- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- I-433-406/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. K. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 5 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde, patikslintame skunde (b. l. 2-3, 10-11) nurodė, kad jis nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, jog Alytaus pataisos namuose nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. gegužės mėnesio jis gyveno avarinė būklės patalpose su išdaužytais langais, kur veisėsi pelėsis, trūko apšvietimo, nebuvo įrengtų rūkymo patalpų. Teigė, kad neturėjo galimybės po sporto užsiėmimų pasinaudoti dušu. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 16–21) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Bendrabučio tipo patalpose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti pataisos namų teritorijoje. Pažymėjo, jog jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje, jis vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per vieną mėnesį skųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise pareiškėjas nepasinaudojo. Teigė, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, taip pat nuteistieji paskirtuose būriuose po sporto užsiėmimų gali nusiprausti kūną po šaltu vandeniu kiekvieną dieną ir tai nėra ribojama. Nurodė, kad nuteistiesiems miegamuosiuose rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma, o prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 2).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio gyvenant Alytaus PN 18 būryje gyveno mažiausiai 5 žmonės (b. l. 2). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų 18 būrio 5 miegamajame, kurio plotas 22,19 kv. m., patalpoje įrengta 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. (22,19/6) ploto (b. l. 22, 23).
Pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. buvo paskirtas į Alytaus pataisos namų 18 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 21,67 kv. m., patalpoje įrengta 5 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,33 kv. m. (21,67) ploto (b. l. 22, 23).
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. vasario 8 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų 13 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 41,95 kv. m., patalpoje įrengta 13 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,22 kv. m. (41,95/13) ploto (b. l. 22, 24). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam gyvenant 13 būryje gyveno mažiausiai 10 žmonių (b. l. 2).
Nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. pareiškėjas bausmę atliko Alytaus PN 21 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 42,60 kv. m ir jame įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,87 kv. m. (b. l. 22, 25). Net ir laikant pareiškėjo teiginius teisingais, kad 21 būryje gyveno 12 žmonių, konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo užtikrintas, kadangi teko 3,55 kv. m.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš Alytaus PN 2018 m. gegužės 29 d. tolimesniam bausmės atlikimui buvo etapuotas į Pravieniškių pataisos namu-atvirąją koloniją (b. l. 16, 22).
Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjui byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo atsakomybei šiame kontekste kilti.
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ).
Pareiškėjas teigė, jog gyvenamosiose patalpose iki 2018 m. gegužės mėnesio buvo pelėsis, langai išdaužyti (2016 m.), trūko apšvietimo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).
Byloje esantis 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu aktas (toliau – ir Aktas) patvirtina, kad, atlikus 2 – ojo bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o bloga. Šiame akte nurodyta, kad vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų žymi korozija, nesandarūs sujungimai, paržeista sanmazgų grindų izoliacija. Praustuvai, klozetai ir visi esantys WC vamzdynai pažeisti stipriai korozijos, estetinė išvaizda labai bloga. Bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daugumoje nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios. Laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritę darbo armatūros apsauginis betono sluoksnis. Langų rėmai supuvę, nesandarūs. Durų staktos ir pačios durys nesandarios. Vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėjusios (fizinio susidėvėjimo procentas 58 proc.) Stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės. Reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 12-13).
Taigi akivaizdu, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl 2 bendrabučio, o tuo pačiu ir ginčo gyvenamosios patalpos blogos būklės, taip pat pagrindžia pareiškėjo nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus (patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, netvarkingi langai, elektros instaliacija). Kad kapitalinis remontas reikalingas 2 bendrabučio patalpoms, patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas 2016 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3. 1.12) (b. l. 39-41).
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad Alytaus PN nebuvo įrengta rūkymui skirtų patalpų, todėl jam kaip nerūkančiam asmeniui, teko kvėpuoti tabako dūmais.
Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kaip minėta, Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – LAVL (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012), t.y. pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėtina, kad į bylą pateiktais 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PA-436, ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PA.1-309(22.14.3. 1.12) konstatuota, kad nuteistųjų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Būriuose įrengtos vietos skirtos rūkymui bei, kad uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, o rūkoma pasivaikščiojimų metu. Tai reglamentuoja Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (b. l. 36-38, 39-41). Teismas pažymi, kad pagal teisinį reglamentavimą miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad kartu su juo gyvenantys asmenys pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į Alytaus PN administraciją dėl rūkymo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis gyveno, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjo teigimu, maudytis buvo galima tik vieną kartą per savaitę, pasportavus pasinaudoti dušu nebuvo galimybės.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad pasportavus pasinaudoti dušu nebuvo galimybės.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec (2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nepateikta duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), pažymėtina, jog pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Galiojančiuose teisės aktuose nėra nenumatytas reikalavimas prie sporto salės įrengti persirengimo kambarį, dušą, tualetą. Kita vertus, tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailėtina, bet ne tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Todėl vertinant pažeidimą, susijusį su asmens higiena sporto metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui realiai buvo sudaryta galimybė (nebuvo trukdžių) tualetu pasinaudoti prieš ir po sporto, persirengti prieš sportuojant ir po sporto, nusiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog nuteistieji paskirtuose būriuose, po sporto užsiėmimų gali nusiprausti kūną po šaltu vandeniu kiekvieną dieną, tai nėra ribojama (b. l. 18), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais.
Į bylą pateiktoje Asmens sveikatos istorijoje Nr. 05-A/2015/4232 259/2018 nėra jokių įrašų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (b. l. 57-73). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo K. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normų pažeidimai) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.