad vienas yra valstybės tarnautojas, o kitas – ūkininkas, teismo buvo vertinama priešingai, nei nurodė ieškovo atstovė: teismas laikė, kad ir vienas, ir kitas suprato, kad sudaro sandorį, kuriuo įgyja teises į žemę – nekilnojamąjį turtą, kuris ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje pasižymi kaip investicinis, stabilus, ilgalaikę vertę turintis turtas, kurio neįmanoma greitai paslėpti, yra registruojamas viešame registre, todėl suprato, kad sudarydami neskaidrų ar neteisėtą sandorį rizikuotų šiuo turtu, o taip pat pinigais, kuriuos nurodė davę pardavėjui. Teismas nurodė, jog byloje esančiais sprendimais ir pažymomis įrodyta, kad R. P. ir P. G. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypus susipažinę su šiais dokumentais, matė, kad jie parengti valstybės tarnautojų, su parašais ir registracijos numeriais, ir priešingai, nei nurodo ieškovo atstovė – pas notarą, todėl nerado jokio pagrindo manyti, kad jie galėjo abejoti, jog žemės nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta neskaidriai ar neteisėtai. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. P. ir P. G. teises į žemės sklypus įgijo manydami, kad nuosavybės teisės atkurtos teisėtai, tai yra jie buvo sąžiningi, ir, įvertinus žemės sklypų dydžius, jų vietą, sumokėtus pinigus – atlygintinai.

18. Teismas nurodė, jog nekilnojamasis daiktas, kuris sąžiningo įgijėjo iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti, buvo įgytas atlygintinai, gali būti išreikalaujamas tik vienu atveju, t. y. kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Teismas nerado pagrindo laikyti, kad konstatavus V. K. neteisėtus veiksmus, turi būti taikoma išimtis, nurodyta CK 4.96 straipsnio 2 dalyje, nes ši Civilinio kodekso nuostata taikoma tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja, jog savininkas nekilnojamąjį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, o šioje baudžiamojoje byloje nusikalstami veiksmai nebuvo konstatuoti, V. K. byla nutraukta jam mirus, o visa byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kitų, vėlesnių, nekilnojamojo turto savininkų veiksmai nebuvo nusikalstami, todėl teismas sprendė, jog tai nėra pakankama sąlyga išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu.

19. Teismas sprendė, jog šioje byloje svarbu tai, kad R. P. ir P. G. nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo atkūrus jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai privalėjusios patikrinti, ar asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to R. P. ir P. G., pagrįstai pasitikėdami valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo nuosavybės teises į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, yra sąžiningas šių teisių turėtojas. Įgiję nuosavybės teise žemės sklypus, jie turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininkais neribotą laiką ir galės naudotis ginčo žemės sklypais. Išanalizavęs byloje esančius įrodymus teismas padarė kategorišką išvadą, kad nuosavybės teisė buvo atkurta dėl valstybės, nesugebėjusios užtikrinti proceso teisėtumo, klaidos. Atsižvelgdamas į tai, kad R. P. ir P. G. buvo sąžiningi įgijėjai, nekilnojamąjį turtą įgijo atlygintinai, įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju teisės į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą į ginčo žemės sklypus V. K. buvo konstatuotos dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, sklypai nėra priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, teismas sprendė, jog iš atsakovų R. P. ir P. G. paveldėtojų (J. G., A. P., L. N. ir N. G.) paėmus šiuos sklypus ir grąžinus valstybės nuosavybėn, būtų pažeistas proporcingumo principas ir šie asmenys patirtų pernelyg didelę naštą.

20. Teismas nurodė, jog valstybės išduotų pažymų, kuriomis patvirtinta, kad V. K. pagal pateiktus dokumentus ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pagrindu buvo sudarytos perleidimo sutartys: 2001-06-11 dėl 5,24 ha perleidimo R. P., 2001-05-21 dėl 5 ha perleidimo P. G., kurių pagrindu Šiaulių apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti šiems asmenims nuosavybės teises į ginčo sklypus. Teismas konstatavo, kad restitucija šiuo atveju taikytina grandyje tarp valstybės ir V. K., nes būtent jis niekiniais ir negaliojančiais atlygintiniais sandoriais perleido sąžiningiems įgijėjams teises atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, kurie teismo sprendimu negali būti grąžinti valstybei natūra. K. V. K. mirė (duomenys neskelbtini), 2008-04-17 jo teises pagal testamentą perėmė D. Š., palikimo atsisakymo fakto nėra registruota, ji į bylą įtraukta atsakove, teismas taikė vienašalę restituciją, priteisiant valstybei iš V. K. įpėdinės atsakovės D. Š. ginčo žemės sklypų vertę, buvusią jų perleidimo metu, nes tuo metu ginčo žemės sklypų vertė buvo mažiausia (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas žemės sklypų vertę teismas atsižvelgė į baudžiamojoje byloje atliktą ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta visų sklypų retrospektyvinė vertė 2 840 Eur, ir šią sumą priteisė iš atsakovės D. Š..

21. Teismas nurodė, jog ieškinio reikalavimai tenkinami iš esmės dėl V. K. ir valstybės tarnautojų, nesugebėjusių tinkamai atlikti savo pareigų, kaltės, todėl žyminis mokestis turėtų būti priteistas iš V. K. teisių ir pareigų perėmėjos atsakovės D. Š. ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos, tačiau pastaroji yra valstybės įmonė, todėl nepriklausomai nuo to, jog ieškinį šioje byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas. Dėl to bylinėjimosi išlaidų valstybei iš jos pačios atstovo nepriteisė, o ½ dalį viso žyminio mokesčio priteisė iš D. Š..

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

22. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo panaikinti sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: 1) taikyti vienašalę restituciją natūra ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės R. P. 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. G. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (VIII t., 78-84 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

22.1. Pirmosios instancijos teismas ne tik už ginčo žemės sklypus priteisė ženkliai mažesnę pinigų sumą, nei nustatyta jų vertė, bet neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjimo bylos medžiagą dėl ginčo turto (turtinių teisių) perleidimo atsakovams aplinkybių ir padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovų sąžiningumo. Pažymėjo, jog administracinio akto ar sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė yra restitucija. Ginčijamu sprendimu panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės, bei sandorius, kuriais nuosavybės teisė buvo perleista, nustatyta pagrindinė ir būtinoji restitucijos taikymo sąlyga – sandorio negaliojimas dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra teisėtas nuosavybės teisės ribojimo pagrindas.

22.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuginčyti administraciniai aktai prieštarauja įstatymo normoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, o vėliau sekę nuosavybės teisių perleidimo sandoriai – šių neteisėtų administracinių aktų pasekmė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad viešasis interesas reikalauja užtikrinti, jog nuosavybės teisė į valstybės turtą – žemę, būtų įgyvendinama griežtai laikantis imperatyviųjų įstatymų normų ir siekiant užtikrinti maksimalios naudos visuomenei sukūrimą. Šiuo atveju siekiama apginti valstybės nuosavybę, kuri, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, tapo privačia nuosavybe, todėl restitucijos taikymas yra būtinas ir atitinka antrąją restitucijos taikymo sąlygą.

22.3. Sprendžiant dėl restitucijos taikymo proporcingumo yra svarbus asmens sąžiningumas. Tiek šioje byloje, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovai R. P. ir P. G. nedėjo pastangų siekdami įgyti teisę į turtą skaidriai, laikydamiesi teisės normų nuostatų, suderinę aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Šias išvadas patvirtina tai, jog R. P. buvo žemėtvarkos skyriaus darbuotoja, užimanti vadovaujančias pareigas, o P. G. – ūkininkas, supirkinėjęs iš kitų asmenų ne tik žemę, bet ir teises atkurti nuosavybės teises į turėtą nuosavybę, todėl jie pagal savo veiklos pobūdį buvo patyrę šios srities profesionalai, susipažinę su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka bei procesu, kuriems taikomi didesni atidumo standartai. Atkreipė dėmesį, jog teisių perleidimo sandorių organizatoriumi buvo ne V. K., o tuometinė Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotoja S. D., ką patvirtina ir J. V. parodymai, kad jis, S. D. prašymu, surasdavo žmones, kurių vardu būtų galima neteisėtai atkurti nuosavybės teises į žemę, ką buvo padaręs ir šiuo atveju – suradęs V. K.. Būtent S. D. ir pasiūlė atsakovams R. P. ir P. G. įsigyti turtines teises į nuosavybės teisių atkūrimą bei nurodė perleidžiamos teisės kainą, iki sandorio sudarymo V. K. net nebendravo su atsakovais dėl tokios teisės perleidimo sąlygų, o šie nesidomėjo, kokiu pagrindu jis įgijo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Priešingai, nei teigia atsakovai, nuosavybės teisių perleidimo sandoriai šiuo atveju buvo neatlygintiniai, ką pagrindžia notaro patvirtintose perleidimo sutartyse nurodyti duomenys, kurie nekelia abejonių. Taigi, atsakovai turėjo suprasti, kad sandorių sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sudaromų sandorių neteisėtumas, bet pasirinko veikti neskaidriai, todėl jie nelaikytini atitinkančiais sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus, todėl daikto išreikalavimas nagrinėjamu atveju nebus neproporcinga našta tiek P. G. teisių perėmėjai J. G., tiek R. P.. Taigi, yra visos būtinos sąlygos taikyti restituciją natūra.

Žemesnės instancijos teismas

22.4. Atsakovės J. G. atžvilgiu taikytina vindikacija ir iš jos išreikalautinas ginčo žemės sklypas. Teismas ginčijamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nebuvo konstatuoti nusikalstami veiksmai, šią išvadą paneigia Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014, bei Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016. Nusikaltimo faktas konstatuotas ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendime šioje byloje, priimtame nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Daikto praradimo aplinkybės – kitiems asmenims, nusikalstamai, t. y. grubiausiu būdu, pažeidžiant teisės normas daikto praradimą daro išskirtinį iš kitų, todėl daikto savininkai turi išskirtines teises į savo daiktinių teisių gynimą. Be to, atsakovas P. G. teisę atkurti nuosavybės teises įgijo nesąžiningai, todėl tai yra pagrindas šioje situacijoje taikyti vindikaciją bei iš atsakovės J. G. išreikalauti valstybės nuosavybėn 5,2 ha žemės sklypą.

22.5. Atsakovės R. P. ir J. G. ginčo žemės sklypus įgijo neatlygintinai bei išlaidų, susijusių su šio turto įgijimu, nepatyrė, todėl valstybei nekyla pareiga išmokėti joms kompensaciją už išreikalautą turtą.

23. A. R. P., J. G., L. N. ir A. P., atsiliepdamos į apeliacinį skundą, prašo atmesti apeliacinį skundą (VIII t., 95-105 b. l.). Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

23.1. Prokuroras, teigdamas, kad P. G. ir R. P. buvo nesąžiningi, turėtų įrodyti, kad jie žinojo, jog V. K. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau vis tiek nusprendė šią teisę įsigyti, tačiau neįrodo, savo spėliones grindžia tik prielaidomis.

23.2. Atsakovai, susipažinę su Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymomis, kuriose patvirtinta V. K. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, įgijo teisėtą lūkestį, kad šios teisės bus įgyvendintos, ir jų lūkestis buvo patvirtintas atkuriant nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, ko pasėkoje jie įgijo teisėtą lūkestį būti ginčo turto savininkais ir neribotą laiką jį valdyti.

Žemesnės instancijos teismas

23.3. Įsiteisėjusioje Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-12 nuosprendžio dalyje ir Šiaulių apygardos teismo 2016-11-02 nutartyje nėra konstatuota, kad ginčo sklypų valstybė neteko dėl nusikalstamos veikos, ir to negalėjo būti, nes byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai. Be to, konstatavus, jog ginčo žemės sklypai buvo prarasti dėl nusikalstamos veikos, pažeistų nekaltumo prezumpciją.

23.4. Pagal LAT praktiką išskiriamos keturios sąlygos, kuomet turtas negali būti grąžinamas valstybės nuosavybėn: 1) teisė į nuosavybę ar teisė į jos atkūrimą įgyta atlygintiniu sandoriu; 2) ją įgijęs ir realizavęs asmuo buvo sąžiningas; 3) nuosavybės teisė buvo atkurta dėl valstybės klaidos, nesugebėjusios užtikrinti proceso teisėtumo; 4) turtas, į kurį atkurta nuosavybė, nėra priskirtinas išimtinei valstybės nuosavybei ir neturi visuomeninio poreikio. Nagrinėjamoje byloje yra duomenys, kad P. G. 2001-05-21 sutartimi įsigijo teisę į 5 ha dalį, o R. P. 2001-06-11 sutartimi įsigijo 5,24 ha atkurtinos nuosavybės teisės į 10,24 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Už perleidžiamą teisę tiek P. G., tiek R. P. sumokėjo V. K. pinigų, kas buvo nurodyta Šiaulių apygardos teismo 2016-11-02 nuosprendyje, t. y. P.G. V. K. sumokėjo 2 500 Lt už perleidžiamą teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, o R. P. V. K. sumokėjo nenustatytą sumą už perleidžiamą turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių minėtos teisės turėjo būti perleidžiamos neatlygintinai.

23.5. R. P. ir P. G., įgydami teises į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo sąžiningi, nes nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jas parduodantis V. K. šių teisių neturėjo. R. P. ir P. G. sąžiningumo prezumpcija prokuroro nebuvo paneigta.

23.6. Ginčo sklypai nėra priskirtini išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn, kas lemia, kad atsakovės gali ginčo sklypus turėti nuosavybės teise. Ginčo žemės sklypams nėra ir visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti, tik jei sklypai būtų jos nuosavybė. Ginčo sklypai yra įgyti 2002 ir 2004 m. ir naudojami pagal paskirtį. Paminėtų aplinkybių kontekste ginčo žemės sklypų grąžinimas valstybės nuosavybėn pažeistų proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus bei nepagrįstai perkeltų valstybės klaidų ir tinkamo pareigų nevykdymo neigiamas pasekmes sąžiningiems ir valstybe pasitikėjusiems piliečiams.

24. Trečiasis asmuo S. D., atsiliepdama į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra (VIII t., 87-94 b. l.). Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė ir atsiliepime į patikslintą ieškinį.

25. Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

27. Pirmosios instancijos teismui patenkinus dalį ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų, ginčas kilo dalyje dėl restitucijos ir vindikacijos taikymo/netaikymo, kas, nagrinėjamu atveju, ir sudaro apeliacijos dalyką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik šioje dalyje.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

28. Byloje pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatyta, jog Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2001-05-01 ir 2001-05-21 išdavė pažymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose neteisingai pažymėta, kad V. K. turi nuosavybės teisę į buvusių savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. Š. apskrityje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdytą žemę (pradžioje 10,24 ha, vėliau dalį perleidus – 5,24 ha). Šių pažymų pagrindu tarp V. K. ir R. P. 2001-06-11 buvo sudaryta teisės perleidimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą.

29. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001-06-28 surašė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2002-10-22 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. P. atkūrė nuosavybės teises į 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 2,91 ha miško sklypą Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini), ir 2003-07-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. P. atkūrė nuosavybės teises į 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha miško sklypą Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini) R. P. 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo iki šiol.

30. 2001-05-21 teisės perleidimo sutartimi (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) likusi dalis iš buvusių savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. valdytos 10,24 ha žemės - 5 ha, V. K. buvo perleisti P. G..

31. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001-06-28 surašė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2004-05-26 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo P. G. atkūrė nuosavybės teises į 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha žemės.

32. P. G. mirus, 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo J. G., A. P., L. N., V. G., joms išduotas 2013-07-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

33. Tarp žemės sklypo paveldėtojų pasirašyta 2013-07-24 paveldėto turto pasidalijimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2013-04-30 privačios žemės panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudoti panaudos pagrindais.

34. V. K. mirė (duomenys neskelbtini), 2008-04-17 jo teises pagal testamentą perėmė D. Š., palikimo atsisakymo fakto nėra registruota.

Dėl restitucijos ir vindikacijos taikymo

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

36. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių.

37. Restitucija taikoma pagal CK šeštos knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 straipsnio 1 dalis numato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo, jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Vertindamas atsakovų sąžiningumą dėl galimo turto išreikalavimo restitucijos būdu, teismas atžvelgia į sąžiningumo principą, kuris gali būti nuginčytas. Nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas tik tuomet, kai yra prarastas dėl padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo būtina nustatyti, sąžiningi ar nesąžiningi įgijėjai yra atsakovai P. G. ir R. P..

38. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju iš įrodymų visumos darytina labiau tikėtina išvada, kad R. P. ir P. G. visgi nebuvo sąžiningi įgijėjai.

40. Byloje nustatyta, jog atsakovė R. P. buvo žemėtvarkos skyriaus darbuotoja (Kelmės rajono), užimanti vadovaujančias pareigas, o P. G. – ūkininkas, supirkinėjęs iš kitų asmenų ne tik žemę, bet ir teises atkurti nuosavybės teises į turėtą nuosavybę. Akivaizdu, jog tiek vienas, tiek kitas buvo susipažinę su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka ir procesu. Trečiojo asmens J. V. parodymai baudžiamojoje byloje patvirtina, jog teisių perleidimo sandorių organizatoriumi buvo ne V. K., o tuometė Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotoja trečiasis asmuo S. D., būtent ji ir pasiūlė atsakovams R. P. ir P. G. įsigyti turtines teises į nuosavybės teisių atkūrimą bei nurodė perleidžiamos teisės kainą, iki sandorio sudarymo V. K. net nebendravo su atsakovais dėl tokios teisės perleidimo sąlygų. J. V., duodamas paaiškinimus ir šioje byloje ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, nurodė, kad jis S. D. prašymu surasdavo žmones, kurių vardu būtų galima neteisėtai atkurti nuosavybės teises į žemę, ką buvo padaręs ir šiuo atveju – suradęs V. K., kurį pažinojo asmeniškai, supratęs, kad daroma kažkas neteisėto, tačiau tuo metu dar nesupratęs kaip, dokumentus tvarkė S. D., asmenys, kurie įsigydavo teisę atkurti nuosavybės teises, pinigus padėdavo pas S. D. kabinete ant stalo. Ir toks veikimo būdas, teismo vertinimu, labiau tikėtinas, nes priešingu atveju, jei atsakovai pinigus už teisių perleidimą būtų mokėję pačiam V. K., tai būtų nurodyta notaro patvirtintuose 2001 m. gegužės 21 d. ir 2001 m. birželio 11 d. nuosavybės teisių perleidimo sandoriuose. Dabar gi iš jų turinio akivaizdu, jog šie sandoriai buvo neatlygintiniai, teisė į žemę ne parduota, o perduota, ir tai nekelia abejonių. Be to, jei atsakovai būtų sąžiningi įgijėjai, jie, kaip ypatingai atidūs ir rūpestingi savo srities profesionalai (žemėtvarkos skyriaus vadovaujanti darbuotoja ir ūkininkas), būtų buvę patys suinteresuoti sumokėję tuo laiku gan nemažas sumas už įgyjamą teisę, šios teisės kainą nurodyti nuosavybės teisių perleidimo sandoryje. Taigi, akivaizdu, jog atsakovai turėjo suprasti, kad sandoriai nėra teisėti, kilus abejonėms aiškintis dėl jų teisėtumo, juolab, kad R. P. šis procesas, tikėtina, buvo ypatingai gerai žinomas. Todėl visos paminėtos aplinkybės leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovai P. G. ir R. P. negali būti vertinami kaip atitinkantys sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus.

41. Kolegijos vertinimu aplinkybė, jog P. G. neva tai sumokėjo V. K. 2 500 Lt, liko neįrodyta, nes šiai aplinkybei prieštarauja J. V. parodymai, kuris, kaip jau minėta, nurodė, jog pinigai buvo mokami S. D. ir kainą už teisės į nuosavybės teisę įgijimą nustatydavo S. D.. Atsakovė R. P. išvis nepamena, kokią pinigų sumą mokėjo, kas tik kelia dar daugiau abejonių dėl jos sąžiningumo. Be to, pažymėtina, jog labiau tikėtini yra trečiojo asmens J. V. parodymai, kadangi nagrinėjamu atveju jis nebuvo ir nėra suinteresuotas nuosavybės išsaugojimu.

42. Taigi, kolegija pritaria apelianto apeliacinio skundo argumentams ir daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos taikyti restituciją natūra ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės R. P.: 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)

43. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija) yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas, kurį reglamentuoja CK 4.95–4.97 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; ir kt.).

44. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Minėtas straipsnis numato išimtį, nustatančią 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas.

45. Lietuvos Respublikos K. T. 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Kai daiktas įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo. Tokiu atveju asmuo, įgijęs daiktą, netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Šiame nutarime pažymėta, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui, t. y. įgijėjo sąžiningumas dar nereiškia, kad daiktą jis valdo teisėtai. Kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Nustačius vieną iš sąlygų, susijusių su valdymo praradimu, kad daikto savininkas daikto valdymą prarado ne savo valia, o dėl kitų asmenų nusikaltimo, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas neturi teisinės reikšmės.

46. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog įsiteisėjusioje Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalyje ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje nėra konstatuota, kad ginčo sklypų valstybė neteko dėl nusikalstamos veikos, ir to negalėjo būti, nes byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai, o konstatavus, jog ginčo žemės sklypai buvo prarasti dėl nusikalstamos veikos, tai pažeistų nekaltumo prezumpciją. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

47. Pirma, CK 4.96 straipsnio 2 dalyje vartojama padaryto nusikaltimo sąvoka įstatymo leidėjo nėra susieta su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Be to, civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Civilinės teisės normos (materialiosios ir procesinės) nepateikia nusikaltimo sąvokos, baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota taisyklė dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, o tai realiai paaiškinama tuo, kad iš esmės skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Taigi, nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal CPK 300 straipsnį kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007).

48. Nagrinėjamu atveju įsiteisėję Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis patvirtina S. D. pareikštą kaltinimą, jog ji, būdama valstybės tarnautoja – Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji žemėtvarkininkė Radviliškio seniūnijoje, siekdama asmeninės ir turtinės naudos, padedant J. V. ir kitiems bendrininkams, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad J. V., siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, padėjo valstybės tarnautojai S. D., Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiajai žemėtvarkininkei Radviliškio seniūnijoje piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016, padarytos išvados atitinka Lietuvos Respublikos K. T. 2016 m. birželio 27 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies, 327 straipsnio 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2K-P-31-746/2016 pateiktus išaiškinimus apie tai, kad visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikytos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos. Taip pat šioje nutartyje konstatuota, kad po oficialaus Lietuvos Respublikos K. T. nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi būti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki šiuo nutarimu pripažįstant minėtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235, 254, 327 straipsnių nuostatas šiuo klausimu prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

49. Kolegijos vertinimu, tiesioginis ryšis tarp civilinės bylos dalyko ir pagrindo su minėtoje baudžiamojoje byloje konstatuotais piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veiksmais akivaizdus, todėl kolegija daro išvadą, jog šioje civilinėje byloje įrodyta, kad civilinės atsakomybės prasme tiek pats nusikaltimo faktas, tiek tai, jog valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, yra akivaizdus ir įrodytas. Tokia išvada niekaip negali pažeisti nekaltumo prezumpcijos, nes ji daroma remiantis Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos atliktu duomenų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Taigi, atsakovių argumentai, jog Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje nėra konstatuota, jog ginčo sklypų valstybė neteko dėl nusikalstamos veikos ir to negalėjo būti, nes byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai, o konstatavus, jog ginčo žemės sklypai buvo prarasti dėl nusikalstamos veikos, tai pažeistų nekaltumo prezumpciją, yra visiškai nepagrįsti.

50. Taigi, konstatavus, jog P. G. nebuvo sąžiningas teisės atkurti nuosavybės teises įgijėjas (žr. šios nutarties 40 punktą), be to, padarius išvadą, jog žemės sklypo savininkė – valstybė – turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, P. G. mirus ir ginčo žemės sklypo savininke tapus J. G. (pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, o po to – pagal paveldėto turto pasidalijimo sutartį, kurias pirmosios instancijos teismas panaikino ab initio ir dėl ko ginčo nėra), taikytina vindikacija ir valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. G. grąžinamas 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)

51. Kolegija sprendžia, jog pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nebus pažeisti proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių principai, kadangi byloje nėra nei vieno įrodymo, kad sprendimo dėl vindikacijos taikymo įvykdymas iš atsakovės J. G. bus apsunkintas ar neįmanomas. Atsakovė J. G. jokiais įrodymais nepagrindė ir vindikacijos taikymo atveju jai galinčios tekti asmeninės naštos pobūdžio, masto, aplinkybių, be to, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog J. G. būtų patyrusi kokių nors išlaidų, susijusių su šio turto įsigijimu (turtą paveldėjo, o vėliau turtas perleistas pagal paveldėto turto pasidalijimo sutartį).

52. Taikius vindikaciją ir valstybės nuosavybėn iš J. G. grąžinus ginčo žemės sklypą, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria taikyta vienašalė restitucija ir iš D. Š. (V. K. teisių perėmėjos) priteista valstybei 2 840 Eur suma bei 42,60 Eur žyminis mokestis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

53. Tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą tenkinus visiškai, iš atsakovių R. P., J. G., L. N. ir A. P. lygiomis dalimis priteisiamas 100 Eur žyminis mokestis už ieškinį bei 100 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, nuo kurių mokėjimo ieškovas yra atleistas.

Dėl procesinės bylos baigties

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to, tenkinant apeliacinį skundą, jame išdėstyti argumentai sudaro pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti.

1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002-10-22 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003-07-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004-05-26 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. G., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei suteikiant neatlygintinai 0,60 ha žemės;

4) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-04-30 privačios žemės panaudos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), panaudos pagrindais;

5) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinto Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G., A. P., L. N., V. G. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

6) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėto turto pasidalijimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini);

7) taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. G. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

8) taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės R. P. 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

Laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartimi, taikyti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Iš atsakovių R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priteisti 200 Eur žyminio mokesčio valstybei, iš kiekvienos po 50 Eur (penkiasdešimt eurų).

Teisėjos Danutė BurbulienėJurga Kramanauskaitė-ButkuvienėBirutė Simonaitienė