Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos, jas visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos įstaigoje.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo A. M. faktinio sulaikymo, vykdant skundžiamą nuosprendį, dienos.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus bausmės vykdymą, panaikintas.

Proceso išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nėra ginčijama A. M. kaltė ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliantas skundu nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama pateikto apeliacinio skundo ribų, pasisako tik skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo klausimu.

6. Pažymima, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

7. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl A. M. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio matyti, kad apylinkės teismas įvertino apelianto padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą – padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, įvertino A. M. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis teistas penkis kartus, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui ir praėjus vos vienam mėnesiui nuo bausmės atlikimo termino pabaigos, baustas administracine tvarka, registruotas, kaip asmuo vykdantis individualią veiklą, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jų įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino tai, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos A. M. būnant recidyvistu bei šias veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas A. M. skyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatydamas minimalų sankcijoje numatytą bausmės dydį. Nors BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalies sankcijose be laisvės atėmimo numatytos ir kitos alternatyvios bausmės, tokios kaip viešieji darbai, laisvės apribojimas ir areštas, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje ir parinkdamas bausmės rūšį tinkamai įvertino tiek padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, tiek kaltinamojo asmenybę. Apylinkės teismas laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo, tinkamai įvertindamas A. M. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, pobūdį ir paskatas bei pasekmes, konstatuodamas, jog paskyrus kitą švelnesnę bausmės rūšį ar taikius bausmės vykdymo atidėjimą nebus pakeisti A. M. nusikalstami polinkiai bei įgyvendinta bausmės paskirtis ir teisingumo principas. Taip pat atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis kaltu prisipažino, gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, civilinių ieškinių byloje nėra, nukentėjusieji A. M. pretenzijų neturi, griežtos bausmės nesiekia, sprendė, jog egzistuoja BK 64¹ straipsnyje numatytos sąlygos, todėl A. M. skiriamą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

8. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo aukščiau aptartas aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad A. M. teisiamas ne pirmąjį kartą, jam už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, smurtaujant prieš savo motiną, jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis suteikto teismo pasitikėjimo ir suteiktos galimybės taisytis nepateisino bei buvo pasiųstas atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, spendžia, kad A. M. atžvilgiu, parinkta laisvės atėmimo bausmė nagrinėjamu atveju nėra per griežta. Ir nors apeliantas skunde teigia, kad jis yra nusprendęs keistis bei gydytis nuo alkoholizmo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas A. M. ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už atvirą vagystę, kurią jis įvykdė taip pat būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. A. M. 2021 m. liepos 20 d. ir 2021 m. rugsėjo 5 d. padaryti administraciniai nusižengimai, susiję automobilio vairavimu neturint tam teisės ir būnant neblaiviam bei pasirodymas viešoje vietoje apsvaigus taip pat byloje apie nuteistojo susiformavusiais antivisuomenines nuostatas ir nerodo A. M. pastangų keistis. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes ir jos keisti, švelninant nuteistojo teisinę padėtį, atsižvelgiant vien į tai, kad nuteistasis šiuo metu dirba pagal darbo sutartį ar tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu vykdė individualią veiklą, nėra jokio pagrindo. Pabrėžiant, jog paskirta bausmė šiuo atveju leidžia įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, t. y. sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

9. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija jam nustatytų sunkinančių aplinkybių pagrįstumą (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), teigdamas, kad jo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme nebuvo pirmaeilis, jis jų neplanavo ir joms nesiruošė, priešingai į konfliktą įsikišo pradėdamas raminti vieną iš nukentėjusiųjų. Bei nurodo, kad šiomis nusikalstamomis veikomis nebuvo padaryta jokia žala, o nuteistasis susitaikęs su nukentėjusiais pašalino tokios žalos atsiradimo galimybę, todėl turėjo būti konstatuojamas ir lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pripažinimo klausimas, kaip ir veikos padarymui turėjęs įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo J. M. elgesys, t. y. 2,31 promilės girtumas (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas). Tačiau teisėjų kolegija su šiais apelianto teiginiais nesutinka, atkreipdama dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas šias A. M. atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir nenustatęs BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktuose numatytų lengvinančių aplinkybių baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

10. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, t. y. toks asmuo yra recidyvistas. Aiškindamas šias nuostatas, kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Tai reiškia, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą.

11. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. M. skundžiamuoju nuosprendžiu inkriminuotus tyčinius nesunkius nusikaltimus padarė jau būdamas kelis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas pilnametis, nors paskutiniuoju nuosprendžiu A. M. paskirta arešto bausmė nusikalstamų veikų padarymo metu ir buvo atlikta, tačiau teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad A. M. naujus nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu, pažymint, kad ši aplinkybė buvo nurodyta ir kaltinamajame akte.

12. Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos sunkinančios aplinkybės, aukštesnysis teismas pažymi, kad pats nuteistasis baudžiamojo proceso metu patvirtino, jog jis pas nukentėjusiuosius atvyko girtas, taip pat neneigė, kad įvykio metu toliau gėrė alų bei nurodė, kad dėl girtumo neprisimena įvykio aplinkybių, tačiau neneigia, kad galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (2 t., b. l. 7-8, 96-97), todėl aukštesnysis teismas spendžia, jog apylinkės teismas atsižvelgdamas į šias nuteistojo nurodytas aplinkybes visiškai pagrįstai pripažino, jog A. M. nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo neabejotinos įtakos jų padarymui. Todėl girtumas, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė šioje byloje buvo pripažinta pagrįstai.

13. Skunde keliamas klausimas, kad apylinkės teismas visiškai nesvarstė ir nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą ( BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliantas savo skunde nurodo, jog jokia žala šiomis nusikalstamomis veikomis nebuvo padaryta. Iš bylos duomenų matyti, kad civiliniai ieškiniai šioje byloje pareikšti nebuvo, nukentėjusioji (apelianto motina) apylinkės teisme paaiškino, kad nei ji, nei J. M. ieškinio nereiškė, nors jiems tokia teisė buvo išaiškinta. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto, prasme žala yra turtiniai, fiziniai ar moraliniai padariniai tiesiogiai sąlygoti kaltininko nusikalstamos veikos ( CK 6.249 ir CK 6.250 str.). Šiuo atveju nesant byloje jokių duomenų, kad nukentėjusieji būtų pareiškę, jog jiems buvo padaryta žala apelianto veiksmais ir šią žalą apeliantas atlygino savo noru, nėra ir pagrindo spręsti, dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo ar nebuvimo apelianto veiksmuose. Apelianto apeliaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo nutartys būtent ir susijusios su kilusia žala ir jos atlyginimu, o ne su neatsiradusios žalos pripažinimu lengvinančia aplinkybe, BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto, prasme.

14. Apeliantas taip pat mano, kad jam turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte – kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, yra vertinama, kiek toks elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nors ir patvirtina apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis nusikalstamų veikų iš anksto neplanavo ir joms nesiruošė, tačiau duomenų, jog nukentėjusieji J. M. ir R. M. su juo elgėsi provokuojamai, byloje nėra. Iš proceso dalyvių duotų parodymų akivaizdu, jog pirminis konfliktas kilo tarp nukentėjusiojo J. M. ir apelianto brolio D. M., tačiau jam pasibaigus bei D. M. su žmona V. M. jau būnant lauke smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu praėjo vartoti A. M. (1 t., b. l. 36-39, 67-70, 73-76). Atkreipiant dėmesį, kad pats nuteistasis patvirtino, jog įvykio aplinkybių dėl girtumo neprisimena, tuo tarpu nukentėjusioji R. M. nurodė, kad D. M. su V. M. išėjus į lauką, ji skambino bendruoju pagalbos telefonu, o J. M. gulėjo ant lovos, kai priėjo A. M. ir jai su koja spyrė vieną kartą į krūtinę, o J. M. du kartus į galvą (1 t., b. l. 36-39). Teisėjų kolegijos vertinimu aukščiau aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad A. M. į konfliktą įsikišo pradėdamas raminti vieną iš nukentėjusiųjų, kadangi akivaizdu, jog pirminis konfliktas jau buvo pasibaigęs ir pagrindo smurtauti A. M. neturėjo. Tai, kad nukentėjusiesiems nustatytas neblaivumas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas provokuojančiu elgesiu paskatinusiu A. M. nusikalti, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai nepripažino A. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

16. Skunde apeliantas taip pat teigia, kad jo atžvilgiu egzistuoja sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalyje, kurių anot apelianto neįvertino ir pirmosios instancijos teismas.

17. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesvarstė BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nuteistajam, kadangi skundžiamame nuosprendyje A. M. buvo nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tuo tarpu šio straipsnio dispozicija reikalauja, jog būtų nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei egzistuotų kitos sąlygos, leidžiančios svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės skyrimą. Aukštesniajam teismui įvertinus bylos medžiagą ir nenustačius, kad nuteistojo A. M. atžvilgiu egzistuoja daugiau negu viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, teisėjų kolegija taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas neturi pagrindo.

19. Pasak apelianto, teismas skirdamas bausmę nieko nepasisakė dėl galimybės skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų, kuriose nurodoma, jog taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę.

20. Sutinkama, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę, tačiau nustačius, kad švelnesnėmis rūšimis nebus pasiekti bausmės tikslai kartu įpareigoja teismą pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas skirdamas A. M. bausmę atsižvelgė į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei įvertinęs kaltinamojo asmenybę, padarė išvadą, jog kitomis švelnesnėmis bausmės rūšimis nebus pasiekti bausmės tikslai bei įgyvendintas teisingumo principas. Atkreipiant dėmesį, jog apylinkės teismas kartu apsvarstė ir galimybę nuteistajam taikyti alternatyvią teisinę priemonę, t. y. BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau įvertinęs visas byloje esančias aplinkybes, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, su kuo visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, pažymėdama, jog nuteistasis padarė net du tyčinius smurtinius nusikaltimus ir akivaizdu, jog anksčiau taikyta arešto bausmė bei bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė, todėl akivaizdu, jog tik skyrus A. M. su laisvės atėmimu susijusią bausmę bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

21. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, jog nuteistajam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri pritaikius 64¹ straipsnio nuostatas buvo sumažinta viena trečdaliu iki 4 (keturių) mėnesių, nėra aiškiai per griežta bausmė, kurią apeliacinės instancijos teismas galėtų dar labiau švelninti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Pažymint, kad apeliantui tiek bausmės rūšies, tiek bausmės dydžio parinkimą lėmė jo paties nusikalstami veiksmai, taip pat išvadų iš ankstesnių teistumų nedarymas. Įvertinus aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2021 m. birželio 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas bei keisti jo nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio, atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.